Iki XX amžiaus vidurio Lietuvos kraštovaizdį daugely vietovių gražiai puošė senieji vėjo malūnai. Mojuodami savo plačiais sparnais, jie pagyvindavo monotoniškas lygumas. Jų ažūriniai sparnai, apeigos tilteliai darydavo romantinį įspūdį. Vėjo malūnai nesislėpdavo kaip vandens malūnai jaukiuose slėniuose, pašlaitėse. Jie užvaldydavo erdvę. Stovėdami atokiai nuo gyvenviečių, atrodydavo vieniši, bet galingi, visa jėga pasitinkantys šiaurį vėją. Malūnai yra ne tik architektūros, bet ir technikos paminklai.
Malūnų būta įvairios paskirties, įvairiausių konstrukcijų, tipų, variantų. Naudodami vėjo, vandens ar gyvosios jėgos energiją, veikė popieriaus malūnai, vėlyklos, lentpjūvės, kalvės, įvairių tipų kruopinės, aliejaus spaudyklos, siurblinės, vėjinės žemsemės laivuose ir pan. Lietuvoje vėjo malūnai taip pat suko įrengimus, nesusijusius su malimu. Tai sako ir išlikę terminai: lentų malūnai, vėlimo (vėlių) malūnai.
Vėjo malūnai pradėjo nykti, kai buvo išrasta garo mašina, vidaus degimo variklis. Šis procesas Lietuvoje prasidėjo XIX a. pabaigoje. XX a. Apie Lietuvos vėjo malūnus rašyta tik probėgšmais, ir daugiau kaip apie liaudies architektūros paminklus.
Istorinė apžvalga
Kur ir kada pradėta statyti pirmuosius vėjo malūnus, neaišku. Europoje pirmą kartą vėjo malūnas paminėtas 833 metais. Tačiau nieko negalima pasakyti apie jo tipą. Pirmasis Persijos vėjo malūnų paminėjimas mus pasiekė iš X amžiaus. XIII a. arabų geografas ad Dimaškijus aprašė ir nubraižė Persijos malūnus su vertikaliąja sparnų ašimi, sukamus stipraus vėjo. Seniausieji Europos vėjo malūnų atvaizdai yra išlikę iš XII a. Tai malūnai su horizontaliąja sparnų ašimi, visiškai nepanašūs į senuosius persiškuosius. Prancūzijoje jie pasirodo XII a., Anglijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Čekijoje - XIII a., Livonijoje, Lenkijoje - XIV a., Lietuvoje irgi XIV a., Rusijoje - XV a., Baltarusijoje - XVI a.
Kaip malūnai atsirado ir paplito Europoje, yra kelios nuomonės. Vieni mano, kad jie į Europą patekę kryžiaus žygių, kiti - arabų nukariavimų metu. Matyt, nesuklysime tardami, kad tai yra pačios Europos pajūrio ir lygumų gyventojų kūrinys. Viduržemio, Šiaurės, Baltijos jūrų pakrantėse buvo malūnų su sparnais, nuolat atgręžtais į vyraujantį vėją. Iš tokių malūnų ir išsirutuliojo malūnai, gręžiami į vėją visu liemeniu. Lietuvą, kaip ir mūsų kaimynus, malūnai greičiausiai pasiekė per Baltiją - seną ir judrų prekybos kelią. Pirmieji iš baltų su malūnais susipažino prie Baltijos gyvenę senieji prūsai. Pats žodis malūnas, pasak akademiko V. Mažiulio, yra prūsiškas. Be abejo, pirmieji vėjo malūnai buvo stiebiniai; kepuriniai Lietuvoje plinta nuo XVIII a.
Didžiausia vėjo malūnų sankaupa Lietuvoje, kaip matyti iš 1777 metų liustracijos, buvo pajūryje, Žemaitijoje. Juo toliau į rytus, juo vėjo malūnų mažiau. Pavyzdžiui, pagal tą pačią liustraciją Minsko vaivadijoje buvo vos 3 vėjo malūnai. Iš iliustracijos, to laikotarpio Klaipėdos plano, uosto pakrančių aprašų jūreiviams matyti, kad mūsų pajūryje malūnų pristatyta beveik tiek pat tirštai kaip Olandijoje. Nemirsetos - Klaipėdos ruože vien Kretingalės apylinkėse jų buvo 12.
