2003-uosius ir 2004-uosius metus būtų galima pavadinti pokario Laisvės Kovų pabaigos jubiliejiniais metais, nes maždaug 1953 metais organizuotas ginkluotas pasipriešinimas baigėsi, tų pačių metų pavasarį buvo suimtas ir sušaudytas LLKS Pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas.
Prabėgę dešimtmečiai svetimųjų „globoje" daug ką išdildė iš mūsų žmonių atminties, nes tikroji pokario istorija per tą laikotarpį ateivių okupantų ir savųjų kolaborantų buvo įžūliai iškraipoma.
Teneįsižeidžia gerbiamas skaitytojas, jei šioje knygoje ras ir nepalankių atsiliepimų apie kai kuriuos Laisvės Kovotojus. Sutikime, kad partizaniniame kare, kur jis bevyktų, žiaurumų į valias ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Juk ir patys partizanai dažnai sakydavo - „mes kalėjimų neturime", o kaip nubausti išdaviką, provokatorių, didelio pasirinkimo irgi nebuvo.
Tie, kurie darė tuos nusikaltimus, kankino niekuo nekaltus mūsų žmones, gaudė, šaudė miškuose ir gyvus degino bunkeriuose mūsų partizanus, ant gatvių guldė ir niekino jų kūnus, tardymų kamerose laužė mūsų žmonių kaulus, tyčiojosi ir prievartavo partizanų ryšininkes, išliko iki šių dienų „teisūs", „švarūs" ir neliečiami. Jų niekas neištrėmė, nesupūdė Sibiro koncentracijos stovyklose, o partizanų jau neliko.
Pastaruoju metu teko gauti keletą atsiliepimų dėl knygos pavadinime vartojamo žodžio „partizanai". Tenka pripažinti, kad tai tikrai ne lietuviškas žodis, nors jis jau per daug giliai ir galbūt amžinai bus įleidęs šaknis į Lietuvos pokario istoriją. Juozas Kasperavičius - pirmasis Kęstučio apygardos vadas, suformulavęs strateginės partizaninės kovos nuostatus, be kita ko, buvo pasiūlęs partizanus vadinti LAISVĖS KOVOTOJAIS. Tai, manau, būtų realus pagrindas šią knygą pavadinti LAISVĖS KOVOTOJŲ. PRISIMINIMAI. Tačiau ši knyga yra knygų serijos Aukštaitijos partizanų prisiminimai tęsinys, todėl jos pavadinimo nereikėtų keisti.
Šiandien knygai išleisti reikia didelių finansinių investicijų, be kurių jokia leidykla Lietuvoje negali apsieiti. Ne kartą tuo klausimu teko kreiptis į įvairias organizacijas, užsienio lietuvių fondus, turtingus verslininkus, tarp kurių atsirado toliau į Tautos ateitį žvelgiančių ir patriotiškai mąstančių žmonių. Jie skyrė ir tebeskiria ne tik didelį dėmesį buvusiems Laisvės Kovotojams, bet kartu remia ir finansiškai apie juos leidžiamas knygas.
Pokario pasipriešinimo kovų tyrinėtojos Nijolės Gaškaitės teigimu, Aukštaitijoje, ypač Rokiškio ir Biržų apskrityje, partizanų junginiai struktūrizavosi gerokai vėliau nei likusioje Lietuvos dalyje, todėl atskiri būriai ilgai liko nepavaldūs aukštesniems štabams, bet ir neturėjo su kitais junginiais suderintų veikimo ribų. Kartais tai buvo net savotiškai naudinga, nes operatyvinė partizanų apskaita buvo kaupiama konkrečios apskrities MGB skyriuje. Partizanų būriai galėjo laikytis prie apskričių ribų ir pereiti į kitos apskrities (ar net respublikos, konkrečiai - Latvijos) teritoriją, kurioje būrys buvo nežinomas.
NKVD-NKGB duomenimis, 1944 m. Rokiškio apskrityje nuo mobilizacijos slapstėsi 3 tūkst. asmenų. Lapkričio mėnesį organizuotai veikė stambūs partizanų junginiai: Panemunio, Cedasų-Suvainiškio, Pandėlio-Skapiškio, Biržų, Papilio, Kupreliškio apylinkėse.
1945 m. pradžioje per baudžiamąsias operacijas, kurias vykdė NKVD vidaus kariuomenės 137-asis ir 261-asis šaulių pulkai, šiuose valsčiuose žuvo 122 asmenys, 229 buvo suimti. Dėl NKVD kariuomenės siautėjimų šie partizanų būriai išsiskirstė mažesnėmis grupėmis, o 1945 m. pavasarį vėl pradėjo jungtis į stambesnius būrius.
Rokiškio apskrityje veikusius kovotojų būrius mėgino sujungti kpt. Bronius Cėrka (1945 m. liepą jis legalizavosi), bet sudaryti bendros vadovybės nepavyko. Svarbiausias argumentas, lėmęs kai kurių būrių nenorą jungtis į visoje Lietuvoje jau susiformavusias tam tikras partizanų struktūras, buvo išdavysčių ir provokacijų baimė. Junginių tarpusavio ryšiai buvo ta grandis, į kurią čekistai stengdavosi įterpti savo agentus bei provokatorius ir kurioje buvo sunkiausia išlaikyti konspiraciją.
1950 m. Pandėlio apylinkėse veikusiems partizanams vadovavo Romas Petronis-Siaubas, panemuniečiams - N. Tauterys-Norba, papiliečiams Jonas Marciukas. Partizano Romo Styros teigimu, J. Baltušio, Kosto Kregždės tardymo protokolose, esančiuose jų baudžiamosiose bylose bei įvairiose Pandėlio, Biržų MGB operatyvinėse bylose, minima, kad atskiri šio krašto būriai turėjo tų vietovių, kuriose jie veikė, pavadinimus: Pandėliečių būrys, Papiliečių būrys, Skapiškėnų būrys, Kučgaliečių būrys, Panemuniečių būrys, Kupreliškėnų būrys ir t.t.
