Nuo 1924 metų, kai po Vladimiro Lenino mirties J.Stalinas tapo nauju sovietų lyderiu, jo saugumo užtikrinimu ėmė rūpintis buvęs Budapešto operetės teatro kirpėjas ir grimuotojas Karlas Paukeris.
Tuomet 31-erių sulaukęs K.Paukeris jau turėjo darbo patirties Samarkando srities ČK, kur užsiėmė kratomis ir „liaudies priešų“ areštais. Tačiau, kaip rašo lenta.ru, būtent kirpėjo įgūdžiai padėjo K.Paukeriui užimti J.Stalino apsaugos vadovo postą.
Iš pradžių jis tapo asmeniniu ČK viršininko pavaduotojo Viačeslavo Menžinskio kirpėju ir artimu asmeniu, o šis stumtelėjo jį karjeros laiptais į viršų, parekomendavęs K.Paukerį naujam bolševikų partijos vadui.
„Viskas, kas buvo susiję su Stalinu ir jo šeima, praeidavo per Paukerio rankas. Be jo žinios nė vienas maisto kąsnelis negalėjo atsirasti ant vado stalo. Be Paukerio patvirtinimo nė vienas žmogus negalėjo būti įleistas į Stalino butą ar jo užmiesčio vilą“, - savo atsiminimuose pasakojo buvęs sovietinis žvalgas Aleksandras Orlovas, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą pabėgęs į Vakarus.
Per trumpą laiką K.Paukeris sugebėjo užsitarnauti tokį J.Stalino pasitikėjimą, kad šis jam savo gyvybę patikėdavo ne tik perkeltine prasme - skutimo metu drąsiai atkišdavo savo kaklą aštriu skustuvu „ginkluotam“ Karlui.
Dar didesnio J.Stalino prielankumo K.Paukeris sulaukė tada, kai pristatė jam savo išradimą - batus su slapčia paaukštintu kulnu. J.Stalinas, kuris nepasižymėjo dideliu ūgiu, juos avėdamas galėjo atrodyti aukštesnis.
K.Paukeris net rasdavo laiko „dvaro juokdario“ vaidmeniui: linksmindavo J.Staliną anekdotais, komiškomis scenelėmis ir persirengdavo Seniu Šalčiu, kai Kremliuje būdavo švenčiami Naujieji metai.
Už sugebėjimą įtikti ir būti naudingu K.Paukeris iš vado gavo limuziną, kabrioletą ir daugybę vyriausybinių apdovanojimų.
Tuo metu, kai K.Paukeris vadovavo J.Stalino saugumo tarnybai, asmeniniu diktatoriaus asmens sargybiniu tapo ČK įpėdinės OGPU komisaras ypatingiems pavedimams ir buvęs asmeninės Felikso Dzeržinskio apsaugos vadovas lietuvis Ivanas Jusis, kurio tikrasis vardas ir pavardė buvo Jonas Jusys, o gimęs jis buvo dabartiniame Kupiškio rajone.
I.Jusis į šias pareigas buvo paskirtas 1927 metų vasarą.
I.Jusis išsiskyrė nedideliu ūgiu, smulkiu kūno sudėjimu ir niekaip neatitiktų dabar visuotinai priimtų asmens sargybinių fizinių standartų. Nepaisant to, į J.Stalino asmens sargybinio pareigas jį asmeniškai atrinko ir patvirtino V.Menžinskis, tuo metu jau tapęs OGPU vadovu.
Savo „kovos krikštą“ asmens sargybinis I.Jusis gavo 1927 metų lapkričio 7 dieną per paradą Spalio revoliucijos dešimtmečio jubiliejaus proga. Tądien buvo nuspręsta sustiprinti J.Stalino, sveikinusio parado dalyvius iš tribūnos, apsaugą. Tam buvo atrinkti keli Frunzės vardo karo akademijos kursantai. Tarp jų buvo Arkadijus Geleris, Vladimiras Petenka ir Jakovas Ochotnikovas.
Trijulė į Raudonąją aikštę atvyko pavėlavusi, dėl to kažkas iš OGPU darbuotojų pamėgino juos sustabdyti. Tačiau kursantai sugebėjo prasiveržti į tribūną. Tada saugumiečiai, budėję greta pirmų valstybės asmenų, šoko jiems užkirsti kelią.
