Edita Vasaitienė, vairavimo instruktorė su daugiau nei 26 metų patirtimi, yra ne tik mokytoja, bet ir psichologė, koučerė, padedanti žmonėms atrasti laisvę ir pasitikėjimą kelyje. Ji yra autorė knygos „Nepralaimėjusios: (ne)lengvos vairavimo istorijos“, kurioje dalijasi įkvepiančiomis istorijomis apie drąsą siekti tikslų ir įveikti sunkumus.
Kelias į Vairavimo Instruktorės Profesiją
Niekada neturėjau tikslo ar svajonės dirbti vairavimo instruktore. Mano pirmasis išsilavinimas - medicininis. Žmonės, tai išgirdę, stebisi, bet man atrodo, kad kiekvienas darbas yra vertas pagarbos. O darbas, kuris kokiu nors būdu „čiupinėja“ žmogų, - ypatingai svarbus. Tai buvo sunkūs 1992-1993-ieji. Ne paslaptis, kad tuo laikotarpiu menininkai, aktoriai, medikai užsiėmė pačiais paprasčiausiais dalykais, važiavo, pirko prekes, perpardavinėjo jas ir pan., nes reikėjo išgyventi. Taigi, šis darbas atsirado kaip išgyvenimo būtinybė. Nors vairuoti man labai patinka, maniau, kad dirbsiu tik laikinai - užsidirbsiu šiek tiek pinigų, kad galėčiau oriai gyventi. Nesitikėjau, kad šis etapas tiek laiko užsitęs.
Edita Vasaitienė dirba vairavimo instruktore jau 26-erius metus. 22-ejus iš jų moteris vadovauja savo įkurtai vairavimo mokyklai „Mobilūs žmonės“, esančiai Kaune, kurią dažniausiai renkasi moterys. „Žinoma, ateina ir vyrai. Jie dažniausiai jaučia, kad čia gaus daugiau dėmesio. Tačiau dažnai sakome, kad mokykla skirta moterims - čia tarsi užkoduotas mūsų credo, kad dirbsime ne su visais, o su kiekvienu. Su kiekvieno poreikiais, kiekvieno mokymosi tempu, išklausysime ir stengsimės pagelbėti. Į situaciją pažiūrėsime visapusiškai. Juk žmonės negyvena vakuume - jie ateina su įvairiausiom istorijom, nusistatymais, skirtingomis patirtimis, o mes bandome išlaviruoti. Svarbu išlaikyti teises, bet daug kartų svarbiau yra išmokti važiuoti, - pokalbį pradėjo Edita. - Manau labai svarbu kalbėti apie tai, kad išmokti važiuoti ir išlaikyti teises yra du labai skirtingi dalykai.“
Moterų vairavimo mokymo ambasadorė - tokiu titulu šiandien gali didžiuotis E. Vasaitienė. Kone visą gyvenimą šiam darbui paskyrusi Edita sako, kad jos tikslas - įskiepyti moterų norą važiuoti ir padėti atsikratyti baimių. Moteris prisiminė ir savo vairavimo pradžią. „Tiesą pasakius, mano istorija - paprasta ir banali. Man begalo patiko technika, norėjau suprasti, kaip viskas juda, kaip viskas padaryta, kokia kelio ženklų prasmė. Būdama 16 metų stovėdavau tėvų namų balkone, esančiame ketvirtame aukšte, ir bežiūrėdama į šalia matomą gatvę supratau, kaip važiuoti žiedu. Nors tada dar net nemokėjau taisyklių. Mane tai domino ir man tai padaryti buvo paprasta. Vidinių kančių mokydamasi vairuoti nejutau - buvo tiesiog labai gera. Iki šiol vairavimas man asocijuojasi su laisve, su galimybe laisvai judėti, - šypsojosi pašnekovė. Tačiau Edita patikino, kad vairavimo instruktore tapo kiek vėliau. - Atėjo pirmieji nepriklausomybės metai, ne paslaptis - buvo sunku išgyventi. Tuo metu vairavimo mokytojai uždirbdavo tikrai neblogai ir aš pamaniau, o kodėl neužsidirbti lėšų pragyvenimui? Galvojau, kad tai bus labai laikina. Kaip matote, nieko geriau nebesugalvojau.“
