Netoli Vilniaus esančiame Neries regioniniame parke šį rudenį iš naujo atgimė Bradeliškių ir Buivydų piliakalniai.
Sutvarkyta piliakalnių aplinka, nuo jų viršaus atsiverianti puiki miškingo kraštovaizdžio panorama, apačioje alsuojantis Dūkštos upelis - visa tai gali užburti kiekvieną čia apsilankiusį.
Bradeliškių ir Buivydų piliakalniai visa savo didybe parko lankytojams atsivėrė dar 2011 metų rudenį, kuomet ES struktūrinės paramos lėšomis Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir Neries regioninio parko direkcija įgyvendino šių piliakalnių tvarkymo darbus.
Buvo ne tik sutvirtinti erozijos pažeisti piliakalnių šlaitai, tačiau ir įrengti patogūs takeliai pasivaikščiojimui.
Ypač ryškūs pokyčiai įvyko Buivydų piliakalnio teritorijoje.
Pašalinus vaizdą gožusius medžius, nuo jo atsivėrė puikūs panoraminiai vaizdai tiek į Bradeliškių piliakalnį, tiek į link Neries, lyg kanjonas, besidriekiantį Dūkštos slėnį.
Lankytojai jau spėjo pamėgti Buivydų piliakalnio šiaurinėje dalyje, virš aukšto šlaito, įrengtą apžvalgos aikštelę.
Atsisėdus ant patogiai įrengtų suoliukų, norisi pasižvalgyti aplinkui.
Vienas iš dviejų - Bradeliškių piliakalnis - ypač kruopščiai ištirtas archeologų.
Vykdant tyrimus nustatyta, jog gyvenimas čia virė ištisus 1500 metų, karta keitė kartą, keitėsi papročiai ir tradicijos, gyvenimo būdas.
Piliakalnio aikštelėje susidarė net 1,2 metro storio kultūrinis sluoksnis.
Jame surasta piliakalnio aikštelėje stovėjusių pastatų liekanų, lipdytų puodų šukių, geležies lydymo atliekų, geležinių strėlių antgalių, peilių, molinių verpstukų, papuošalų.
Norint aplankyti šiuos piliakalnius, iš Vilniaus reikia važiuoti pro Sudervę Kernavės kryptimi.
Pavažiavus už Dūkštų miestelio 1 km, Dūkštų ąžuolyne reikia sukti į kairę ir 1 km važiuoti iki automobilių stovėjimo aikštelės.
Siūlome pažintį su šių piliakalnių kompleksą pradėti nuo Bradeliškių piliakalnio.
Jį rasite važiuodami nuo Dūkštų link Kernavės (krašto kelias Nr. 108 Vievis-Maišiagala), ties Dūkštų ąžuolynu pasukę keliuku į kairę (įrengtas rudas kelio ženklas „Dūkštos pažintinis takas“).
Apie kilometrą pavažiavę miško keliuku iki automobilių stovėjimo aikštelės, eikite takeliu link tiltelio per Dūkštą.
Užlipę ir pasižvalgę nuo Bradeliškių piliakalnio, galite pratęsti kelionę pažintiniu taku iki Buivydų piliakalnio (atstumas - 1 km, įrengtos nuorodos).
Gegužės gamta ir gyvos erdvės Neries regioniniame parke (Virsmai 019)
Slapukas (angl. Cookie) - tai mažas tekstinis failas, kurį interneto svetainė įrašo į Jūsų kompiuterio arba mobilaus prietaiso naršyklę, kai Jūs apsilankote svetainėje.
Slapukai taip pat naudojami tam, kad būtų užregistruota, ar sutinkate, kad Bendrovės svetainėje būtų naudojami slapukai, kad šis klausimas nebūtų užduodamas kiekvieną kartą apsilankant svetainėje.
Šie slapukai prisitaiko prie Jūsų poreikių ir norų, užtikrindami svetainės funkcionalumą.
Pavyzdžiui, šie slapukai prisimena Jūsų pageidaujamą kalbą, paieškas ir anksčiau peržiūrėtas paslaugas/prekes, kad nereikėtų iš naujo įvesti prisijungimo duomenų.
Šiuos slapukus naudojame įgyti įžvalgų apie tai, kaip mūsų lankytojai naudojasi Bendrovės svetaine, kokiu būdu atėjote, bei informaciją apie datą ir laiką, naudotus paieškos žodžius ir kt.
Tai padeda mums sužinoti, kaip vartotojai naršo mūsų svetainėje po to, kai jiems parodoma reklama internete, ir kaip jie reaguoja į reklamą.
