Viešojo transporto darbo specifika miestuose tokia, kad didžiausi keleivių srautai susidaro du kartus per dieną - per rytinį ir vakarinį piką. Tačiau pastaruoju metu keleivinio transporto įmonių vadovai sulaukia kaltinimų, jog nesilaiko Darbo kodekso reikalavimų. Kadangi pažeidimų didžiuosiuose miestuose išvengti praktiškai neįmanoma, vežėjai sprendžia, kaip būtų galima įteisinti tam tikras išimtis vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų vairuotojams.
Vairuotojo interesai - profsąjungų interesai. Vairuotojai turi teisę rinktis - ar jiems dirbti daugiau ir uždirbti daugiau, ar apriboti tokias galimybes. Darbo ir poilsio laiko ypatumus kelių transporte nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587. Remiantis juo, Darbo kodekse įrašytas 148 straipsnis, suteikiantis teisę Vyriausybei diferencijuoti mobilių darbuotojų, dirbančių kelių transporto įmonėse, darbo ir poilsio laiką. Remiantis LR Darbo kodekso 160 straipsnio 1 dalies reikalavimais, keleivinio transporto įmonės vairuotojų darbą turėtų organizuoti taip, kad tarp pamainų susidarytų ne trumpesnis kaip vienuolikos valandų nepertraukiamas poilsis. Tačiau įmonių vadovai įgyvendinti šį reikalavimą galėtų tik suprastindami paslaugą viešojo transporto keleiviams.
Sudaryti vairuotojams grafikus taip, kad jie atitiktų DK reikalavimus, nebūtų sudėtinga. Vilniuje iš 275 kasdien į miesto maršrutus išvažiuojančių autobusų 114 dirba pertrauktu darbo režimu, t. y., su dviem vairuotojų išėjimais į darbą. Toks darbo režimas yra būtinas mieste, nes didžiausi keleivių srautai darbo dienomis susidaro nuo šeštos iki devintos valandos ryto ir nuo 16.00 iki 18.30 valandos vakare. Beje, Vilniaus troleibusų vairuotojai jau dirba laikydamiesi dabar galiojančių darbo ir poilsio režimo reikalavimų - be ilgesnės pertraukos dieną. Tačiau tokiu grafiku nepatenkinti ne tik viešojo transporto keleiviai, per piko valandas sulaukiantys mažiau troleibusų, bet ir patys darbuotojai. Sulaukiame troleibusų vairuotojų skundų dėl tokių apribojimų. Dirbdami mažiau, jie gauna mažesnį atlyginimą. Manau, kad žmonės turi teisę rinktis - dirbti ir uždirbti daugiau ar ilsėtis be pertraukos.
Jei autobusai važinėja įprastu režimu, Vilniaus miesto gyventojai didesnių patogumų dėl pasikeitusio troleibusų eismo nejunta. Jei tokiais pat grafikais pradėtų dirbti ir autobusų vairuotojai, miesto gyventojams kiltų daugiau problemų. Pasak J. Petraškos, autobuso ar troleibuso vairuotojas, nenorintis turėti ilgesnės pertraukos dieną, gali rinktis kitokį darbo grafiką. Dirbantysis su pertraukomis, turi įvairių lengvatų - papildomus laisvadienius bei priemokas. Be to, jam maršrutus stengiamasi parinkti taip, kad jie driektųsi arčiau namų. Profsąjungos stebi, kad vairuotojų teisės šiuo atveju nebūtų pažeidžiamos.
Keleivių vežėjų pageidavimu, asociacija „Linava“ inicijavo pataisas, kurias pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Socialinės apsaugos ir darbo bei Susisiekimo ministerijoms. Pataisos svarstytos ir Trišalėje taryboje, kur profsąjungų atstovai joms iš esmės pritarė. Siūlomos pataisos nepablogins vairuotojų darbo sąlygų, tik įteisins tai, kas egzistuoja dabar. Patogiausias būdas įteisinti pertraukiamą darbo dienos režimą - papildyti „Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse“ XII skyrių „Darbo ir poilsio ypatumai kitose ekonominės veiklos srityse“ 84 punktu ir išdėstyti jį taip: Mobiliems darbuotojams, kurių darbas susijęs su keleivių vežimu reguliariais reisais ir kurie nepatenka į šio nutarimo 9 punkte išvardintas kelių transporto veiklas, taikant pertraukiamąjį darbo dienos režimą, paros nepertraukiamojo poilsio trukmė gali būti 9 valandos.
Siūlomi pakeitimai neprieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB „Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų“ 17 str. bei 20 str. 1 dalies nuostatoms dėl mobilių darbuotojų bei specialiajai 17 str. 3 dalies viii punkto nuostatai dėl vietinio keleivių transporto. Jei jie būtų įteisinti teisės aktais, keleivinio transporto įmonių vadovai išvengtų kaltinimų bei nuobaudų dėl gana šiurkščiais traktuojamų darbo ir poilsio režimo pažeidimų.
