Pontiac GTO - tai automobilis, kurį gamino koncerno General Motors dukterinė įmonė Pontiac. GTO buvo gaminamas nuo 1964 iki 1974 metų, vėliau nuo 2004 iki 2006 metų automobilį JAV rinkai gamino koncerno padalinys Australijoje - Holden. GTO yra dažnai vadinamas pirmuoju tikru muscle car klasės automobiliu.
Didžiuliame Amerikos automobilių istorijos gobelene nedaugelis vardų skamba taip stipriai kaip „Pontiac”. „Pontiac” kelionė prasidėjo 1926 m., kai jis atsirado kaip „General Motors” sumanymas. 1926 m. „General Motors” įkurtas Pontiacas buvo pavadintas Otavos vado, kuris garsėjo kaip sąjungininkas su prancūzais kovoje dėl Didžiųjų ežerų regiono kontrolės, vardu. XX a. 3-iasis dešimtmetis buvo „Pontiac” žvaigždžių pakilimo pradžia. Jis pristatė „Silver Streak” - automobilį, kuris įkūnijo epochos eleganciją ir grakštumą. 1960-ieji tapo „Pontiac” aukso amžiumi, kai buvo pristatytas GTO - kultinis „muscle car” automobilis, tapęs ištisos kartos simboliu. Pontiac buvo kelių novatoriškų automobilių technologijų priešakyje. Nors „Pontiac” prekės ženklas nebegaminamas, jo dvasia tebegyvuoja entuziastų ir kolekcininkų širdyse visame pasaulyje. 1960-ieji buvo itin reikšmingas laikotarpis JAV automobilių pramonėje, o Pontiac tapo viena iš ryškiausių General Motors žvaigždžių. Didžiąją dalį to dešimtmečio Pontiac nuolat užėmė trečiąją vietą tarp JAV gamintojų, o 1968 m. pasiekė įspūdingą 900 000 parduotų automobilių rezultatą. Ypatingai didelę reikšmę Pontiac sėkmei turėjo GTO modelis - dažnai vadinamas pirmuoju tikru raumenų automobiliu pasaulyje. Jis stipriai prisidėjo prie legendinio prekės ženklo statuso, nepaisant stiprios konkurencijos ir besikeičiančių rinkos tendencijų.
GTO gimimas: Inžinerijos ir Dizaino Simbiozė
GTO buvo Pontiac markės inžinieriaus, variklių specialisto Russell Gee ir markės vyriausiojo dizainerio John De Lorean bendro darbo vaisius. Pirmajam mintis apie GTO modelį kilo Shane Wiser.
1963 metų pradžioje, General Motors vadovybė išleido ediktą draudžiantį markę kištis į automobilių lenktynių pasaulį. Tuo metu Pontiac markės reklama ir rinkodara buvo plačiai paremti automobilių galia, lenktynės taip pat buvo svarbus reklamos strategijos komponentas, tad Jim Wangers pasiūlė būdą kaip markei atgauti savo senąją poziciją, pereiti prie „gatvės“ įvaizdžio. Dėl to netrukus prekyboje turėjęs pasirodyti atnaujintas Pontiac Tempest modelis buvo paverstas į „Super Tempest“ modelį, į jį vietoje planuoto 5,3 litrų variklio buvo įdėtas galingas 6,5 litrų Pontiac V8 variklis, kurį naudojo didelės klasės Pontiac Catalina ir Pontiac Bonneville modeliai. Reklamuojant naująjį Tempest modelį su ypač galingu varikliu, markei pavyko pritraukti galios ir greičio ištroškusį jaunimą.
Pavadinimą automobiliui sugalvojo De Lorean’as, pasiskolindamas jį nuo tuo metu ypač sėkmingo lenktyninio automobilio Ferrari 250 GTO. GTO techniškai sulaužė GM polisą vidutinės klasės A-kėbulo automobiliams leidžiantį turėti ne galingesnį kaip 5,4 litrų variklį, tačiau GTO buvo tik už papildomą kainą galima Pontiac LeMans automobilio versija, o ne atskiras modelis, tad GTO koncepcija buvo patvirtinta gamybai. Pontiac markės generalinis vadybininkas Elliot „Pete“ Estes patvirtino modelį gamybai, nors pardavimų vadybininkas Frank Bridge teigė kad modelis neras sau vietos rinkoje ir reikalavo limituoti šių modelių gamybą iki 5 000 vienetų.
