Sigita žiūrėjo į vieškelį, o rankos paskubomis iš celofaninio maišelio traukė lininę staltiesę. - Kas čia? - suraukė kaktą Zigmas. - Ne. Sigita atsiklaupė ant staltiesės. Nejaugi melsis? Rankos nuleistos, galva truputį palenkta. - Sige, kas tau? - Aš visada vaidinu. Visada.
Prisiminimai pirmiau užklydo. Svajonės po juos nardo. Iš šulinio Zigmas sėmė vandenį. Užklydo jo mergytė. Dukra... Netelpa šis žodis tarp lūpų, o gal krūtinėje? Mergytę Zigmas gerai matė... Nors po kurio laiko suabejojo: gal kieno nors tik šešėlį regėjo? Buvo po saulės laidos. Gaivi vėsa ir paslaptinga prieblanda gaubė sodybą. Gal mergytė norėjo atsigerti vandens? Zigmo žvilgsnis jai sutrukdė... Jis matė - maža mergaitė juodais, ligi juosmens plaukais... Taip, visai nuoga. Prie vartelių žydėjo vyšnios. Žiedus krovė obelys. Nuostabus metas švęsti gimimo dieną. Kieno? Kur ji nubėgo? Gal į praeitį?
Zigmas pradėjo sapnuoti Sigitą. Mažu žingsneliu ji vis eina per ilgą lieptą. Ant kranto - raudonų plytų mūras. Gal šokių salė? Kur durys? Tik langai, langai. Vos ne kasnakt tas sapnas. Neištvėrė Zigmas - vieną šeštadienį sėdo ant pragaro žirgo ir į šokius. Labai dažnai jis prisimena to vakaro akimirkas: abu pasviro vienas į kitą... Po keleto dienų - pirmasis pasimatymas. Vieškeliu jie atėjo. Juodaplauke mergyte, nepaleisk jų rankų.
Zigmas Munkevičiui liko - kelias... Pro šalį skrieja mašinos, pakelės medžiai, žmonės. Jo namučiai - mašinos kabina. Prisiminimai pro uždarytas duris įšliaužia. Juodaplaukė mergytė į mašinos kabiną niekada neužklysta...
Pusryčiavo Zigmas nedidelio miestelio kavinukėje. Paprašė tik kavos, kad akys neliptų. Visa naktis prie vairo. Ištraukė rublį. Padavėja čiupo, įsigrūdo į kišenę, kažką norėjo sakyti, bet tik akis kumščiais pasitrynė ir, atlošusi galvą nužingsniavo. Gal būtų atnešusi grąžą... Zigmas visu kūnu pajuto, tik tada pakėlė akis - prieš jį sėdėjo mergaitė. Gal dešimt, gal dvylika metų. Kumščiukai sugniaužti, padėti ant stalo. Juodi, vešlūs plaukai krinta ant pečių. Nejaugi ji nuoga? Mergaitė nusišypso. Pirmą kartą Zigmas girdi ją kalbant. - Aš gyvenu po klevu. - Taip. Zigmas matė, kaip ji grakščiai nušoko nuo kėdės, smulkiais žingsneliais pasuko durų link. Taip, ji buvo visiškai nuoga. Juodi plaukai siekė kelius... Kur ji dingo? Durų nepradarė. Net nepriėjo ligi jų.. Gal jos nebuvo? Zigmo krūtinę užliejo karštis, po kelių akimirkų - šaltis. Vėl karštis... Zigmas trenkė kumščiu į stalą ir gatvėn. Įšoko į mašiną. Kas tu, ilgesy? Apie jį Zigmas buvo girdėjęs dainose, skaitęs eilėraščiuose. Bet kas tu iš tikrųjų? Gal neramumas? Gal laumių ar raganų rankomis austa miglų juosta? Driekiasi ilgesys į miestą - ten Sigita, ir į praeitį... Ten irgi Sigita, gal Sigutė: raudona kepurė, lyg peiliai saulėje žėrinčios pačiūžos. Neramumas palietė ir mokyklos dienas...