E. Vasaitienė sako, kad jei prireiktų, galėtų dirbti ir kitus darbus, tačiau šį tikina išties mylinti. Pasak knygą parašiusios vairavimo instruktorės, į pirmą poziciją ji stato žmogų - bendravimas su kiekvienu, supratimas, koks jis yra ir asmenybės analizė yra moters aistra. „Net nuėjusi į bažnyčią negaliu susikaupti, nes visus analizuoju - ką jie galvoja, kokia jų šeima, ką jie valgė? Aš dažnai analizuoju ir save, - kalbėjo autorė. - Šiame darbe sutinku daug įvairių įdomių žmonių. Jie taip pat mane išmoko daugelio dalykų.“
Vairavimas kaip Laisvės Simbolis
Vairavimas pirmiausia man susijęs su didžiule laisve. Tai ir sakau savo moterims - jūs būsite laisvos, nebereikės prašyti, kad nuvežtų, visur galėsite nuvykti pačios. Žinau ne vieną atvejį, kai žmogui, išmokus vairuoti, iš esmės pasikeitė jo gyvenimas. Apie tai rašau ir savo knygoje. Man norėjosi parodyti toms, kurios tempia lūpą, kad nepavyko išlaikyti vairavimo egzamino iš antro ar penkto karto, jog būna ir blogiau, kai tenka per prievartą mokytis vairuoti blogiausiame savo gyvenimo etape. Moterims byrėdavo ašaros, kad sunkiai sekasi, o dar ir gyvenimo aplinkybės dramatiškos. Tačiau po to jų gyvenimai kardinaliai pasikeisdavo.
Pavyzdžiui, moteriai vos ne kas antrą dieną iš rajono reikėdavo vykti į Kauno klinikas dializei. Kiekvienas važiavimas jai būdavo golgota, nes jau niekas jos nebenorėdavo vežti. Vairavimas šias keliones nuostabiai palengvino. Tie, kurie turi inkstų nepakankamumą, turbūt supras, apie ką kalbu. Arba mirė moters vyras, ji liko su trimis ar šešiais vaikais, niekada gyvenime nedirbusi, nieko nežinanti, kaip sprendžiami įvairūs reikalai, kaip užsidirbti pinigų. O garaže stovi automobilis, galintis gerokai patrumpinti keliones. Dar viena istorija. Moteris artimiausią darbą, iki kurio gali nuvykti dviračiu, randa už 7-8 km. Tas darbas - lauke rūšiuoti šiukšles. Ji bet kokiu oru lauke perrinkinėja kartoną, žino kiekvieną jo rūšį. Išmokusi vairuoti, moteris gauna darbą miestelyje, sveikatos centre, šiltoje ir jaukioje vietoje. Kiti dažnai nepagalvoja, kokį vidinį žygdarbį atlieka šios moterys. Aš kalbu apie sunkus atvejus. Taip jau susiklostė, kad mokau vairuoti tuos, kurių dažniausiai kiti atsisako - atstumia arba mandagiai pasako: „Gal jau daugiau nebandykite“. Žmonėms tai būna tarsi nuosprendis, bet po kelių mėnesių jie vis tiek nusprendžia grįžti prie vairavimo.
„Ne dėl įdomumo ateina mokytis vairuoti, o dėl to, kad reikia, <...> arba mirtinai reikia. „Negalite įsivaizduoti, kiek ateina pas mane moterų, atsisėda šalia su kokiomis bėdų kupromis. „Pavyzdžiui, vyras, liaudiškai tariant, „prageria“ teises, o gyvena baisiam užkampyje. 7 kilometrai ir nėra kaip nuvažiuoti į darbą. „Ji rūšiavo šiukšles lauke dienomis, žiemą ir vasarą. <...> Sako, išmoko atpažinti 5 rūšis kartono. Kai ji išmoko važiuoti, buvo sudėtinga, pusę metų mokėmės, ji gavo darbą labai šiltoje vietoje sveikatos centre valytoja. Pasikeitė žmogaus gyvenimo kokybė.