Pirmosios Kartos Pontiac GTO (1964-1967)
Nuo 1964 iki 1973 metų automobilis buvo plačiai paremtas Pontiac Tempest modeliu, 1974 metais GTO buvo gaminamas Pontiac Ventura modelio pagrindu.
Pirmasis Pontiac GTO buvo už papildomą kainą parduodama Pontiac LeMans automobilio versija, galima 2-durų kupė, hardtopo ir kabrioleto kėbulu. Žmonės norėję įsigyti šią automobilio versiją, turėjo sumokėti papildomus 296 JAV dolerius, už kuriuos gaudavo 6,4 litrų (389 kubinių colių) V8 variklį, turintį 325 AG (242 kW) esant 4800 apsisukimų per minutę, Carter AFB 4-barelių karbiuratorių, du išmetimo vamzdžius, chromuotus vožtuvų dangtelius, sankabos disko aušintuvą, automobilio grindyse įtaisytą 3-pavarų mechaninę transmisiją su Hurst firmos svirtimi, didesnį priekinės atramos skersinį, platesnes 7,50 x 14 padangas, ant kapoto įtaisytas oro paėmimo angas, bei GTO ženkliukus. Įsigijus GTO versijos paketą, už papildomą kainą automobilį buvo galima įsigyti su 4-pavarų mechaninę transmisiją, 2-pavarų automatinę transmisiją, bei dar galingesnį Tri-Power variklį turintį 348 AG (260 kW), metallic būgninius stabdžius, LSD diferencialą, galingesnę aušinimo sistemą, geresnio valdymo paketą ir įvairių galią ir patogumą suteikiančių aksesuarų.
1964 m. Viename iš pastaraisiais metais Car Life įvykdytų testų, automobilis naudojo Tri-Power variklį, bei 4-pavarų mechaninę transmisiją. Testo metu automobilis nuo 0 iki 97 km/h įsibėgėjo per 6,6 sekundes, o ketvirtį mylios įveikė per 14,8 sekundės, pasiekdamas 158 km/h greitį. Kaip ir dauguma testuotojų „Car Life“ kritikavo lėta automobilio valdymą ir nepakankamus būgninius stabdžius, kurie buvo nepakitę nuo įprasto Tempest modelio.
7-ajame dešimtmetyje, Royal Pontiac automobilių servisas įsikūręs Mičigano valstijoje, siūlydavo 6,4 litrų Pontiac 389 variklio tuningo paketą pavadinimu „Bobcat“. Didžioji dalis šių tiuninguotų variklių, buvo įdėti į GTO modelius.
1965 kalendoriniams metams buvo atnaujinta Tempest automobilių linija, tarp jų ir GTO modelis. Automobilis pailgėjo 7,9 cm, tačiau ratų bazės ir automobilio interjero matmenys išliko tokie patys. Automobilis gavo naujus vertikalius priekinius žibintus. Automobilio svoris padidėjo 45 kg, todėl beveik 15 % buvo padidinti automobilio stabdžiai. 6,4 litrų (389) variklis buvo kiek patobulintas, dėl to variklio su baziniu 4-barelių karbiuratoriumi galia padidėjo iki 335AG (250 kW) esant 5 000 rpm. Tri-Power variklio galia padidėjo iki 360 AG (268 kW) esant 5 200 rpm, tačiau pastarojo variklio ((574 N·m) esant 3 600 rpm) sukimo momentas buvo kiek mažesnis nei bazinio ((584 N·m) esant 3 200 rpm). Žurnalas Car Life testavo automobilį su Tri-Power varikliu, bei populiariausiais privalumais (4-pavarų mechanine transmisija, vairo stiprintuvu, metallic stabdžiais, ralio padangomis, 4,11 diferencialu, bei ralio tipo prietaisų skydų), automobilio kaina siekė 3 643,79 dolerius. Automobilį testavo du žmonės, kurių geriausias pasėkas rezultatas buvo 0-97 km/h per 5,8 sekundės, ketvirtį mylios automobilis įveikė per 14,5 sekundės, pasiekdamas 182,4 km/h maksimalų greitį esant 6 000 rpm (raudonai linijai). Žurnalo Motor Trend testuotas sunkesnis kabrioletas su 2-pavarų automatine transmisija 0-97 km/h įsibėgėjo per 7 sekundes, o ketvirtį mylios įveikė per 16,1 sekundės, pasiekdamas 142,4 km/h greitį. 1965 metų modelio rinkodarai bei reklamai buvo skirta daugiau dėmesio, todėl parduotų automobilių skaičius padvigubėjo.