Zigmas kartą pamatė pašte aktorių nuotraukas. Lyg kortų kaladė. Geriausi TSRS aktoriai. Sumokėjo virš rublio. Nesunku buvo pagrobti Sigitos pažymių knygelę. Nesinešė namo. Stabtelėjo miškelyje. Pažymių knygele nuvaikė nuo kelmo skruzdes. Kur sutupdyti nuotraukas? Pamokų sąrašas, mėnesiai, pagyrimai ir pastabos... Čia! Suklijavo visas. Dvylika, gal penkiolika. Tolsta mokykla, lyg į miglas grimzta. Sigita, kur tu? Ilgesys, ta virpanti laumių gal raganų juosta driekiasi į Vilnių. Sigita, kur tu? Ten, ne iš nuotraukų suklijuotų į pažymių knygelę... Ten, Vilniuje ūsuoti, skvarbiomis akimis, aukšti... Tik rinkis: aktoriai, poetai, filosofai, valkatos. Sigita Jotautaite, kur tu? Padangėse! Spinduliuoji žvaigžde. Laikraščiai, radijas, televizija... Visur tu, tavo vaidmenys, tavo teatras. Sigita, Sigita... Tu Lietuvoje, Maskvoje, Europos valstybėse, už Atlanto. Gal viešėjai ir Afrikoje?
...užklydai į tėviškę. Vėl sugarmėjo kaimynai. Netilpo kambaryje. Jie klausinėjo, o tu vis pasakojai... Išsiskirsčius kaimynams, pas jį, pas Zigmą, nuskubėjai. Tyliai pabeldei į stiklą. Pravėrė jis langą. - Nejunk šviesos, - sušnibždėjai. - Matau, - pastukseno pirštu Zigmas į šampano butelį. - Kam tu jį atsitempei? - Atleisk, kad be šūvio, - sušnibždėjai. Žodžiai buvo tikri - Zigmas širdimi pajuto. Tu užsivertei butelį. Godžiai (nejaugi buvai taip ištroškusi?) gėrei, gėrei. Zigmas pirmą kartą matė taip geriamą šampaną. - Zi, žinau, tu manęs nekenti. - Nekeikiu... - Zigmas priėjo prie lango. Žiūri į naktį. - O dabar jau žinai viską? - Zigmas atlapoja langą. - Keliauk pas žilagalvius tėvelius. Vaikų sugrįžimas - tėvams didžiausias džiaugsmas. Ar pas mus kas sugrįš? Tik prisiminimai, svajonės lyg valkatos skudurai... Supranti, aš norėjau būti tėvu... Ar supranti? Grįžk pas tėvus. Tai kas, kad po vidurnakčio. - Eik, Siga, pas tėvelius. Eik kur nori... Žvaigždei - dangus... Nereikėjo man svajoti, ilgėtis, žvelgti į dangų... Kurmiams tik žemės takai! - Zi, einu... Zigmai, aš labai prašau, ateik rytoj prie klevo. - Kodėl prie klevo? Sigita į tamsą nubrido. Tilo tilo jos žingsniai. Lango Zigmas neuždarė... Žiūri - ant palangės sėdi mergina. Kojos nuleistos... Graži: lyg iš rojaus ar pačio pragaro. Aišku, nuoga. Juodi plaukai (kokie ilgi?) dengia pečius, krūtinę, kojas. Einant tikrai siektų žemę. Lūpos plonutės, giliai įrėžtos į skruostus. Lygios, kaip Sigitos. Gal ir šampano atsinešė? Ne... - Iš kur? - mergina užsikelia ant palangės kojas. - Tu viską žinai... Sigita mylėjo tave, tu - ją. -Įdomiai jūs viską suskirstote. - Mergina kresteli galvą. Subanguoja juodieji plaukai. - Suskirstote. Negana to - iškasate bedugnes. Čia sapnas, o čia - ne. Čia balta, o čia - juoda. - Žinau, - mergina vos vos kilsteli koją... Kodėl ne rankomis? Ji kojos pirštais palietė Zigmo krūtinę. Kairę pusę, ties širdimi. - Žinau apie meilę. Aš jau mylėjau pirmą kartą... Mano mama - tavo pirmoji meilė. Tikresnės meilės už pirmąją - nėra. Aš labai noriu, kad jūs vėl būtumėt kartu. Prie klevo rytoj ateik. Aš ateisiu. Aš noriu turėti brolį. Boluoja dvi aštrių dantų eilės. Juodų plaukų sruogos blaškosi pro pravertą langą. Kur merginos kūnas? Juodų plaukų sruogos dyla tamsoje.
