Senovinė technika šiandien - dažnas asmeninių ir visuomeninių švenčių atributas. Autentiškumą saugo statusas. Senovinė technika vieniems yra tam tikra egzotika, kitiems - galbūt sužadinti prisiminimai.
Valstybės mastu oficialiai pripažįstamas istorinės motorinės transporto priemonės statusas senoviniams automobiliams, motociklams ir autobusams Lietuvoje suteikiamas nuo šių metų pavasario. Poreikį senovines transporto priemones istorinėmis pripažinti įstatymu pirmieji pajuto Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacijos „Retromobile“ nariai. Jų iniciatyva šalyje pradėta kurti teisinė bazė, sudarysianti galimybes išskirtinėmis progomis antikvarinę techniką teisėtai išvairuoti į gatves.
Retkarčiais senovine technika pasigrožinčiam smalsuoliui galbūt nelabai suprantama, kam gi jos gerbėjai atkakliai siekė oficialaus istorinės transporto priemonės statuso ir jo įteisinimo įstatymo raide. Asociacijos „Retromobile“ senbuvis Vaidas Vekeriotas teigė, kad senosios technikos savininkai nori dalyvauti šiandienos gyvenime, o ne vien darbuotis garažuose. Jis papasakojo apie įstatymais reglamentuotą senovinės technikos vertinimo procedūrą bei įgyto istorinės transporto priemonės statuso suteikiamas galimybes.
Teisinės bazės kūrimas ir istorinės transporto priemonės apibrėžimas
Pagal galiojusias nuostatas gana dažnai būdavo keblu pereiti automobilio arba motociklo techninę apžiūrą, kad nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių savininkas galėtų su savo antikvarine technika išriedėti į gatvę. Pavyzdžiui, galiojantys reikalavimai padangoms. Autentiškiems senoviniams automobiliams jų gamybos metu nebuvo numatyti vasarinių ir žieminių padangų komplektai, tad mašinos „avėjo“ tas pačias padangas abu sezonus. Pasiteiravus, kaip tokiu atveju būtų užtikrinamas eismo saugumas, V. Vekeriotas sakė, kad žiemą istorinė technika į gatves beveik neišvažiuoja, nes keliuose barstoma druska techniką graužia greičiau nei laikas. Kita vertus, kasdienėms reikmėms eksploatuoti istorinę transporto priemonę savininkui neleidžia nei įstatymas, nei jo paties požiūris į turimą vertybę.
Be to, pastaruoju metu šalyje padaugėjo antikvarinių automobilių, atgabentų iš Amerikos, Japonijos, Australijos, Anglijos ir turinčių vairą dešinėje pusėje. Iki šiol įstatymas nesudarė galimybių jas registruoti išsaugant senovinio automobilio autentiškumą.
Po bene penkerius metus dėtų „Retromobile“ entuziastų pastangų 2010 m. Seimas priėmė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimą, kuriame buvo nustatyta istorinės motorinės transporto priemonės sąvoka. Atsiradęs istorinės motorinės transporto priemonės apibrėžimas suteikė galimybę valstybinėms institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, kurių pagrindu transporto priemones, atitinkančias įstatyme numatytus kriterijus bei įvertintas asociacijų paskirtų ekspertų, galima pripažinti istorinėmis.
Žinotina, kad ne bet kuris 30 metų amžiaus sulaukęs automobilis ar motociklas gali pretenduoti į istorinės motorinės transporto priemonės statusą. Istorine motorine transporto priemone gali būti laikoma tokia priemonė, kuri pagaminta prieš 30 metų ar anksčiau, kurios modelis nebegaminamas mažiausiai 15 metų, kuri yra originali, tinkama eksploatuoti, bet nenaudojama kasdienėms reikmėms.
Šių metų gegužės 1 dieną įsigaliojus transporto priemonės pripažinimo istorine motorine transporto priemone tvarkai, Valstybinė kelių transporto inspekcija pradėjo registruoti pripažintas istorines transporto priemones. Sąrašą pradėjo 1922 metais pagamintas „Dodge Brothers“, kuriam pirmajam Lietuvoje valstybiniu lygiu buvo suteiktas istorinės motorinės transporto priemonės statusas. Baigiantis rudeniui sąraše jau yra 26 transporto priemonės. Teisę vertinti ir spręsti dėl statuso suteikimo šalyje turi penkių istorinių motorinių transporto priemonių asociacijų deleguojami 33 vertintojai.
