Automobilių gamintojai su dideliu malonumu rašo kataloguose apie galimybę įsigyti skirtingų modelių su 4 x 4 pavara. Deja, šiame apibrėžime dažnai slypi skirtingai veikiančios sistemos. Prieš nusprendžiant, ar reikalinga keturių varančiųjų ratų sistema, pirmiausia derėtų įvertinti savo važiavimo poreikius bei rinkoje esančių automobilių galimybes. Daugelis šiuolaikinių krosoverių, varomų tik viena ašimi, taip pat turi savybių, leidžiančių važiuoti prastais ar sunkiau išvažiuojamais keliais. Nedažnas nutuokia, ką gali viena ašimi varomas automobilis. Retas, turėdamas visais ratais varomą mašiną, ją išnaudoja.
Artėjant žiemai vairuotojui vis labiau vilioja automobiliai su visų ar keturių varančiųjų ratų sistemomis. Šie terminai dažnai painiojami tarpusavyje, tačiau iš tiesų jų reikšmė yra visiškai skirtinga. Tokiame automobilyje variklio trauka kiekvieną akimirką perduodama tiek priekiniams, tiek ir galiniams ratams, kurie visi sukasi tuo pačiu greičiu. Ji leidžia pasirinkti režimą, kai varoma tik viena ašis. Nuolatos sukasi abi ašys, tačiau nebūtinai tokiu pat greičiu.
Nors daugelis vairuotojų neturi progų važiuoti per gilias klampynes, pusnis ir purvu pažliugusius vieškelius, keturiais ratais varomi automobiliai mūsų šalyje labai populiarūs. Lietuviai jų pageidauja nepaisydami aukštesnės kainos, didesnių degalų sąnaudų, brangesnio važiuoklės remonto ir riboto modelių pasirinkimo. Ypač populiaru visureigius pirkti moterims. Manoma, kad tokiuose automobiliuose vairuotoja ir vaikai yra saugesni.
4x4 pavaros tipai
Yra trys pagrindinės 4x4 pavaros rūšys:
- Pastoviai varomi visi 4 ratai: Sukimo momentas visada paskirstomas į dvi ašis per centrinį skirstymo mechanizmą. Tokia pavara gali būti simetriška arba nesimetriška. Nesimetrišką pavarą turi, pavyzdžiui, Land Rover Defender, kur sukimo momentas paskirstomas į dvi ašis lygiomis dalimis.
- Mechaniškai prijungiama 4 varomųjų pavara: Viena ašis varoma pastoviai, o kitą ašį galima prijungti rankiniu būdu. Tokią pavarą galima pamatyti pvz., Suzuki Jimmy, Jeep Wrangler ar Nissan Patrol, kur pastoviai varoma užpakalinė ašis, o priekinę ašį galima prijungti pačiam. Tačiau šia funkcija rekomenduojama naudotis tik bekelėje.
- Automatiškai prijungiama pavara: Tai tarpinis variantas tarp pastoviai varomų 4 ratų ir mechaniškai prijungiamos pavaros. Tokią pavarą pamatysime šiuose automobiliuose: Mitsubishi Outlander, Toyota RAV4, Volvo AWD, Suzuki SX4, Audi A3 ar BMW X5.
Kada 4x4 pavara yra naudinga?
Turėdami 4 x 4 pavarą nuvažiuosite tikriausiai toliau nei be jos. Automobilis su keturiais varančiaisiais ratais, be abejonės, geriau sukimba su keliu. Jis nepraslysta arba beveik nepraslysta startuodamas. Dėl diferencialų juo kur kas geriau stabdyti žemesne pavara. Toks automobilis neserga „vairuotojo liga“ - jį sunkiau sumėtyti netyčia ar spaudžiant akceleratorių posūkyje, priešingai nei priekiniais ar galiniais ratais varomą automobilį. Visų varančiųjų ratų sistema (AWD) ir 8 pavarų automatinė pavarų dėžė veikia kartu, kad užtikrintų sklandų ir galingą vairavimo potyrį, tiek važiuojant asfaltu, tiek sudėtingu reljefu. Ikoniškas dizainas ir konstrukcija, pavyzdžiui, „Defender“ ir kitų modelių, derinamas su modernia ir patvaria konstrukcija, užtikrinančia puikų stabilumą net ir sudėtingiausiomis bekelės sąlygomis.