Psichologiniai Vairavimo Aspektai
Yra ir fiziologinės, ir psichologinės priežastys. Kai kurie žmonės neturi koordinacijos arba gebėjimo vienu metu dirbti du darbus. Kiti neturi koncentracijos. Jiems gyvenime šių įgūdžių tiesiog nereikėjo. Treti mokosi per prievartą, nes tai daro dėl artimųjų spaudimo arba dėl susiklosčiusių aplinkybių. Pavyzdžiui, turiu ne vieną atvejį, kai moteris pyksta ant mirusio vyro, kad dabar priversta mokytis vairuoti. Kai sunku, bet įdomu, tai motyvuoja stengtis. Bet kai darai per prievartą - tokio žmogaus labai nepaspausi, nes trenks durelėmis ir dings. Taip ir būna. Tiesa, po savaitės vėl pasirodo. Turiu ne vieną atvejį, kai moteris pyksta ant mirusio vyro, kad dabar priversta mokytis vairuoti.
Aš save vadinu ne instruktore, o vairavimo mokytoja, koučere, kuri moko ne tik pedalus spausti - čia nėra jokio ypatingo mokslo, bet edukuoja kaip elgtis kelyje. Pavyzdžiui, oriai išlaukti, kai tavęs nepraleidžia įsukti iš šalutinio kelio ar į kitą juostą. Oriai nereaguoti, jeigu dėl to už nugaros kažkas nekantriai pypina. Na ir kas? Ar gaisras, kad aš tuoj pat turiu įvažiuoti? Nereaguoti į nekantrų „pypintoją“ netgi krikščioniška - tu leidi žmogui būti tokiu, koks jis yra. Vėliau jis pats pajaus kaltę, kad taip negražiai elgėsi. Ir tegu jaučia - kitą kartą gal taip nesielgs. O mokinės dažnai iš anksto jaudinasi - „mes trukdome eismui“. Tarsi eismas būtų konvejeris ir jeigu tu praleisi kažkokią funkciją, viskas sugrius. Tokiais atvejais visada sakau - važiuokite savo galimybių ribose. Tiesiog visi nurims ir važiuos lėčiau. Greitis mieste nėra geras sprendimas. Jis padeda atvykti greičiau 4-6 min. Aišku, jeigu vėluoji į lėktuvą, tai svarbu, bet tokios situacijos, kai tikrai reikia labai skubėti, yra vienetinės. Jei norite kažkur nuvykti greičiau, rinkitės dviejų juostų gatves, kurios erdvesnės ir suteikia daugiau pasirinkimo manevruoti, bet ne greitį. Jeigu tiesiog smagu greitai važiuoti, geriau tam pasirinkti kitą trasą. Tačiau spausti greičio pedalą, kai matai, kad tau raudona ir reikės stabdyti, nėra profesionalumas. Greitis nėra profesionalumas. Aš visada sakau prieš egzaminą - profesionalumas yra išsisukti iš situacijos nepažeidžiant taisyklių, net kai nepamatei ar nepažįsti kelio ženklio.