Pavyzdžiui, Salamies-tėnų būrį, kuriam vadovavo kpt. PILĖNŲ, tėvūniją paskatino sukurti 1951 m. atėję trys vyrai nuo Panevėžio Žaliosios girios pusės: Saulius-Bronius Žilys, Tilvikas-Julius Navakas ir Zubrys-Tautvilis Vaitiekūnas. Jie aiškino, kad keli būriai turėtų sudaryti tėvūniją, kelios tėvūnijos -rinktinę, o kelios rinktinės - apygardą. Tuo metu visoje Pilėnų tėvūnijoje buvo likę apie 40-50 partizanų.
Iš suimto (MGB ag. Tupėno-kunigo Antano Valantino išduotas) Pilėnų tėvūnijos partizano Petronio parodymų žinoma, jog 1951 m. rugpjūčio 25 d. Žagaryniškių kaime, Pandėlio r. Sierakausko tėvūnijos vadu buvo išrinktas Stepas Giedrikas-Girietis, štabo viršininku - Linas Pivoravičius-Kanapė ir visuomeninės dalies viršininku - Romas Petronis-Siaubas. Šiame rajone tuo metu veikė šeši būriai.
Remiantis Jono Baltušio-Trimito baudžiamojoje byloje esančia medžiaga bei partizano Romo Styros parodymais, kaip manoma, netrukus Biržų girioje Baltušis, pasitaręs su Giedriku, anksčiau minėtos Sierakausko tėvūnijos pavadinimą pakeitė ir ją pavadino Pilėnų tėvūnija. Taip iki pat partizaninės veiklos pabaigos šis partizanų struktūrinis vienetas išliko kaip Pilėnų tėvūnija, kuri apėmė maždaug šią teritoriją: Nemunėlio Radviliškį, visą Biržų girią, Kvetkus, Roksalos mišką, Pandėlio girią, Skapagirį, Puznos mišką palei Kupreliškį.
Be to, į Pilėnų tėvūniją įėjo Pyvesos būrys (Suveizdis, Žilinskas, Butėnas), Vabalninkiečių būrys, kuriam paskutiniu metu vadovavo Kostas Kregždė-Piršlys ir Bronius Meškinis-Devinė, Panemuniečių būrys, kuriam priklausė trys broliai Tauteriai, Danas Ruželė, Linas Kabatavičius ir Mačėnas.
Pagal išlikusius partizanų dokumentus, Pilėnų tėvūnija jau 1951 m. 1952 04 06 Pandėlio r. 1953 01 19 Pagurių kaime Greviškio namuose (išduotas P. 1954m. pradžioje MGB agentai pranešė, kad PILĖNŲ tėvūnijos M. Suveizdžio būrio du partizanai (A. Ikamas ir S. Jasiūnas) žiemoja Raščiūnų miške, o pats M. Suveizdis ir E. Žilinskas - Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio apylinkėse. M. Suveizdžio-Sakalo vyrai laikėsi šiaurinėje Pandėlio rajono dalyje ir Biržų, Neretų, Bauskės, Jaunjel-gavos apylinkėse, o J. Baltušis ir R.
1954 07 15 naktį pas MGB agentę Lakštingalą (abiturientė, ką tik baigusi Pandėlio vid. mokyklą, Bronė P., asmens byla Nr. 1689) atėjo A. Ikamas ir Br. Meškinis. Pavalgę ant aukšto liko dienoti. Agentė pasakė partizanams, kad rengiasi stoti į Kauno kūno kultūros institutą ir važiuos į Pandėlį tvarkyti dokumentų. Agentė apie 11 val. ryto jau sėdėjo pas Pandėlio rajono MGB skyriaus viršininką Rupšį ir raportavo apie partizanų apsilankymą. Buvo sudarytas planas, agentė aprūpinta specialiais preparatais. Pavaišinusi jais partizanus, vidurnaktį išleido juos į kelionę. Išėjusių partizanų iškart ėmė ieškoti 50 rusų garnizono kareivių ir 18 skrebų. Partizanauti liko J. Baltušis-Trimitas, M. Suveizdis-Sakalas ir E.
Vykdant čekistų planą, į Pandėlio rajono „Aušros" kolūkį buvo perkeltas dirbti MGB agentas Klevas (Adolfas Strižka), 1954 m. rugsėjo mėnesį Biržų rajone išdavęs partizaną Robertą Tučą (A. P. P. I d., p. 694-714). Jis greitai susidraugavo su partizanų rėmėjais, kuriems pasigyrė anksčiau, kai dirbo Papilio valsčiaus žemės ūkio skyriuje, buvęs pažįstamas su partizanu E. Žilinsku. 1955 05 16 iš Voz-gučių kaimo gyventojos Magdalenos Blažienės sužinojęs, kad ant jos tvarto aukšto slapstosi J. Baltušis-Trimitas, tuojau pat pranešė čekistams, kurie surengė karinę operaciją. Šeimininkės prašomas nenusišauti po ilgų derybų J. Baltušis pasidavė. Nepaisant to, buvo nuteistas mirties bausme ir 1956 m. vasario 10 d. 1954 09 25 Biržų girioje, bunkeryje netoli Kūginių kaimo išduotas prieš tai suimto partizano R.
