Aleksandras Halietis (gimė apie 1170 m. Oveno Halėje, Glosesterio grafystėje) buvo išskirtinė figūra viduramžių Europos intelektualiniame ir dvasiniame gyvenime. Jo biografija atskleidžia ne tik akademinę karjerą, bet ir svarbų vaidmenį formuojant pranciškonų vienuolijos intelektualinį pagrindą.
Akademinė karjera ir pranciškonų įtaka
Aleksandras studijavo Paryžiaus universitete, Menų ir teologijos fakultete, kur 1220 m. tapo magistru regentu. Jis tapo jaunųjų pranciškonų, atvykusių į Paryžių studijuoti, pagrindiniu mokytoju. Savo paskaitose jis meistriškai derino pranciškonišką dvasingumo viziją ir akademinę teologiją, taip padėdamas pirmajai pranciškonų magistrų grupei sudaryti „Summa theologie“. Nors jis nebuvo vienintelis „Sentencijų“ komentaro autorius, jo darbas gavo „Summa Alexandri“ pavadinimą, pabrėždamas jo svarbą ir autoritetą.
1236/1237 m. Aleksandras tapo pranciškonu. Nuo 1241 iki 1245 m. jis ėjo dekano pareigas Teologijos fakultete. Jis taip pat buvo Šv. Tomo Akviniečio ir Šv. Bonaventūro bendraamžis ir kolega, o jo darbai turėjo įtakos vėlesnių amžių teologams.
Vėlesnių laikų Aleksandrai: Tarp šventumo ir tamsos
Istorijoje žinomi ir kiti svarbūs asmenys, kurių vardas buvo Aleksandras, tačiau jų gyvenimo keliai ir palikimas kardinaliai skiriasi. Vienas tokių - popiežius Aleksandras VI, kurio biografija Katalikų bažnyčiai garbės tikrai nedaro.
Būsimasis popiežius Aleksandras VI, kurio tikrasis vardas buvo Rodrigo Borgia, pasaulį išvydo 1431 m. sausio 1 d. Ispanijoje, Valensijos apylinkėse, kilmingoje šeimoje. Jo motina priklausė įtakingai Borja (italų k. Borgia) giminei. Nuo mažens Rodrigo garsėjo įžūliu ir maištingu temperamentu. Neoficialūs šaltiniai byloja, esą tebūdamas vos dvylikos pirmąkart praliejo žmogaus kraują. Ar tai tiesa, sunku pasakyti, tačiau vėliau šio žmogaus rankomis kraujas buvo liejamas ne kartą ir ne du.
Borgia giminės klanas, būdamas pačiuose pajėgiausiuose laikuose, prilygo šiuolaikinei mafijai: įvairiausiais šiurpą varančiais metodais susidorodavo su savo konkurentais, užvaldydavo jų žemes, turtus, net žmonas. Jaunystėje Rodrigo buvo tvirtai suręstas, savimi nepaprastai pasitikintis vyrukas. Visose apylinkėse bene labiausiai garsėjo kaip neprilygstamas lovelasas. Merginos dėl jo ėjusios iš proto, o tos, kurios nėjo, Rodrigo priversdavo, jei reikėdavo, jėga. Tarp nesibaigiančių meilės nuotykių jis rasdavo truputį laiko ir mokslams - Bolonijos universitete baigė teisę.
Netrukus vaikino dėdė iš mamos pusės tapo Romos popiežiumi Kalikstu III. Prasimušti siekiančiam temperamentingam sūnėnui jis vieną po kitos išrūpino vis geresnes tarnybas. Galiausiai Rodrigo tapo kardinolu ir popiežiaus legatu, dar vėliau Romos bažnyčios vicekancleriu ir popiežiaus kariuomenės vadu. Štai tada atsigavo ir visu gražumu atskleidė savo talentą žudyti ir engti. Palaikomas dėdės popiežiaus, rengė šiurpius žygius, įvedė paprastiems žmonėms įvairių rinkliavų bažnyčiai, kurios, tiesiai šviesiai tariant, buvo gryniausias reketas. Kiek pajėgdamas Rodrigo mėgavosi ir inkvizicijomis.
Eidamas bažnytinę tarnybą, jaunasis dvasininkas savęs nevaržė. Meilužes keitė kaip kojines, o su viena, pačia mylimiausia Vannozza dei Cattanei, susilaukė netgi keturių atžalų: trijų sūnų Giovanni, Cesare, Goffredo ir dukters Lucrezios. Apie pastarąją parašyta ne viena knyga. Kalbama, šioje šeimoje nevengta kraujomaišos. Pasak gandų, Lucrezia ne tik su liūdnai pagarsėjusiu tėvu turėjo kur kas artimesnių santykių, nei derėtų, neva ji degusi aistra ir broliui Cesare. Nepaisant to, Lucrezia buvo net kelis kartus pelningai ištekėjusi.