Visų ratų pavara sumėčius automobilį tampa priešu - priekis traukia į vieną pusę, galas stumia į kitą, ir mašina pradeda suktis. Treniruoti vairuotojai susitvarko su šiuo keblumu, jei automobilis galingas. Galia išgelbėja, nes sekundės dalį įmanoma vienu metu suktelėti visus ratus, nukreipti automobilį ir nuvažiuoti tiesiai. Bet tam reikia galios ir sukibimo - gerų padangų. Paprastam vairuotojui padeda tik elektronika.
Naujuose ir apynaujuose automobiliuose vairuotojams padeda ne tik stabdžių antiblokavimo sistema (ABS), bet ir ratams praslysti neleidžianti elektroninė stabilumo kontrolė (ESC/DSC/ESP) bei traukos kontrolė. Tačiau dauguma Lietuvos keliais važinėjančių automobilių turi tik bazines elektronines sistemas, todėl toks visureigis galima ištiesinti tik vairu. Naujuose ir apynaujuose automobiliuose vairuotojams padeda ne tik stabdžių antiblokavimo sistema (ABS), bet ir ratams praslysti neleidžianti elektroninė stabilumo kontrolė (ESC/DSC/ESP) bei traukos kontrolė. Tačiau dauguma Lietuvos keliais važinėjančių automobilių turi tik bazines elektronines sistemas, todėl toks visureigis galima ištiesinti tik vairu.
Keturiais ratais varomi modeliai atsirado pirmoje praėjusio amžiaus pusėje, tačiau išpopuliarėjo tik šiame šimtmetyje. Be to, keturiais ratais varomi automobiliai turi kur kas daugiau įrenginių nei modeliai, kuriuos varo tik du ratai. Vienas iš jų - paskirstymo dėžė, specialistų kartais vadinama „razdatke“. Šis elementas automobiliuose montuojamas už pavarų dėžės ir paskirsto variklio perduodamą sukimo momentą į du arba keturis ratus. Šiandien daugelis jų valdomos elektroniniu būdu - automobilis yra varomas dviem ratais, o užfiksavus jų praslydimą (ar akimirką prieš tai), įjungiami visi keturi.
Kada grandinės ant visų ratų yra būtinos?
Nors 4x4 pavara užtikrina geresnį sukibimą nei vienos ašies pavara, tai nereiškia, kad pasieksite bet kokį tikslą ir bet kada. Jei automobilis taps nevaldomas ir pradės čiuožti, suvaldyti susidariusią situaciją bus labai sudėtinga. Pavojingiausi keliai visais ratais varomiems automobiliams yra provėžuoti ruožai, įskaitant ir suplūktą sniegą, ir bėgiais išvagotą asfaltą, bei didesnės balos. Kur nėra greičio, nėra ir bėdos - pervažiuojami borteliai, išlipama iš vėžių kiemuose. Bet kai važiuojama greičiau ir įmanomas šoninis slydimas, provėžose priekiniai ir galiniai ratai stoja į skirtingus kelius. Tiesa, moderniuose krosoveriuose įdiegta ir daugiau tikriems visureigiams skirtų funkcijų: jau anksčiau minėtas „Citroën C5 Aircross“ turi nuokalnės asistentą, kuris, važiuojant stačia nuokalne žemyn, padeda automatiškai palaikyti nedidelį greitį. Tai leidžia ne tik išlaikyti automobilio kontrolę, bet ir išsaugoti ratus bei kėbulą nuo galimų pažeidimų.
A.Sutkus patarė esant galimybei pasnigus ar palijus saugioje vietoje bandyti išprovokuoti automobilio slydimą ir pamėginti jį ištiesinti. Nemažai vairuotojų mano, kad keturiais ratais varomo automobilio apskritai negali sumėtyti. Tačiau pašnekovas tvirtino, kad tai gali įvykti mažiausiai tikėtinoje vietoje ir žiemą, ir vasarą. Visų varančiųjų ratų sistemos užtikrina išskirtinę vairavimo dinamiką ir valdymą bet kokiomis sąlygomis.
Priklausomai nuo reljefo, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į tai, kaip vizualiai atrodo automobilio prošvaisa, bet ir patikrinti gamintojo skelbiamus duomenis. Kalbant apie pravažumą bekelėje, turbūt vienas dažniausiai minimų krosoverių yra „Subaru Forester“, kuris, gamintojo teigimu, turi 22 cm prošvaisą, o jau aptartas „Hyundai Tucson“ - tik 17 cm. O dviem ratais varomas „Citroën C5 Aircross“ turi net 23 cm prošvaisą ir turbūt mažiausiai į bekelę pretenzijų turinčią išvaizdą - šis stilingas miesto automobilis pasižymi solidžiomis pravažumo galimybėmis net esant blogoms kelio sąlygomis. „Bekelėje reikia ir prošvaisos, ir visų varančiųjų. Ant kelio - nei to, nei ano“, - patvirtina E. Babelis.
