Tauragiškė Rasa, pasirinkusi taikomosios fizikos studijas Vilniaus universitete, nutarė pasinaudoti aukštojo mokslo suteikiamomis galimybėmis ir užpildė „Work and Travel“ programos anketą. Nusišypsojus laimei, po antrojo kurso, ji kartu su drauge išvyko į Viskonsiną, JAV. Visą vasarą Valstijose dirbusi ir po gražiausius JAV nacionalinius parkus keliavusi mergina užsikrėtė kelionių liga, todėl nusprendė, kad kitą vasarą su „Work and Travel“ programa vyks į Aliaską. Ir išvyko. Visiškai viena.
Ši kelionė nebuvo rožėmis klota. Vos išskridus galva buvo apkrauta įvairiomis abejonėmis, klausinėjau savęs, kodėl nusprendžiau vykti į pačią nuošaliausią pasaulio vietą, apie kurią niekas nežino. Skrydžiai truko beveik dvi paras ir, prasidėję iš Vilniaus, vedė per Frankfurtą, Sietlą ir Aliaskos sostinę Juneau, kurią pasiekiau praėjus daugiau nei parai nuo išvykimo. Į šį miestą atvykau naktį, tamsai jau apgaubus apylinkes, tačiau rytinis vaizdas pro langą atėmė kvapą. Iš visų pusių kalnai, ryški žaluma, žodžiu, - atvirukas. Tuomet nusiraminau ir supratau, kad vasara, kurios bijojau, bus mano geriausia vasara.
Kelionės planavimas ir pasiruošimas
Nusprendusi vykti į Aliaską, Rasa suprato, kad arba vyks būtent ten, arba liks gimtinėje. Tai buvo vienintelis jos pasirinkimas, nes nenorėjo vasaros praleisti viename iš JAV didmiesčių, norėjosi pabėgti toliau nuo miesto šurmulio ir artimiau susipažinti su gamta. Pati kelionė prasidėjo dar tada, kai ją pradėjo planuoti. Planavimo laikotarpiu patyrė nemažai nerimo, kadangi pirmą kartą keliavo taip toli ir dar viena. Puikiai suprato, kad anksčiau ar vėliau teks „atidaryti“ duris ir išeiti iš savo komforto zonos. Be to, nuo vaikystės buvo pripratusi visada šalia savęs turėti savo seserį dvynę, todėl keliauti vienai iš pradžių atrodė prasta idėja, tas faktas ją baugino.
Vėliau, pasidėjusi į šalį visas abejones, Rasa pradėjo ieškoti darbo ir gyvenamosios vietos. Kadangi norėjosi pabėgti nuo didelių miestų, pamatyti bei patirti kažką naujo, prioritetą teikė atokesnėms Aliaskos vietovėms. Gavusi keletą pasiūlymų, išsirinko darbą bene atokiausiame Aliaskos kampelyje - UNESCO saugomame Ledynų įlankos nacionaliniame parke, „Glacier Bay Bear‘s Track Inn“ viešbutyje. Minėtas viešbutis yra įsikūręs Gustavus miestelyje, kuriame nuolat gyvena tik kiek daugiau nei 400 žmonių. Na, bet šis faktas nestebina, žinant, kad į miestelį atvykti ne taip paprasta: čia kursuoja tik keltai ir lėktuvai.
Pirmieji įspūdžiai Aliaskoje
Į Gustavus Rasa pasirinko skristi lėktuvu. O nė 30 minučių neužtrukęs skrydis buvo, turbūt, iki tol įspūdingiausias jos gyvenime. Skrydžiai iš Juneau į Gustavus vykdomi vadinamaisiais „kukurūznikais“, kurie neturi radarų, todėl skraido tik dieną ir esant palankiam orui. Tačiau tokie skrydžiai savaime žada tobulus vaizdus. Jie toli gražu nepanašūs į įprastus: visus keleivius (kurių buvo „net“ 4) prieš skrydį pasvėrė, o Rasai teko garbė atsisėsti į lėktuvo galą ir pačiai uždaryti lėktuvo duris. Diena buvo saulėta, danguje kabėjo vos keli debesys, o pats skrydis priminė ne komercinį skrydį, o ekskursiją. Skrido sulig kalnų viršūnėmis, o pilotas pasakojo apie matomus kalnus ir ledynus, pirštu rodė ir pasakojo apie gretimas salas. Matant tokius nepakartojamus vaizdus buvo sunku ramiai sėdėti vietoje. Tai be abejonės buvo gražiausi vaizdai, kokius iki tol buvo mačiusi savo gyvenime.