Toli toli miško juosta. Aštriabriaunis eglynas. Arimai juodi skuba į horizontą. Iš horizonto atsirita sunkūs debesys. Žemė ir debesys nesusitinka - horizonte tarp jų aštriabriaunis eglynas. Juodas vertikalus brūkšnelis artėja. Sigita ateina! Brūkšnelis didėja. Juodas... Gal ne Sigita? Gal mergina juodais, žemę siekiančiais plaukais?
Vairas apskritimas - rankose. Dar priešpriešinis vėjas, dar lietus nuplaunantis mašinos langus. Ir prisiminimai! Prieš devyniolika, dvidešimt metų Sigita ištarė tuos žodžius. Aplink klevą - arimai. Vieškelis bėga dalindamas lauką į dvi nelygias juodas dalis. Vieškeliu, plačia akmenukų juosta žingsniuoja Zigmas į vieną pusę, į kitą. O kur jo mergytė? Zigmas nedrįsta jos pavadinti dukra. Nėra jų mergytės...
Sigitos motina šiek tiek pasakojo. Verkė... Ašaros tokios pat didelės kaip ir dukros. Vos prabyla senoji Elena apie Sigitą, skruostus lyg rasos kamuoliukai užkloja ašaros. Tokios gražios senukės kaip Elena Zigmas niekur nesutiko. Nedidukė. Baltučiais baltučiais plaukais. Truputį padažytos lūpos. Aplink akis lyg voro rezginys - raukšlės, raukšlelės. Kai Elena šypsosi, raukšlelėmis į žmogų skuba šiluma... Senutė, atrodė, viską žino: kas ko klausė - visada išgirsdavo atsakymą. Jei kam reikėjo ne tik žodžio, bet ir jos rankų, Elena pirmoji atskubėdavo. Ji labai mylėjo žmones... Ašaros besiritančios jos skruostais, senutei netiko. Visi žmonės jos laukė išskėstomis rankomis. Zigmas - ne. Nenorėjo jos matyti, girdėti... - Sūnau, - ji prabyla. Zigmas net ne kaimynas - tik to paties kaimo sodietis. - Mergaitė keliavo į šį pasaulį... Jos gimimo diena - nežinoma. Vardas - neatspėtas. Gal baltapūkė senutė, staiga atsiradusi priešais Zigmą, neištarė nei žodžio. Ar iš tiesų Zigmas taip dažnai sutinka Sigitos mamą? - Sūnau, - senutės skruostai ašaromis užkloti, - mano dukrelė postringavo, kad motinos vaikui nesuvaidinsi. Reikia ja būti... Sigita svajojo tapti dar negirdėto ryškio aktore. Ji manė, kad save reikia užmiršti. Nei akimirka nesusitikti su savimi. Sielos kitų, reiškia, įeis į jos krūtinę, tie vaidmenys bus tikri... Gal ne taip, gal labai panašiai ji plepa. Sūnau, ar vaidmuo gali būti tikras? Vaidmuo - visada tik vaidmuo... Mergytę aš būčiau užauginusi. Kelias niekada tuščias nebūna! Vieškelis, autostrada, pievų takelis... Palieka pėdsaką ilgesys, krintantis lapas, meilė, netgi rauda.
Saulės spinduliai krito į didžiulius ledo plotus. Zigmukas žiūri - toli toli stovi maža mergaitė. Pasispyrė, dar pasispyrė. Kuo arčiau, tuo mergaitė didesnė. Kaip greitai ji auga? Mergaitė sumosavo rankutėmis, saulėje sublyksėjo pačiūžos. Tikriausia, susipynė kojos... Jis dar pasispyrė. Tik švilpia pro ausis vėjas. Iš toli ją pažino - Sigutė. Guli ant ledo - verkia. - Ar užsigavai? - Ve... Kodėl tavo padas toks storas? - Čia pačiūža. - Kas? Sakai, pačiūža?