„Mes atėjome jūsų saugoti, o jūs?“ Tribūnoje prasidėjo grumtynės. Iš jų verpeto pavyko išsiveržti kursantui J.Ochotnikovui - aršiam trockistui, nekentusiam J.Stalino. Prišokęs prie vado kursantas sušuko „mes atėjome jūsų saugoti, o jūs?“ ir iš visų jėgų trenkė jam kumščiu į sprandą.
J.Ochotnikovas jau rengėsi smogti antrą kartą, bet tada jį už rankos sugriebė asmens sargybinis I.Jusis. Jis lengvai sužeidė užpuoliką savo peiliu, o tada jį suraitė prišokę kiti saugumiečiai.
Kažkokio stebuklo dėka J.Ochotnikovas tuomet išvengė bausmės už smūgį J.Stalinui, tačiau po dešimtmečio vis tiek buvo represuotas ir sušaudytas.
Po šio incidento J.Stalino apsauga per renginius Raudonojoje aikštėje buvo sustiprinta kelis kartus: tribūnos prieigose būdavo pastatomi kulkosvaidžiai, ant aplinkinių pastatų stogų įsitaisydavo snaiperiai, o arčiausiai mauzoliejaus žygiuojanti kolona būdavo sudaryta iš valstybės saugumo organų darbuotojų.
1928 metais asmens sargybinis I.Jusis su šeima atšventė įkurtuves: jiems buvo skirtas butas Kremliuje, netoli J.Stalino apartamentų. Pats diktatorius šiltai elgėsi su savo pirmuoju sargybiniu ir dažnai pasikviesdavo jį su žmona ir dukra paviešėti savo viloje.
Ištikimasis I.Jusis lydėdavo J.Staliną per jo keliones po šalį šarvuotu traukinio vagonu arba garlaiviu. Išvykimo laikas ir transporto rūšis, kuriuos galiausiai išsirinkdavo J.Stalinas, būdavo laikomi paslaptyje iki paskutinės minutės.
1930 metais įvyko organizacinių J.Stalino apsaugos permainų, tačiau šią užduotį perėmusio OGPU Operatyvinio skyriaus vadovo pareigas, kaip ir buvo galima tikėtis, užėmė tas pats K.Paukeris.
Per kelerius metus K.Paukeris sugebėjo savo padalinį išvesti iš Kremliaus komendantūros pavaldumo ir ženkliai sustiprinti J.Stalino apsaugą.
K.Paukeris pasistengė, kad iš Kremliaus teritorijos būtų iškeldintos kelios įstaigos, į kurias kasdien plūsdavo daugybė lankytojų, o taip pat karo mokykla, kurios kursantai tuo pat metu atliko ir garnizono funkciją. J.Stalino apaugos vadas rimtai baiminosi valstybės perversmo ir mokyklą vertino kaip rimtą grėsmę.
K.Paukerio nuomone, pusantro tūkstančio ten besimokiusių kariškių galėjo paprasčiausiai surengti maištą ir paimti įkaitais šalies vadovus.
Vis dėlto, nepaisant K.Paukerio pastangų, J.Stalinas mėgo pasivaikščioti pėsčias ir dažnai ignoruodavo rekomendacijas Maskvoje keliauti tik šarvuotu automobiliu. Taip buvo iki pat 1931 metų, kai vieną dieną J.Stalinui buvo perduotas tarnybinis raštas, kurio turinys ne juokais suneramino diktatorių. Po to jis jau pradėjo važinėti šarvuotu automobiliu.
Tame rašte buvo informuojama apie tai, kad neva vieno J.Stalino pasivaikščiojimo po Maskvos centrą metu, lapkričio 16 dieną, jį atsitiktinai atpažino „anglų žvalgybos agentas ir pamėgino išsitraukti revolverį“. Tik vietoje buvusių sovietinio saugumo agentų dėka, kaip rašoma ten pat, „anglų žvalgą“ pavyko nuginkluoti ir sulaikyti.
ROSVELO ATEIVIO ISTORIJA: KAS NUTIKO 1947-AISIAIS?