„Toyota“ 4WD sistemų ir pavaros technologijų paaiškinimas | „Toyota“
Automobilio su 4x4 pavara privalumai ir trūkumai
Nenuslėpsi ir to, kad automobiliai su 4 x 4 pavara kainuoja gerokai daugiau nei automobiliai su viena varoma ašimi. Juos ir išlaikyti brangiau. Dažniau teks užsukti į degalines, ypač jei turite pastoviai varomus visus ratus. Dėl šios sistemos Jūsų automobilis tampa tiesiog sunkesnis, todėl ir kuro sąnaudos atitinkamai didesnės. Daugiau mokėsite ir už galimus remontus. Taigi automobilį su abiem varomomis ašimis turite įsigyti ne dėl ekonominių priežasčių.
Vienas geriausių pavyzdžių - „Suzuki“. Šio gamintojo keturių varančių ratų pavarą turintis hečbekas „Swift“ kainuoja 13 990 Eur, analogišką sumą atsieitų ir nedidelis visureigis „Ignis“. Kalbant apie didesnius modelius, pigiausias kompaktinių krosoverių segmente yra „Dacia Duster“ - keturiais ratais varomi modeliai kainuoja kiek daugiau nei 13 tūkst. Eur, tačiau jų komplektacija kur kas kuklesnė, pavyzdžiui, už tokią sumą jis turėtų tik plieninius ratlankius, nebūtų oro kondicionieriaus. Kiek daugiau tektų sumokėti už turtingesne komplektacija pasigirti galinčius „Suzuki Vitara“ bei „SsangYong Tivoli“ - jie kainuoja nuo 17,5 tūkst. Eur. Populiarių gamintojų modelių, pavyzdžiui, „Toyota C-HR“ kaina su keturių varančių ratų pavara jau gerokai viršija 20 tūkst. Tarp didesnių visureigių, kurių ilgis yra didesnis nei 4,5 metro, konkurencija kainos lygmeniu dar aršesnė: iki 30 tūkst. Eur ribos galima įsigyti keturiais ratais varomus „Nissan X-Trail“ ar „Škoda Kodiaq“, o kalbant apie pačius didžiausius, neprilygstamas yra „SsangYong Rexton“. Galingo rėminę konstrukciją turinčio modelio bazinė kaina yra mažesnė nei 31 tūkst. Eur - jis neretai pavadinamas labiau prieinamu „Toyota Land Cruiser“, mat panašių techninių savybių turintis šis modelis kainuoja 8 tūkst. Daugelis šiuolaikinių visureigių gali būti komplektuojami su dviem transmisijų tipais - dviejų arba keturių varančių ratų. 4WD pavarą turintys automobiliai dažniausiai yra brangesni, tačiau jų ir likutinė vertė aukštesnė, todėl išskaidžius lizingo įmokas keleriems metams, skirtumas kiekvieną mėnesį bus minimalus.
Nors daugelis vairuotojų neturi progų važiuoti per gilias klampynes, pusnis ir purvu pažliugusius vieškelius, keturiais ratais varomi automobiliai mūsų šalyje labai populiarūs. Lietuviai jų pageidauja nepaisydami aukštesnės kainos, didesnių degalų sąnaudų, brangesnio važiuoklės remonto ir riboto modelių pasirinkimo. Ypač populiaru visureigius pirkti moterims. Manoma, kad tokiuose automobiliuose vairuotoja ir vaikai yra saugesni.
Patyręs lenktynininkas, Panevėžio visureigių klubo „Viesulas bastūnas“ vadovas Audrius Sutkus neslėpė, kad visais ratais varomų modelių teikiamas saugumo jausmas gali būti apgaulingas ir atsisukti prieš pačius vairuotojus. „Automobilis su keturiais varančiaisiais ratais, be abejonės, geriau sukimba su keliu. Bet tai priklauso ir nuo padangų. Jis nepraslysta arba beveik nepraslysta startuodamas. Dėl diferencialų juo kur kas geriau stabdyti žemesne pavara. Toks automobilis neserga „vairuotojo liga“ - jį sunkiau sumėtyti netyčia ar spaudžiant akceleratorių posūkyje, priešingai nei priekiniais ar galiniais ratais varomą automobilį. Bet reikia nepamiršti, kad keturis varomus ratus kur kas sunkiau, o neturint patirties - beveik neįmanoma suvaldyti paslydus slidžiame kelyje“, - įspėjo A.Sutkus.