Kaip toks žlugusios moralės dvasininkas, viešai besipuikuojantis krūva nesantuokinių vaikų (beje, oficialiai pripažino tik keturis minėtuosius, o kiek turėjo vaikų iš viso, tiksliai net nežinoma), galėjo tapti popiežiumi? Yra toks posakis: „ko negali įgyti už pinigus, gali už didelius pinigus“. Jis galiojo ir tais gūdžiais laikais. Kaip manoma, pasinaudojęs įtaka ir reikiamus žmones „patepęs“ solidžiais kyšiais, Rodrigo Borgia vieną dieną užkopė ant aukščiausios įmanomos karjeros pakopos. Po jo kojomis buvo visas tikinčiųjų pasaulis. Ir jis jį trypė kaip tik galėdamas.
Per dešimt Aleksandro VI popiežiavimo metų Vatikanas išvydo tokių nežabotų orgijų. Per nesibaigiančius lėbavimus šventasis (nieko sau šventasis!) tėvas neretai pamiršdavo netgi savo pareigas - jo vieta per mišias boluodavo tuščia. Na, o tą laiką, kai nelėbaudavo, skirdavo toli gražu ne atgailavimo maldoms.
Ko gero, viena garsiausių popiežiaus Aleksandro VI aukų - vienuolis Girolamo Savonarola, pradėjęs krutinti liaudį, kad ši sukiltų ir išvaikytų pasibaisėtiną ištvirkėlių ir nusikaltėlių gaują. Deja, jo sukilimas nespėjo įsibėgėti. Popiežius užbėgo įvykiams už akių ir areštavo maištaujantį vienuolį.
Laimė, ir patį Aleksandrą VI netrukus pričiupo dalgiu ginkluota giltinė. Kokia mirtimi jis mirė, tiksliai nežinoma. Pasak vienų šaltinių, žiaurųjį popiežių užpuolė juodasis gripas. Kiti teigia, esą jis nusinuodijo savo paties sumaišytais vienam priešininkui skirtais nuodais. Tarnas netyčia (o gal ir tyčia) supainiojo taures. Bet kuriuo atveju jo mirtis buvo išties atgrasi. Kaip rašė amžininkai, popiežius Aleksandras VI buvo pats šiurpiausias numirėlis, kokį tik galima įsivaizduoti: burna pajuodo, kūnas išpurto ir taip dvokė, kad niekas negalėjo prie jo išbūti nė minutės. Šių laikų mokslininkai viską paaiškino kur kas paprasčiau: tiesiog tuo metu buvo pats rugpjūčio vidurys (popiežius mirė 1503 m. rugpjūčio 18 d.), nežmoniškai karšta - nieko nuostabaus, kad ilgai laikomas kūnas ėmė sparčiai irti.
Kad ir kaip būtų, kai popiežius Aleksandras VI pagaliau buvo palaidotas, visi lengviau atsikvėpė. Anksti galą gavo ir jo sūnūs. Vos keliolika metų tėvą tepragyveno duktė Lucrezia. Taip šiurpą keliančiai Borgia giminės viešpatavimui atėjo galas. Bet pasaulis ją vis dar pamena. Apie šią giminę statomi filmai, spektakliai, rašomos knygos.
Kitas žinomas Aleksandras - poetas Aleksandras Kusikovas (1896-1977). Jo lyrika, pasak Wolfgang kasacko, „отличается пессимизмом и чувством одиночества“. Tačiau kokių tik keistenybių neatsitinka - toks poetas susidomėjo ir net ėmė versti Kristijoną Donelaitį. Išspausdintų Donelaičio vertimų bibliografijoje toks asmenvardis neminimas. Išvada: epavelde.lt trūksta įdėtinio lapo, p. 4 ir 5. Tysliavos straipsnis 4-ame. Budelis ir vienuolis. Piktas ir kuo geriausias. Pasiutęs ir kuo tyliausias. „Nekenčiu žmonijos“ ir „kiekvieną myliu aš aukščiau dangaus“. Toks šio rusų poeto Aleksandro Kusikovo apibūdinimas. Jo gyslose teka laukinis čerkesų, kalnų plėšikų, kraujas, o jis augo ir auklėjosi rusų kultūroje. Štai dėl ko savo pirmoj poemoje Aleksandras Kusikovas kantriai stengiasi suvienyti nuogą ir kraujuotą korano kalaviją su trumpu ir visa atleidžiančiu evangelijos kryžiumi.
