Romos poetinio meno aukso amžius, trukęs nuo 40 m. pr. Kr. iki 14 m. pr. Kr., sutapo su Romos imperijos gimimu, kurį įkūrė Gajus Oktavijus Augustas (63 m. pr. Kr. - 14 m. po Kr.). Palankios politinės aplinkybės leido Augustui, tapusiam praktiškai neribotos valdžios savininku, atkurti stabilumą po Romą alinančių pilietinių karų.
Augustas buvo laikomas Romos valstybės gelbėtoju. Jis siekė stiprinti romėnų tautiškumą, skatino menininkus prisidėti prie politikos formuojant stiprią valstybę ir atkurti senąsias moralines vertybes. Aplink save jis subūrė Romos intelektualus, poetus, menininkus ir istorikus.
Jo valdymo metu klestėjo elegija, o tokie poetai kaip Sektus Propercijus, Tibulas ir Publijus Ovidijus Nazas kūrė šedevrus. Tai buvo Klasikinės literatūros ir Sidabro literatūros laikotarpis.
Gajus Oktavijus Augustas: kelias į valdžią
Gajus Oktavijus Augustas kilęs iš plebėjų Oktvijų giminės, kuri iki tol nebuvo itin iškilusi, tačiau išlaikiusi senąsias romėnų tradicijas. Uždaro būdo jaunuoliui pavyko sumaniai įveikti senatą ir Antonijų, kuris iš pradžių atsisakė pripažinti Augusto paveldėjimo teisę. Suorganizavęs žygį į Romą, Augustas privertė senatą priimti jo sąlygas ir kartu su Antonijumi bei Lepidu sudarė II triumviratą (43 m. pr. Kr.).
Siaubingos proskripcijos sunaikino visus priešininkus: 130 senatorių (tarp jų ir Ciceronas) ir 22 000 raitelių. Po pergalės prieš Cezario žudikus Brutą ir Kasijų prie Filipų 42 m. pr. Kr. rudenį, Augustas ir Antonijus pasidalijo provincijas: Augustui atiteko lotyniškieji Vakarai, Antonijui - graikiškieji Rytai, o Lepidui liko Afrika. Kovodamas prieš Pompėjų, Augustas įvedė tvarką Ispanijoje, Afrikoje ir Italijoje.
17 m. pr. Kr. kilo karas tarp Augusto ir Antonijaus. Po Akcijaus mūšio 31 m. pr. Kr. rugsėjo 2 d. Antonijus prarado imperiją ir gyvybę, o Augustas tapo vienvaldžiu Romos imperijos valdovu.
Principato įkūrimas
Augustas iš naujo sutvarkė valstybę, tačiau nesiėmė įgyvendinti Cezario planų viešpatauti, o rėmėsi Romos respublikos tradicijomis. Seniausioji Romos imperatoriaus valdžia vadinama principatu, nes Augustas aukščiausiąją valstybės valdžią 27 m. pr. Kr. sausio 13 d. perėmė kaip princeps civium - pirmasis pilietis. Principatui ši nuostata, duota Augusto, buvo esminė.
Augustas, priešingai nei Cezaris, sąmoningai atsisakė helenistinio absoliučios monarchijos modelio. Savo valdžią jis kūrė remdamasis Romos respublikos tradicijomis ir palikdamas respublikoje buvusias tarnybas. Tačiau respublikoje vienas žmogus galėjo eiti tik vienas pareigas ir tik vienerius metus, o Augustas tuo pačiu metu užėmė keletą svarbių postų - vienus gana ilgai, kitus ir visą laiką.
Augustas tapo absoliučiu milžiniškos imperijos valdovu, kurioje romėnų miestų pasaulis susitiko su barbarų genčių pasauliu. Šią imperiją kontroliavo ir tvarkė didžiulis, efektyviai veikiantis administracinis personalas, palaikomas nuolatinės kariuomenės ir išvystytos karinės infrastruktūros, turinčios 300 000 žmonių.
Augusto valdymo mechanizmai
Augustas, siekdamas atkurti viešąją tvarką, greitai atsisakė diktatūros pareigų. Konsulatą jis perleido kitiems, pasilikdamas tik galimybę daryti įtaką rinkimų klausimais. Tačiau turėdamas nepastebimą prokonsulinę valdžią, jis drauge buvo imperijos vyriausiasis karo vadas, galėjęs kištis net į pavienio miesto karinius reikalus. Pasienio kariuomenė kovojo jam įsakius ir vadovaujama kariuomenės vadų, kuriuos jis skirdavo. Todėl ir triumfo garbė atitekdavo jam.
Jis galėjo pradėti mobilizaciją ir savo nuožiūra skelbti karą, sudaryti taiką bei organizuoti sąjungas. Perėmęs liaudies tribūnatą iki gyvos galvos, galėjo šaukti liaudies susirinkimus ir siūlyti priimti sprendimus. Jis ėjo ir kai kurias kitas, ne tokias svarbias pareigas, sakysim, buvo vyriausiasis žynys.