Rokiškio apskrities ir Pandėlio rajono teritorijoje MGB naudojo tas pačias pasipriešinimo slopinimo priemones kaip ir kituose regionuose: karines čekistines operacijas, vidaus bei kamerų agentus, agentų smogikų specialiąsias grupes, migdomuosius preparatus ir kt. Nors buvo verbuojama daug gyventojų, tačiau tik pavieniai agentai vykdė okupantų užduotis.
Gimiau Raščiūnų kaime, Papilio valsčiuje, Biržų apskrityje. Šeimoje pas tėvus buvome trys broliai ir dvi seserys: Povilas - g. 1920 m., Jonas - g. 1922 m., Bronius - g. 1924 m., Marytė - g. 1915 m., Valė - 1929 m. 1940 m. birželio 15 d. su tėveliu sėjom vėlyvus miežius ir išgirdom kažkokį keistą, galingą ūžesį. Nuo mūsų namų Rokiškio-Biržų vieškelis buvo visai netoli, matom tuo vieškeliu važiuoja tankai. Pasėjom miežius, mane tėvai pasiuntė dviračiu nuvažiuot į Pandėlį. Iki Pandėlio mums buvo 10 kilometrų.
- Matote, Smetona norėjo mus apgaut... Maskva Urbšį su Merkiu nusikvietė Maskvon pasirašyt nepuolimo sutarties, o jie nenori pasirašyt... O kaipgi jie norės, jeigu jie jau su Hitleriu prieš tai pasirašė ir nuvažiavę į Berlyną pardavė Lietuvą vokiečiams... Tai, va, taip tada kalbėjo pirmosiomis okupacijos valandomis Maskvos bolševikų agentai. Išgirdę tokias kalbas, kai kurie tamsūs žmogeliai nieko nesuprasdami, kas čia iš tikrųjų dedasi, nueidami tolyn murmėjo sau panosėje: „Matai, bjaurybės, norėjo Lietuvą vokiečiams atiduot... Pandėlyje žydė Zyvenė nuomojo malūną ir tam malūne veikė bolševikų pogrindžio štabas, tai šitie visi pogrindininkai iškart išlindo kaip tarakonai iš urvų ir ėmė veikti. Kai prasidėjo trėmimai, žmonės labai sunerimo ir iškart pasklido kalbos, kad tų trėmimų bus ne vienas. Iš tikrųjų taip ir buvo. Atėję vokiečiai, Biržuose buvusiam NKVD pastate, rado jau paruoštus sąrašus antram trėmimui.
Prasidėjus karui, Papilyje areštavo ūkininką Lendrį Nemanį iš Melaišių kaimo, jis kažkaip nesupratęs situacijos, demonstratyviai visai neginkluotas prisistatė į valsčių pas valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką Edvardą Trečioką ir viešai jam pareiškė, kad per radiją iš Kauno paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymas ir jis dabar perims valdžią į savo rankas. O valsčiuje tuo metu buvo pilna Kvedariškio ruskių. Trečiokas pasišaukė tuos ruskius, tuojau pat užlaužė jam rankas, surišo, nuvežė į Biržus ir ten juos penkis nukankino. Visi buvo užkasti ties Astravo dvaro parku pakeliui nuo Biržų į Parovėją.
Jokūbas Drevinskas. Karui prasidėjus, šitie visi raudonieji budeliai masiškai bėgo į Rytus, tik žydeliai ne visi spėjo išbėgt, nes daugelį jų rišo šeimos, jie traukėsi arkliais, tiesiog gurguolėmis. Žydeliai samdė žmones ir dar gana brangiai mokėjo už vežimą. Važiuojant Kučgalio link, ties Kyliškių šileliu užskrido vokiečių lėktuvai ir tą gurguolę subombardavo, bet likusieji gyvi vis tiek dar bėgo, o po kelių dienų, kada vokiečiai jiems iš priešakio užkirto kelią, tada jie ėmė grįžti atgal. O kai grįžo, tada jau vokiečiai juos rinko ir uždarinėjo į dabokles. Apskritai žydai 1940 m. Vieni vargai pasibaigė - prasidėjo kiti.
Vokiečiai ėmė skelbt įvairias mobilizacijas, rinko jaunuolius į Reicho tarnybą. Susirinkom kaimo jaunimas ir sutarėm nepaklust vokiečių reikalavimams, ėmėm slapstytis. Vieną kartą žiemą miškelyje sušaudytų bolševikų negyvenamoj gryčiutėj pagyvenom. Matom, kad nieks negaudo ir grįžom į namus. Kitą kartą mobilizacija buvo paskelbta vasarą. Susirinkom būrys su dalgiais ir einam šienaudami per kaimą, o moterys stebi aplinką, kad mūsų neužpultų tie gaudytojai. Atvažiuodavo ukrainiečių batalionas, latvių batalionas ir gaudydavo besislapstančius jaunuolius. Vieną bernioką tie gaudytojai prie Geidžiūnų nušovė, nors praktiškai, jeigu nenorėjai kariaut, nieks ir nevarė per prievartą, buvo galimybė išsisukt...
