Perkančiojo bilietą keleivio pasiteiravo autobusą vairuojanti Lina: „Kur važiuojate?“ „Namo“, - atsakė jis. „O kur jūsų namai?“ - pasitikslino vairuotoja. „Rukloje.“ Lina ir jos sesuo Aušra - dvi moterys, vairuojančios autobusus ir dirbančios bendrovėje „Jonavos autobusai“.
Pirmoji bendrovėje „Jonavos autobusai“ dirbti pradėjo Aušra, tuo tarpu Lina savęs ieškojo užsienyje. Kartą, kai dar neturėjau vilkikui vairuoti reikiamos kategorijos, kartu su vyru nuvažiavau į vieną reisą - Suomiją. Ten ir pamačiau vilkiką vairuojančią merginą. Susidomėjau, o tada vyras pasiūlė, kad galėčiau dirbti kartu su juo, tik reikia įgyti kitą kategoriją. Grįžusi į Lietuvą ji tą ir padarė.
Sunku, kaip sako pati, nebuvo. Netrukus po to prasidėjo ir apie dešimtmetį tęsėsi jos ir vyro kelionės po Europą: „Su vyru dirbome poroje, važinėjome po Europą - Angliją, Ispaniją, Italiją, Vokietiją, Prancūziją, Belgiją ir kitas. Tačiau praėjus dešimčiai metų „stop“ privertė pasakyti abiejų sveikata - nuolatinės kelionės, darbo rutina padarė savo.“
Pasakodama, kaip jai sekėsi įgyti tiek vilkikui, tiek autobusui reikiamas kategorijas, moteris sako, kad tai nėra labai lengva: „Yra ką veikti. Reikia išmokti, suprasti, įgusti. Bet jei žmogus nori - jis gali bet ką. Antra vertus, kas yra tas sunkumas?“
„Savo gyvenimo aprašymą nusiunčiau į „Jonavos autobusai“, o kategoriją, leidžiančią vairuoti autobusą, turėjau. Pamaniau - jei reikia vairuotojų, paskambins. Taip ir nutiko. Tada nuėjau į pokalbį, aptarėme sąlygas ir taip atsidūriau čia“, - pasakojo Lina.
Sėdusi prie autobuso vairo Aušra sako pajutusi, kad tai - visiškai kitoks darbas: „Tu veži keleivius.“ Aušra vairuoja dyzelinį autobusą ir važinėja tiek po miestą, tiek po rajoną. Beje, nors jai buvo siūlytas mažesnis elektrinis autobusas, tačiau pati jo atsisakė.
Didžiausias iššūkis, juokiasi Aušra, yra anksti keltis, jei tavo darbo grafikas - nuo pat ryto. „Žinoma, kad kaip ir kiekviename darbe, būna visko. Aš neskirstau, kas man patinka labiau - važiuoti po miestą ar į kaimus. Ir ten, ir ten gerai. Važiuojant po miestą darbas galbūt yra labiau dinamiškas, dažniau tenka atidarinėti duris, nes dažnesni sustojimai. Tuo tarpu važiuodamas už miesto gali šiek tiek atsipalaiduoti, nes didesni atstumai. Bet yra kitų niuansų.“
Pradėjusi dirbti UAB „Jonavos autobusai“ moteris sako pajutusi, kaip šis darbas skiriasi nuo buvusio prieš tai: „Darbas vietoje, nereikia blaškytis po Europą, kiekvieną naktį miegi savo lovoje.“
Moteriai nesudaro problemų bendravimas su keleiviais, nors tarp jų, žinoma, pasitaiko visokių žmonių. „Tačiau stengiuosi visada bendrauti taktiškai, atsakyti į klausimus. Džiugu, kada keleiviai būna geros nuotaikos, padėkoja, pasako komplimentą. Iki šiol nebuvo jokių nesusipratimų. Taip pat savo darbe vadovaujuosi taisykle - pernelyg nedaugžodžiauti, nes mano darbas yra vežti žmones, o tam reikia susikaupimo.“
Aušra džiaugiasi ir savo kolegomis - kitais vairuotojais, kurie, jei reikia, pasidalija patarimais: „Kolegos visada darbo klausimais pagelbės, atsakys, tik turėk drąsos klausti.“
Lina sako, kad išvažiavusi dirbti į Vokietiją visada žinojo: ateis laikas ir ji sugrįš namo. „Dirbti vairuotoja, sakyčiau, mane įkalbino sesuo. Paprastą automobilį vairuoju jau apie 23 metus, tad pats vairavimas nėra naujiena. Reikėjo tik išsilaikyti D kategoriją. Pamaniau, kad išbandysiu save, kreipiausi į UAB „Jonavos autobusai“, aptarėme darbo sąlygas, bendrovė sumokėjo už kursus.“
Pirmą kartą sėdusi prie autobuso vairo Lina pajuto, kaip skiriasi ši transporto priemonė nuo automobilio: „Man buvo didžiulis įspūdis. Dideli gabaritai, visai kiti manevrai. Dabar man lengviau važiuoti autobusu, nei automobiliu. Be to, juk kuo didesnė transporto priemonė - tuo ji saugesnė.“
Lina pasakojo, kad prieš pradėdama savarankiškai vairuoti autobusą, ji stažavosi ‒ važinėjo su sese, stebėjo maršrutus, sesers darbą. „Nuotykių pirmą dieną nebuvo, viskas sekėsi gerai. Žinau, kad dėl manęs jaudinosi ir sesuo“, - juokėsi Lina.
Pašnekovė svarsto, kad šio darbo sėkmė priklauso ir nuo to, kokie buvo tavo ankstesni vairavimo įgūdžiai. Ji taip pat pritaria Aušrai: vežti žmones yra didelė atsakomybė. „Turi išmokti priimti ne tik pagyrimus, bet ir kritiką. Esu toks žmogus: jei į autobusą įlipusio keleivio nuotaika bloga, jei ką nors nemalonaus pasako - stengiuosi to neimti į širdį.“
„Žinoma, kad daug ką teko išgirsti. Tarkime: ko norėti, juk čia moteris? Tada pati sau šyptelėjau: jei esi toks vyras, tai kodėl pats nevairuoji? Be abejo, keleiviui to nepasakiau. Vis tik, sako Lina, stereotipai dėl tariamai moteriškų ir vyriškų darbų mažėja, o ji iš keleivių sulaukia daugiau teigiamų emocijų.“
„Šypsena, humoro jausmas man darbe labai padeda. Paklausta, kokių asmeninių savybių reikia, Lina visų pirma įvardija kantrybę.“
Paskutinė autobuso vairuotojo diena
Apibendrinimas: Straipsnis pasakoja apie dvi seseris, kurios sėkmingai dirba autobusų vairuotojomis Jonavoje, dalijasi savo patirtimi ir iššūkiais.
tags: #vairuotojas #autobuso #jonava