„Aš savo atveju esu 80 proc. psichologė ir tik 20 proc. techninės dalies mokytoja. Tu žmogų turi priversti patikėti, kad pavyks iš pirmo karto. Tikėjimas savo mokytoju kaip treneriu, kaip autoritetu ir nebijojimas pabandyti - labai svarbu. O tai yra psichologija. Turi sugalvoti įvairių psichologinių žaidimų, kad mokinys norėtų tai padaryti. Arba mes susitariame, kad dabar darysime taip, nors ir bus labai baisu, bet tai bus mano atsakomybė. Ir žmogaus veidas nušvinta. Kartais viskas nuo to ir prasideda.“
Nors pati moteris nemano esanti griežta mokytoja, pokalbio metu prisipažino, kad daugeliui mokinių ir kolegų atrodo atvirkščiai. „Yra buvę, kad po pirmosios pamokos žmogaus siekis vairuoti išblėso. Bet ne todėl, kad aš buvau per griežta ar netinkamai kažką pasakiau - aišku, kartais mokinys gali išprovokuoti tam tikrą mokytojo elgesį. Aš irgi esu žmogus, galbūt iš namų atsinešu įvairių nuotaikų, lygiai taip pat šį darbą dirbdamas išmoksti įvairių manipuliacijų, sieki, kad mokinys nematytų tavo problemų, bet tas kartais vistiek jaučiasi, - sakė Edita. -Tačiau priežastis, kodėl žmogus nebenori mokytis vairuoti, yra viena- nes jis tikėjosi visai ko kito. Jis manė, kad atsisės ir važiuos. Dažnas ir į pastabas reaguoja liguistai, asmeniškai. Jam atrodo, kad kažkas prieš jį nusistatęs, kad jį bara. Tai va tokios yra plonybės - turi priversti, įtikinti, būti empatišku, jį suprasti, palaikyti. Šie dalykai labai skirtingi, bet jie turi derėti, o ribos - plonos.“
Vairavimo instruktorė pasakojo, kad yra tekę susidurti ir su nevaldomu mokinių pykčiu - teko išvysti ne tik ašarų, bet ir raminti, kai trankė ar mėtė daiktus. „Tenka išgirsti ir įvairių istorijų arba mokyti vieną žmogų pusmetį ar ilgiau. Vienas mokinys vairuoti mokėsi devynis mėnesius, tai buvo ilgiausias laiko tarpas. Įprastai pamokos trunka 3-4 mėnesius, - kalbėjo ji. -Įprastai į mūsų mokyklą ateina praradę viltį arba atsisakę kitų mokyklų. Tai tarsi paskutinė institucija, kuri pasakys, ar gali žmogus vairuoti, ar ne. Visada sakau, kad bus viskas gerai, tik reikės daug mokytis. Kartais reikia sunkiai dirbti, būna, turi vos du mokinius per dieną ir taip išsenki, kad nebenori nieko. Grįžti namo ir negali net nusirengti, virpi iš tos įtampos, kurią patyrei. Būna, bandai žmogų įtikinti, kad jis gali, bet viskas kaip į sieną. Kol prie jo prieini, prasibrauni, praeina nemažai laiko ir tik tada prasideda mokslai. Tad kiekvienas atvejis labai individualus. Tiesa, gal keista tai girdėti, nes įprastai vairavimo mokytojai kalba apie visai kitus dalykus.“
Vairavimo Kultūra Lietuvoje ir Lyčių Skirtumai Kelyje
Dabar pasakysiu ereziją. Yra tokia klišė, kad pas mus vyksta karas keliuose. Aš sakyčiau - greičiau viduriavimas. Juo vadinu vairuotojų skubėjimą. Galbūt gyvenime jiems netenka pirmauti, tai bent čia nori pasirodyti. Juk automobilis - psichologinių problemų sprendimo įrankis. Kita vertus, tokių žmonių nėra daug. Patikėkite, situacija keliuose labai pagerėjusi. O „chuliganų“ yra visame pasaulyje, net pas ramiuosius skandinavus. Mano manymu, chuliganiškas vairavimas nėra vien pokomunistinis bruožas.
Fiziologiniai skirtumai iš tiesų yra. Vyrai geriau jaučia erdvę, bet mes, moterys, esame atsargesnės. Gal mes ne taip įmantriai manevruosime, neieškosime progų, kaip sudėtingiau prisiparkuoti, kaip čia dar save palavinti. Vyrams tokie iššūkiai kelia azartą, todėl jie tai daro. Tačiau moterys dėl to vairuoja nei blogiau, nei geriau negu vyrai. Tai juk ne cirkas, kuriame reikia padaryti kažkiek akrobatinių pratimų. Vairuoja visi visaip, gal vyrai daugiau domisi vairavimu, todėl savo gyvenime jo turi daugiau. Jiems teikia malonumą pats procesas. O moterims daugiau rūpi nauda, kaip nuvykti nuo taško A iki taško B, todėl jos turi mažiau vairavimo patirties ir mažiau į jį gilinasi. Be to, ir leidžia sau tokiomis būti. Šiuo metu vairavime apskritai neliko nei lyties, nei metų skirtumų. Viskas priklauso nuo žmogaus savybių. Yra jaunų merginų, kurios negali nei koncentruotis, nei priimti save kritiškai, nei gebėjimų turi, tik daug ambicijų. O yra brandžių moterų, kurios turi menkai gebėjimų, bet didžiulį norą išmokti, kuris daro stebuklus.