Visų ratų pavara sumėčius automobilį tampa priešu - priekis traukia į vieną pusę, galas stumia į kitą, ir mašina pradeda suktis. Slystantį viena ašimi varomą automobilį suvaldyti kur kas lengviau, o keturiais ratais varomam modeliui nepakaktų švelnių stabdžio ar akceleratoriaus spustelėjimų ir korekcijų vairu. Treniruoti vairuotojai susitvarko su šiuo keblumu, jei automobilis galingas. Galia išgelbėja, nes sekundės dalį įmanoma vienu metu suktelėti visus ratus, nukreipti automobilį ir nuvažiuoti tiesiai. Bet tam reikia galios ir sukibimo - gerų padangų. Paprastam vairuotojui padeda tik elektronika.
A.Sutkus patarė esant galimybei pasnigus ar palijus saugioje vietoje bandyti išprovokuoti automobilio slydimą ir pamėginti jį ištiesinti. Nemažai vairuotojų mano, kad keturiais ratais varomo automobilio apskritai negali sumėtyti. Tačiau pašnekovas tvirtino, kad tai gali įvykti mažiausiai tikėtinoje vietoje ir žiemą, ir vasarą.
Pavojingiausi keliai visais ratais varomiems automobiliams yra provėžuoti ruožai, įskaitant ir suplūktą sniegą, ir bėgiais išvagotą asfaltą, bei didesnės balos. „Kur nėra greičio, nėra ir bėdos - pervažiuojami borteliai, išlipama iš vėžių kiemuose. Bet kai važiuojama greičiau ir įmanomas šoninis slydimas, provėžose priekiniai ir galiniai ratai stoja į skirtingus kelius“, - pavojingą situaciją apibūdino A.Sutkus. Tokių atvejų nereikia toli ieškoti - jei važiuojant lyja, provėžose susikaupia daugiau vandens ir viena automobilio pusė gali prarasti sukibimą su keliu. Tuo metu prie asfalto tvirčiau liečiasi tiktai vienos pusės ratai ir jie truktelėja automobilį į šoną - taip mašina pradeda nevaldomai suktis.
Tad iš kur kilo ta nuomonė, kad keturiais ratais varomas automobilis yra saugesnis? A.Sutkus paaiškino paprastai - tokie modeliai yra stabilesni, kol vairuotojas nepraranda kontrolės. O tikrieji dideliu pravažumu pasižymintys visureigiai per avariją geriau apsaugo žmones, nes dėl integruoto sustiprinto rėmo kėbulas mažiau sugniuždomas. Tačiau tas žingsnis tarp automobilio kontrolės praradimo ir smūgio yra silpnoji keturiais ratais varomų automobilių vieta. Pavojų dar labiau sustiprina nepamatuotas vairuotojo pasitikėjimas automobiliu - juk jis niekuomet neslysta, tai kodėl nepaspausti? A.Sutkus patvirtino, kad visais ratais varomas modelis tampa privalumu tiktai patyrusio vairuotojo rankose. „Jis turi dvigubai ir daugiau galimybių, jei vairuotojas turi patirties ir planuotai daro prognozuojamą manevrą - didesniu greičiu įveikia kliūtį. Bet kur didesnis greitis, ten ilgesnis stabdymo kelias, o tai reiškia didesnę riziką.
Nors žurnalistas sako, kad didelė dalis automobilio pravažumo priklauso nuo vairuotojo gebėjimų, jis taip pat pripažįsta, jog moderniuose automobiliuose įrengti skirtingi vairavimo režimai dažnai praverčia. Tokios sistemos kaip „Citroën“ montuojama „Grip Control“ kompiuteriu valdo ratų praslydimą ir paskirsto tinkamą kiekį galios abiem ratams. „Vairavimo režimai turi įtakos. Galima važiuoti be jų, tačiau turi mokėti vairuoti, skaityti kelią ir atsižvelgdamas į tai paskirstyti galią. Priklausomai nuo to, kokia danga - sniegas, šlapia žolė, akmenukai ar smėlis, vienose vietose reikia greičio ir kad ratai šiek tiek prasisuktų, o kitose verčiau naudotis sukimo momentu ir vengti prasisukimo, nes gali užsikasti“, - dėsto automobilių apžvalgininkas.