Jeigu kalbėt apie Kvedariškio rusus, jie jau pirmosios bolševikų okupacijos metais buvo prasiskverbę į valdžią, todėl prie vokiečių dauguma jų pasitraukė į Šilo mišką ir nuo 1942-1943 m. veikė kaip raudonieji partizanai, ten jie turėjo ir bunkerius išsikasę. 1940 m. Papilyje stovėjo rusų karinė įgula ir iš tos įgulos buvo pabėgę trys kareiviai. Kai karas prasidėjo, Papilio baltaraiščiai norėjo juos nuginkluot, įvyko susišaudymas, vieną baltaraištį sužeidė ir tie ruskeliai pabėgo. 1943 m. po Kvedariškį vaikščiojo seniūnas Evaristas Vajega iš Kučgalio, mokesčių inspektorius ir policininkas Algirdas Krikščikas. Priėjo jie prie trobos ir šneka: „Kažin ar čia nerasim Vasios ar Vasiuko?" Vasiukas buvo tas kareivėlis, su kuriuo baltaraiščiai buvo susišaudę Papily, o Vasia buvo vietinių kvedariškiečių „atamanas". Šitie vyrai pasibeldė į duris ir tuo metu per langą į lauką metė granatą, o iš paskos per tą patį langą šoko Vasia ir Vasiukas. Šitie visi sugriuvo ant žemės, policininkas porą kartų iš šautuvo iššovė, o tie du taip ir pabėgo. Pagal tuo metu nustatytą tvarką, buvo parašytas raportas į apskritį ir kitą dieną prisistatė pilnas sunkvežimis vokiečių. Apsupę tą vienkiemį, sudegino ir išvažiavo. Bet jau po to iš Kvedariškio rusų sklido kalbos: kada sugrįš Raudonoji armija, jie eis į valdžią, į miliciją, į visus valstybinius organus ir keršys lietuviams. Tomis kalbomis iškart susidomėjo mūsų patriotiškai nusiteikę žmonės ir ėmė tartis, kaip užkirst kelią tokioms Kvedariškio sentikių užmačioms, bet tie ruskeliai nelaukė kada juos patvarkys lietuviai, prieš pat užeinant Raudonajai armijai, jie iš namų pasitraukė į mišką.
1943 m. Biržų girioje buvo sušaudyti du girininkai: Spalviškių girininkijos girininkas Juozas Živatkauskas, Latvelių girininkijos girininkas Balčikonis ir agronomas Frydrichas Jakštas, kilęs iš Tauragės, Biržuose dirbo Jaunųjų ūkininkų agronomu. Juos sušaudė vadinamieji raudonieji partizanai. Atseit tai buvo kerštas už žydo Meskupo* vadovaujamos diversantų grupės sunaikinimą. Toj grupėj amžiumi vyriausias buvo dar ir toks Voitenka sentikis iš Jonavos, iš viso šeši ar septyni žmonės. *Icikas Meskupas (slap. ADOMAS) g. 1907 m. Ukmergėje. 1942 03 07 kaip LKP CK operatyvinės grupės vadovas atvyko į Lietuvą organizuoti raudonųjų partizanų darbą. Faktiškai tai buvo Maskvos čekistų parengta ir permesta lėktuvais teroristinė-diversinė grupė. 1942 03 13 grupė buvo policijos apsupta ir sunaikinta.
- R. Dar prieš mobilizaciją, apie rugpjūčio vidurį mes su broliu Povilu radome rusišką karabiną, o kitą turėjo Povilas, kaip buvęs šaulys. Aš dar nebuvau šaudęs iš šautuvo, jis mane ir pasikvietė į miškelį pamokyt šaudyti. Nuėjom už klojimo į beržynėlį, pasidarėm taikinį ir ėmėm šaudyti. Iššovėm po penkis šešis kartus, atbėga sesuo Valė, sako, meskit jūs šaudyt, kaime jau kvedariškiečiai vaikšto. Tada skrebų dar nebuvo, buvo tik milicija ir va tokie neorganizuoti aktyvistai. Šautuvus tuoj sumetėm po pušaite, dar buvom radę ir automatą, suskaldyta buože. Brolis buvo pradėjęs daryt n... ■v >- sceną, radiją ir meilę- UDK 821.172-94 Na229 ISBN 978-609-01-2117-7 Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. i Dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“pranešėja 1 S 'an tuoj devyniasdešimt. Ilgą gyvenimą nugyvenau. J \ ^ į Žinot, kodėl? Todėl, kad buvo įdomu. Gyventi įdomiai galima net tada, kai badas žvelgia į akis. Kai mano pirmagimis Arvydėlis buvo dar visai mažiukas, vertėmės sun kiai, vieną dieną namie neliko netgi duonos. Laukdama iš teatro pareinančio savo vyro aktoriaus Alfonso, pietų nepagaminau - ne buvo iš ko. Vis tiek padėjau ant stalo gražias, tegu ir tuščias lėkštes, mamos išsaugotus sidabrinius peilius ir šakutes, tada iš smetoniškos valgių knygos iškirpau paveiksliuką, kuriame buvo pavaizduotas val giais ir gėrimais nukrautas stalas, ir taip pat įkomponavau ant stalo. Grįžta namo Alfonsas, nužvelgia tuščias lėkštes. - Pavogsiu, bet valgyt parnešiu! - pasakė ir išlėkė pro duris. Grįžta po kurio laiko nešinas didžiausiu krepšiu su maisto pro duktais. 