Nusileido praktiškai vidury niekur. Prie nusileidimo tako buvo matyti tik keletas pastatų, kurie toli gražu nepriminė anksčiau matytų oro uostų. Čia jokios apsaugos, jokios kontrolės, o oro uostas tarsi kambario dydžio. Čia ją pasitiko būsimi kolegos, su kuriais užsimezgė ne viena artima, iki šiol trunkanti draugystė, ir visi drauge išvyko į naująją jos darbo vietą. Vos atvykusi į viešbutį, susipažino su visais būsimais bendradarbiais ir savo darbdave, kurią vadino Aliaskos močiute, taip pat su ištikimiausiu, vėliau ją nuo visų pavojų saugojusiu Aliaskos malamutu, vardu Banditas.
Nors buvo labai pavargusi, atrodė, kad miegas tokioje vietoje yra ne poilsis, o laiko švaistymas. Negalėjo sulaukti, kol galės pamatyti nuo aplinkinių kalnų viršūnių atsiveriančias panoramas, prisiliesti prie ledyno, stebėti sklandančius erelius, lokius ir visą kitą, apie ką iki tol teko tik skaityti knygose ar matyti televizijos ekranuose.
„Aliaskos močiutė“ ir pirmosios ekskursijos
„Aliaskos močiutė“ - taip vadino savo darbdavę, kuri rūpinosi Rasa ir jos kolegomis kaip savo anūkais. Ji prižiūrėjo, kad visada būtų sotūs ir gerai išsimiegoję, padėdavo planuoti laisvalaikį. Žodžiu, vertė jaustis kaip namie.
Į pirmąją kelionę Aliaskos viduje Rasa leidosi trečią dieną po atvykimo, kai kartu su kolegomis laivu vyko į Ledynų įlankos nacionalinį parką. Prieš išvykstant nežinojo ko tikėtis, nes anksčiau čia atvykę ir apylinkes jau išnaršę bendradarbiai savo įspūdžių nenorėjo atskleisti. Visą dieną trukusi išvyka buvo kupina pirmų kartų: pirmą kartą pamatė laisvėje, natūralioje aplinkoje gyvenančius ruonius, jūrų liūtus, ūdras ir tuzinus erelių. Plaukdami pastebėjo, kaip sausumoje iš aukštikalnių leidžiasi grizlių šeimyna: mama ir trys vaikai labiau priminė mielus, pūkuotus ir draugiškus naminius gyvūnėlius, o ne pavojingus nenaudėlius, kurie… mėgsta plėšti turistų palapines. Gerai, kad visa tai stebėjo iš laivo. Susitikus juos kiek kitokiomis aplinkybėmis, viskas tikriausiai neatrodytų taip miela ir gražu.
Susisiekimas ir kelionės po apylinkes
Gyvenant Gustavus tolimų kelionių planuoti nereikėjo, kadangi daug vertų pamatyti vietų buvo visai netoliese. Vos tik radę laisvo laiko leisdavosi į ilgus pasivaikščiojimus ar pasivažinėjimus dviračiais. Kaip naudingai išnaudoti vieną ar kelias laisvas dienas visada patardavo Aliaskos močiutė, kuri įdomių lankytinų vietų žinojo daugiau nei visi jos kolegos kartu sudėjus. Būtent jos dėka teko ne kartą plaukioti baidarėmis, skristi į Skagway miestelį, stebėti banginius ir užsiimti kita įdomia veikla.
Vienai keliauti tekdavo tik tuomet, kai negalėdavo kiti. Norinčių prisijungti niekada netrūko, nes miestelyje dirbo nemažai jaunimo. Šiek tiek bendravo ir su kituose viešbučiuose dirbusiais bendraamžiais. Didžioji dalis čia atvykusių šias vietas pasirinko būtent dėl išskirtinės gamtos, todėl rasti bendraminčių tikrai nebuvo sunku. Netgi, sakyčiau, neišvengiama. Kaip ir minėta, miestelis, kuriame dirbo, yra labai nedidelis, todėl ilgainiui visi visus pažino ir elgdavosi itin draugiškai. Įvairiose vakaronėse teko susipažinti ir su vietiniais gyventojais. Būtent tokiuose susibūrimuose dažniausiai susidarydavo žmonių grupelės, vėliau kartu besileidusios į kelią.
