Vilniuje, per Nerį, ties dabartinio Mindaugo tilto vieta, sovietmečiu veikė unikalus pontoninis pėsčiųjų tiltas. Šis sezoninis statinys buvo sujungtas su krantu ties Žirmūnų šlaitu, kur buvo įrengti betoniniai laiptai. Pavasarį tiltą greitai surinkdavo kariai iš atskirų pontonų, o atėjus žiemai - išardydavo.
Pontoninio tilto ilgis siekė apie 65 metrus, plotis - 4-6 metrus, o aukštis virš vandens - apie 2 metrus. Šis tiltas tapo svarbiu susisiekimo mazgu, ypač po to, kai Žirmūnų mikrorajone ir aplinkinėse teritorijose iškilo dideli sporto ir pramogų objektai, tokie kaip Žalgirio stadionas (1950 m.) ir Sporto rūmai (1971 m.). Šie objektai pritraukdavo didelius žmonių srautus į renginius, ir vieno Žaliojo tilto (anksčiau vadinto Dzeržinskio tiltu) jau nepakako patenkinti augančius žmonių poreikius. Pontoninis tiltas buvo patogi alternatyva, leidžianti greičiau ir tiesiau patekti iš Žirmūnų į senamiestį, viešojo transporto stoteles ar Kosciuškos gatvę.
1960-1965 m. šioje vietoje taip pat veikė paprasti bemotoriai keleiviniai keltai. Jų konstrukciją sudarė dvi valtys - plūdrieji korpusai, sujungti platforma keleiviams, kurios talpindavo apie 20 žmonių. Keltas buvo prikabintas prie lyno, permesto per upę, ir galėjo plaukti varomas srovės, kurią keltininkas sumaniai nukreipdavo dideliu vairu.
Tragiškoji 1975 m. avarija
1975 m. balandžio 13 d. įvyko tragedija, sukrėtusi Lietuvą. Tą sekmadienio vakarą, apie 20 valandą, Sporto rūmuose vyko populiaraus vengrų estradinio ansamblio „Sirijus“ koncertas. Renginyje dalyvavo iki 5000 žiūrovų. Tai buvo pirmasis iš trijų koncertų, anonsuotų vietinėje spaudoje, ir dėl užsienio atlikėjų retumo sulaukė didelio susidomėjimo ne tik iš Vilniaus, bet ir iš visos Lietuvos.
Apie 22:30 val. pasibaigus koncertui, žiūrovai plūstelėjo lauk. Dalis jų patraukė link universalinės parduotuvės, Žirmūnų ar Kalvarijų turgaus. Tačiau daugeliui koncerto dalyvių buvo patogiau eiti per pontoninį tiltą link Katedros, nei per toliau esantį Žaliąjį tiltą.
Tuo metu tiltas dar nebuvo iki galo sutvirtintas ir tinkamai užtvertas. Nepaisant to, žmonės pradėjo lipti ant jo. Kai tilto konstrukcija neišlaikė ant jo vienu metu buvusių 250-350 žmonių svorio, ji atsilaisvino nuo vieno kranto. Nutrūko kraštinių pontonų tvirtinimo lynai, kurie neatitiko eksploatavimo reikalavimų ir buvo naudojami tik montavimo darbų metu. Atskirus pontonus ėmė sukti srovė, jie pradėjo skęsti, nes pro neuždarytus liukus prisipildė vandens. Žmonės, apimti panikos ir visiškoje tamsoje, slydo ir krito į ledinį vandenį, gelbėdamiesi kaip išmanydami. Daugelis išsigelbėjo įsikibdami į plaukiančias tilto konstrukcijos dalis.
Gelbėjimo operacijoje dalyvavo įvairios tarnybos, medikai, valdžios atstovai ir TSRS VRM kariai. Ligoninėse atsidūrė daug žmonių, susirgusių plaučių uždegimu ar patyrusių kitų sužalojimų. Nors dauguma žmonių išsigelbėjo, vėliau paaiškėjo, kad po koncerto negrįžo 4 asmenys. Jų kūnai buvo rasti tik po kelių savaičių, gegužės 5 ir 6 d.
Ši avarija įvyko praėjus vos kelioms dienoms po didelės Žaslių geležinkelio katastrofos, todėl oficialūs pareigūnai ir žiniasklaida neskubėjo pranešti apie tragišką įvykį arba menkino jo mastą.
Dėl šios nelaimės buvo iškelta baudžiamoji byla. LTSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija pripažino kaltais ir nubaudė statybos darbų vykdytoją (treji metai laisvės atėmimo) ir vyriausiąjį inžinierių (dveji metai laisvės atėmimo). Oficialiai pripažinta žuvusių - 4, nukentėjusių - 31 pilietis.
1975 m. balandžio 13 d. įvykus šiai tilto griūčiai, pareikalavusiai žmonių aukų, jis buvo galutinai išmontuotas. Nuo to laiko Vilniuje ilgai nebebuvo eksploatuojami pontoniniai tiltai. Buvusio pontoninio tilto griūties vieta ar jo aukų paminėjimas kokia nors forma nėra pažymėti.
LEMTINGAS PASIVAŽINĖJIMAS: Ką B. Lubys turėjo pasirašyti kitą rytą? (Versija, kurią slėpė)
Nors oficialiai tragedija buvo menkinama, piliečiai, matydami valdžios neveiklumą, parašė laišką su pagalbos prašymu į tuomet populiarų TSRS laikraštį „Literaturnaja gazeta“. Nors tiesiogiai apie tai laikraštyje nebuvo rašoma, laiškas buvo perduotas į TSRS prokuratūrą, ir tai turėjo įtakos nukentėjusiųjų nuostoliams pripažinti ir atlyginti.
Šiuo metu atskirų entuziastų dėka vyksta archyvinės medžiagos rinkimas, diskusijos internetiniuose forumuose, siekiant išsaugoti šios istorinės tragedijos atminimą.