„Darbas buvo nežmoniškas“
1931 metais I.Jusis mirė nuo infarkto. Tvirtinama, kad J.Staliną šis įvykis labai nuliūdino. Netrukus pagrindiniu diktatoriaus sargybiniu tapo patyręs saugumietis Nikolajus Vlasikas, kilęs iš skurdžios valstiečių šeimos.
Iki to laiko N.Vlasikas buvo vienas iš eilinių J.Stalino asmens sargybinių ir, be viso kito, užsiėmė jo vilos įrengimu. Priešingai nei jo pirmtakas, N.Vlasikas buvo tvirto kūno sudėjimo ir itin stiprus. Vieną kartą kišenvagis pamėgino nugvelbti N.Vlasiko piniginę, bet šis sučiupo vagies ranką ir taip stipriai ją suspaudė, kad lūžo visi kaulai. Atskubėjusių milicininkų N.Vlasikas paprašė nesulaikyti vagies, nes tas neva vis tiek daugiau nebesugebės vogti.
Norėdamas užtikrinti J.Stalino saugumą, N.Vlasikas sukūrė ištisą konspiracijos sistemą: nustatytą valandą kartu su diktatoriaus mašina iš Kremliaus išvažiuodavo keli analogiški vyriausybiniai automobiliai - kartais jų skaičius pasiekdavo penkiolika - ir išsivažinėdavo į skirtingas puses. Nustatyti, kuriame automobilyje važiuoja J.Stalinas, buvo neįmanoma.
Kartais panašų manevrą sovietų lyderio apsauga atlikdavo ir su dviem identiškais vyriausybiniais kortežais. Nuo 1932 metų J.Stalino automobilį visada lydėdavo dvi mašinos, kuriose važiuodavo po keturis apsaugininkus.
N.Vlasikas nuėjo dar gerokai toliau: jis įsakė savo pavaldiniams surinkti visų namų, pro kuriuos driekėsi tradicinis J.Stalino maršrutas, gyventojų dosjė. Tos šeimos, kurių nariai apsaugos viršininkui pasirodė nepatikimi, buvo perkeltos į kitas vietas, o jų butus užėmė saugumiečiai.
Dirbant N.Vlasikui atsirado ir praktika naudoti sovietų lyderio antrininkus: į renginius, kuriuose J.Stalinui reikėjo tik pasirodyti, buvo siunčiami nugrimuoti dubleriai.
Jeigu J.Stalinas nuspręsdavo asmeniškai vykti į svarbų renginį, būdavo imamasi pačių griežčiausių saugumo priemonių. Kelios dienos iki svarbios datos pats pastatas, kuriame vyks renginys, ir greta esantys namai būdavo kruopščiai patikrinami, juose būdavo įrengiami apsaugos punktai su sargyba kiaurą parą. Į vidų būdavo galima patekti tik pagal iš anksto parengtą sąrašą.
Ypač didelį nerimą J.Stalino apsaugai keldavo jo vizitai į Didįjį teatrą: vado ložė prieš jam pasirodant būdavo kruopščiai patikrinama, o tais momentais, kai jis atvykdavo į teatrą ir išvykdavo iš jo, kuluarai būdavo tušti - į juos nieko neleisdavo.
Beje, N.Vlasikas užsiėmė ne tik J.Stalino apsauga. Po to, kai 1932 metais numirė diktatoriaus žmona Nadežda Alilujeva, N.Vlasikui teko rūpintis ir trimis vado vaikais. Jo dukra Svetlana N.Vlasiko nemėgo, laikė jį „neįtikėtinai mažaraščiu, šiurkščiu, kvailu, bet suponėjusiu“. O štai Vasilijus ir J.Stalino įsūnis Artiomas Sergejevas žvelgė į jį palankiai ir suprato, koks sunkus jo darbas.
„Darbas tas buvo nežmoniškas. Visada atsakomybė savo galva, visada gyvenimas ant ašmenų. Jis puikiai žinojo ir J.Stalino draugus, ir priešus. Koks apskritai buvo N.Vlasiko darbas? Tai buvo darbas ir dieną, ir naktį, nebuvo 6-8 valandų darbo dienos. Visas jo gyvenimas buvo darbas, jis gyveno šalia Stalino“, - savo prisiminimuose rašė J.Stalino įsūnis A.Sergejevas.