1966 metams Pontiac vidutinės klasės automobilių linija buvo dar kartą atnaujinta, automobiliai tapo kiek apvalesni, jų dizainas pradėjo priminti „Coca-Cola buteliuko“ formą, buvo atnaujinta automobilio galinė dalis, automobilis nežymiai pailgėjo ir paplatėjo, tačiau ratų bazė vėl liko nepakitusi, beveik nepakito ir automobilio svoris. GTO tapo atskira modelių serija, automobilis turėjo unikalias groteles, bei galinius žibintus, buvo galima kupė su šoninėmis atramomis, hartopo, bei kabrioleto, kėbulu. GTO gavo pirmąsias automobilių pramonėje plastikines groteles, kurios pakeitė ankstesniuose modeliuose naudotas metalines. Naujos aukštesnės ir plonesnės sėdynės suteikė daugiau komforto, už papildomą kainą buvo galima įsigyti reguliuojamus galvos atlošus. Variklių pasirinkimas išliko toks pat kaip ir ankstesniais metais. Taip pat buvo atlikti keli mechaniniai pakeitimai, Tri-Power karbiuratoriaus sistema buvo pakeista į Rochester Quadrajet 4-barelių karbiuratorių. 6,4 litrų (389) variklio darbinis tūris buvo padidintas 104,7 mm ir variklio kubinis tūris tapo 6,6 l (400). 400-asis variklis buvo galimas trijose modelio versijose: ekonominėje, standartinėje ir padidinto galingumo. Ekonominis variklis vietoje Quadrajet naudojo 2-barelių karbiuratorių, su kuriuo variklis išgaudavo 255 AG (190 kW) esant 4400 rpm. Standartinis variklis išgaudavo 335 AG (250 kW) esant 5000 rpm, bei aukščiausią sukimo momentą iš visų trijų variklių - 598 N·m esant 3400 rpm. Galingiausias variklis išgaudavo 360 AG (270 kW) esant 5100 rpm ir 594 N·m sukimo momentą esant 3600 rpm. 2-pavarų automatinė transmisija buvo pakeista į 3-pavarų Turbo-Hydramatic TH-400 transmisiją. TH-400 naudojo Hurst firmos pavarų perjungimo svirtį, pavadinimu „jo/jos svirtimi“, kuri leido automatinį pavarų perjungimą Drive režime, perjungti į mechaninį režimą.
Antrosios Kartos Pontiac GTO (1968-1973)
1968 m. Pontiac GTO įkūnijo inovatyvų dizainą ir sportiškumą - net 87 700 vienetų pasiekė pirkėjus, šiek tiek nusileisdamas visų laikų rekordui, pasiektam 1966 metais. Atkurtas GTO kėbulo stilius su paslėptomis priekinėmis žibintais, aštresnėmis formomis ir dinamiška išvaizda išskyrė jį iš tokių konkurentų kaip Dodge Charger, Plymouth Road Runner ar Ford Torino. Nors konkurencija buvo arši, 1968-ųjų GTO pagerino metinius pardavimus daugiau kaip 6000 vienetų lyginant su praėjusiais metais.
