Volvo V50 - tai nedidelis šeimos automobilis, antrosios kartos Volvo S40 universalas, gaminamas nuo 2004 iki 2012 metų. Šis modelis buvo surinktas Gente, Pretorijoje ir Malaizijoje, o jo pardavimu užsiėmė „Volvo Cars“.
Volvo V50 buvo pristatytas kaip universalo versija, paremta „Volvo S40“ platforma. Automobilis buvo sukurtas ant Ford EUCD platformos, kurią naudojo ir kiti Ford modeliai, tokie kaip S-MAX, Mondeo ir Galaxy. Universalo bagažo skyrius pasižymėjo automatine pakrovimo sistema ir automatinio uždarymo funkcija.
V50 T5 AWD modelis turėjo visų ratų pavarą ir 2.5 litro benzininį penkių cilindrų variklį su lengvo slėgio turbokompresoriumi, keturiomis vožtuvais cilindre ir DOHC dizainu su kintamu vožtuvų laiku. Šis variklis pasiekė 220 AG (162 kW) galią ir 320 Nm sukimo momentą.
Varikliai, montuojami į V50, buvo skirstomi į du tipus: nuo 2004 iki 2006 m. gamybos su EURO3 ekologijos reikalavimais ir nuo 2006 m. su EURO4 reikalavimais. Pastarajame modelyje jau buvo naudojamas kietųjų dalelių filtras (DPF arba FAP). Į visus variklius buvo pilama sintetinė alyva su rekomenduojamu klampumu 5w30, atitinkanti Citroen/Peugeot standartus.
Vokiečių automobilių gamintojas „Volkswagen" prieš 30 metų sukūrė naują TDI dyzelinį variklį, paremtą siurblio ir purkštuko sistema. Šis variklis, 2.4l tūrio, buvo Peugeot/Citroen gaminys, kuris vėliau buvo panaudotas ir Volvo automobiliuose, tokiuose modeliuose kaip S40II, V50, C30, V70III bei S80II.
Degalų purkštukai buvo pjezoelektriniai, gaminti Siemens firmos. Turbokompresorius turėjo kintamą geometriją. Variklis turėjo 16 vožtuvų. Paskirstymo diržas turėjo būti keičiamas pravažiavus 180 000-240 000 km arba po 10 metų.
Nuo 2013 m. į Volvo V70 buvo pradėti montuoti varikliai, sukurti ir pagaminti Švedijoje. Vyriausiasis „Drive-E" programos inžinierius buvo Magnusas Lindbladas. Visi „Drive-E" varikliai buvo derinami tik su priekinių ratų pavara ir nauja 8 laipsnių „Aisin" transmisija.
VOLVO APŽVALGA
V50 T5 buvo prieinamas JAV nuo 2009 m. tik kaip automatinis AWD modelis su R-Design apdailos paketu, o Europoje - su mechanine ir automatine pavarų dėžėmis. 2010 m. ant priekinių grotelių atsirado naujas, didesnis, apvalus Volvo logotipas. JAV mechaninė pavarų dėžė su T5 AWD versija buvo trumpai prieinama. 2011 m. modelio metais Šiaurės Amerikoje buvo atsisakyta atmosferinio penkių cilindrų variklio, visų ratų pavaros ir mechaninės pavarų dėžės, paliekant tik automatinę, priekiniais ratais varomą T5 bazinę ir R-Design versijas.
Automobilis garsėjo geresnėmis saugumo savybėmis, puikiai įvertintas tiek priešakinio, tiek šoninio, tiek galinio smūgio atvejais, ir buvo geresnis už vokiškus ar japoniškus konkurentus. Automobilyje buvo įdiegta BLIS (Blind Spot Information System) sistema, padedanti sekti vairuotojams nematomas „aklas zonas“, bei sistema, tikrinanti priekyje esančias transporto priemones ir perspėjanti vairuotoją, jei jis per daug priartėja.
Pirmosios kartos (1996-2000 m.) Volvo V70 AWD modelis buvo pradėtas gaminti 1996 m. lapkričio mėnesį. Sedano modelis, pavadintas Volvo S70, buvo gaminamas nuo 1997 m. pabaigos iki 2000 m. Tuo tarpu Volvo V70 XC (gamintas 2000-2002 m.) ir Volvo XC70 (gamintas 2003-2007 m.) buvo gaminami kartu su 2003-2007 m. V70.
Galingiausia Volvo V70 versija buvo vadinama Volvo V70 R, kuri pasiekė 300 AG (224 kW) galią ir 400 Nm sukimo momentą. Trečiosios kartos Volvo V70 interjeras buvo laikomas vienu patogiausių automobilių pramonėje, o pats automobilis - daug prabangesnis nei ankstesnė karta. Tai buvo „skandinaviško dizaino“ etalonas.
Tinkama alyvos keitimo intervalas yra 20 000 km arba praėjus metams.
Kai kurie V50 modeliai turėjo visų varančių ratų versiją Volvo V70 XC (Cross Country) su padidinta prošvaisa ir plastikiniais kėbulo elementais.
tags: #v50 #volvo #transmisija #vikipedija