...Zigmas įveikė tik aštuonias klases. Sigos pažymių knygelėje puikavosi vien penketai. Visi kalbėjo - bus gydytoja. Mechaninėse dirbtuvėse nemaži atlyginimai. Zigmas nusipirko "Javą". Gražus motociklas. Vadino jį - pragaro žirgu. Zigmas beprotiškai mėgo greitį. Ne Siga, o konservatorijos studentė Sigita retai užklysdavo į tėviškę. Gal nerasdavo laiko? O kai grįždavo! Netilpdavo į trobą kaimynai. Susitikimus ji visuomet pradėdavo sentimentaliais eilėraščiais, tai apie trupantį laiką, tai - apie mergaitę gaudančią drugelius, o po to - pageidavimai! Žmonės prašydavo pamėgdžioti prezidentus, ministrus. Sigita demonstruodavo jų eiseną, gestus, net kalbą. Kaimo moterėlės jau nebetarškėjo apie beprotišką Zigmo lakstymą ant pragaro žirgo. Gal ir laidotuvių nelaukė. Atsirado svarbesnių šnekų - Sigitos apranga. Vos ne "ežiuku" nusikirpo plaukus. Nusidažė ugnį ar plytą primenančia spalva. Tuoj po stojamųjų parvažiavo dar su pusilge suknele. Rudenį - jau tik ligi kelių. Pavasarį, demonstruodama dailias kojas, paržingsniavo pakirptais atirusiais džinsais. Buvo ir vasarą... Tu man išdrįsk taip. Ant peties užsimetusi bliuzelę, rankoje - džinsinis krepšys. Zigmas ant pragaro žirgo skriejo vieškeliu. Prieš jį - Sigita! Zigmas sustojo. - Kaip suprasti šį tavo gestą? - Kaip nori, - Sigita priėjo arčiau. - Zi, man Vilniuje šmėstelėjo mintis apie tave, - aukštyn pakyla Sigitos blakstienos. Kokios ilgos? Primena miniatiūrines pastoges. Iš po jų Sigitos žvilgsnis šokteli link džinsinio krepšio. - Tos jūsų gudrios kalbos, - Zigmas šypteli, - man atrodo juokingos. - Labai noriu. - Sigita vis nenuleidžia blakstienų. Tik vieškelis. Aplinkui arimai. Vieškelis vingiuoja lyg kaspinas. Platus mažų akmenukų kaspinas. Dangumi sunkūs debesys plaukia... Du klevo lapai palieka šakas ir lyg pašauti paukščiai sminga į arimo juodumą. Dar vienas lapas palieka šakas. Vėjo nėra. Klevo lapas pasisupdamas kyla aukštyn.
...daržinės durys vos vos pravertos. Zigmas apsidairo, smunka pro plyšį. Nemelavo Sigita - kairėje kopėčios. Ropščiasi aukštyn, skuba. Kodėl? Laiko ligi ryto - marios! Bijo kažko... Ne padegti, ne žudyti, ne grobti eina. Šieno šalinėje ligi balkio. Pastogė primena palapinę: siaurėja siaurėja stogas ir nyra į tirštą tamsą. - Labas... Žodžių daugiau nebuvo. Tik atsidūsėjimai. Rankų, kojų smūgiai į šieną. Ne į paklodę. Ji prapuolė. Rodės, kad ant šalinės laimės šokį trenkia milžiniškas voras... Ir Sigitos šūksnis lyg žaibo sušvitimas! Iš akių nusirito kelios didelės ašaros. Zigmas jų nematė. Lūpomis palietė. Sigita išėjo. Keliu. Išvažiavo į Vilnių.
Ar prisimeni tu mus, Sigita? Arba Sigute? Tavo balsas skamba ir šiandien, lyg švelnus vėjelis, glostantis skruostus. Tavo akordai - tai meilės prisipažinimas, kuris niekada nesibaigs. Ateik, ateik, aš vėl jaučiu tavo akordus.