„Pixel“ žyma - tai yra vadinamas (angl. web beacons), (angl. clear GIFs) arba paslėptas programinis kodas.
Jis sukuria vaizdą (paprastai nematomą) apie Jūsų veiksmus, kuriuos atliekate mūsų svetainėje.
Ši informacija, priešingai nei slapukai, neįrašoma į Jūsų naršyklę, o persiunčiama į „Pixel“ paslaugų tiekėjo serverį.
Mūsų svetainėje yra nuorodų į kitų asmenų, įmonių ar organizacijų interneto tinklalapius.
Bendrovė nėra atsakinga už tokių interneto tinklalapių turinį ar jų naudojamus privatumo užtikrinimo principus.
Bendrovės naudoja surinktus duomenis analizei iki trejų metų.
Slapuko tipo (vieną dieną, savaitę ar mėnesį), bet kai kuriais atvejais gali galioti ir iki dvejų metų.
Jeigu ketinate įgyvendinti savo teises, galite kreiptis į Bendrovę el. paštu.
Įgyvendinant savo teises, Jūs privalote tinkamai patvirtinti savo asmens tapatybę.
Teikiant individualizuotus rinkodaros pasiūlymus, jūs galite būti priskirtas atitinkamai klientų kategorijai.
Susisiekę su mumis el. paštu, galėsite sužinoti daugiau.
Antakalnis - vietovė, turinti gilias istorines šaknis, o jos pavadinimas siejamas ne tik su Vilniaus miesto dalimi, bet ir su gyvenvietėmis Ukmergės rajone.
Šiame straipsnyje panagrinėsime vieno iš Antakalnių - Antakalnio Nr. 2 - istoriją, remdamiesi išlikusiais šaltiniais ir tyrinėtojų įžvalgomis.
Bene vienintelis plačiau žinomas rašytinis šaltinis apie šią koplyčią ir dvarininkus Poklevskius-Kozelas yra 1991 metais Albinos Navickienės publikuotas straipsnis.
Kairėje Panevėžio - Vilniaus autostrados pusėje, apie puskilometrį nuo Žemaitkiemio plento, ant kalnelio, labai gražioje vietoje, stovi Antrojo Antakalnio koplyčia.
1912 metais ją pastatė grafo Kozielos paliepimu.
Tuo laiku ponas gyveno Panoteriuose, tik vasarą praleisdamas šiame dvare, kurį buvo pirkęs iš Vaitkuškio grafo Stanislavo Kosakovksio.
Kozielai čia priklausė 150 ha žemės ir miško.
Dar iki šių dienų yra išlikęs dvaro tvarkytojų namo galas, ponų „pakajaus“ žymė.
Trijų aukštų ledaunė ir mūrinė pirtis buvo išardytos ir nuvežtos į Ukmergę - iš jų pastatyta buvusio gyvulių supirkimo punkto kalvė.
Dvaras buvęs labai gražiai sutvarkytas: parke tyvuliavo didžiulis prūdas (jo žymė likusi ir dabar), rikiavosi liepų alėjos, daug vietos liko sodui.
Netoli nuo dvaro pastatyta minėtoji koplyčia.
Ją juosė puikūs pušynai ir liepos (ne veltui Kozielos koplytėlę pasirinko amžinojo poilsio vieta).
1924-26 metais dvaras buvo išparceliuotas.
Koziela išvažiavo į Angliją.
Dvaro pakraščiai buvo išdalyti, o patį centrą iš valstybės nupirko kažkoks Jonytis, vėliau jį pardavęs advokatui Dešriui.
Prasidėjus karui buvęs nacionalizuotas dvaras vėl grįžo Dešriams.
Tačiau tuo metu labai stigo darbininkų, be to, per karą sudegė daug trobesių.
Taip ponas Dešrys liko visai biedniokas.
Koplytėlėje iki 1949 metų būdavo laikomos mišios, švenčiamos Sekminės ir Velykos, vykdavo gegužinės pamaldos.
Paskui ji buvo uždaryta.
Kažkokie piktadariai įsibrovė į koplyčią, išdraskė įmūrytus karstus.
Matyt, ieškota brangenybių.
Vietiniai žmonės kreipėsi į Pašilės bažnyčios buvusį kleboną Gylį.
Šios koplyčios atstatymu pradėjo rūpintis buvęs lyduokietis fotomenininkas Julius Vaicekauskas.
Bet remonto metu kažkas padegė koplyčią.
Pastatas smarkiai nukentėjo.
Atgimimo laikotarpiu koplyčia Lyduokių apylinkės lėšomis užkonservuota, laukia, kada vėl bus prikelta gyvenimui.