1968 kalendoriniams metams General Motors atnaujino savo A platformą. Ankčiau buvusi 2921 milimetro ilgio ratų bazė sumažėjo iki 2845 mm. Bendras automobilio ilgis sumažėjo 15 centimetrų, GTO tapo 15 mm žemesnis, tačiau bendras automobilio svoris padidėjo 34 kilogramais. Vertikalūs automobilio žibintai buvo pakeisti į priekinėse grotelėse integruotus horizontalius. Dauguma GTO modelių buvo užsakyti su uždaromais priekiniais žibintais, kurie buvo siūlomi už papildomą 52,66 dolerių kainą. Tradicinė kapoto viduryje įtaisyta oro paėmimo anga buvo pakeista į dvi atskiras mažesnes angas, kurios buvo įtaisytos abiejose kapoto pusėse. Dar didesnė naujovė buvo kėbulo spalvos priekinis bamperis, kuris buvo kuriamas sugerti smūgį nepaliekant nuolatinės deformacijos, esant mažam greičiui. Pontiac plačiai išreklamavo šį privalumą, reklamų metu bamperis netgi būdavo daužomas plaktuku, taip demonstruojant jo atsparumą deformacijai. Šio bamperio buvo galima ir atsisakyti, tokiu būdu automobilis būdavo gaminamas su chromuotu bamperiu ir Le Mans modelio grotelėmis, tačiau ši kombinacija nebuvo populiari.
Pasirenkami varikliai išliko nepakitę nuo 1967 metų, tačiau bazinio variklio galia išaugo iki 350 AG (261 kW) esant 5 000 rpm. Metų vidutyje Ram Air, pakeitė Ram Air II paketas. Siekiant švaresnės automobilio išvaizdos, GTO turėjo pirmuosius Šiaurės Amerikoje už kapoto dangčio paslėptus valytuvus, kuriuos anksčiau buvo pristatęs britų koncernas British Leyland savo Austin ir Triumph modeliuose. Dar vienas populiarus pasirinkimas, pasirodęs dar 1967 metais, buvo ant kapoto dangčio įtaisytas tachometras, kuris naktį būdavo apšviečiamas. Hot Rod atliko standartinio modelio su 4-pavarų transmisiją testą, kuriuo metu automobilis ketvirtį mylios įveikė per 14,7 sekundės, pasiekdamas 156 km/h ir būdamas be jokių privalumų už papildomą kainą.
1969 metų modelio GTO nebeturėjo šoninių ventiliacijos langų, buvo nežymiais pakeistas priekinių grotelių, bei galinių žibintų dizainas. Variklio užvedimo spynelė nuo panelės buvo perkelta ant vairo kolonos, pagal 1970-aisiais metais turėjusius įsigalioti federalinio saugumo standartus, iš spynelės ištraukus raktelius vairas užsirakindavo, tai buvo padaryta metais anksčiau nei, kad buvo reikalaujama. Panelėje įtaisytų matavimo prietaisų fonas nuo plieninės mėlynos spalvos buvo pakeistas į juodą. Ekonominis, bei standartinis 350 AG (400) V8 variklis liko nepakitęs. Padidinto galingumo 360 AG (270 kW) turinčiam varikliui tai buvo paskutiniai metai. 400-ojo v Ram Air III variklio galingumas siekė 366 AG (273 kW) esant 5 100 rpm. Galingiausias buvo Ram Air IV variklis, kurio galia siekė 370 AG (276 kW), variklis buvo komplektuojamas su įvairiomis patvaresnėmis, bei galingumą didinančiomis dalimis: specialiomis cilindrų galvutėmis, aukščiau iškeltais iš aliuminio pagamintais oro paėmimo sistemos vamzdžiais, ilgiau tarnaujančiu velenu, didesniu 4-barelių karbiuratoriumi ir t. 1969 metais buvo pristatytas Ram Air V variklis. GTO prototipas naudojęs šį variklį nuo 0 iki 97 km/h įsibėgėjo per 5,2 sekundės, o ketvirtį mylios įveikė per 11,5 sekundės, pasiekdamas 198 km/h greitį, tačiau paprasti žmonės šio variklio užsisakyti negalėjo, kadangi pati gamykla jo nediegdavo. Reikšmingiausia 1969 metų naujovė buvo „The Judge“ versijos pristatymas. Pagal pirminius planus ši versija turėjo tapti „GTO už mažą kainą“ ir taip konkuruoti su pigiuoju tos pačios klasės Plymouth Road Runner automobiliu, tačiau kuriant šį modelį, buvo nuspręsta jį padaryti pačiu galingiausiu. The Judge paketas perkant įprastą GTO modelį kainavo 337,02 dolerio brangiau. Pardavimų skaičiuje GTO modelį pralenkė tiek Chevrolet Chevelle SS396, tiek Plymouth Road Runner automobiliai.