7 rLCtuHnė ^{asvijttjtė Mes turėjome obligacijų. Valstybė liepdavo gyventojams jų pirkti ir paskui kai kurias išpirkdavo. Tai buvo tarsi loterija. Nueini į paštą, patikrini numerius ir sužinai, ar patekai tarp laimingųjų. Pasirodo, Alfonsas nulėkęs į paštą patikrino mūsų obligacijas ir gavo šiek tiek pinigų. Tąkart maisto pripirko tiek, kad užteko kelioms dienoms. Į gyvenimą svarbu žvelgti su humoru. Kitą kartą mano vyras ruo šėsi į teatrą, mat turėjo vaidinti spektaklyje. Jis buvo frantas, stilei va. Galvojo, apsivedė, tai nuo šiol žmona kaip tarnaitė jam kelnes laidys. „Nė velnio!“ - pasakiau sau. Žinoma, lyginti mokėjau, bet iš verčiau kelnes į kitą pusę ir klešnes išlaidžiau taip, kad kantas eitų į vidų. Alfa pamatė, griebėsi už galvos. - Tai ką, gal nežinai, kaip lyginti? - Nežinau, - sakau. Ištraukė kelnes man iš rankų ir pats išlygino. Paskui, kai kur nors ruošdavosi, šaukdavo: - Tik nelygink man kelnių! Aš pats, aš pats! Man nuobodu nebūna niekada, netgi dabar, kai kojų skausmas primena, jog, užuot laksčius po virtuvę, metas prigulti. Kaip aš jau čiuosi? Ogi kaip Julija Žemaitė. Pirmąjį savo apsakymą Žemaitė pa rašė būdama 49-erių, ir visi kalbėjo: sena, sena. O aš va pirmą savo knygą „Apie pulką ir mergelę“ parašiau 88-erių ir visai nesijaučiau sena. Ši knyga - antra, gimusi po metų, bet nemanykit, kad tai pabai ga. Ne, aš dar turiu kūrybinių planų, dar turiu pasiutimo. Kai išeisiu tenai, iš kur dar niekas neparėjo, labai galimas daiktas, kad pateksiu į baisiai karštą kambarėlį, kur ant liepsnų spirginami pasiutėliai. Bet kuo ilgiau gyvenu, tuo mažiau bijau. Pirmoje knygoje „Apie pulką ir mergelę“ pasakojau apie savo vaikystę, prabėgusią kariniame dalinyje Vilkaviškyje, apie jaunystę Vilniuje ir Kaune, apie savo mamą Eleną Nasvytienę ir tėvą - karo gydytoją pulkininką Kazį Nasvytį, apie mūsų Dautarų dvarą prie 8 Mažeikių, tėvo nupirktą ir išpuoselėtą, rusų atimtą, vokiečių grąžintą, sovietų vėl atimtą ir apiplėštą. Pasakojau apie gražųjį mūsų butą Vilniuje, Kosakovskio rūmuose prie Neries, apie tėvo staigią tremtį į Sibirą ir pirmą jo laiškelį, pasiekusį mus tik po penkerių metų. Dabar pasakojimą tęsiu nuo tos vietos, kai mes, trylika jaunų žmonių, mokėmės Vilniuje, Valstybės teatro vaidybos mokykloje. Mano tėvas tuo metu vis dar buvo Sibire, elniais kinkytomis rogėmis važinėjo pas ligonius - ir pas nuteistuosius, ir pas jų prižiūrėtojus, mama dirbo komiso parduotuvėje Vilniuje, kuri buvo prie K. Kali nausko ir Pylimo gatvių kampo, broliai Algimantas ir Vytautas Dai lės akademijoje studijavo architektūrą. Aš netrukus ištekėsiu už gra žuolio aktoriaus Alfonso Ambraso, 1947-aisiais mums gims sūnus Arvydėlis. APIE SCENĄ, RADIJĄ IR MEILĘ Užrašė Loreta Paškevičienė Alma littera YII.NHS 2015 Apie mokslus, mirtinas ligas ir striptizą už lango f y .^ “'ai prisimenu jaunystę, atmintis vis kyšteli naujų epią zodų. Mąsčiau apie antrą knygą - apie vėlesnius savo ,# gyvenimo metus, o čia, žiūrėk, vėl ką nors iš jaunystės prisimenu. Tad ir papasakosiu, ką praleidau, nes kai jau sėdėsiu ant debesėlio kojomis maskatuodama, nieko nebeišgirsit. Mokydamasi paskutinėje gimnazijos klasėje susipažinau su gra žuoliu Alfonsu Ambrasu. Platoniška mūsų meilė galų gale baigėsi vedybomis, bet tai nutiks vėliau, kai Alfonsas bus tapęs aktoriumi, o aš studijuosiu Vilniaus universitete, filologijos fakultete. Kai su sipažinome, Alfonsas mokėsi Valstybės teatro vaidybos mokykloje, pirmame kurse. Jo kurso draugai buvo Vytautas Kancleris, Valerijo nas Galdikas, Stefa Nosevičiūtė, Aldona Kupstaitė. Kompanija tokia šauni, tad ir aš užsimaniau tapti aktore. Ir štai kartą Alfa sako man: - Kurse atsirado viena laisva vieta. 13 TsCtudnė N asvytytė Negana to, jis jau susitaręs su Vilniaus valstybės teatro režisie riumi Romualdu Juknevičium, aktorės Onos Knapkytės vyru, kad tas mane priimtų ir išklausytų. - Nueik pas jį ir pasakyk, kad labai nori vaidinti, - pamokė Alfa. Juknevičiai gyveno prie pat teatro (dabartinio Rusų dramos). Nueinu, paskambinu į jų buto duris, jas atidaro režisieriaus žmona Ona Knapkytė. - Aš pas režisierių, - sakau. - Tai kad jo nėra namie, - sako man Knapkytė, - jis generalinėje repeticijoje. - Bet mes susitarėm. - Žinot, su juo visaip gali būti. - Aš palauksiu, - neatlyžau. Žinojau, kad režisierius mėgsta dirb ti iki vėlumos, bet labai norėjau pasikalbėti. Knapkytė įleido mane į savo namų biblioteką, pasiūlė arbatos, o kai atsisakiau, paliko mane vieną. Sėdžiu ant sofutės, dairausi į lentynas su