Mano manymu, matai tai, ką pats turi. Jeigu moteris nėščia, ji visur pastebi kitas nėščias moteris. Jeigu tu pats nepraleidi kitų vairuotojų, tuomet nuolat matai, kaip nepraleidžia kiti. Ir dar vedi apskaitą - tarp jų yra daugiau vyrų ar moterų.
Pirmiausia vairuotojai yra neatidūs. Pavyzdžiui, jeigu taisyklės pasikeitė, kad prie degančio žalio šviesoforo signalo galima sukti į dešinę, nors rodyklė nedega, jie tų taisyklių nežino arba neįsigilina į jas. Kita problema - sąmoningas taisyklių ignoravimas. Pavyzdžiui, negalima sukti į kairę iki septynių vakaro, o tu vis tiek stovi ir bandysi sukti, nors iš paskos formuojasi eilė. Pagarbos trūkumas visgi jaučiasi.
Tikrai taip. Ir jis man patinka. Aš asmeniškai visiškai nebijau kamščių, aš ir pavalgau, ir paklausau kokios geros laidos. Galiausiai, turint laisvų rankų įrangą, galima kažkam paskambinti, gerą žodį pasakyti ar tiesiog pabūti su savimi. Man neįdomu važiuoti ten, kur nieko nėra. Esu ne kartą dalyvavusi ralyje, bet nesusirgau šia liga, man nepatiko. Man įdomu, kai yra mašinų, kai vyksta bendravimas tarp vairuotojų. O bendrauti būtina. Pavyzdžiui, tau reikia įsukti iš šalutinio į pagrindinį kelią, kuriame vyksta intensyvus eismas. Galima juk susitarti kokiais nors ženklais. Parodyk rankomis, nusišypsok, kad tave įleistų, tarsi sakytum: „Aš pasimečiau, ne į tą juostą įsukau. Jeigu tu mane įleisi, nereikės man viso kvartalo apvažiuoti, bus ekologiškiau“. Man tai baisiai kvaila, tarsi iš karto užsirašai - aš esu žiopla, nes turiu batelį prisiklijavusi. Pasitaiko, kad automobilis juda gana keistai - tarsi išsiplėtęs per dvi juostas, nesupranti, ką jis toliau darys. Tokiais atvejais situaciją išspręstų posūkio rodymas - būtų aišku, kad žmogus ieško gatvės ar nori parkuotis. Arba galima avarines įsijungti ir taip parodyti, kad pasimečiau. O jeigu nekantrus vairuotojas priskreto iš užpakalio, avarinį įjungi ir dar truputėlį pristabdai. Nekantrusis pagalvos - „Dieve, koks jis keistas, jau geriau jį aplenksiu“. Ir gerai - jums bus ramiau, kad už nugaros niekas „nevirduliuoja“. Visiems „virduliuojantiems“ norisi palinkėti laikykis saugaus atstumo, užuot „prilipus“ prie tokio pasimetusio vairuotojo ir dar moralizavus, atsidarius langą. O kad kelyje pasimestum, nebūtini lipdukai - nei klevo lapo, nei batelio su kulnu. Man tai baisiai kvaila, tarsi iš karto užsirašai - aš esu žiopla, nes turiu batelį prisiklijavusi. Tai neprisistatyk tokia.
Pėsčiųjų problemą norisi paliesti iš dviejų pusių. Dažnai tenka girdėti iš vairuotojų - žmogus dar neina, dar nežiūri į mane, dar krapštosi, telefonu kalba. Koks skirtumas, ką jis daro? Jis čia atėjo ne šiaip sau pažiūrėti į perėją. Jis todėl ir neina, kad tu važiuoji. Kita vertus, jeigu vairuotojas sustojo, o tu, būdamas pėsčiasis, rodai ženklais - važiuok, tai tu darai blogį. Vairuotojui problema ne stovėti, o sustoti. Taigi, jeigu jau sustojo ir tave praleidžia, tave gerbdamas, būk malonus, ir tu parodyk pagarbą - eik per gatvę.