Iki XIX a. vidurio statyti verslinius malūnus turėjo teisę tik feodalai. Malūnai jiems davė didelį pelną, nes juose malti savo grūdus už specialų duoklės ar piniginį mokestį turėjo kiekvienas baudžiauninko ūkis. Tik panaikinus baudžiavą (1861 m.), valstiečiai galėjo malti savo grūdus bet kuriame malūne, galėjo statydintis kelių šeimų kolektyvinius malūnus, nedidelius vėjinius malūnėlius vienos šeimos poreikiams. Todėl vėjo malūnų sparčiai daugėja. Jie plinta dabartiniuose Skuodo, Šiaulių, Joniškio, Šakių ir Vilkaviškio rajonuose. XIX a. pabaigoje vėjo malūnai dominavo visoje Lietuvoje: jie sudarė 54 procentus, vandens malūnai - 43 ir garo - 3 procentus visų malūnų.
XIX a. II pusės kartografiniais duomenimis, Lietuvoje buvo apie 200 vėjo malūnų. XX a. pradžioje jų ir toliau sparčiai daugėja, lygiagrečiai daugėja malūnų ir su šiluminiais varikliais. Plinta vėjo malūnai su papildomais atsarginiais šiluminiais varikliais. 1914-1921 metų kartografinės medžiagos duomenimis, Lietuvoje buvo apie 1000 vėjo malūnų. Labai dažnai gyvenvietėse buvo po kelis malūnus. Antai Panevėžyje buvo 4, Radviliškyje - 4, Kupiškyje - 5, Žagarėje - 3, Šiaulėnuose - 3, Daukniškiuose - 2, Suginčiuose - 2, Veršiuose (Žagarės sen.) - 2 ir t. t.
Malūno konstrukcija ir veikimo principai
Vieta malūnams statyti buvo parenkama labai apdairiai. Pirmiausia jie plito prie didelių upių, tai yra pagal senuosius tradicinius kelius (prie prekių gabenimui tinkamų upių buvo draudžiama statyti užtvankas vandens malūnams). 1777 metais prie Nemuno Sudargo - Vilkijos ruože, kurio plotis po 3 kilometrus į abi puses nuo upės, buvo 3 vėjo malūnai, o XX a. pradžioje tame pačiame ruože - 26. Kalvos, statūs upių krantai ar slėniai nėra tinkama vieta vėjo malūnams. Pasirenkamos lygumos, vietos, kur pučia tolygūs, nesūkuriuoti vėjai. Buvo žiūrima, kad malūno neužstotų aukšti pavieniai medžiai, miškas ar trobesiai. Jei sunku būdavo išvengti užuovėjos, malūną iškeldavo ant aukšto, 3 metrų pamato. Miesteliuose ir miestuose malūnai taip pat statomi ant aukšto pamato.
Malūnai skiriasi architektūrinėmis formomis, mazgų technine įranga, vidaus įrangos schemomis, galia, statybinėmis medžiagomis ir pan. Kiekvienam malūnui būdingos 3 pagrindinės dalys.
Sparnų sukimosi mechanizmas
Sparnų sukamasis judesys per veleną, ašis ir krumpliaračius perduodamas girnoms. Sparnai įtaisyti beveik gulsčiame sparniniame velene, o ant jo užmautas sparninis krumpliaratis. Tai varantysis krumpliaratis, kuris yra susikabinęs su varomuoju krumpliarčiu - šulračiu, arba kampiniu krumpliarčiu, esančiu horizontalioje plokštumoje. Nuo šulračio (arba kampinio krumpliarčio) sukimosi momentas tiesiogiai arba dar per vieną krumpliaračių porą (nelygu malūno tipas) perduodamas girnoms.