knygomis, į paveikslus ant sienų ir laukiu, laukiu. Taip sėdėjau gal tris valandas. Jau nesmagu pasidarė, bet bijau ką ir sa kyti. OAlfa trypčioja gatvėje, laukia manęs, nes turi palydėt į namus Kalvarijų gatvėje, už Žaliojo tilto. Galų gale girdžiu - parėjo režisierius Juknevičius. Kitas būtų mane išvijęs, o jis ne, jis išsyk atėjo į biblioteką, paklausė, ar labai noriu vaidinti, paprašė paskaityti eilėraštį. Padeklamavau kažką iš Bernardo Brazdžionio. - Jūs labai kietai ž tariat, - pasakė režisierius. Vis dėlto, regis, patikau jam. Sutarėme, kad po spektaklio prem jeros jis vien dėl manęs sukvies komisiją ir ji mane išklausys. Aš kaip ant sparnų išlėkiau į gatvę ir lydima Alfos pardūmiau namo. Lemtingo pokalbio išvakarėse man pradėjo skaudėti šoną. Ma mai nieko nesakiau. Vakare uždėjau ant šono karštą pūslę, paskui 14 d ^ ie scmą, radiją ir meiĄ- šaltą, ir susirietusi guliu lovoje. Vienas iš brolių išsigandęs nulėkė pas mamą į darbą. - Undinei negerai, ji guli ir plonu balsu dainuoja, - pranešė. Atlekia mama ir mato: aš guliu antklode galvą užsiklojusi ir su kandusi dantis cypiu iš skausmo. - Reikia kviest Katilių, - nutarė mama. Chirurgas Kazys Katilius (smuikininko Raimundo Katiliaus tė vas) ir mano tėvas Kazys Nasvytis buvo geri pažįstami, nes abu me dikai. O sykį mano tėvas, kai dar nebuvo išvežtas į Sibirą, Katiliaus žmoną išgelbėjo. 1941 metais Vilniuje siautė baisi vidurių šiltinės epidemija, žmonės krito kaip musės, gatvėmis nešė ir nešė karstus, mokykloje daugybė mokinių sėdėjo nuskustomis galvomis. Nuo tos ligos ir Monikos Mironaitės vyras aktorius Algirdas Jakševičius nu mirė. Tąsyk atbėgo Kazys Katilius pas mano tėvą ir sako: - Mano žmona visai nusilpusi, miršta Vanda... Jo žmona buvo labai gera dantų gydytoja, graži moteris, labai muzikali. Mano tėvas bendravo su vokiečių „Bayer“firma ir gaudavo retes nių vaistų. Buvo gavęs ir kelias ampules nuo šiltinės, kažin kokio se rumo. Tų ampulių turėjo tik penkias - mums, trims vaikams, mūsų mamai ir sau. Savąją ampulę jis nedvejodamas atidavė Katiliui ir taip išgelbėjo ponią Katilienę. Dabar mamos pakviestas pėsčias atbėgo Katilius, apžiūrėjo mane ir liepė kuo greičiau vežti į ligoninę. Neatsimenu, pati nuėjau ar kas nuvežė, tik pamenu, kad ligoninėje dejuodama lipu ant operacinio stalo. Matyt, tuo laiku trūko apendicitas. Mane operavo pats Katilius. Buvau gavusi narkozės, bet ji, matyt, nesuveikė, nes guliu užsimerkusi ir viską girdžiu, ką seselės ir gydytojas šneka. Neapsikentusi sakau: 15 Undinė ^Nasvytytė - Daktare, greičiau krapštykis! Katiliui iš išgąsčio net rankos pradėjo drebėti. Jis manė, kad gu liu užmigdyta. - Čia dabar kas? - sušuko. - Duokit jai dar narkozės! O čia lyg tyčia elektra dingo, ir seselė padavė jam ne tą skalpelį, ne tiesų, o lenktą, todėl dabar ant pilvo turiu du randus. Pokariu se selės buvo jaunos, nepatyrusios. Visos geresnės bijodamos sovietų represijų išdūmė į užsienį arba buvo išvežtos į Sibirą. Davė man dar narkozės, ir užmigau. Kiek miegojau, nežinau, pa menu tik, kad staiga išgirdau balsus: - Kokia graži panienka, tikra artistė. Atmerkiu akis. Ogi jau guliu palatoje, o virš manęs pasilenkusios seselės lenkės ir mano mama. Po operacijos sveikau sunkiai. Valgyti visai nenorėjau, dėl to labai nusilpau. Vieną dieną į palatą atėjo jaunutė seselė ir sako: - Darysim lašelinę. Bet žinok, labai skaudės. Ji tiesiog tingėjo aplink mane tupinėti, o aš labai bijojau adatų. - O tu nedaryk, - sakau jai, - tu tiesiog pasakyk, kad sulašinai. Ji ir nelašino man fiziologinio tirpalo. Nusilpau taip, kad net rankos iš po apkloto iškišti negalėjau. Daktaras Katilius vaikšto su sirūpinęs, mama persigando. Vienas brolis tik įkišo nosį į palatą ir daugiau nesirodė, labai baisu jam buvo. Tik mano kavalierius Alfa lankė kasdien. Ateina, šalia pasėdi, susijaudinęs gražų laišką parašė. Jo brolis studentas medikas, kai sužinojo, kad man peritonitas, pa sakė Alfai: - Viskas, tavo Undinei galas. O čia dar seselė padūsavo: - Pas mus neseniai tokia pat graži mergaitė, tik iš kaimo, gulėjo. Irgi numirė. 