Paryžiuje Aleksandras Kusikovas buvo labai nustebęs, kada jam ten tik ką susipažinus su žinomu rusų rašytoju Ilja Erenburg iš jo lūpų teko išgirsti apie tai, kad Al. Kusikovas mokąs lietuvių kalbos. Tačiau jis buvo dar labiau nustebęs, kada, apsilankęs pas jį patį, pamatė jo išverstą į rusų kalbą Donelaičio „Metų laikus“. Jis susidomėjęs Pabaltijo tautų kultūros vystymosi (1922-ais pakeliui į Berlyną mėnesį užtruko Estijoje), kuris, anot jo paties, nieko bendra neturįs su Rytų ir Vakarų kultūromis. Lietuva, kaip romantiška savo praeitimi ir turtinga folkloru bei gražia savo kalba, jį labiausiai patraukė ir todėl apie naują atgimusią Lietuvą jis savo straipsniuose rašo ne tik rusų, bet ir prancūzų spaudoje.
Gal ir vertė Kusikovas Metus, bet kad visus būt išvertęs - labai abejotina. Gal ir galvojo apie lietuvių poezijos antologiją, bet kad Maskvoj ją kas išleistų - vargu oi vargu. Vienintelį Kusikovo vertimą pavyko išsiaiškinti buvo išspausdintą - Tysliavos „Elli“ (Kaune ėjusiam Эхо, 1925-11-15); gal buvo ir daugiau. Vieną Kusikovo eilėraštį - „O argi vėjas vėją nesutinka“ - į lietuvių (atsilygindamas) išvertė Tysliava, paskelbtas greta straipsnio, bet: 1967-ais išleistoj T. Tai vertė Kusikovas Donelaitį ar ne, jei vertė - kiek išvertė? Galimas dalykas, jį tektų vadint antruoju Donelaičio vertėju į rusų kalbą. Pirmasis (kaip primenama ir redakcijos prieraše) - Viačeslavas Ivanovas, apie 1917-us rengtam, bet taip ir neišėjusiam lietuvių literatūros almanachui rusų kalba išvertęs „Pavasario linksmybių“ 201 eilutę.
Kita vertus, yra ir visai kitokio pobūdžio Aleksandrai. Pavyzdžiui, tėvas Aleksandras Menis (1935-1990) - Rusijos Stačiatikių Bažnyčios kunigas, pamokslininkas, rašytojas, teologas. Sovietiniais metais buvo persekiojamas KGB, „perestroikos“ metu tapo vienu populiariausiu stačiatikių pamokslininkų. Žiauriai nužudytas 1990 metais prie savo namų, žudikas iki šiol nerastas. Tėvas Aleksandras Menis lankėsi Paberžėje pas t. Stanislovą.
Surožo metropolitas Antonijus (pasaulietinis vardas - Andrejus Borisovičius Bliumas, 1914-2003) - Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vyskupas, metropolitas. Gimęs rusų emigrantų šeimoje, dalyvavo Prancūzų pasipriešinime, nuo 1948 metų tarnavo Londone, 6-7 deš. lankėsi Sovietų Sąjungoje. Tėvas Aleksandras jaunystėje suderino tai, kas, regis, nesuderinama: jis tarnavo Bažnyčiai ir kartu gyveno visavertį gyvenimą sovietinės tikrovės sąlygomis. Turėjau subręsti ir patobulėti, kad suprasčiau jo nueitą kelią. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis atrodė labai pasikeitęs: išryškėjo neregėto grožio vidinis žmogus. Pamenu, kaip kartą laukiau tėvo Aleksandro prieš vieną iš jo pasirodymų kažkuriuose kultūros rūmuose. Pamačiau jį tolumoje einantį ištuštėjusia gatve, visiškai vieną, ir man iš krūtinės išsiveržė šūksnis: „O Maskva, ar tu žinai, kas vaikšto tavo gatvėmis?“ Jis buvo apaštalas. Bet aš tai supratau ne iš karto.