1931 metais (kitais duomenimis, 1935-aisiais) N.Vlasikui teko uždengti J.Staliną nuo kulkų savo kūnu. Įvyko tai per pasiplaukiojimą kateriu netoli Gagrų. Staiga į motorinį laivą nuo kranto pasipylė ugnis: šaudė pasieniečiai, neva nežinoję apie J.Stalino iškylą. Būtent tada pagrindinis sovietų lyderio asmens sargybinis pridengė jį savimi.
Nė vienas iš jų nenukentėjo, bet karininką, kuris davė įsakymą šaudyti į katerį, iš pradžių nuteisė penkeriems metams nelaisvės, o po to sušaudė. Pats N.Vlasikas pasieniečių pasiaiškinimais, kad įvyko klaida, netikėjo, jis buvo įsitikinęs, kad į jo šefą buvo surengtas suplanuotas pasikėsinimas.
Ypatingo režimo vila
N.Vlasiko pastangomis prie Maskvos ir SSRS pietuose buvo organizuota ištisa puikiausiai įrengtų ir saugomų J.Stalino vilų ir rezidencijų sistema.
1933 metais sovietų lyderis nusprendė kraustytis iš sostinės į užmiestį ir išsirinko „Artimąją vilą“ Volynskojės kaime prie Maskvos kaip nuolatinę savo gyvenimo vietą.
J.Staliną viloje saugojo devyni žmonės: pats N.Vlasikas, septyni iš 35 teritorijoje budėjusių asmens sargybinių ir asmeninis vairuotojas. Kiek vėliau ši komanda buvo padidinta iki 12 žmonių. O išorinę dviem tvoros eilėmis apjuostos vilos sargybą užtikrino apie 200 žmonių.
„Viena iš mūsų pareigų buvo lydėti J.Staliną, kad ir kur jis beeitų. Net kai jis vaikštinėdavo po sodą, jį lydėdavo 3-4 asmens sargybiniai“, - vėliau pasakojo vienas iš diktatoriaus sargybinių Vladimiras Vasiljevas.
J.Stalinas su sargybiniais elgėsi įvairiai. Vienas iš jų prisiminė, kad diktatorius atsisakė išmesti iš darbo jų kolegą, kuris laisvu metu padaugino alkoholio ir pateko į milicijos skyrių. Nesupyko J.Stalinas ir ant kito sargybinio, kuris nuolat miegodavo savo poste. J.Stalinas sužinojo, kad dėl to kaltos blogos buities sąlygos: sargybinis glaudžiasi viename kambaryje su žmona ir sergančia dukra. Netrukus jam asmeniniu J.Stalino potvarkiu buvo skirtas butas.
Kai kuriuos asmens sargybinius vadas kviesdavosi žaisti šachmatais arba apdovanodavo mandarinais, kurie augo ant medžių aplink vilą.
Tačiau, pasak kitų apsaugininkų, J.Stalinas į juos žvelgdavo su panieka. „Pats vadas apsaugos, pasirengusią kiekvieną akimirką atiduoti už jį gyvenimą, pridengti jį savo kūnais nuo kulkų, aiškiai nelaikė žmonėmis ir, susitikęs, žiūrėdavo kiaurai mus. Patiems užkalbinti jį mums būdavo draudžiama, ir mes net buvome pasirašę pažadą, kad nesikreipsime į jį su asmeniniais klausimais“, - prisiminė buvęs apsaugininkas V.Vasiljevas.
O tuo metu, 1934 metų vasarą, OGPU buvo pertvarkytas į NKVD pavaldų naują darinį - GUGB, Vyriausiąją valstybės saugumo valdybą. Į Maskvą atvažiuojančio J.Stalino ir kitų vyriausybės asmenų apsaugai sustiprinti buvo organizuotas patruliavimas Kremliuje. Tam buvo skirtas specialus NKVD pulkas iš 1200 karių.