Gustavus autostopu teko keliauti tik keletą kartų, nes pagrindinė transporto priemonė buvo dviratis. Kartais per dieną numindavo po 40 kilometrų tik tam, kad pamatytų kažką naujo, neįprasto ir kitokio. Šiaip vietiniai kalba, kad keliauti su pakeleivingais automobiliais čia saugu tik mažesniuose miesteliuose, o tokiuose kaip Anchoragas tai netgi labai pavojinga.
Gamtos grožis ir laukiniai gyvūnai
Aliaska gali pasigirti išskirtiniu gamtos grožiu. Vasarą čia įprastai būna apie 10-15 laipsnių šilumos, kartais temperatūra pakyla ir virš 20 laipsnių. Kalbant apie florą ir fauną, norint pamatyti tikrąją Aliaską, reikia važiuoti į mažus miestelius ir į nuošaliausias valstijos vietas. Čia mažiau turistų, todėl kiekvienas turi galimybę pamatyti žmogaus nepaliestą Aliaskos gamtą ir stebėti gausybę laukinių gyvūnų. Apskritai, tą vasarą Rasa jautėsi kaip zoologijos sode, ypač pirmosiomis savaitėmis, kol nepriprato, kad išėjus į lauką galima matyti daugiau nei palaidą šunį.
Pirmosiomis dienomis buvo sunku padėti savo baimes į lentyną ir išėjus į lauką nesižvalgyti į šalis ieškant laukinių gyvūnų. Šalia vietos, kurioje su kolegomis gyveno, vis aptikdavo lokių pėdsakų, kartais teko matyti ir tą, kuris juos paliko. Kitų gyvūnų nelabai bijojo, nors, pasak vietinių, labiausiai Aliaskoje reikia bijoti briedžių, nes jie, vos pamatę žmogų, puola nedvejodami. Tiesa, jų teko matyti ne kartą. Briedžiai čia gudrūs: pamatę žmogų jie slepiasi už medžių, sėlindami seka tave žvilgsniu, ir, stebėdami tavo tolimesnius veiksmus, sprendžia kaip elgtis toliau. Dėl to, pamačius briedžius, kartais stabdydavo pakeleivingus automobilius, kurių vairuotojai suprasdavo kodėl nenori eiti pėsčiomis ir noriai paveždavo net ir iki namų.
Aliaskos gamta žavinga, nors laukinių gyvūnų gausa iš pradžių ir kelia baimę. Pradžioje, eidama miškais, „gaudydavo“ kiekvieną šnaresį ir negalėdavo atsipalaiduoti. Atvykus teko išklausyti kursus, kuriuose pasakojo kaip elgtis sutikus laukinius gyvūnus, ką tokiu atveju daryti ir ko geriau vengti, tačiau atsipalaiduoti vis tiek būdavo sunku. Praėjus kelioms savaitėms ir supratus, kad gyvenant Aliaskoje laukinių gyvūnų draugija yra kasdienybė, pradedi įprasti, o lokiai ir briedžiai taip nebegąsdina. Sezono pabaigoje tiek kalnuose tiek miškuose jau jautėsi kaip namie, o pasivaikščiojimų metu nesutikus jokių laukinių gyvūnų būdavo netgi šiek tiek liūdna.
Šiaurės pašvaistė ir ekstremalūs susitikimai
Vasaros pabaigoje, dienoms pamažu trumpėjant, atsirado proga pamatyti ir Šiaurės pašvaistę. Apie jas buvo daug girdėjusi, mačiusi daug nuotraukų, todėl negalėjo sulaukti, kada galės pamatyti šį gamtos stebuklą savo akimis. Kai pagaliau pasisekė, apėmė nenusakomas pojūtis. Buvo vėsus rugpjūčio vakaras. Žinojo, kad galimybė pamatyti Šiaurės pašvaistę yra gana didelė, todėl temstant išsiruošė į kalnus. Kopdami aukštyn pamiršo tai, kas po jų kojomis, ir žiūrėjo tik į dangų. Pasiekę viršūnę patogiai atsisėdo, apsigaubė pledais ir laukė. Aliaskos gyventojai sako, kad jie jaučia, kada Ji pasirodys. Tačiau Rasa ir jos draugai tokių pojūčių neturėjo, todėl tiesiog sėdėjo, tikėjo ir laukė.
Apie valandą laiko matė tik juodą žvaigždėtą dangų ir jau buvo besiruošią namo, kai horizontas staiga pradėjo dažytis žalia, o netrukus, ir rožine spalva. Daugumai iš jų tai buvo dar vienas pirmas kartas. Apėmė nerealiai geras jausmas, o vieninteliai žodžiai, kuriuos su draugais ištarė, buvo svajingi „wow“ ir „kaip gražu“. Vien tai, kad pagaliau pamatė žvaigždes, jiems buvo ganėtinai neįprasta (vasarą Aliaskoje labai trumpos ir šviesios naktys), o kai saulės vėjas pradėjo dažyti dangų… Tobula.