7-ojo dešimtmečio pabaigoje-8-ojo pradžioje visuomenėje tvyrojo tokia atmosfera, kad žodžiui „Dievas“ neliko vietos. Apskritai nebuvo kuo kvėpuoti. Tas varganas, nušiuręs, apgailėtinas socializmas, išmušęs visus įmanomus gyvenimo orientyrus, aršiai atmetė ir kiekvieną mintį apie Dievą. O štai pirmą kartą patekus pas tėvą Stanislovą mane nustebino būtent - nepajudinama katalikybės sandara. Kas tais laikais mums buvo Lietuva? Tai buvo visiškai kitas pasaulis, pasaulis, kuriame dar galėjai gyventi. O Paberžės pasaulis, tėvo pasaulis, buvo tiesiog Dievo užantis, vieta, kurioje egzistavo palaiminti daiktai, palaimintas oras, palaiminta gamta. Ten nebuvo išniekintos žemės pojūčio, kaip kad pas mus, apleistos dykros, apšnerkštos konservų skardinėmis - tų visų išmirusio gyvenimo ženklų.
Vienos iš mano viešnagių Paberžėje metu tėvas skaitė vokiškai Bonhoefferį, protestantų dvasininką, rašiusį kalėjime ir žuvusį vokiečių lageryje. Aš jo paklausiau, kodėl studijuoja protestantų teologiją, ir jis atsakė, kad tai - patirties teologija, o ne abstraktūs samprotavimai. Juo labiau - patirties, gimusios iš gyvenimo kalėjime. Tėvas žavėjosi jo samprotavimais ir jo didvyriškumu. Tai sutvirtino mano viltį, kad gyventi įmanoma visur. Dievas niekada neapleidžia žmogaus ir gyventi galima visur, bet kokiomis aplinkybėmis.
Kelionės į Lietuvą turėjo ypatingos reikšmės. Atsimenu vieną ypatingą kelionę. Kai drąsiai išėjau į nuošalų vieškelį, jau vakarėjo. Jauna, stipri, lėto būdo lietuvė manęs paklausė: „Panele, jums į kurią pusę? Noriu jus pavėžėti.“ Ji turėjo arkliu kinkytas roges. Mums buvo pakeliui, ji užklojo mane kailiu, važiuodamos net nesikalbėjome, tik retkarčiais viena kitai nusišypsodavome. Čliuožėme pro apsnigtus medžius siauru keliu gerai išvažinėtomis vėžėmis.
Tėvą rasdavai pasaulyje, kurį galėjai pavadinti dievišku, jame nebuvo tuštumos, kuri žiojėjo Sovietų šaly. Paberžėje kėlė nuostabą didžiulis namas, kuriame viešpatavo absoliuti švara, nė dulkelės. Aš turėjau tvarkyti namo pusę, skirtą svečiams, ir, žinoma, dariau tai su dideliu noru. Kambariai, kuriuose mes gyvenome, daiktai, su kuriais susidūrėme, maistas, kurį mums duodavo - lietuviška duona, lietuviška dešra - visa tai papirkdavo mus savo pirmapradiškumu.
Tarnystė Dievui buvo jo kasdienybė. Tai irgi stulbino - kiekvieną rytą žmogus pradėdavo nuo Mišių, kasdien kreipdavosi į Dievą sakydamas, kad pasaulis pasirengęs priimti Jo palaimą. Jis tvarkė bažnyčią, bendravo su žmonėmis, o šeštadieniais ir sekmadieniais atvažiuodavo 30-40-50 žmonių iš Vilniaus, Kauno, iš visur. Tuomet jis pavesdavo mums bendrauti su tais ir tais, ir tais… Užsimegzdavo draugiški ryšiai. Taip pat jis užsiimdavo įvairiais ūkio darbais, skaitydavo.
Viena mano viešnagė pas tėvą užtruko visą savaitę. Šiokiadienį, kai nebebuvo jokių svečių, o aš išsiruošiau į kaimyninėje gyvenvietėje esančią parduotuvę, pas tėvą apsilankė vienišas vidutinio amžiaus vyras. Jis buvo neaukšto ūgio, bet tvirtas, vilkėjo nudryžusį demisezoninį paltą. Grįžusi su pirkiniais dar jį radau, mes apsikeitėme keliomis nereikšmingomis mandagumo frazėmis. Jo veido bruožai nebuvo gražūs, tačiau tiesiog negalėjai nuo jo atplėšti akių. Toliau teks pavartoti žodžius, tapusius štampu, bet kažkokiu būdu juos reiktų perskaityti kaip sielą sukrėtusį faktą: „Jo veidas buvo paženklintas dvasios antspaudo.“ Jis buvo tarsi nežemiškos kilmės šviesulys, sudarytas iš kitos nei visi žmonės medžiagos. Jam išėjus paklausiau tėvo, kas tas įstabus žmogus. Savo ruožtu tėvas taip pat norėjo sužinoti, kas mane taip sudomino. Tėvas patvirtino mano įspūdį: „Tai buvo didžiai pamaldus žmogus - valdžios persekiojamas vyskupas Sladkevičius. Paskutinį kartą tėvą Stanislovą aplankiau 80-ųjų pradžioje. Taip, tai buvo kaip Naujajame kaime pas tėvą Menį jo gyvenimo pabaigoje: vienas prieš tūkstančius. O tiksliau - vienas tūkstančiams. Tėvas jau nebesuspėdavo bendrauti.