Žurnalistas taip pat sako, kad naujuose automobiliuose veikiančios saugos sistemos neleidžia ratams prasisukti, o būtent to kartais ir reikia vairuojant sudėtingomis sąlygomis. Tokiu atveju labai svarbu parinkti tinkamą važiavimo režimą, mat su tuo susijęs ratų elgesys. Nustačius sniegui skirtą režimą ir spustelėjus akceleratorių, ratai turės daugiau laisvės prasisukti vietoje - taip bus lengviau išvažiuoti įstrigus pusnyje ar neprarasti automobilio valdymo važiuojant storu sniego sluoksniu. Įsijungus, tarkime, akmenuotam paviršiui skirtą funkciją, ratai gaus itin mažai laisvės prasisukti - dardant akmenimis būtinas tikslumas ir bet koks papildomas ratų pasisukimas gali reikšti sugadintą automobilio dugną ar prakirstą padangą.
Tiesa, moderniuose krosoveriuose įdiegta ir daugiau tikriems visureigiams skirtų funkcijų: jau anksčiau minėtas „Citroën C5 Aircross“ turi nuokalnės asistentą, kuris, važiuojant stačia nuokalne žemyn, padeda automatiškai palaikyti nedidelį greitį. Tai leidžia ne tik išlaikyti automobilio kontrolę, bet ir išsaugoti ratus bei kėbulą nuo galimų pažeidimų.
Anksčiau, kai transporto priemones sudarė tik mechaninės dalys, keturiais ratais varomas automobilis turėjo gerokai didesnį pranašumą prieš varomą viena ašimi - dėl atviro tipo diferencialų dažniausiai galia būdavo perduodama tik į tą ratą, kurio prastesnis sukibimas su kelio danga. Tokiu atveju net menkiausia kliūtis galėdavo reikšti sunkumus stumiant ar tempiant įstrigusią mašiną. Dabar, kai galia į ratus perduodama padedant kompiuteriui, išnyko poreikis didžiąją laiko dalį naudotis visais varančiaisiais ratais. Tai vairuotojams leidžia sutaupyti ne tik perkant automobilį, bet ir jį eksploatuojant.
Automobiliai su keturių varančių ratų pavara jau įperkami kiekvienam, keliolika tūkstančių eurų kainuojantys nauji modeliai gali būti aprūpinti moderniomis AWD sistemomis ir džiuginti savo savininkus ne tik miestuose, bet ir miškuose ar nedidelėse bekelėse. Tačiau dar neseniai tokios sistemos buvo prieinamos nedaugeliui ir montuojamos tik į didelius ar visiškai bekelei pritaikytus visureigius. Daugelis praėjusiame šimtmetyje gamintų keturiais ratais varomų automobilių turėjo mechaniškai valdomas pavaros paskirstymo dėžes ar viskozines movas. Šiandien principas nepasikeitė - norint, kad automobilis būtų varomas keturiais ratais, reikia tų pačių įrenginių, tačiau jų valdymas patikėtas elektronikai.
Labai nedaug važiavimui visiška bekele pritaikytų automobilių tebeturi mechaniniu principu veikiančias paskirstymo dėžes - tai „Suzuki Jimny“, „Jeep Wrangler“, kai kurie pikapai. Paskirstymo dėžės iš automobilių niekur nedingo, kaip ir kitos keturių varančių ratų pavarą užtikrinančios sistemos. Šiandien daugelis jų valdomos elektroniniu būdu - automobilis yra varomas dviem ratais, o užfiksavus jų praslydimą (ar akimirką prieš tai), įjungiami visi keturi. Esminis tokių sistemų lūžis įvyko tobulėjant elektra kontroliuojamiems diferencialams bei paskirstymo dėžėms maždaug prieš 15-20 metų.
Geriausiai tokių sistemų privalumai atskleidžiami žiemą. Prognozuoti gebančios sistemos kaip „Suzuki AllGrip“ vertina akceleratoriaus paspaudimą, vairo pasukimo kampą, ratų sukimosi greitį bei kitus faktorius. Tokias sistemas turinčiuose automobiliuose vairuotojas dažniausiai gali pasirinkti ir važiavimo režimą - asfaltu, purvinu smėlėtu ruožu, o galbūt sniegu padengtu keliu. Daugelyje modelių galima ir rankiniu būdu užblokuoti centrinį diferencialą, pavyzdžiui, važiuojant per apledijusį kiemą ar kitą sunkiau įveikiamą kelią. Taip galima būti šimtu procentų užtikrintam, jog automobilis yra nuolat varomas keturiais ratais ir įkalnėje galios nepritrūks.