Troleibusų vairuotojo darbo kasdienybė
Romas, troleibuso vairuotojas, dalijasi savo patirtimi, atskleisdamas darbo pliusus ir minusus. Jo kelias į šią profesiją prasidėjo nuo svajonės vairuoti dideles transporto priemones. Nors iš pradžių dirbo maitinimo sektoriuje, ieškojo stabilesnio darbo ir galimybės įgyti vairuotojo kategoriją nemokamai. Galiausiai pasirinko troleibuso vairuotojo profesiją, kurią pasirinko dėl jos specifinių niuansų ir miesto folkloro dalies.
Romo lūkesčiai darbo pradžioje nebuvo dideli. Jis tikėjosi sąžiningumo ir laiku mokamo atlyginimo, kas pasitvirtino dėl įmonės struktūros ir profsąjungų veiklos. Darbo grafikas yra sudėtingas ir priklauso nuo pamainų pasiskirstymo. Dažniausiai dirbama dviese ar trise, dalijantis vieną troleibusą. Galima dirbti ir pertraukiamu grafiku, grįžtant namo kelioms valandoms tarp rytinio ir vakarinio piko. Kiekvieną mėnesį paskiriamas skirtingas maršrutas, o grafikas sudaromas minutės tikslumu. Darbuotojai turi galimybę dirbti viršvalandžius, kas leidžia gauti papildomų pajamų, nors ir reikalauja daugiau pastangų.
Darbo diena prasideda anksti, dažnai dar prieš rytinio piko pradžią. Prieš išvažiuojant į maršrutą, reikia patikrinti troleibuso techninę būklę ir pasiruošti darbui, kas ne visada pilnai apmokama. Troleibusų vairuotojai dirba su įvairiais maršrutais, tačiau kai kurie, kaip Inga, mieliau renkasi Kauno sistemą, kurioje maršrutai keičiasi, taip išvengiant rutinos.
Inga, troleibuso vairuotoja su 10 metų stažu, pasakoja apie savo patirtį. Jos kelias į šią profesiją prasidėjo nuo vaikystės svajonės vairuoti dideles transporto priemones. Šeima ją palaikė, o anyta netgi pranešė apie troleibusų vairuotojų kursus. Inga yra vairavusi troleibusus tiek Vilniuje, tiek Kaune, pastebėdama didelius skirtumus tarp šių miestų sistemų. Vilniuje vairuotojai dažnai dirba su vienu maršrutu ilgus metus, o Kaune maršrutai keičiasi, suteikdami daugiau dinamikos.
Ingos darbo diena prasideda labai anksti, tarp 3-5 valandos ryto, tačiau baigiasi apie vidurdienį, paliekant laisvą popietę ir vakarą asmeniniams reikalams. Ji pabrėžia, kad troleibusų vairuotojų grafikai yra labai įvairūs ir priklauso nuo pamainos pradžios laiko. Pasak jos, svarbu visada laikytis viešajame transporte, ypač senjorams, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Reikalavimai troleibuso vairuotojo darbui
Norint dirbti troleibuso vairuotoju, būtina turėti T kategorijos vairuotojo pažymėjimą. Taip pat pageidautinas vidurinis išsilavinimas, pakankamos valstybinės kalbos žinios, paslaugumas, atsakingumas ir gebėjimas dirbti su žmonėmis. Jei kandidatas neturi reikiamos kvalifikacijos, yra galimybė įgyti T kategoriją, jei asmuo yra vyresnis nei 21 metų.
Keleivių ir vairuotojų santykiai
Nors troleibusų vairuotojai daugiausia dėmesio skiria keliui, bendravimas su keleiviais kartais sukelia malonių akimirkų. Kaune yra senjoras, kuris vaišina visas troleibusų vairuotojas saldainiais. Tačiau pasitaiko ir nemalonių situacijų. Neseniai įvyko nelaimingas atsitikimas, kai senjorė nukrito, nes nesilaikė įlipdama į transporto priemonę. Tokie įvykiai primena, kad svarbu laikytis saugumo taisyklių.
Troleibusų vairuotojo darbas reikalauja ne tik vairavimo įgūdžių, bet ir gebėjimo prisitaikyti prie nuolat besikeičiančio grafiko, dirbti intensyviu metu ir užtikrinti saugų bei patogų keleivių vežimą. Nors darbas turi savo iššūkių, jis suteikia stabilumą, socialines garantijas ir galimybę būti svarbia miesto transporto sistemos dalimi.
tags: #troleibuso #vairuotojo #darbo #grafikas