Netoli Gustavus yra sala, kuri yra žymi kaip turinti didžiausią grizlių koncentraciją pasaulyje. Pačiame miestelyje sutikti lokį yra pakankamai įprasta, todėl nenuostabu, jog ir Rasai ne kartą teko tai patirti. Pirmasis kartas buvo išties baisus. Žinojo tiek, kad pamačius grizlį reikia vengti akių kontakto, apsimesti negyvu ir, kad ir kaip naiviai skambėtų, tikėtis, kad jis nepuls. Na, arba greitai lipti į medį. Pamačius juodąją mešką reikia elgtis atvirkščiai - mojuoti rankomis ir šūkauti. Tikrai nesitikėjo, kad šią informaciją teks greitai panaudoti praktikoje.
Pirmąjį laisvadienį labai norėjo pamatyti, kokie vaizdai slepiasi palipus į kalną, o būti kelionės partneriu pasikvietė bene draugiškiausią ir didžiausią iki šiol matytą šunį, jau minėtą malamutą Banditą. Jis be galo paklusnus ir noriai eidavo pasivaikščioti net ir su nepažįstamais žmonėmis. Malamutai geba užuosti meškas, todėl su jais vaikštinėti yra žymiai saugiau nei vienam. Aliaskos močiutė davė Bandito apykaklės pultelį (šuo ant kaklo turėjo prietaisą, kuris valdomas pulteliu, ir naudojamas tada, kai šuo neklauso nurodymų) ir pasakė, kad „jei Banditas pamatys lokį ir bėgs paskui jį tai spausk šitą“. Rasa galvojo: „Ką? Tikrai nepamatys“. Su ta mintimi ir išėjo. Ir kaip gi kitaip. Pusiaukelėje šuo pasileido bėgti ir Rasa išgirdo kažką šnarat krūmuose. Išsigando. Paėjusi kelis žingsnius, už kokių 15 metrų nuo savęs pamatė juodąjį lokį. Šuo nesustodamas ant jo lojo, bandė jį pasiekti, tačiau buvo per daug statu. O Rasa tiesiog stovėjo ir žiūrėjo. Nors žinojo kaip reikia elgtis, bet tiesiog stovėjo ir į jį spoksojo. Matyt, dar nebuvo pasiruošusi pamatyti lokį laisvėje iš taip arti. Galiausiai lokys pabėgo. Jos laimei. Nusileidimas žemyn nebebuvo toks smagus, baimės buvo pilnos kelnės, o vienintelė mintis buvo: „Kaip grįžti gyvai?“. Vėliau lokius teko matyti gana dažnai, visos baimės dingo, ir laukdavo kada pamatys dar vieną. Tai toks buvo jos „bėgimas“, kurio metu juodasis lokys turbūt pasijautė lyg grizlis, žiūrintis į sustingusį žmogų.
Ypatingos Aliaskos vietos ir pramogos
Rasa lankėsi tik antrą vasarą Aliaskoje Denalio nacionaliniame parke. Toli išvykusi nebuvo. Teko tik kartą skristi į Skagway. Beje, į pastarąjį miestą skrido kartu su viešbutyje, kuriame dirbo, apsistojusiais turistais. Skagway yra turistų mėgiamas miestas, vadinamas „vartais į aukso laukus“. Taip jis pavadintas dėl jo apylinkėse vykusios aukso karštinės. Čia taip pat teko sudalyvauti 4 valandų ekskursijoje „Fraser Meadows Steam“ ir senoviniu garo lokomotyvu važiuoti XIX amžiaus pabaigoje įrengtu geležinkeliu. Pamatyti vaizdai buvo išties įspūdingi, ir sunku suvokti, kad iki geležinkelio atsiradimo žmonės, ieškodami aukso, visą nuvažiuotą atstumą bandydavo įveikti pėsčiomis. Ekskursijos metu pirmą kartą žeme kirto ir Kanados sieną. Deja, iš traukinio išlipti nebuvo galima, o ir aukso nerado.
Gal 11 kartų dalyvavo banginių stebėjimo turuose ir tai jai buvo viena mėgstamiausių pramogų. Teko banginius stebėti ir plaukiojant baidarėmis. Žinant, kad nuo banginio skiria menka baidarės sienelė, o pagavusi didesnę bangą gali...