Varančiųjų sistemų skirtumai. Tokia pati situacija yra ir su visų varančiųjų ratų sistema, tik joje stovi ne vienas, o trys diferencialai. Po vieną priekinėje ir galinėje ašyse, ir vienas per vidurį, kuris liaudyje vadinamas razdatke. Šio mechanizmo paskirtis lygiai tokia pati - skirstyti galią. Tik šiuo atveju ji skirstoma ne tarp ratų, bet tarp ašyse esančių reduktorių. Šiame komponente išlieka ir tas pats esminis trūkumas - daugiausiai galios bus perduodama tam diferencialui, kurį bus lengviausiai prasukti. Taigi, įsivaizduokite, kad turite labai galingą visureigį, kuris turi tris atvirus diferencialus ir važiuojate kalnuota vietove, kai staiga vienas ratas pakimba ore. Kadangi, visi diferencialai yra suprojektuoti taip, kad galią atiduotų ten, kur ją lengviausiai perduoti, jūsų automobilis nepajudės iš vietos. Vat ir šnipštas iš tos galios, jei nėra kur jos padėti. Tokiu atveju, naudojamos reduktorių blokiruotės. Elementariausias būdas - mechaniškai užblokuoti centrinį diferencialą. Dažniausiai, galia paskirstoma 50:50 santykiu ir net vienai iš ašių praradus sukibimą, kita turės pusę variklio galios, padėti automobiliui išsikapanoti iš keblios padėties. Tačiau tai dar neužtikrina, jog mašina didžiuliu pravažumu. Tiesiog toliau reikės eit ieškoti traktoriaus... Tarkime, du vieno šono ratai įklimpsta sniege. Kadangi juos lengviau prasukti, galia atiteks būtent jiems, kai kitoje pusėje esantys ratai stovės vietoje. Kasitės tik gilyn, o iš vietos nepajudėsite. Kad taip nenutiktų, naudojamos papildomos blokiruotės, stovinčios kiekvienoje ašyje. Tuomet pravažumas ženkliai išauga, nes sujungus visas blokiruotes, ratai pastoviai gaus tokį patį variklio galios kiekį. Ši technologija išgyvena savo eros saulėlydį, nes gamintojai daugiau dėmesio skiria elektroniškai valdomiems mechanizmams, kurie yra efektyvesni, lengvesni ir pigesni.
Taigi, prieiname prie kitokio tipo visų varančiųjų ratų sistemos, kuri neturi centrinio diferencialo. Beje, tokią sistemą turintys automobiliai tik esant kėblioms važiavimo sąlygomis yra varomi visais ratais. Važiuojant lygiu, geru keliu, sistema visą galią perduos arba priekiniams arba galiniams ratams (priklauso nuo gamintojo), taip taupydama mechaninius komponentus, sumažindama kuro sąnaudas. O štai prireikus papildomos paspirties, vairuotojas gali mechaniškai sujungti priekinę ir galinę ašis. Tačiau nereikia pamiršti, kad priekinis ir galinis reduktoriai išlieka atviri, todėl tokio automobilio galimybės taip pat ribotos. Žinoma, yra keletas modelių, kurie turi riboto praslydimo galinį reduktorių, kuris pagerina pravažumą, bet tai daugiau išimtis negu taisyklė.
Na ir pabaigoje, pats universaliausias ir populiariausias sprendimas - automatiškai įsijungianti visų varančiųjų ratų sistema. Struktūriškai, ši sistema yra labai panaši į prieš tai aptartą sistemą. Joje taip pat nėra centrinio diferencialo, o galia skirstoma per hidraulinę ar elektromagnetinę sankabą. Jei šis mechanizmas yra valdomas elektroniškai, jam padeda aktyvios ir pasyvios sistemos, o visa varančiųjų ratų sistema optimizuoja savo veikimą remdamasi begalę parametrų. Tai yra pati sudėtingiausia, tačiau efektyviausiai veikianti transmisija. Reikėtų suprasti, kad pačios efektyviausios visų varančiųjų ratų sistemos turi turėti kintamą galios paskirstymą tarp ašių.