Prakeikta vieta
Pilkasis Kremliaus kardinolas K.Paukeris 1936 metų lapkritį užėmė GUGB 1-ojo skyriaus, atsakingo už vyriausybės narių apsaugą, viršininko postą. Tačiau jau 1937 metų pavasarį virš jo galvos ėmė tvenktis tamsūs debesys: iš J.Stalino favorito jis virto liaudies priešu.
K.Paukeriui koją pakišo per didelis jo uolumas - jis aktyviai dalyvavo politiniuose procesuose ir, be kita ko, padėjo sunaikinti „Antisovietinio jungtinio trockistų ir zinovjevininkų centro“ bylos figūrantus - opozicionierius Levą Kamenevą ir Grigorijų Zinovjevą.
Po metų pats K.Paukeris atsidūrė jų vietoje: jis buvo paskelbtas esąs „vokiečių šnipas“, apkaltintas rengęs pasikėsinimą į J.Staliną ir sušaudytas 1937 metų vasarą.
Vėliau K.Paukeris pateko į neilgą represijų aukų sąrašą, kurias buvo atsisakyta reabilituoti po mirties. Toks pat liūdnas likimas ištiko ir du vėlesnius 1-ojo skyriaus vadovus. Vladimiras Kurskis, kuris šias pareigas ėjo vos du mėnesius, 1937 metų birželį tapo 3-iojo (kontržvalgybos) skyriaus vadovu ir tą patį mėnesį neišaiškintomis aplinkybėmis atsisveikino su gyvenimu. Kitas 1-ojo skyriaus vadovas, Izrailis Daginas, poste išsilaikė apie metus, o po to buvo areštuotas ir sušaudytas. Beje, jį taip pat atsisakyta reabilituoti po mirties, kaip ir K.Paukerį.
O nuo 1938 iki 1952 metų 1-ojo GUGB skyriaus vadovo pareigas ėjo N.Vlasikas, kuris per kelerius metus sugebėjo sukonstruoti beveik idealią J.Stalino saugumo tarnybos struktūrą.
„Išsilavinęs žmogus pernelyg daug galvoja“
Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, ant N.Vlasiko pečių užkrito ir vyriausybės narių su J.Stalinu priešakyje evakuacijos pareiga. Jis suorganizavo ir užtikrino bolševikų partijos viršūnėlių pervažiavimą į Kuibyševą ir tada ten užsiėmė jų apaugos sistemos surikiavimu.
Ištikimas asmens sargybinis visur sekė vadą, tad pagal jo judėjimą būdavo galima išsiaiškinti ir paties sovietų lyderio maršrutą. Todėl tais atvejais, kai J.Stalinas lankydavosi fronte, vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija kategoriškai uždrausdavo N.Vlasikui dalyvauti šiose kelionėse.
Karo metais didelį vaidmenį J.Stalino apsaugoje vaidino sovietiniai žvalgai ir diversantai. Būtent jie užsiėmė į SSRS kontroliuojamą teritoriją prasibrovusių nacistinės Vokietijos šnipų ir diversantų, kurių užduotis buvo pasikėsinti į J.Staliną, išaiškinimu ir sunaikinimu.
Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijų metu etatinių apsaugininkų sąrašas išsipūsdavo iki kelių tūkstančių žmonių, jie savo žinioje turėdavo dešimtis transporto priemonių. Pavyzdžiui, kai J.Stalinas lėktuvu „Douglas C-47 Skytrain“ skrido į Teheraną, jo saugumą ore užtikrino 24 naikintuvai. Teherane J.Stalino laukė N.Vlasiko organizuota trijų žiedų apsauga iš armijos pulkų ir operatyvinių darbuotojų.
Pripažinta, kad vairuotojas Jevgenijus B. nerūpestingai, nekokybiškai ir aplaidžiai atliko savo pareigas, veždamas keleivius 114 autobuso maršrutu. 2020 m. kovo 19 d., apie 11.20 val., sustojęs stotelėje vairuotojas neįsitikino, kad visi keleiviai išlipo. Jis uždarė autobuso duris, kurios prispaudė išlipančios nukentėjusiosios R. F. koją. Dėl to moteris griuvo ant žemės bei patyrė dešinio stipinkaulio apatinio galo lūžį. Taip buvo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios R. F. sveikata.