Ką mums pasakoja žemėlapiai?
O gi tai, kad gerb. Albinos straipsnis prilygsta folklorui.
Jei šiuo metu apylinkėse yra trys Antakalniai ir, vadovaudamiesi straipsniu, važiuosite koplyčios ieškoti antrajame - nieko nerasite.
Tarpukario žemėlapiuose D. Antokol reiškia Antakalnio dvaras, o Fw. Antokol (Folwark Antokol) - Antakalnis palivarkas.
Palivarkas, tai - dvarui priklausantis ūkinis ir administracinis kompleksas.
Nuo Antakalnio dvaro keliu, kuris anksčiau kirto Vaisgeliškį, o dabar yra pasislinkęs porą šimtų metrų į rytus, iki palivarko - gana nemažas atstumas, apie 5,5 kilometrai.
Tad natūraliai kyla abejonė, kurioje vietoje vasaras leisdavo dvarininkas?
Logiška - ne palivarke.
Vieta koplyčiai parinkta tik dėl išskirtinio reljefo - tuo metu nuo kalvos į Ukmergės pusę turėjo atsiverti patraukli akiai panorama.
Tikiu, kad nuo koplyčios kalvos buvo galima matyti ir kitame Šventosios krante esančių Ukmergės pastatų siluetus, piliakalnį - tuo metu žvilgsnio nekliudė miškai.
Šis neribojamo žvilgsnio „koridorius“ iš dalies matomas ir dabartiniame žemėlapyje.
Dar daugiau sumaišties ir klausimų kelia pačių dvarininkų minėjimas koplyčios istorijoje.
Morališkai pasenusioje Kultūros Vertybių Registro dosjė nurodoma 1912 m. koplyčios atsiradimo data, tikėtina, buvo pasiskolinta iš to paties Albinos straipsnio.
Fundatoriumi nurodomas Otto Jonas Poklevskis-Kozela.
Kaip prie Rusijos imperijos išeivių kilmės prilipo vokiškas vardas nerandu jokio loginio ryšio, tokio vardo nėra ir giminės medyje.
Kitas Jonas Poklevskis-Kozela, kuris iš kavos tirščių yra priskiriamas tikėtinu Antakalnio I paveldėtoju, gyveno dar anksčiau - kažkada XVIII amžiuje ir koplyčios neregėjo net sapnuose.
Kreivų veidrodžių karalyste virtusi Wikipedia tvirtina, kad šeimos nariai čia buvo laidojami iki pat 1949 m., kai ją uždarė.
Albina pasakoja, kad 1924-26 metais dvaras buvo išparceliuotas, o Koziela išvažiavo į Angliją.
Kiek bajorų giminės atstovų čia galėjo būti palaidota, jei koplyčia pastatyta 1912 metais, o jau 1924 dvaras išparceliuotas?
Nepamirškime, kad iki 1918 metų vyko I-asis pasaulinis karas, po to - laisvės kovos su bolševikais.
Atmetus šių įvykių laikotarpius belieka vos keli metai.
O jei dvarininkas emigravo, kyla klausimas, ar tokiu neramiu laiku būtų laidojęs artimuosius apiplėšinėjamose koplyčiose.
Dar neįtikinamiau skamba teiginys, kad palaikai iš rūsio 1971 m. buvo išgabenti kitur.
Kitur.
Kur kitur?
Štai, vardu neprisistatantis urbanistikos tyrinėtojas Pamirsta, turi nežinomos kilmės duomenų: „visi palaikai iš rūsio buvo perlaidoti į greta koplyčios esančias kapinaites, kurių dabar neliko nei pėdsako.
Dabar žemė priklauso savininkų šeimos anūkei Z. Gražulienei, o pastatas - valstybei ir yra saugomas.“
Apie prie koplyčios buvusias kapines nėra jokių duomenų, net žemėlapiuose jos nebuvo pažymėtos.
Koplyčia 2012 metais buvo pripažinta bešeimininkiu objektu ir perduota Ukmergės rajono savivaldybės nuosavybėn.
Kaip bešeimininkis objektas gali atsidurti privačiame sklype, Pamiršta autorius nekelia klausimų.
Aplink koplyčią buvo suformuotas sklypas su trumpu kelio servitutu iki gretimo lauko, jai suteiktas adresas - Kalno g. 6.
Tačiau dėl būtent šio kuriozo su niekur nevedančia gatve 2017 m. Ukmergės raj. sav. administracija turėjo parengti aiškinamąjį raštą, nes gatvė neatitinka jai nustatytų reikalavimų.