Paskutinį kartą tėvą Stanislovą aplankiau 80-ųjų pradžioje. Tėvas jau nebesuspėdavo bendrauti. Tuomet aš jau aiškiai skyriau Stačiatikių Bažnyčią nuo Katalikų, Stačiatikių Bažnyčia tada dar tik mokėsi į savo globą priimti daugybę naujakrikštų. Mums, naujokams, buvo visiškai neaišku, kaip tampama Bažnyčios nariais, kas su tavimi tuo metu turi įvykti: privalai pakilti lyg angelas ar yra ir kitų kelių. Mums atrodė, kad tokiems kaip mes, naujokams, tinkamiausias yra filokalijos (liet. „meilės gėriui“) kelias, kurį geriausiai įkūnija Simono Stulpininko pavyzdys. Kad štai dabar ir tiesiog čia, Maskvos vidury, mes jį ir įgyvendinsime. O tėvo pavyzdys mus mokė, kad būtina perimti tūkstantmetę patirtį.
Naujokų norai rytoj pat tapti simonais stulpininkais suduždavo į kietą ilgo ir akmenuoto kelio grindinį. Tai buvo labai naudinga. Tu suprasdavai, kad tikėjimas pagrįstas tūkstantmete kultūra, o ne mintimi, kuri tau šmėkštelėjo vakar. Daugelis mūsų tuo metu buvo užsidegę labiau už patį tėvą Stanislovą. Bet tėvas patraukė ta savo „nepajudinama katalikybės sandara“.
[1] Šių prisiminimų autorė ir dauguma svečių iš Rusijos tėvą Stanislovą vadino pateriu Stanislovu (lot. pater - liet. „tėvas“), kadangi asocijavo jį visų pirma su vakarietiška, t. y. Katalikų Bažnyčios tradicija. Siekdami išvengti lietuvio ausiai neįprasto lotynizmo, vertime vartosime lietuvišką prievardžio „tėvas“ formą. (vert. [2] Tėvas Aleksandras Menis (1935-1990) - Rusijos Stačiatikių Bažnyčios kunigas, pamokslininkas, rašytojas, teologas. Sovietiniais metais buvo persekiojimas KGB, „perestroikos“ metu tapo vienu populiariausiu stačiatikių pamokslininkų. Žiauriai nužudytas 1990 metais prie savo namų, žudikas iki šiol nerastas. Tėvas Aleksandras Menis lankėsi Paberžėje pas t. [3] Surožo metropolitas Antonijus (pasaulietinis vardas - Andrejus Borisovičius Bliumas, 1914-2003) - Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vyskupas, metropolitas. Gimęs rusų emigrantų šeimoje, dalyvavo Prancūzų pasipriešinime, nuo 1948 metų tarnavo Londone, 6-7 deš. lankėsi Sovietų Sąjungoje. [4] Natalija Trauberg (1928-2009) - vertėja, eseistė, dominikonų ordino tretininkė. Gyveno Lietuvoje 1959-1968 metais. [5] 1963-1982 m. vyskupui Vincentui Sladkevičiui (1920-2000) buvo taikomas namų areštas. 1989 m.
Taip pat verta paminėti ir Antaną Vienuolį (tikroji pavardė Žukauskas; 1882-1957), vieną žymiausių lietuvių rašytojų. Tėvai valstiečiai, šeima gyveno pasiturinčiai, turėjo apie 25 ha žemės. Antanas šeimoje buvo vienintelis sūnus ir jauniausias vaikas, turėjo penkias vyresnes seseris. Nuo 1894 m. augo pas senelius Ažupiečių kaime šalia Anykščių. 1894-1895 m. mokėsi Anykščių valsčiaus pradžios mokykloje rusų dėstomąja kalba. Tėvai tikėjosi, kad sūnus taps kunigu. 1895-1900 m. toliau mokėsi Liepojos gimnazijoje (Latvija), baigė 4 klases. Mokydamasis priklausė lietuvių gimnazistų savišvietos būreliui, kurį suorganizavo anykštėnas Jonas Biliūnas.
tags: #aleksandras #viena #karta #300