Nors vairuotojas neigė kaltę, teismas priėmė jam nepalankų sprendimą. Jevgenijus B. pripažintas kaltu dėl to, kad neatsargiai sužalojo žmogų. Dėl to jam paskirta 1,5 tūkst. eurų bauda. Nukentėjusiosios R. F. civilinis ieškinys taip pat buvo visiškai patenkintas. Iš keleivių vežimo bendrovės moters naudai priteisti 600 eurų turtinei ir 900 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Kaltės nepripažino
Teismo posėdžio metu Jevgenijus B. savo kaltės nepripažino ir paaiškino, kad jis niekada nebuvo nieko prispaudęs. Esą jo vairuotame autobuse nebuvo parkritusi jokia moteris. Vyras teigė, kad visada įsitikina, jog žmonės įlipo ir išlipo. Autobuse yra vienas veidrodis viduje kabinoje, kitas - salone. Jei kažkas būtų atsitikę, jis nebūtų nuvažiavęs. Vairuotojas aiškino, kad gyvenime nebuvo nieko prispaudęs, todėl nežino, kaip veiktų durys, jei kažką prispaustų. Minėto autobuso durų gedimų jam taip pat nėra pasitaikę. Jevgenijus pasakojo, kad autobuso durys staigiai neužsidaro, esą jos užsidarinėja apie 20-30 sekundžių. Tad jis tikrai negalėjo staiga imti ir jų uždaryti.
Nukentėjusiosios versija
Teisme nukentėjusioji R. F. pasakojo, kad kaltinamojo nepažįsta ir paaiškino, jog įvykis įvyko pernai, buvo pirmosios karantino dienos. Autobusas ir gatvės buvo beveik tuščios. Anot moters, autobusas lėkė labai greitai. Visų detalių ji nepamena, bet jai lipant iš autobuso stotelėje per vieninteles keleiviams skirtas duris (per vidurį - aut. past.) viena koja ji jau buvo išlipusi, o kitą koją suspaudė. Ji kaire koja atsistojo, o dešinė koja liko prispausta. Kairę koją statė ant kelio, nes autobusas sustojo toli nuo šaligatvio bortelio. Tada ji nukrito priekiu ant dešinės rankos.
Moteris patyrė šoką, ji nesugebėjo net rėkti. Kita moteris stotelėje pradėjo šaukti, kad vairuotojas atidarytų duris. Anot nukentėjusiosios, vairuotojas išlipo, pažiūrėjo ir staigiai nuvažiavo į žiedą. Moteris išsikvietė greitąją, atvyko policija, bet pareigūnai pasakė, kad čia ne eismo įvykis, todėl išvažiavo. Tada atvyko greitoji, ji jiems pasakė, kad jai prispaudė koją, nukrito ir negali pajudinti rankos, todėl moteris pristatyta į ligoninę.
Nukentėjusioji teigė, kad nors vairuotojas buvo išlipęs, tačiau jai nepadėjo. Prie jos priėjo kita moteris. Moteris pasakojo, kad dėl šio įvykio nukentėjo finansiškai, nes jai nedarbingumas buvo apmokėtas tik 60 proc. Nukentėjusioji pasakojo, kad dėl šio įvykio buvo nedarbinga apie 3 mėnesius. Sugijus sužalotai rankai ji iš karto negalėjo judinti pirštų. Teko gerti nuskausminamuosius dėl rankos. Moteris nešiojo gipsą ant rankos 6 savaites. Vėliau ranka atsistatė visiškai.
Pretendentas į savivaldybės administracijos direktorius Raimundas Bastys (dešinėje) nesvetima kaimyninės valstybės simbolika - nuotraukai su bičiuliais jis pasirinko sieną, ant kurios puikuojasi „didžiosios tėvynės“ - Sovietų Sąjungos herbas. Nuotrauka - iš R.
Trečiadienį savivaldybės mero Skirmanto Mockevičiaus sukviesto rajono tarybos pasitarimo tikslas - svarbus. Politikams buvo pristatytas pretendentas į savivaldybės administracijos direktorius, mat iki spalio 1 d. Susitikti su pretendentu į savivaldybės administracijos vadovo pareigas atėjo vos vienuolika tarybos narių, įskaitant merą. Valdančiajai daugumai oponuojančiai tarybos narių daliai atstovavo tik du - „valstiečiai“ Kasparas Jurevičius ir Donatas Jackis.