Ukmergės rajono laikraštis „Gimtoji žemė“, nevengdamas kopijuoti nepatikrintų duomenų iš Wikipedia, 2019 metais publikuotame straipsnyje pateikia ir 83 metų ukmergiškės atsiminimus, kuriuose ji teigia, kad koplyčioje buvo altorius, varpas, čia aplinkiniai gyventojai susirinkdavo ir į gegužines pamaldas.
Ji taip pat tvirtina, kad prie koplyčios buvo nedidelės kapinaitės, kuriose palaidoti ir jos senelis, prosenelis, pusseserės, kiti vietos gyventojai.
Tačiau Lyduokių seniūnijos seniūnas jai prieštarauja - jokiuose dokumentuose kapinės nėra pažymėtos.
Ar gali kapinės išnykti be pėdsakų, jei žemė prie koplyčios nebuvo dirbama?
Rajono savivaldybės pastangomis buvo paremontuotas kiauras stogas, skydais uždengti atviri langai.
2015 m. pavasarį buvo bandoma parduoti koplyčią, likutinė jos vertė - 4807,69 €.
Pirmiausia, ką pastebėjau būdamas vietoje - niekur neužsimenama apie sovietinės okupacijos laikotarpiu pakeistą koplyčios paskirtį.
Akivaizdu, kad vieno tūrio koplyčios erdvė tuo metu buvo padalinta į du aukštus - tą aiškiai rodo vienodame lygyje išlaužtos plytos prie langų ertmių perdangos įrengimui.
Spėju, kad koplyčia buvo perduota kolūkio reikmėms ir naudojama kaip trąšų, sėklų ar kitų ūkio reikmenų sandėlis.
Tuo pačiu metu koplyčios gale pradėjo rastis ant plytų išraižyti užrašai, kurių pirmieji atsirado maždaug 6-ame XX a.
Keletą įdomių faktų iš šio laikotarpio galima rasti Tarybų Lietuvos enciklopedijoje.
Antakalnis - Pivonijos tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė.
Iki 1940 m. priklausė grafo Krasausko dvarui.
Buržuazinio valdymo metais dvare buvo Ukmergės kalėjimo pagalbinis ūkis.
Kyla daug klausimų.
Kas tas grafas Krasauskas, kur dingo Poklevskiai-Kozelai ir kaip tada su Albinos minimu dvaro išparceliavimu 1924 metais?
Neminimas nei Dešrys, nei Jonytis.
Jei atidžiai skaitėte, jau žinote, kad ilgą amžių nugyvenusi ukmergiškė užsiminė apie varpą koplyčioje.
Varpinės nėra, tad tinkamiausia vieta jam - palėpė, su didesniu langu pietvakarių pusėje, bet čia patekti būtų pernelyg sudėtinga tokio paprasto veiksmo kaip paskambinti varpą atlikimui.
Kriptos plotas - maždaug 2/3 pačios koplyčios.
Joje, po laiptais, sumūrytos penkios nišos palaikams.
Dvi iš jų įgriuvusios kartu su laiptais.
Kas konkrečiai buvo palaidoti, ar karstai buvo laikomi ne tik nišose, ar išvis buvo laidojama kriptoje galima tik spėlioti.
Absoliučiai jokių palaidojimo pėdsakų nėra likę.
Norėdamas susidaryti pilną vaizdą ir turėti geresnį įsivaizdavimą kokį kelią dvarininkas keliautų iki koplyčios kitą dieną dar kartą sėdau į automobilį ir nuo dabartinio Antakalnio III, pro Antakalnį II nuvažiavau iki tarpukario žemėlapyje pažymėto palivarko vietos.
Mane iš tiesų maloniai nustebino vaizdas, kurį išvydau.
Į palivarką vedė įspūdinga medžių alėja, besileidžianti į raguvą.
Palivarko teritorijoje - keli apleisti pastatai: senas medinis gyvenamasis namas, mūrinis vasarnamis.
Kryptį link koplyčios nurodo senų aukštų medžių juosta.
Galimai pagal šią juostą iki koplyčios ėjo Albinos minimas žvyruotas keliukas mediniais barjerais.
Tik klausimas, kaip jis kirto upelį-kanalą, skiriantį palivarką nuo koplyčios?
Buvo tiltas, o gal kelias vedė aplink?
Pabaigai besidominčius istorija norėčiau paraginti būti labai reikliems informacijos šaltinių patikimumui.
Wikipedia nėra patikimas šaltinis.
Dar mažiau patikimas šaltinis - socialiniai tinklai.
tags: #antakalnis #automobiliu #buivid