Vertinimo procesas ir autentiškumo reikalavimai
Istorinių motorinių transporto priemonių gerbėjai savo judėjimui bei asmeniškai patys sau yra iškėlę aukštus kokybės reikalavimus. Senovinės technikos entuziastams džiugu, kad visuomenė pradeda suvokti, kas yra istorinė motorinė transporto priemonė, ir perfrazavę garsiąją frazę jie drąsiai teigia: „Istorinės vertės nesuklastosi.“
Aiškindamas, kaip atliekamas techninės priemonės, pretenduojančios į istorinės statusą, vertinimas, V. Vekeriotas akcentuoja, kad automobilis ar motociklas turi išlaikyti jo gaminimo periodo spalvų gamą, turėti autentiškus variklį, važiuoklę, pavarų dėžę, salono apdailą, aušinimo, degalų padavimo, dujų išmetimo, elektros instaliacijos sistemas, ratų matmenis. Be abejonės, transporto priemonė turi būti techniškai tvarkinga.
V. Vekeriotas ir jo kolegos „retromobiliečiai“ žinių vertinimui semiasi iš visų įmanomų šaltinių: ieško internete, skaito specialią literatūrą, lankosi parodose, bendrauja su kitais patyrusiais bendraminčiais. Pačiam Vaidui daug patirties suteikė praktika, nes jis pats yra restauravęs 7 „Volgas“ ir „Pobedas“, tad specializuojasi vertindamas būtent šiuos automobilius.
Vilkaviškio rajone, savo tėviškėje, besilankantis V. Vekeriotas teigė, kad mūsų krašte pripažintų istorinių motorinių transporto priemonių dar nėra, nors vienas motociklo savininkas apie vertinimo galimybes yra teiravęsis asociacijoje „Retromobile“. Renginiuose susitikdamas kraštiečių V. Vekeriotas mato, kad vilkaviškiečiai turi istorinės transporto priemonės statuso vertų automobilių ir motociklų. Esama netgi labai retų transporto priemonių, kurios atrieda iš Vilkaviškio.
Ateities perspektyvos ir iššūkiai
Antikvarines transporto priemones saugantys entuziastai nusiteikę spręsti dar daug problemų: iškovoti istorinėms motorinėms transporto priemonėms kultūros paveldo statusą, tartis dėl kelių mokesčio panaikinimo, techninių apžiūrų periodiškumo bei sąlygų peržiūrėjimo.
Jau greitai istorinių motorinių transporto priemonių savininkai galės kreiptis į valstybinę įmonę „Regitra“ dėl specialaus valstybinio numerio įsigijimo. Asociacijos „Retromobile“ nariai siūlo rudame numerio fone pirmiausia rašyti raidę H, taip pažymint, kad transporto priemonė yra istorinė (historic - angl. istorinis). Po raidės būsiantis pirmasis dviženklis numerio skaičius rodys transporto priemonės pagaminimo metus, o po jo eisiantis triženklis skaičius - numerį, kuriuo ji bus įregistruota eilės tvarka.
Istorinės transporto priemonės sąvoka naudojama daugelyje Europos šalių. Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacijos „Retromobile“ prezidentas Ramūnas Kardelis teigia, kad dar laukia daug darbų istorinių transporto priemonių labui.
Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, istorinė motorinė transporto priemonė - prieš 30 metų ar anksčiau pagaminta transporto priemonė, kurios modelis nebegaminamas mažiausiai 15 metų ir kuri yra originali, tinkama eksploatuoti, bet nenaudojama kasdienėms reikmėms.
Eurotunelis: transporto inžinerijos stebuklas
Nors pagrindinė straipsnio tema yra istorinės transporto priemonės Lietuvoje, verta paminėti ir kitus didelius transporto infrastruktūros projektus, kurie formuoja šiuolaikinį transporto tinklą.
Eurotunelis (arba Lamanšo tunelis; angl. the Channel Tunnel arba Euro Tunnel, pranc. le tunnel sous la Manche) - geležinkelio tunelis, jungiantis kontinentinę Europą su Britanijos sala, nutiestas per Lamanšo sąsiaurį. Vienas iš žymiausių XX a. statinių. Ilgą laiką buvo ilgiausias pasaulio tunelis (dabar Seikan Tunnel, Japonija). Tunelio ilgis apie 50,5 km. 37,9 km yra po vandeniu (didžiausias rodiklis).
1802 m. prancūzų inžinierius Albert Mathieu-Favier pasiūlė tunelio projektą. Juo turėjo važinėti arklių traukiami ekipažai. Numatyta tunelį apšviesti aliejaus lempomis. Kas tam tikrą atstumą buvo numatyti kaminai ventiliacijai, kurie turėjo išlįsti virš vandens. Tunelio samata siekė 1 mln. svarų sterlingų. 1875 m. 1876 m. pagal Prancūzijos ir Anglijos susitarimą vyko geologiniai tyrimai. Gruodžio 21 d. prancūzai pradėjo kasti tunelį netoli Sangat miestelio. 1883 m. kovo 18 darbus teko nutraukti, nes anglai išsigando, jog tai bus lengvas ir paprastas kelias užpulti šalį. 1922 m. darbai buvo pradėti iš naujo šalia Folkestone miestelio Anglijoje. Tunelio statybos idėja buvo atnaujinta po II pasaulinio karo. 1957 m. buvo suformuota tyrėjų grupė, kuri 1960 m. rekomendavo iškasti tunelį su dviem pagrindinėm šakom ir viena tarnybine.