Vėjo energiją malūnas optimaliai panaudoja tada, kai sparnų brėžiama plokštuma beveik statmena vėjo krypčiai. Malūno galią galima padidinti arba sumažinti keičiant sparno darbinio paviršiaus plotą: sustabdžius malūną, vėjalentėmis bei burėmis uždengiant (arba nudengiant) sparno rėmą. Malūnas stabdomas juostiniu stabdžiu, juosiančiu sparninį krumpliaratį. Stabdys apspaudžia krumpliaratį ir neleidžia jam pajudėti. Jei pučia labai stiprus vėjas arba siaučia audra, juostinio stabdžio malūnui sustabdyti nepakanka. Tuomet, gręžiant sparnus, kampas tarp jų brėžiamos plokštumos ir vėjo krypties mažinamas nuo 90° iki 0°. Malūnininkas žiūrėdavo, kad vėjas nepradėtų pūsti į sparnus iš priešingos, nugarinės pusės. Jei taip atsitikdavo, vėjas pradėdavo sukti sparnus atgal, išpūsdavo, dažnai ir nuplėšdavo bures, išstumdavo iš guolių sparninį veleną su visais sparnais ir sparniniu krumpliarčiu.
Malimo procesas
Stabdžiu sustabdžius sparnus, girnos suleidžiamos iki galo (t. y. iki minimumo sumažinamas tarpelis tarp girnakmenių). Sukasi tik viršutinis girnakmenis. Grūdai per piltuvę, įtaisytą virš girnų, byra tarp girnakmenių. Miltai ekscentrine kryptimi išmetami į girnas juosiantį kubilą. Iš ten miltai mentele, pritaisyta prie viršutinio girnakmenio, išžeriami į medinį vamzdį, dažniausiai vadinamą aulu, o iš jo - į maišą, pakabintą po aulu. Malamų miltų rupumas priklauso nuo girnų parametrų ir suleidimo (tarpelio tarp girnakmenių).
Pagalbiniai įrenginiai
Malūne, šalia pagrindinės darbo mašinos - girnų, dar būdavo pagalbinių įrenginių - piklius, kruopinės, valcai, grūdų lukštenimo ir valymo mašinos, maišų kėlimo mechanizmas. Be to, kartais būdavo mašinų, nesusijusių su miltų gamyba (skridininių pjūklų, tekinimo, obliavimo staklių, įvairių žemės ūkio mašinų, prijungiamų diržine pavara arba per kardaną). Neretai antrinės mašinos tapdavo pagrindinėmis.
Malūnų tipai
Pagal sparnų gręžimo į vėją būdus malūnai su beveik gulsčia sparnų ašimi buvo dvejopi. Pirmųjų sparnai gręžiami į vėją kartu su
Tiek stiebiniuose, tiek kepuriniuose malūnuose sukimo momentas iš sparnų girnoms perduodamas pagrindine pavara. Ją sudaro sparninis velenas, sparninis kampinis krumpliaratis ir krumpliaračių bei velenėlių sistema. Pavaros atžvilgiu malūnai taip pat dvejopi: vienpakopės ir dvipakopės pavaros.
Vienpakopė pavara
Vienpakopės pavaros malūnuose sukimo momentas iš sparninio veleno perduodamas girnoms per vieną krumpliaračių porą. Ją gali sudaryti du kampiniai krumpliarčiai arba kampinis krumpliaratis ir šulratis (pastarasis dar vadinamas stipinračiu, šeivračiu, šesterne, bonkuliu). Šulratis būna užmautas ant verpstės ašies, kuri suka viršutinį girnakmenį iš viršaus. Turimais duomenimis, vienpakopės pavaros malūnuose būdavo tik vienerios girnos.
Dvipakopė pavara
Dvipakopės pavaros malūnuose sukimo momentas girnoms perduodamas daugiau kaip per vieną krumpliaračių porą. Sparnai čia per sparninį kampinį krumpliaratį suka kampinį krumpliaratį, užmautą stačiosios ašies viršuje. Ašies apačioje užmautas didesnio skersmens krumpliaratis, kuris suka mažąjį verpstės ašies krumpliaratį. Verpstė suka viršutinį girnakmenį iš apačios. Kituose kraštuose (Lenkijoje, Vokietijoje) dvipakoje pavara sukamos girnos ir iš viršaus, o Lietuvoje, turimais duomenimis, tokio tipo malūnų nebuvo. Dvipakopės pavaros malūnuose būdavo sukamos vienerios, dvejos, o kartais net ir trejos girnos.