16 ddpie sceną, radiją ir nteiĄ, Visi mane beveik palaidojo, tik mama vienintelė nenuleido ran kų, pagalbos prašyti nubėgo pas tuberkuliozės dispanserio vadovą Joną Runkevičių, kuris kadaise kartu su mano tėvu dirbo Vilka viškio ligoninėje, buvo tėvo mokinys, o po karo sušelpdavo mus pinigais. - Reikia parodyti Undinę Zacharinui, - išklausęs mamą pasakė Runkevičius. Benjaminas Zacharinas buvo puikus chirurgas, turėjo penkiolikos lovų ligoninę (paskui jį sovietai ištrėmė į Sibirą). Jis pažinojo mane, nes susitikdavome pas Runkevičius, abu skambindavome pianinu ke turiomis rankomis. Pokariu se selės buvo jaunos, nepatyrusios. Visos geresnės bijodamos sovietų represijų išdūmė į užsienį arba buvo išvežtos į Sibirą. Davė man dar narkozės, ir užmigau. Kiek miegojau, nežinau, pa menu tik, kad staiga išgirdau balsus: - Kokia graži panienka, tikra artistė. Atmerkiu akis. Ogi jau guliu palatoje, o virš manęs pasilenkusios seselės lenkės ir mano mama. Po operacijos sveikau sunkiai. Valgyti visai nenorėjau, dėl to labai nusilpau. Vieną dieną į palatą atėjo jaunutė seselė ir sako: - Darysim lašelinę. Bet žinok, labai skaudės. Ji tiesiog tingėjo aplink mane tupinėti, o aš labai bijojau adatų. - O tu nedaryk, - sakau jai, - tu tiesiog pasakyk, kad sulašinai. Ji ir nelašino man fiziologinio tirpalo. Nusilpau taip, kad net rankos iš po apkloto iškišti negalėjau. Daktaras Katilius vaikšto su sirūpinęs, mama persigando. Vienas brolis tik įkišo nosį į palatą ir daugiau nesirodė, labai baisu jam buvo. Tik mano kavalierius Alfa lankė kasdien. Ateina, šalia pasėdi, susijaudinęs gražų laišką parašė. Jo brolis studentas medikas, kai sužinojo, kad man peritonitas, pa sakė Alfai: - Viskas, tavo Undinei galas. O čia dar seselė padūsavo: - Pas mus neseniai tokia pat graži mergaitė, tik iš kaimo, gulėjo. Irgi numirė. Zina Runkevičienė buvo nepapras tai geros širdies, visus vaišindavo. Ir štai vieną vakarą, lydimas mūsų ligoninės gydytojo, į mano palatą įžengia daktaras Zacharinas. Buvo sutarta, kad ateis, kai ligo ninėje nebus Katiliaus, nes svetimas daktaras neturėjo teisės kištis į kitos ligoninės reikalus. Zacharinas paklausinėjo manęs, kaip jau čiuosi, pasakė, kad mudu dar būtinai paskambinsime preliudą. - O anglies tau duoda? - paklausė. - Neduoda, - sakau. - Būtų gerai duoti, - mandagiai pasakė atlydėjusiam gydytojui. Pabuvo kiek ir išėjo. Kai man ėmė duoti anglies, ligą kaip ranka nuėmė. Ir apetitas atsirado, ir atsigavau. Kitą dieną atlėkė Katilius. Matau, kažkoks sutrikęs, nepatenkintas. - Ką, Zacharinas buvo? Nieko jam neatsakiau. Juk ne aš pakviečiau Zachariną. O Ka tilius rimtai supyko, pasistengė mane kuo greičiau išrašyti iš li goninės. Po mėnesio visai atsigavau, tik teko iš naujo mokytis vaikščioti. 17 ’ZCndlnė J^fasvijtiftė Tais metais baigiau vidurinę mokyklą ir nutariau stoti į Vilniaus universitetą, į Filologijos fakultetą. Vieną dieną einu gatve ir matau: priešais ateina režisierius Romu aldaskas Juknevičius ir dar kažkoks gražuolis. Pasirodo, tai Telšių teatro direktorius. Tuo metu Juknevičius jau buvo ištremtas į Telšius, Vilniu je nebedirbo. Abu vyrai atvažiavo į sostinę su reikalais. Prieina jie prie manęs. - Jūs tokia sulysusi, - nusistebėjo Juknevičius, - o žinot ką? At važiuokit pas mane į teatrą į Telšius. Davė suprasti, kad kviečia mane vieną, be Alfonso. Matyt, nepa tiko jam Alfa kaip aktorius. Iš tiesų geras aktorius Alfonsas ir nebu vo, o tik gražus. - Negaliu, - sakau, - dar turiu baigti muzikos studijas. Juknevičius su direktorium neatlyžo, aukso kalnus ėmė žadėti. Galiausiai pasidaviau. Sutarėme datą ir kad atvažiuosiu traukiniu, kad Juknevičius pasitiks mane Telšių traukinių stotyje, duos kampą gyventi ir netgi pasamdys muzikos mokytoją. „Kodėl jie taip dėl manęs stengiasi?“ - stebėjausi. Atėjo vasara, ir pirmą kursą baigusiems Valstybės teatro vaidy bos mokyklos studentams buvo leista pailsėti Palangoje, Kurortų valdybos poilsio namuose. Alfonsas gavo kelialapį ir man. Ir štai važiuojame traukiniu į Palangą. Staiga man topt, kad būtent tą dieną turiu susitikti su Jukne vičium. O čia mūsų traukinys sustoja Telšiuose, ir pro langą matau: stotyje rymo Juknevičius su Telšių teatro direktorium, dairosi, lau kia manęs. Susigūžiau ir akies krašteliu spoksau į juos. - Alfa, ką man daryti? - klausiu. - Gal išlipti? - Ne! - suriko tas. Buvo labai įsižeidęs, kad režisierius jo į Telšius nepakvietė. 