Knyga „Nepralaimėjusios: (ne)lengvos vairavimo istorijos“
„Nepralaimėjusios: (ne)lengvos vairavimo istorijos“ - Editos išleista knyga, kurią sudaro 12 skirtingų istorijų. Nors visos jos gimė iš asmeninės patirties, vis tik moteris tikino, kad herojų atitikmens realiame gyvenime nėra - viskas sulipdyta iš mažų gabaliukų, skirtingų mokinių savybių. „Pasirinkau būtent tokią formą, nes man knyga yra šventa, tikra. Mėgstu tikrus dalykus. Tai, kas yra virtualioje erdvėje, yra laikina. Žinoma, viskas yra laikina, jeigu jau taip filosofiškai žiūrėti, net ir mes patys, - šypsojosi vairavimo instruktore dirbanti rašytoja. - Aš norėjau, kad apie šį darbą sužinotų visuomenė. Daug mano kolegų nesugalvoja ne tik rašyti knygą, daugelis jų net nesugalvoja, kad reikia dirbti nuoširdžiai. Kad parašyti knygą, reikia išmanyti darbą, turėti labai daug patirties.“
Iš skaitytojų Edita tikino sulaukianti nemažai atgarsių - vieni rašo padėkas, kiti ateina mokytis į jos įkurtą vairavimo mokyklą, moteris sulaukia ir skambučių. „Žinoma, jei baimė vairuoti yra liguista, net ir knyga nelabai padės. O jei nerimas nedidelis, jį tikrai galima nugalėti. Knyga norėjau parodyti, kad moterys tikrai gali patikėti savimi. Kodėl kalbu daugiau apie moteris? Daugeliu atvejų mūsų gyvenimas yra daug sunkesnis, - pasakojo E. Vasaitienė.
Įkvėpti Įkvėpti #8 - Edita Užaitė "Pasaulį valdo psichopatai" : kaip jame išlikti savimi?
Tiesa, ji patikino, kad jau kelerius metus nejaučianti skirtumo tarp vyrų ir moterų vairavimo. „Nieko nelemia nei amžius, nei lytis. Viskas priklauso nuo asmeninių savybių, domėjimosi ta sritimi. Lytis, gebėjimai niveliuojasi, jeigu galima taip pasakyti. Svarbu ir žmogaus nusiteikimas, požiūris, matomas pavyzdys, intelekto lygis - jeigu manoma, kad nesilaikyti taisyklių, negerbti kitų yra šaunumo požymis, tai nėra gerai. Tuo tarpu laikytis taisyklių ir gerbti visuomenę - visai kita pusė. Ir tai visai nepriklauso nuo lyties.“ E. Vasaitienė, paklausta apie mokinių amžių, atsakė, kad yra mokiusi vairuoti ir 72-ejų metų moterį. Pasak Editos, dažnai nutinka, kad vyresnio amžiaus sulaukę žmonės yra pilni patirties ir įgūdžių, tačiau dažnai jie lieka neišnaudoti. „Nieko nėra gamtoje vienodo. Bet, žinoma, jaunesnis žmogus įprastai turi daugiau drąsos, tačiau pas juos yra mažiau išminties nesėkmės atveju. Jaunesni būna ambicingai pikti, jei nepavyksta. Vyresnio žmogaus suvokimas apie klaidas ir savianalizė yra nepalyginamai didesni. Kalbant apie tai, kad žmogui su amžiumi mažėja koordinacija - galbūt taip, bet tai nėra pavojinga kelyje. Tačiau kalbant apie tai, kas geriau vairuoja - jaunesni ar vyresni, atsakymo tiesiog nėra“, - įsitikinusi pašnekovė.
