Holly Bourne knyga „Ar aš jau normalus?“ (Am I Normal Yet?) pasakoja Evie istoriją. Evie tiesiog nori būti normali. Ji pamažu grįžta į vėžes po gydymo nuo obsesinio-kompulsinio sutrikimo (OKS) ir nerimo. Tai knyga, kuri paliečia svarbias temas, su kuriomis susiduria paauglės merginos: feminizmą, psichinę sveikatą, draugystę ir santykius su vaikinais, parodant, kaip šios temos persipina ir veikia viena kitą, paverčiant paauglystės laikotarpį itin sunkiai įveikiama.
Knygos pagrindinė veikėja, Evie, kasdien kovoja su OKS ir nerimu, tačiau vis tiek trokšta „normalaus“ gyvenimo, gerų draugių ir santykių su simpatiškais vaikinais. Ar tai tikrai per daug prašyti?
Viena iš didžiausių knygos stiprybių - jos gebėjimas nagrinėti psichinės sveikatos temas su humoru, tačiau neprarandant jautrumo. Autorė suteikia vertingos įžvalgos į OKS kamuojamo žmogaus mąstymą, atskleidžiant, kaip šis sutrikimas gali paveikti gyvenimą. Kai kurios scenos gali būti nejaukios skaityti dėl savo tiesmukiškumo ir atvirumo, tačiau būtent tai daro knygą edukacinę, gaivią ir sąžiningą.
„Kiekvienas esame ant normalumo krašto. Kiekvienam gyvenimas kartais atrodo kaip visiškas košmaras, ir nėra „normalaus“ būdo su tuo susidoroti.“
Tačiau knygoje yra ir kontraversiškų aspektų. Kai kurie skaitytojai išreiškė nepasitenkinimą dėl to, kaip knygoje pavaizduotas epilepsijos pašiepimas, ypač turint omenyje, kad tai knyga apie psichinę sveikatą. Tai sukėlė pyktį ir nusivylimą, nes tokie stereotipai gali būti itin skausmingi žmonėms, susidūrusiems su šia liga.
„Epilepsijos juokeliai nėra juokingi. Ar žinote, ką reiškia nuolat abejoti, ar jūsų mama atsibus su smegenų pažeidimu? Ar ji jus apskritai prisimins? Ar ji apskritai atsibus?“
Kita vertus, knyga stipriai akcentuoja feminizmo temas. Autorė nagrinėja jo teorijas ir parodo, kaip jos gali būti integruotos į paauglių merginų gyvenimą. Tai svarbi knyga jaunoms merginoms, tačiau joje galima rasti naudingų įžvalgų kiekvienam.
„Manau, kad „Ar aš jau normalus?“ gali būti viena geriausių YA (Young Adult) knygų, kurias man teko skaityti.“
Knygoje taip pat nagrinėjama, kaip lengvabūdiškai vartojamos frazės, susijusios su psichikos sutrikimais, pvz., OKS. Autorė pabrėžia, kad šie terminai neturėtų būti naudojami lengvabūdiškai apibūdinti smulkius charakterio bruožus ar trumpalaikius nepatogumus.
"Šie žodžiai - tokie kaip OKS ir bipoliarinis sutrikimas - neturėtų būti vartojami lengvabūdiškai. O dabar jie yra visur. Yra televizijos laidų, kurios iš jų tyčiojasi. Žmonės šypsosi ir juos vartoja, didžiuodamiesi savimi, tarsi už tai turėtų gauti lipduką ar ką nors panašaus. Sakykite tai garsiau tiems, kurie yra gale. Šaukite tai iš stogo. Klijuokite tai ant sienų. Platinkite šią žinutę iki pat pragaro ir atgal."
Nors knyga sulaukė pagyrų už psichinės sveikatos temos pateikimą ir feministinius elementus, kai kurie skaitytojai kritikuoja paauglių merginų vaizdavimą, ypač „mergaičių grupės“, kuri kartais atrodo naivi ir piktavališka. Taip pat pastebėta, kad knygoje per daug dėmesio skiriama vaikinams, kas gali trukdyti mėgautis pagrindine žinute.
Paauglių sveikata: psichinė sveikata
Nepaisant kai kurių kritikų, knyga dažnai apibūdinama kaip „būtina perskaityti“ paaugliams, ypač merginoms. Ji nagrinėja svarbias problemas, skatina empatiją ir priėmimą, o stipri draugystės tema suteikia vilties ir palaikymo.
Apibendrinant, „Ar aš jau normalus?“ yra knyga, kuri sugeba sujungti humorą, jautrumą ir svarbias socialines temas. Nors ji neapsieina be trūkumų, ypač kalbant apie tam tikrų sveikatos problemų vaizdavimą, ji vis tiek siūlo vertingą perspektyvą į paauglių patirtis, psichinę sveikatą ir draugystę.