Stiebiniai malūnai
Stiebiniai malūnai (dar vadinami ožiniais, bukiniais, bokmalūniais, bobmalūniais, vištakojais, starkakojais, kaziliniais, kelminiais) dažniausiai 2-3 aukštų, kvadratinio arba stačiakampio plano. Malūnas būna vidutiniškai 10 m aukščio. Aukštis visada daugiau negu dvigubai didesnis už pagrindo kraštinės ilgį. Pirmame aukšte įrengiamas piklius, laikomi grūdai ir miltai, be to, čia iš girnų byra į maišus miltai. Antrame aukšte stovi girnos ir mechanizmas grūdams į girnas berti. Maišai su grūdais užkeliami į malūną išorėje, todėl yra durys, pro kurias įtraukiami maišai. Kartais daromi balkonėliai, kurių grindyse yra durys, pro kurias maišai įkeliami. Maišų kėlimo velenėlio galas bei jo įtvirtinimas beveik visada uždengiamas stogeliu, panašiai kaip miesto sandėlių, arba pailginta stogo dalimi, panašiai kaip kaimo prieklėčių. Stogai būna dvišlaičiai, dvišlaičiai su vienu pusvalmiu, dvišlaičiai laužyti, dvišlaičiai laužyti su dviem pusvalmiais, keturšlaičiai, keturšlaičiai piramidiniai.
Stiebinio malūno pamatas kartais mūrinis, o pats malūnas visada medinis, dažniausiai griautinės (karkasinės) sąrangos. Malūno svarbiausia laikančioji dalis - tai 50x50 cm stiebas, dar vadinamas karaliumi arba boba (iš čia pavadinimas bobmalūnis). Ant stiebo uždėtas 50x50 cm skersinis, dažniausiai vadinamas balnu. Balnas būna pirmo aukšto palubėje ir laiko antro aukšto grindis bei sienų griaučius. Apačioje po pirmo aukšto grindimis aplink stiebą įrengiamas sudėtingas mazgas, laikantis dalį malūno masės ir leidžiantis jam švytuoti ant stiebo į šalis. Prie jo iš viršaus montuojami du stambūs (30x30 cm) tarpusavyje sujunti tašai. Ant jų dedamos ir specialiomis įkarpomis sujungiamos perdangos sijos. Ant tų sijų galų abiejuose šonuose guldoma po skersinį, lygiagretų su dviem pagrindiniais tašais. Du kertiniai statiniai sujungiami su dviem tašais, gulinčiais skersai balno galų. Tie patys kertiniai statiniai beveik malūno pakraigėje sujungiami su dviem gulsčiomis (11x11 cm) sijomis. Susidaro dviejų sienų rėmai, kurie sujungiami gulsčiomis sijomis. Taip surenčiami malūno erdviniai griaučiai. Sienų rėmai sutvirtinami 10x10 cm stygomis. Statiniai 20x20 cm, dažniausiai stačiakampiai arba apvalūs, sunėrimuose šiek tiek aptašyti. Griaučiai galutinai sutvirtinami lentų apkalu. Apkalama dažniausiai stačiomis lentomis, siūlės uždengiamos lystelėmis. Vienoje sienoje, vadinamoje galine, pro apkalą iškišami pagrindinių sijų 1-1,5 m ilgio galai. Tarp jų įstatoma ir įtvirtinama uodega, kuria gręžiamas malūnas. Paprastai uodegos įtvirtinamos nejudamai, tik mažesniuose malūnėliuose jos būna nuimamos. Kartais įrengiamos 2 uodegos.
Prie pamatų kryžius kartais prisukamas varžtais. Paremta spyriais stiebo apačia kartais ne apglėbia kryžių, bet gali būti standžiai įleista į kvadratinį lizdą iš skersinių ir išilginių ketvirtinių sijų.
Beveik visą malūno masę laikantis stiebas buvo tvirtinamas keliais būdais. Paprasčiausia buvo įkasti stiebą į žemę ir dar apmūryti. Daugelyje malūnų stiebas buvo remiamas spyriais. Stiebas statomas ant medinio gulsčio kryžiaus taip, kad apžergtų kryžių centre. Šis mazgas gana sudėtingas ir turi būti tvirtas, kad malūno masė neperlaužtų kryžiaus ir neleistų stiebui pasisukti ar nuo jo nuslinkti. Kad stiebas nesvyruotų ir kad malūno masės jėga, per stiebą veikianti kryžių, pasiskirstytų tolygiai, įrengiama viena, dvi, kartais trys spyrių eilės (per visą vienos kryžmos ilgį ir per visą stiebo po malūno pirmu aukštu aukštį). Kryžius guldomas ant akmenų arba ant juostinių pamatų.