Kruizai po Aliaską vyksta tik vasarą, o Ankoridžas - pagrindinis uostas kruizų startui. Kitais sezonais kruizai Aliaskoje neplaukioja. Ankoridžas - pats didžiausias Aliaskos valstijos miestas ir, ko gero, pats turtingiausias, kalbant apie galimybes čia tyrinėti vietinių gyventojų ir atvykusių gyventojų kasdienybę, kultūrą, tradicijas ir menus. Didžiausiame Aliaskos mieste žmonės kalba daugiau kaip 100 kalbų, tarp jų yra lietuvių. Ankoridže dažniausiai prasideda keliautojų pažintis su paslaptingaja Aliaska, nes čia yra didžiausias oro uostas valstijoje. Ankoridže keliautojus užburia ne tik pasakojimai apie tolimiausius kampelius, bet ir moksliniai filmai apie šiaurės pašvaistę, vietinius gyvūnus, Aliaskos gamtosaugą.
Aliaskos stebuklai | Nuostabiausios vietos Aliaskoje | Kelionių dokumentika 4K
Apžvalginė Ankoridžo ekskursija troleibusu trunka apie 1 val. (yra galimybė rinktis ir ilgesnį turą, tačiau norint apvažiuoti pagrindines Ankoridžo lankytinas vietas, laiko pakanka). Gurmaniškos patirtys vietiniuose restoranuose: Ankoridžas garsėja fantastiškomis vietinėmis jūros gėrybėmis. Verta paragauti karališkojo krabo, lašišos, palutso ir ne tik. Aliaskos informacijos ir pažintinis centras: nuostabu tai, kad visos ekspozicijos, pristatymai šiame centre yra nemokami, todėl galima greitai ir smagiai susipažinti su vietinių kultūra ir tradicijomis. Verta apsilankyti pristatymuose apie vietines gentis ir sužinoti tikrai įdomių istorijų. Žydrės asmeninė rekomendacija - apsilankyti pristatyme apie Nalukataq teritorijos bendruomenę, pasižiūrėti filmą apie Aliaską 1964 m. Apsilankyti Šiaurės pašvaistės centre. Pasivaikščioti dviračiams, žygiams, riedučiams skirtu taku, kuris tęsiasi net 17 km. Savaitgalis Ankoridže yra judrus - vietinių gyvenimas ir pramogos verda.
Aliaska - beprotiškai didelė, įvairi ir įdomi valstija - vien iš to, kiek nuotykių Rasa rekomenduoja patirti Ankoridže. O kur dar visa likusi Aliaska!
Aliaskos plotas - beveik kaip pusės Europos Sąjungos, o gyventojų joje - panašiai kiek viename Vilniuje! O geriausia vieta su jais susidurti pačiam - Aliaskos pietryčiai. Štai Aliaskos sostinėje Džuno pro miesto autobuso langą išvydo mešką, į Hunos miestelį atklydo trys elniai. Pažvelgus iš Hunos miestelio centro į vandenyną, išvydo ten uodega mojuojantį banginį, šokinėjančius iš vandens lašišų tuntus - tarsi specialiai erzintų žvejus, kurie žvejoja tiesiog įsibridę paplūdimyje. Kas be ko, paėjus žygių takais tolyn, ar išplaukus laivu, laukia dar įspūdingesni vaizdai. Spalvingiausi paukščiai ant uolų Kenajaus nacionaliniame parke, tingiai išsidrėbę jūrų liūtai, aštuonkojį dorojanti ūdra vandenyno paviršiuje. Aišku, šitoks gamtos artumas - ir pavojus. Ypač lokiai. Teko sutikti žmones, kurių pažįstamą lokys suvalgė. Nuolat reikėjo nešiotis purškalą nuo lokių, apie tai gąsdina daugybė perspėjamųjų stendų, aliaskiečiai moko turistus, ką daryti kur atokiame žygio take sutikus lokį. Labiau erzina uodai, kurie esą tokie dideli, kad aliaskiečiai praminę juos „valstijos paukščiais“.
Vienas iš įspūdingiausių gamtos stebuklų Aliaskoje - Šiaurės pašvaistė. Šis fenomenas, matomas tik tam tikru paros ir metų laiku, kasmet pritraukia daugybę turistų. Laimei, Rasa turėjo galimybę jį pamatyti savo akimis, ir tai buvo nepamirštama patirtis.
tags: #visureigiais #per #aliaska