Pontiac Tempest automobilių linija buvo dar katą atnaujinta 1970 metams. Užsidarančius priekinius žibintus, pakeitė keturi apvalus priekiniai žibintai, įmontuoti naujų grotelių šonuose. Automobilio pakaba buvo patobulinta. Ant priekinio ir galinio tilto buvo pritvirtintas atraminis strypas, kurį dar naudojo Oldsmobile 442 ir Buick Gran Sport modeliai. Strypų pagalba automobilio kėbulas mažiau svyruodavo posūkių metu. Bazinis automobilio variklis išliko nepakitęs, tačiau žemo spaudimo ekonomiško variklio nebeliko. General Motors panaikino polisą vidutinės klasės automobiliams draudžiantį turėti galingesnius kaip 400 kubinių colių (6,6 litrų) variklius, tad GTO variklių sąraše pasirodė naujas 7,5 litrų (455) variklis, kurį buvo galima įsigyti už papildomą kainą. Variklis buvo paimtas nuo Pontiac Bonneville modelio. 455 buvo tik truputį galingesnis už standartinį 400-ajį ir netgi silpnesnis už Ram Air III variklį, jo galia siekė 360 AG (268 kW) esant 4 300 rpm. Variklio pranašumas buvo jo sukimo momentas: 500 ft·lbf (677 N-m) esant 2 700 rpm. Žurnalas Car and Driver bandymų metu naudojo plačiai aprūpintą GTO modelį su 455 varikliu, bei 4-pavarų mechaninę transmisiją. Automobilis ketvirtį mylios įveikė per 15 sekundžių, pasiekdamas 155,3 km/h greitį. Car Life savo bandymuose naudojo 455 variklį su Turbo-Hydramatic transmisija, jiems ketvirtį mylios pavyko įveikti per 14,76 sekundės, pasiekiant 154,40 km/h greitį, nuo 0 iki 97 km/h GTO įsibėgėjo per 6,6 sekundės. Abiejuose testuose bandyti automobiliai buvo maždaug 5 km/h lėtesni už GTO su 400-uoju Ram Air III varikliu ir 4-pavarų mechanine transmisija, tačiau didesnio darbinio tūrio 455 variklis nebuvo toks temperamentingas kaip Ram Air III, kuris važiuojant mažu greičiu norėdavo užgesti. Viena iš trumpai gyvavusių naujovių buvo vakuumo būdu veikiantis išmetimo vamzdis, kurį užsisakyti buvo galima nuo 1969 metų lapkričio iki 1970 metų sausio, automobilių su tokia išmetimo sistema buvo pagaminta apie 134. „The Judge“ versija ir toliau buvo galima. Automobilis buvo parduodamas su standartiniu Ram Air III varikliu, tačiau už papildomą kainą buvo galima įsigyti ir Ram Air IV variklį. Galimybė įsigyti „The Judge“ modelį su 455-uoju varikliu atsirado tik metų pabaigoje. Atnaujintai automobilio išvaizdai nepavyko sustabdyti pardavimų silpnėjimo. Pardavimai silpo ir dėl sumažėjusio žmonių susidomėjimo „muscle car“ klasės automobiliais, viena iš priežasčių buvo aukštesnės draudimo kainos, kai kuriais atvejais jaunesnio amžiaus vairuotojams draudimo įmokos netgi būdavo aukštesnės už automobilio paskolos įmokas. 1970 metais buvo parduoti tik 40 149 automobiliai, iš jų 3 797 buvo „The Judge“ modeliai ir tik 168 kabrioletai.