Kai kuriuose malūnuose stiebas montuojamas kitaip: įstatomas į sijų rentinį, suręstą ant medinio kryžiaus. Kad malūno medinės apatinės dalys būtų geriau apsaugomos nuo kritulių, kertiniai statiniai daromi kiek galima ilgesni, o kad sienų apkalas netr...
Varomieji velenai automobiliuose
Varomasis velenas yra labai svarbus automobilių greičių dėžės komponentas, perduodantis sukimo momentą iš diferencialo į automobilio varomuosius ratus, nepriklausomai nuo jų sukimosi kampo. Jie leidžia valdyti ratus ir nežymiai judėti horizontalioje ir vertikalioje plokštumose.
Varomieji velenai paprastai yra pagaminti iš stiprių ir patvarių medžiagų, tokių kaip plienas arba aliuminis. Medžiagos pasirinkimas priklauso nuo įvairių veiksnių, įskaitant transporto priemonės svorį, galią ir numatomą paskirtį. Varomasis velenas sukurtas taip, kad atlaikytų sukimo jėgas ir vibracijas, susidarančias jėgos perdavimo proceso metu.
Varančiojo veleno konstrukcija
Šiuo metu dauguma varančiųjų velenų yra pagaminti kaip strypai su įvorėmis ir galuose esančiomis pastovaus greičio jungtimis (CV jungtys). Pagrindiniai pavaros veleno elementai yra šie: Ašis; Vidinė CV jungtis; Išorinė CV jungtis. Kiekvienas ašinis varantysis velenas susideda iš dviejų lygių kampinių greičio jungčių. Viena jungtis yra fiksuota. Ji yra ant varomojo rato pusės, kita jungtis yra judanti ir ji yra pavarų dėžės pusėje. Jungtys yra sujungtos tarpusavyje profilinio veleno pagalba. Šios formos jungtys suteikia veleno lankstumo, kompensuoja pakabos judėjimą aukštyn ir žemyn bei kampo tarp transmisijos ir diferencialo pokyčius.
Kas yra CV jungtis?
CV jungtis arba pastovaus greičio jungtis yra transporto priemonės pavaros komponentas, leidžiantis perduoti jėgą ratams ir prisitaikyti prie pakabos judėjimo aukštyn ir žemyn. Pagrindinė CV jungties funkcija yra užtikrinti lanksčią transmisijos ir ratų jungtį, leidžiančią perduoti galią pastoviu greičiu ir nenutrūkstamai, net kai pakaba juda ir ratai sukasi.
CV jungtys yra suteptos tepalu, apsaugotos guminiu arba plastikiniu gaubtu, kad į vidų nepatektų nešvarumai, vanduo ir kiti teršalai ir nepadarytų žalos. Esant stiprioms smūginėms apkrovoms, CV jungtis gali būti pažeista ir tokiu atveju ją reikia nedelsiant pakeisti.
Kur galima įsigyti automobilio pakabos dalių : varantyjį veleną, CV jungtis? Mūsų, Inter Cars Lietuva, internetinėje parduotuvėje galite įsigyti aukštos kokybės pavarų dalių įvairių markių ir modelių automobiliams. „Inter Cars“ internetinės parduotuvės kataloge pateikiamas platus CV jungčių komplektų, varančiųjų velenų, varančiųjų lankstų guminių apsaugų, pusašio lankstų (granatų), ašių guolių, CV jungčių varžtų pasirinkimas iš žinomų gamintojų: FEBI, PASCAL ir kitų. Galite savarankiškai pasirinkti pavaros dalis iš Inter Cars internetinės parduotuvės katalogo, priklausomai nuo jūsų automobilio modelio. Taip pat galite gauti kompetentingų patarimų iš mūsų vadybininkų, kurie visada pasiruošę padėti išsirinkti tinkamas dalis.