1984 m. Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės valdžia suprato, jog nesugebės iškasti tunelio, nepritraukusios privačių investicijų. Pasirinkus vieną iš artimiausių 1973 m. idėjai projektų, abi vyriausybės 1987 m. vasario 12 d. Tunelis turėjo sujungti Kalė (Prancūzija) ir Folkestone (Anglija) miestus. Įdomu tai, kad šis kelias yra ilgiausias iš tuomet keturių siūlytų. Pagrindiniu tunelio rangovu tapo anglų ir prancūzų konsorciumas TransManche Link. Tunelio kasimo darbams buvo suprojektuotos ir pagaminta 11 specialių kasimo mašinų. Jos veikė besisukančio cilindro frezavimo principu ir per 1 sekundę apsisukdavo 2-3 kartus apie savo ašį. Mašinos veikimo metu sienos buvo tvirtinamos specialiais betoniniais segmentais, iš kurių susiformuodavo išorinis tunelio apvalkalas. Apskaičiuota, jog vienos iš betoninių segmentų dalies atkarpa buvo sumontuojama per ~50 min. Taip pat žinoma, jog kasantieji iš Anglijos pusės nutiesdavo apie 150 m per savaitę. Tuo tarpu „prancūziškoji“ pusė - 110 m. Tai lėmė skirtingas gruntas ir mašinų ypatybės. Tam, kad iš abiejų pusių kasamas tunelis susijungtų tiksliai, buvo naudojama lazerinė pozicionavimo sistema. Padedant šiai sistemai abi pusės susitiko numatytame taške 1990 m. gruodžio 1 d. apie 40 m žemiau sąsiaurio dugno. Nukrypimas buvo palyginus mažas: 358 mm pagal horizontalę ir 58 mm pagal vertikalę. Anglų pusė buvo iškasusi 84 km, o prancūzų - 69 km. Tunelio kasimo metu buvo iškasta apie 80 mln. tonų iškasenų. Projektas buvo įgyvendintas per 7 metus. 1994 m. gegužės 6 d. tunelis iškilmingai atidarytas.
Eurotunelis susideda iš trijų tunelių - du pagrindiniai išorėje ir vienas tarnybinis per vidurį. Visi trys tuneliai kas 375 metrus yra sujungti praėjimais, kurie skirti tunelį prižiūrintiems darbininkams. Avarijos metu jais numatyta evakuoti keleivius. 1996 m. lapkričio 18 d. pirmosios avarijos metu vežančiame krovininius automobilius traukinyje įvyko gaisras. 34 keleiviai buvo evakuoti į gretimą tunelį, kuriuo juos išvežė prancūzų gelbėjimo komanda. Gaisrininkų komanda gaisrą gesino kelias valandas. Stipriai pažeista apie 200 m tunelio, dar 200 m - dalinai. Antrosios avarijos metu (2001 m. spalio 10 d.) tunelio viduryje dėl techninio gedimo sustojo keleivinis traukinys.
Tuneliu kursuoja traukiniai. Jie gabena keleivius, krovinius. Didžiausias greitis tunelyje siekia apie 350 km/h. Dėl tokio greičio bėgiai įkaista, kuriuos atvėsina speciali šaldymo sistema. Traukiniai yra varomi elektra. Nuo Paryžiaus iki Londono kelionė užtrunka apie 2:35 valandos.
Eurostar - greitaeigis keleivinis traukinys, kursuojantis iš Vaterlo gelž. Eurotunnel Shuttle - greitaeigis krovininis-keleivinis traukinys, gabenantis automobilius, autobusus, sunkvežimius. Krovininis Eurotunnel Shuttle - greitaeigis atviro tipo traukinys, skirtas pervežti sunkvežimiams su priekabomis.
Finansavimas - viena iš opiausių Eurotunelio problemų. Tunelio statyba kainavo apie 10 milijardų svarų sterlingų. Tunelis yra gana paprastas būdas patekti į Jungtinę Karalystę.
Prancūzijoje, šalia tunelio, buvo įsteigtas migrantų centras, kuriame migrantai laukdavo leidimo vykti į Jungtinę Karalystę.
Yra keletas būdų keliauti per Eurotunelį:
- Vykti keleiviniu traukiniu.
- Vykti krovininiame konteineryje.
- Pereiti tunelį.
Tai populiariausias būdas, bet kartu ir pavojingas. Sunkiausias ir pavojingiausias būdas.
tags: #anglija #transportas #priemone #kada #pagaminta