18 ddjiie sceną, radiją ir medę O man tokia gėda! Bet kai nuvažiavome į Palangą, viską pamir šau, nes labai smagiai leidome laiką. Rudenį laikiau stojamuosius egzaminus į Vilniaus universitetą. Dalyvavau atrankoje ir įstojau į Valstybės teatro vaidybos mokyklą. Antrame kurse ištekėjau už Alfonso. 1947-aisiais gimė mūsų sūnus Arvydėlis. Teatro mokykloje man taip patiko, kad universitetui laiko skirdavau vis mažiau. Bet jei tik nebūdavau paskaitose, kurso seniū nė, uoli komunistė, tuoj skųsdavo mane prorektoriui. Galiausiai uni versitetą mečiau ir visa širdimi atsidaviau scenos menui. Kai baigėme studijas, Valstybės teatro vyriausiasis režisierius Juozas Rudzinskas sukvietė visus trylika absolventų ir pasakė: Vil niaus dramos teatre merginoms skirtos tik dvi vietos, taigi čia lieka Galina Dauguvietytė ir direktoriaus žmona Adolfina Budrikaitė, iš vyrų - Juozas Meškauskas, Anupras Lauciūnas ir Kazys Kepalas, o kiti aktoriai keliaus į kitus Lietuvos teatrus. Man pasiūlė rinktis: Pa nevėžys, Klaipėda arba Šiauliai. Važiuoti į provinciją aš atsisakiau dėl sūnaus ir likau visai be darbo. Maniau, neprapulsiu. Taip ir buvo. Auginau Arvydėlį, dirbau korepetitorė Profsąjungų rūmų kalbos studijoje - paruošiau skaitovų konkursui kelias mer gaites, Pionierių rūmuose vedžiau vaikams tautinių šokių būrelį. Bet apie Pionierių rūmus sužinojo mano bendrakursė skundikė O1ė, nuolat man pavydėjusi, ir suskubo priminti rūmų direktorei, kad aš - tremtinio dukra. Direktorė atleido mane iš darbo. Tuo metu aš, Alfonsas ir sūnelis gyvenome Tilto gatvėje, name su uždaru kiemu. Kartą sėdžiu prie lango, spoksau į kiemą ir galvoju: pati likau be darbo, vyras aktorius grašius uždirba, galo su galu nesuduriame. Liūdna... ir jokio įdomumo. Nusiminusi pažvelgiau pro langą, o ten... Staiga toks juokas suėmė! Tais laikais langai būdavo neuždangstyti užuolaidomis ir norom nenorom matydavai, kas ded...
Aukštaitijos partizanų organizacinė struktūra, ypač Rokiškio ir Biržų apskrityse, pasižymėjo vėlesne centralizacija, kas lėmė atskirų būrių ilgalaikį nepavalumą aukštesniems štabams ir veiklos ribų nesuderinamumą. Tai, paradoksaliai, kartais buvo naudinga, nes partizanų apskaita vyko vietiniuose MGB skyriuose, o būriai galėjo laisvai veikti prie apskričių ribų ar net peržengti į kaimynines respublikas.
Istoriniai duomenys atskleidžia, kad 1944 m. Rokiškio apskrityje nuo mobilizacijos slėpėsi apie 3000 žmonių. Vėliau, lapkričio mėnesį, šiame regione veikė dideli partizanų junginiai. Tačiau 1945 m. pradžioje vykusios NKVD baudžiamosios operacijos pareikalavo daugybės aukų - 122 žuvo ir 229 buvo suimti. Šios represijos privertė partizanų būrius išsiskirstyti, tačiau jau 1945 m. pavasarį jie ėmėsi jungtis iš naujo.
Nors bandymai sujungti Rokiškio apskrities kovotojų būrius į bendrą vadovybę, kaip kad bandė kpt. Bronius Cėrka, ne visada buvo sėkmingi, išdavysčių ir provokacijų baimė liko svarbiausia priežastimi, stabdančia kai kurių būrių integraciją į platesnes struktūras. Ryšių grandis tarp junginių buvo itin jautri vieta, kurioje čekistai aktyviai siekė įterpti savo agentus.
Partizanų būriai dažnai įgydavo vietovardžius, pagal kuriuos buvo identifikuojami, pavyzdžiui, Pandėliečių, Papiliečių, Skapiškėnų būriai. Vėliau atsirado ir sudėtingesnių organizacinių vienetų, tokių kaip „tėvūnijos", „rinktinės" ir „apygardos", siekiant geriau koordinuoti pasipriešinimą.
Pilėnų tėvūnija, apėmusi svarbią teritoriją aplink Nemunėlio Radviliškį ir Biržų girią, veikė iki pat partizaninės kovos pabaigos. MGB agentų veikla ir kruopščiai planuotos operacijos vis dėlto lėmė daugelio partizanų suėmimus ir likvidavimą. Pavyzdžiui, 1954 m. liepos 15 d. agentės „Lakštingalos" išduoti partizanai A. Ikamas ir Br. Meškinis buvo sulaikyti.
Rokiškio ir Pandėlio rajonų teritorijoje MGB naudojo įvairias kovos su pasipriešinimu priemones: karines operacijas, agentūrinį darbą, specialias smogikų grupes. Nepaisant didelio gyventojų verbavimo masto, tik pavieniai agentai vykdė okupantų užduotis, o dauguma partizanų liko ištikimi kovai už Lietuvos laisvę.
KARAS NE TIK FRONTE. Ko galime pasimokyti iš Lietuvos partizanų?
Istorinis kontekstas parodo, kad net ir sudėtingomis sąlygomis, partizanų pasipriešinimas Aukštaitijoje buvo gerai organizuotas ir pasižymėjo gebėjimu prisitaikyti prie besikeičiančios situacijos, nors ir susidūrė su dideliais iššūkiais ir represijomis.