Į vieną svarbiausių postų savivaldybėje pretenduojantis kandidatas - Raimundas Bastys, šiuo metu dir-bantis Nacionalinės žemės tarnybos Jurbarko skyriaus vyriausiuoju specialistu. Pagal valdančiosios koalicijos susitarimą, savivaldybės administracijos direktoriaus postą išsiderėjo tris mandatus savivaldos rinkimuose laimėję socialdemokratai. Nežinia kodėl, tačiau tarybos nariams jį į postą deleguojančios partijos R. „Šį postą, kaip žinom, savinasi kai kuri partija. Ar pats sugalvojot, ar kas pasiūlė, kas už jūsų nugaros stovės?“ - klausė tarybos narys K. Ir R. Bastys padrikai aiškino, kad jis pasiūlytas kaip pretendentas teikti tarybai, kad neatstovauja partijai, o atstovaus administracijai ir žmonių interesams, veikia įgaliojimų ribose, įstatyminėje bazėje…
Į pagalbą valdiškose frazėse užstrigusiam R. Basčiui skubėjo meras, antrindamas, kad direktorius turi nusišalinti nuo partinių interesų, atstovauja ne tik koalicijai, už jo - didelė atsakomybė… Galiausiai siūlytojai buvo įvardyti - Jurbarko socialdemokratai, o prabilęs socialdemokratų partijos Jurbarko r. skyriaus pirmininkas Audronis Zairys perėmė pilstymo iš tuščio į kiaurą estafetę.
Tarybos nariams bandant išpešti nors kokių žinių kaip pretendentas įsivaizduoja darbą savivaldybės administracijoje, ko pirmiausia imtųsi, ką keistų ar tobulintų, R. Bastys pripažino, kad konkrečių vizijų neturi, nes dar nebuvo susitikęs su padalinių vadovais. Pasak jo, kaip žmogų situacija rajone jį tenkina: seniūnijos prižiūri miestelius ir kaimus, šiukšles išveža, šunys palaidi nelaksto… „Nesu detaliai žinantis situaciją“, - sakė Jurbarke dirbantis, Viešvilėje gyvenantis R.
Klausiamas, kuriose srityse kaip būsimas vadovas ketina dirbti, R. Bastys vėl kalbėjo apie savivaldybės administracijos pareigą užtikrinti veiklą. Pasak jo, „užtikrinti veiklą“ patirties jis turi. Mat 25-erius metus dirba Lietuvos valstybei. Mokėsi radiotechnikos ir dirbo pagal specialybę aerodrome. „Po 1991-1992 m. ekonominės ir politinės sistemos krizės, susiformavus naujai valstybei, dirbau elektriku Tauragės miškų urėdijoje“, - biografijos faktus dėliojo R. Vėliau ilgiems metams jis perėjo dirbti į vidaus reikalų sistemą. Pradėjęs apylinkės įgaliotiniu, Skaudvilės nuovados vadovu, pareigose kilo. Buvo Tauragės vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotoju, Pagėgių pasienio policijos rinktinės personalo skyriaus viršininku, dirbo Viešvilės pasienio užkardoje, vadovavo Pagėgių policijos komisariatui. Buvo ir Tauragės apskrities viršininko administracijos sekretoriumi, todėl mano, kad turi supratimą apie administracinį darbą, personalo reikalus, ūkinius dalykus. „Pagal darbo praktiką pažįstu rajoną“, - apsisprendimą tapti savivaldybės administracijos vadovu grindė R.
Nesulaukę realios kandidato vizijos apie planuojamus darbus ar bent jau pirmus žingsnius perimant didelę administracijos direktoriaus atsakomybę, politikai bandė aiškintis jo galimus viešus ir privačius interesus. Su mero S. Mockevičiaus pagalba buvo įvardyta, kad R. Bastys yra Viešvilės medžiotojų būrelio narys, o jo žmona Jūratė Bastienė dirba Skalvijos namų direktoriaus pavaduotoja. Tačiau viešų ir privačių interesų konflikto dėl žmonos užimamų pareigų R.
