1938 m. vasario 11 d. buvo priimta trečioji nuolatinė Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri įsigaliojo 1938 m. gegužės 5 d. Šis pagrindinis įstatymas, turėjęs aukščiausią teisinę galią, juridiškai įformino po 1926 m. perversmo įsigalėjusį autoritarinį režimą, kuris transformavosi iš demokratinės santvarkos.
1938 m. Konstitucija, skelbdama naują valstybės santvarką, išvengė 1928 m. konstitucijoje numatyto referendumo ir dar labiau įtvirtino autoritarinio valdymo nuostatus. 3-asis straipsnis skelbė, jog „Lietuvos Valstybė yra respublika", tačiau žodžio „demokratinė" pašalinimas iš Konstitucijos teksto reiškė formalų atsisakymą nuo demokratinės santvarkos.
Ši Konstitucija darė Prezidentą pagrindiniu ir bene vieninteliu įstatymų leidėju. Prezidentas skyrė Ministrą Pirmininką, o šio teikimu - ir ministrus. Vyriausybė buvo atsakinga ne Seimui, bet Prezidentui, o pastarasis - tik Dievui ir istorijai. Konstitucija įvedė Vyriausybės sudėtyje naują pareigybę - Ministro Pirmininko pavaduotoją, kuris, esant reikalui, galėjo pavaduoti Ministrą Pirmininką.
Prezidento galios ir Seimo vaidmuo
Pagal 1938 m. Konstituciją, Prezidentas buvo renkamas 7 metams Tautos atstovų. Prezidentas už savo galios veiksmus neatsakė, o už kitus veiksmus, kol vadovavo valstybei, taip pat negalėjo būti traukiamas atsakomybėn. Jam buvo suteikti įgaliojimai paleisti Seimą ir skelbti naujo Seimo rinkimus, šaukti ir uždaryti Seimo sesijas. Prezidentas turėjo teisę baigti Seimo sesiją anksčiau nei numatytas jos pabaigos laikas, o nepaprastąją sesiją - neapsvarsčius visų tai sesijai numatytų reikalų. Taip pat Prezidentas galėjo šaukti Ministrų Tarybos posėdžius, skirti ir atleisti ministrus, o nesant Seimo ar tarp jo sesijų - leisti įstatymus.
Seimo galios pagal 1938 m. Konstituciją buvo labai menkos. Seimui nesuteikta teisė reikalauti Ministrų Tarybos atsistatydinimo. Seimas galėjo tik svarstyti ir priimti įstatymų projektus, kuriuos tvirtino ir skelbė Prezidentas. Kandidatai į Seimo Narius buvo balsuojami visuotiniu, tiesioginiu, lygiu ir slaptu balsavimu, o teisę balsuoti turėjo piliečiai, sulaukę ne mažiau kaip dvidešimt ketverių metų amžiaus. Seimas priimdavo savo darbo statutą, o kasmet vykdavo dvi paprastosios sesijos.
Seimo Narys už savo kalbas Seimo posėdyje neatsakė, tačiau, jeigu savo kalba nusikaltęs prieš Valstybės saugumą, galėjo būti šaukiamas atsakyti bendrąja tvarka. Suimti Seimo Narį sesijos metu buvo galima tik darantį nusikaltimą arba padariusį tokį nusikaltimą, už kurį grėsė ne mažesnė kaip sunkiųjų darbų kalėjimo bausmė; Seimo Nario suėmimo nutarimas buvo pranešamas Seimo Pirmininkui ne vėliau kaip per dvidešimt keturias valandas po suėmimo.
Nepaprastąją Seimo sesiją šaukė Respublikos Prezidentas arba savo sumanymu, nustatydamas darbų eilę, arba trijų penktadalių Seimo Narių pareiškimu.
Valstybės teritorija ir tautinės mažumos
1938 m. Konstitucijos 2 straipsnyje konstatuota, kad Lietuvos valstybės teritorija yra žemės, kurių sienos nustatytos sudarytomis ligi šiol Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, ir jos negali būti atskiriamos. Valstybės valdžia buvo vienatija ir nedaloma. Lietuvos sostinė - Vilnius, valstybinė kalba - lietuvių kalba.
Naujajame pagrindiniame įstatyme nebeliko buvusio straipsnio, kad tautinės mažumos turi teisę autonomiškai tvarkyti savo kultūros reikalus. Tai reikšmingai pakeitė ankstesnių konstitucijų nuostatas, kurios numatė galimybę atskiriems Lietuvos Respublikos kraštams įgyti teisę tvarkytis autonomiškai, o jų autonominės teisės turėjo būti nurodytos statute, tvirtinamame atitinkamo įstatymo. 1928 m. konstitucijos 6 straipsnis taip pat konstatuodavo, kad atskiri Lietuvos Respublikos kraštai gali įgyti teisę tvarkytis autonomiškai.
127 straipsnyje konstatuojama, kad atskiriems Lietuvos Respublikos kraštams gali būti suteikta teisė autonomiškai tvarkyti tam tikrus vietos reikalus, o autonomiškumo teisė suteikiama bei sąlygos nustatomos pagal krašto autonomijos statutą. Visos nepriklausomos Lietuvos Respublikos konstitucija numatė galimybę, susidarius palankioms politinėms aplinkybėms, įgyvendinti Tilžės akto nuostatą - suteikė teisę Seimui didinti valstybės teritoriją pagal etnografines ribas.
Konstitucinės krizės ir jos pasekmės
Tarpukariu demokratija išgyveno gilią krizę: autoritariniai ir totalitariniai režimai įsitvirtino visose Rytų, Vidurio ir Pietų Europos šalyse, išskyrus Čekoslovakiją. Lietuva, išsukdama iš demokratinės raidos kelio, nebuvo išimtis. 1928-ųjų ir 1938-ųjų Lietuvos Respublikos Konstitucijos juridiškai įformino po 1926 m. perversmo įsigalėjusį autoritarinį režimą.
1938 m. Konstitucija labai pasitarnavo sovietiniams okupantams sudarant Lietuvos įjungimui į SSRS teisėtumo regimybę. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, pabrėždama nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos konstitucinės tvarkos tęstinumą, priėmė įstatymą Dėl 1938 m. gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo.
1938 m. gruodžio 5 d. ministras pirmininkas V. Mironas sudarė naują Vyriausybę. Palyginti su ankstesne (Vlado Mirono vadovaujama Vyriausybė 1938), iš 9 ministrų nepakeisti liko tik 3 - vidaus reikalų S. Leonas, finansų J. Indrišiūnas ir švietimo J. Tonkūnas. Vyriausybės veikloje esminių pokyčių neįvyko, ministrai tebebuvo priklausomi nuo prezidento A. Smetonos valios.
Tona kokaino Lietuvoje: kaip veikė nusikaltėlių tinklas?
Lietuvai priėmus Lenkijos ultimatumą (1938 m. kovą) subruzdo ir ėmė vienytis opozicinės politinės jėgos. Tuo pat metu autonominiame Klaipėdos krašte suaktyvėjo vietos nacionalsocialistų kampanija už Klaipėdos prijungimą prie Vokietijos. Patirdama spaudimą iš nacių Vokietijos, Lietuvos valdžia turėjo persitvarkyti.
Autoritarinio pobūdžio Konstituciją sudarė 21 skyrius ir 156 straipsniai. Esminiai Prezidento kompetencijos aspektai bei kadencijos trukmė liko tokie pat kaip ir 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, tačiau reikšmingai pasikeitė santykis su kitomis valstybės valdžios institucijomis.
tags: #vyriausybe #1938 #m #konstitucijoje #vairas #1939