Baimės, su kuriomis susiduria būsimieji vairuotojai, kartojasi ir visuomet yra labai panašios, tikino Edita. „Dažniausiai atėjusieji sako - bijau vairuoti, nes visi aplink neatsargiai vairuoja. Na, taip tikrai nedaro visi, nereikia suabsoliutinti. Mokiniai bijo, kad kelyje atsiliks, bus lėti - didžiulis nepilnavertiškumo kompleksas, nors jis visiškai nesusijęs su žmogaus patirtimi. Čia juk ne jo patirtis, o kažkada kažkur išgirsta klišė. Taip pat gaji nesėkmės baimė, - kalbėjo pašnekovė, kuri patikino, kad būsimam vairuotojui turi būti ne tik instruktore, bet ir psichologe.
„Pas mus jaučiamas begalinis kompleksas - nepataikyti į taktą. Nepaisant to, kad daugelis moterų dabar dirba vadovaujamą darbą ar turi savo įmonę, joms vis dar trūksta orumo ir stuburo. Jei jos pasakė sau, kad išmoks vairuoti, tai neturėtų trauktis iš to kelio. Bet jos traukiasi, nes dairosi per petį, galvoja, kas ką pasakys. Pavyzdžiui, kai kurios sako, kad nesigiria artimiesiems ar kolegoms, kad mokosi vairuoti, nes nenori atrodyti nesėkmingos, jei nepavyks. Ir kas čia tokio? Čia net ne laikmečio problema, o moralinio skurdo.“
E. Vasaitienė apie moteris vairuotojas kalba itin atvirai - būtent dėl šios priežasties ryžosi parašyti ir knygą. Nepaisant to, vyrų psichologijos tema jai taip pat nesvetima. „Vyrai išgyvena, bet jie apie tai nekalba. Vis tik kūno kalba pasako viską - būna, kad jau srūva vairu prakaitas, nors jie niekada neprisipažins, kad bijo. Matau, kaip keliai ar ranka virpa. Vyrai galbūt lengviau susitaiko, kad nepavyko, - patirtimi su mokiniais dalijosi Edita. -Į mokinių psichologiją gilinausi visada, tik kurį laiką nesuvokiau to. Tik dabar ėmiau domėtis tuo plačiau - ieškau informacijos internete, lyginu ją, išbandau gyvai. Pavyzdžiui, yra tokių mokinių, kurie po kiekvienos nesėkmės atrodo atsainūs, kikena. Tiesą sakant, mokytoją tai veda iš proto. Bet paskui suvokiau, kad tai - reakcija į stresą.“
Pasiteiravus, kokia Editos nuomonės apie šiandieninę vairavimo kultūrą Lietuvoje, moteris atsakė nė nedvejodama - pasak jos, padėtis labai gerėja ir yra nepalyginamai aukštesniame lygyje, nei buvo prieš penkerius ar dešimt metų. „Pirmas dalykas - tolerancija. Išlaukia, palaukia, praleidžia, su mokiniais komunikuoja, palinki sėkmės. Situacija tikrai tikrai gerėja. Tačiau labai gaila, kad visuomenė pasigriebia tą retą blogąjį pavyzdį ir ištransliuoja kaip „visą laiką esantį“. Pas mus dažnai žavimasi skandinavais ir jų vairavimo kultūra. Nepamirškime, kad Skandinavijoje yra labai senos demokratijos, jie neturėjo tiek patirčių, kiek išgyvenome mes. Pastebėjau, kad lietuviai į draudimus kelyje dabar reaguoja šiek tiek priešiškai. Bet juk taisyklės nėra šiaip draudimas, realiai be jų eismas bus neįmanomas. Bandome ignoruoti - dažnai draudimą ar taisyklę bandome apeiti. Bet baudos labai sukontroliuoja dalykus,“ - mintimis apie vairavimo kultūrą ir jos gerėjimą dalijosi Edita.
„Manau, kad išmokti vairuoti ir išlaikyti teises yra du labai skirtingi dalykai. Mūsų mokykla - tai nedidelė mokykla su milžiniška mokymo patirtimi. Nedidelė - tai galimybė prisitaikyti prie kiekvieno iš jūsų poreikių ir galimybių. Patirtis - nėra situacijų, kurių nesame matę ar patyrę. Didžiausia mūsų mokytojų vertybė - pagarba, pagalba ir tikėjimas savo mokiniu. Tūkstančio mylių kelionė turi prasidėti vieninteliu žingsneliu.“
tags: #vairavimo #instruktore #edita