Nors kandidato prisistatymą švelniai vis pakoregavo kai kurie valdančiųjų atstovai, nei jie, nei pats kandidatas neįvardijo kai kurių R. Basčio biografijos faktų, galbūt galinčių paaiškinti jo politines pažiūras ir nuostatas. Pretendentą pristatydamas meras S. R. Bastys mokėsi Kaliningrado karo mokykloje, jis siejamas ir su Uljanovsko karo mokykla, savo laiku mokė tarybinius karininkus ir su šios srities asmenimis galimai palaiko ryšius. To R. Bastys nenurodė, tačiau jis dalyvauja viename Rusijos socialinių tinklų - odnoklasniki.ru - ir turi savo profilį. Būtent ten patalpinta informacija ir nuotraukos kelia klausimų dėl R. Vienai nuotraukai su bičiuliais pasirinkta siena su Sovietų Sąjungos herbo bareljefu, kitoje jis šypsosi su asmenimis, išdidžiai ant krūtinės seginčiais Georgijaus arba kitaip - Kolorado juostelę. Po R. Basčio prisistatymo iškart paviešintos nuotraukos tarybos daugumai oponuojantiems politikams sukėlė įvairių minčių apie galimai nuslėptus ryšius ir galimą kandidato pažeidžiamumą. Neprimenant Georgijaus juostelės istorijos, šiandien šis simbolis vertinamas kaip rusofašizmo simbolika, reiškianti kovą prieš realius ar menamus Rusijos priešus. Kiek R. Basčiui šiandien svarbi tarybiniais metais karo mokyklose įpumpuota ideologija, nežinia.
Telefonu kalbinome ir su Jurbarko bičiuliais Vokietijos Krailsheimo mieste tradicinėje Frankų liaudies šventėje besilinksminantį merą S. Mockevičių. Rajono vadovas teigia, kad nuotraukų iš R. Basčio rusiškojo internetinio tinklo platybių nematė, bet grįžęs įvertins, žiūrės, koks tai laikas, kiek tie įvykiai siejami su dabartine R. Įdomu ir tai, kad save apolitišku laikantis R. Bastys, į aukštas pareigas siūlomas socialdemokratų, tačiau jo žmona J. Bastienė dalyvavo savivaldos rinkimuose konservatorių sąraše. Kad klausimų apie kandidatą lieka daugiau nei aiškių atsakymų, mano ir Liberalų sąjūdžio frakcijos rajono taryboje vadovas Gvidas Byčius. Tą pačią rugsėjo 18-ąją tarybos daugumai oponuojantys politikai buvo susirinkę į kitą pasitarimą. Pasak G. Byčiaus, R. Bastys pas juos užėjo greičiausiai atsitiktinai, ieškodamas socialdemokratų būstinės, tačiau liko pasikalbėti. „Nesužinojome nieko“, - sakė G. Pasirodo, ir opozicijai R. Bastys negalėjo nubrėžti planuojamo darbo gairių, neįvardijo, ką matytų savo pavaduotojo pareigose. Jo atsakymas politikus pribloškė - ką duos, tas bus. Galiausiai pretendentas į savivaldybės administracijos direktorius pats pripažino: „Suprantu atsakomybę, čia nėra mano pažįstama sfera, galiu ir nepatraukti.“ Beje, atsakomybės už buvusios socialdemokratų deleguotos administracijos direktorės Vidos Rekešienės veiksmus jis neketina prisiimti. „Nemanau, kad būtų mano rūpestis. Padėtį taisyti - taip, bet gelbėti reputaciją - ne mano pareiga“, - mano R.
Artimiausio rajono tarybos posėdžio darbotvarkėje klausimo dėl administracijos direktoriaus paskyrimo nėra. Greičiausiai nespėta gauti Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Valstybės saugumo departamento pažymų apie kandidatą, todėl direktorius bus renkamas neeiliniame tarybos posėdyje. Administracijos vadovas turi būti išrinktas atsilaisvinus šioms pareigoms per du mėnesius, meras, kaip paskutinį terminą, įvardijo spalio 1-ąją.
tags: #asmeninis #vairuotojas #wikipedia