1971 metais GTO dizainas buvo dar kartą atnaujintas, automobilis gavo naujas priekiniais groteles, horizontalias bamperio juosteles kiekvienoje grotelių pusėje, buvo sumažinti tarpai tarp priekinių žibintų, automobilis gavo naują kapotą ant kurio netoli priekinių grotelių, buvo įmontuotos dvi oro paėmimo angos. Pagal naują koncerno ediktą, varikliuose buvo sumažinti spaudimo santykiai. Už papildomą kainą buvo galima užsisakyti 7,5 litrų 455 variklį su 4-barelių karbiuratoriumi, 8:4.1 spaudimo koeficientu, bei 325 AG (242 kW), tačiau variklis buvo galimas tik su automatine transmisija. Žurnalas Motor Trend testavo 1971 metų modelio GTO modelį su 455 varikliu, bei 4-pavarų mechanine transmisija. „The Judge“ versijai tai buvo paskutiniai metai, šį kartą automobilis naudojo 455 HO variklį. Buvo parduoti tik 374 automobiliai, 17 iš jų kabrioletai - šiandien esantys rečiausiais GTO serijos automobiliais.
1972 metais GTO iš atskiro modelio vėl tapo Pontiac LeMans ir LeMans Sport automobilio versija, galima už papildomus 353,88 dolerius. Bazinėje LeMans linijoje GTO buvo galima įsigyti kaip nebrangų kupė su šoninėmis atramomis arba kaip kupė hardtopą, tuo tarpu LeMans Sport linijoje, GTO buvo galimas tik hartopo kėbulu. Didžioji dalis pasirenkamos įrangos nepakito nuo 1971 metų.
Pontiac GTO: Pamiršta Legenda ir Naujas Gyvenimas
Iš tūkstančių 1968 m. pagamintų GTO, du atkeliavo į Llewellyn Pontiac saloną Lorain, Ohajo valstijoje. Vienas iš jų tapo neeilinės išlikimo istorijos objektu - Flambeau Burgundy spalvos GTO su vos 19 000 mylių rida buvo kruopščiai išsaugotas ir beveik pusę amžiaus ramiai stovėjo garaže, kone užmirštas.
Šio GTO istorija - tai ne tik galios, bet ir jausmų drama. Naują automobilį 1968 m. įsigijo tikras entuziastas, o po penkerių metų pardavė kitam savininkui, kuris rinkosi būtent dėl retos priekinės vientisos sėdynės. Tai buvo svarbus pasirinkimas norint kartu su mylima mergina mėgautis kelionėmis. Deja, po skaudaus išsiskyrimo naujasis savininkas negalėjo net žiūrėti į mašiną. Skausmas privertė užrakinti GTO garaže ir niekada daugiau jo neliesti - automobilis tapo prarastos meilės auka.
Vėliau automobilių švarintojai aptiko itin tikslią istoriją - „pirštinių dėžutėje“ kruopščiai saugoti visi išvažiavimai, rida, datos per penkerius nuosavybės metus. Šie duomenys atskleidžia ne tik savininko aistrą GTO, bet ir nepakartojamą santykį tarp žmogaus bei automobilio, todėl šis GTO yra kur kas daugiau nei tik klasikinė transporto priemonė.
Praėjus dešimtmečiams, tylos metais pasirūpino originalaus savininko brolis - saugojo automobilį iki pat 2020-ųjų vidurio ir galiausiai nusprendė suteikti legendai naują gyvenimą. GTO atstatymas ir grąžinimas į dienos šviesą sulaukė automobilių kolekcionierių ir entuziastų dėmesio visame pasaulyje. Į pagalbą buvo pasitelkta WD Detailing komanda iš Klivlando, žinoma dėl apleistų klasikinių automobilių atnaujinimo. Nors išorę dengė storas dulkių sluoksnis, vidaus būklė buvo stulbinama - atrodė, lyg laikas kabinos viduje būtų sustojęs.
Automobiliui prireikė tik lengvų kosmetinių darbų: kruopščiai nuplauti, atnaujinti vidaus apdailą ir prikelti chromo detales. Keleivių skyrius liko tobulas - nei vienas žmogus niekada nebuvo sėdėjęs galinėje sėdynėje, todėl vidus tikra laiko kapsulė. Išorė po profesionalų rankų darbo atgavo originalų blizgesį, o papildomos restauracijos neprireikė.
Autentiškumas matyti ir važiuoklėje - ant GTO tebeužmontuotos originalios septintojo dešimtmečio padangos. Dauguma paskutinio dešimtmečio automobilis praleido dviejose saugiose vietose, todėl padangos tiesiog „prilipo“ prie grindų, o GTO reikėjo daugiau jėgos išstumti iš garažo. Tokia priežiūra apsaugojo automobilį nuo rūdžių ir mechaninių problemų, išsaugant šio klasikinio raumenų automobilio vertę.
Po variklio dangčiu - legendinis Pontiac 400 kubinių colių V8 variklis su keturių kamerų karbiuratoriumi, kuris 1968 m. buvo pasirinktas daugiau nei 64 500 pirkėjų. Šis motoras išvysto net 350 arklio galių ir 445 lb-ft sukimo momentą, o konkrečiai šiame egzemplioriuje įmontuota reta Hurst T-handle keturių pavarų mechaninė dėžė - vos apie 25 000 gamyklinių automobilių turėjo šią kombinaciją. Be to, GTO buvo komplektuojamas tik su itin paprasta garso sistema, tokiu būdu dar kartą parodydamas grynai raumenų automobilio dvasią.
1968-ųjų GTO konkurentai - Dodge Charger, Plymouth Road Runner ir Ford Torino - rodo to meto raumenų automobilių populiarumo sprogimą. Nors daugelis jų pasižymėjo jėga ir charakteriu, GTO buvo vienas iš nedaugelio modelių, kur puikiai derėjo tiek didžiulė galia, tiek patrauklus dizainas ir kasdienio naudojimo patogumas. Atnaujintas 1968 m. dizainas suteikė Pontiac vidutinės klasės raumenų automobiliui konkurencinį pranašumą ir modernią išvaizdą, kuri iki šiol laikoma įsimintiniausia GTO istorijoje.
Pontiac GTO visada buvo amerikietiško raumenų automobilio simbolis, tačiau šis Flambeau Burgundy eksempliorius - visiška išimtis. Neišnaudotas salonas, originalūs dokumentai ir beveik mitinė istorija suteikia jam išskirtinę vertę kolekcininkų ir raumenų automobilių mylėtojų akyse visame pasaulyje. Ypatinga detalė - nei vienas žmogus niekada nebuvo sėdėjęs galinėje sėdynėje, kas liudija apie išskirtinę priežiūrą ir ypatingą saugojimą, nepaisant emocinio atsiskyrimo.
Naujausias automobilio globėjas - patyręs amerikietiškų klasikinių automobilių kolekcininkas - ruošiasi visapusiškai atnaujinti variklį ir atsargiai restauruoti mechaniką. Nesvarbu, ar GTO grįš į aktyvų naudojimą, ar liks muziejaus eksponatu, vienas dalykas aiškus: šis automobilis privalo dar kartą skleisti garsų V8 riaumojimą - kaip simbolis ištisos eros.
Tokios istorijos primena, kodėl klasikiniai raumenų automobiliai vis dar žavi skirtingas kartas. 1968 m. Pontiac GTO - tai daugiau nei metalo ir galios derinys; jis yra gyvas istorinės transformacijos liudininkas amerikietiškų automobilių chronologijoje. Meilės, praradimo ir atgimimo istorija atskleidžia, kaip legendiniai automobiliai tampa neatskiriama automobilių istorijos ir asmeninių gyvenimų dalimi. Jeigu Jūs domitės raumenų automobiliais ar ieškote naujos savo klasikinio automobilio kolekcijos pažibos, ši 19 000 mylių nuvažiavusi 1968 m. Pontiac GTO istorija puikiai rodo, kiek daug vertės ir prasmės gali turėti tokios automobilių legendos. Originalumas, istorinis paveldas ir emociniai išgyvenimai - visa tai paverčia šį autentišką GTO tikra svajone automobilių entuziastui.
tags: #amerikietiskas #automobilis #gto