Be šitų numatytų teisių, imperatoriaus postas valstybėje buvo susijęs dar su asmenine įtaka, kuria ypač sugebėjo naudotis Augustas. Taigi Augusto įvesta sistema užtikrino romėnų pasauliui du šimtmečius taikos. Roma formaliai liko respublika su senatu ir kasmet besikeičiančiais valdininkais; o iš tikrųjų viešpatavo imperatorius, užimantis keletą svarbių postų. Principato raida rodė tendenciją didinti imperatoriaus teises.
Augusto asmenybė ir siekiai
O. Augustas (lot. Gaius Octavius Augustus; 63 m. pr. Kr. - 14 m. po Kr.) - pirmasis Romos imperatorius, valdęs nuo 27 m. pr. Kr. iki 14 m. po Kr. Jis buvo Gajaus Julijaus Cezario sesers anūkas. Nuo 43 m. pr. Kr. - II triumvirato narys. Po 42 m. pr. Kr. mūšio prie Filipų kartu su Antonijumi pasidalijo Romos provincijas; Oktavianui atiteko lotyniškieji Vakarai.
33 m. pr. Kr. prasidėjo jo ir Antonijaus nesutarimai. 31 m. pr. Kr. Akcijaus mūšyje Oktavianas jį nugalėjo ir tapo vienvaldžiu Romos valdovu. 29 m. pr. Kr. Oktavianas uždarė dievo Jano šventyklos vartus, kas simbolizavo karų pabaigą.
Dėl lanksčios vidaus politikos Oktavianas užėmė daugybę magistrato pareigų ir tapo princepsu. Jo valdymo laikai - Romos klestėjimo metas. Jis siekė stiprinti romėnų tautiškumą, bandė atkurti senąsias moralines vertybes: atsidavimą valstybės reikalams, kareivišką drausmę. Apie save telkė Romos intelektualus, poetus, menininkus, istorikus. Pasižymėjo kaip talentingas valdovas ir administratorius, besirūpinęs visomis gyvenimo sferomis.
Gajus Oktavijus Augustas gimė Romoje 63 m. pr. Kr. rugsėjo 23 d. Jo tikrasis vardas buvo Gajus Oktavijus (Gaius Octavius). Netrukus po gimimo tėvas sūnui suteikė pavardę Turinas, norėdamas priminti savo pergalę prieš maištaujančius Turijų vergus. Augustas buvo kilęs iš gerbiamos, tačiau neišskirtinės raitelių šeimos. Jo tėvas Gajus Oktavijus buvo Makedonijos provincijos valdytojas iki mirties 59 m. pr. Kr., kai Oktavijui buvo sukakę ketveri metai. Jį išaugino patėvis Lucijus Marcijus Filipas ir Augusto motina Julija, Cezario sesers duktė. 46 m. pr. Kr. Cezaris įsūnijo seserėną ir paskyrė jį savo paveldėtoju.
Cezario nužudymo metu 44 m. pr. Kr. Oktavianas studijavo ir dalyvavo kariniuose apmokymuose Apolonijos mieste. Nepaklausęs kai kurių karinių pareigūnų patarimo pabėgti su kariais į Makedoniją, jis išplaukė į Italiją išsiaiškinti, ar turi politinį kapitalą ir saugumą. Išlipęs prie Lupijų netoli Brundisijaus, sužinojo Cezario testamento turinį ir tik tada nusprendė tapti Cezario politiniu įpėdiniu bei dviejų trečdalių jo turto savininku. Romėnų tradicija reikalavo pridėti pavardę Oktavianas, kad būtų nurodyta jo biologinė kilmė.
Oktaviano patekti į Romos politinės hierarchijos viršūnę reikėjo daug pinigų. Šiltai sutiktas Cezario karių Brundisijuje, jis pareikalavo dalies pinigų, kurie buvo Cezario paskirti ruošiamam karui su Partija Artimuosiuose Rytuose. Tai buvo 700 mln. sestercijų. Senatas, tyręs valstybinių lėšų dingimą, nieko nesiėmė prieš Oktavianą, nes jis tuos pinigus panaudojo suburti armiją prieš Antonijų, didžiausią Senato priešą. Oktavianas taip pat pasisavino Romos rytinių provincijų metinį mokestį be niekieno leidimo.
XX a. Augustas atvyko į Romą 44 m. pr. Kr. gegužės 6 d. ir rado konsulą Marką Antonijų, buvusį Cezario kolegą, sudariusį nerimastingą taiką su jo žudikais. Antonijus ir Oktavianas pradėjo konkuruoti dėl Cezarį rėmusios frakcijos lyderio vietos. Markas Antonijus prarado daug paramos, iš pradžių priešinęsis Cezario sudievinimui. Oktavianui nesisekė iš Antonijaus atgauti Cezario turto, bet jis per vasarą patraukė Cezario rėmėjus į savo pusę.
Rugpjūčio 19 d. 43 m. pr. Kr. jis išrenkamas konsulu su giminaičiu Kvintu Pedijum. Spalio mėnesį Oktavianas, Antonijus ir Lepidas susitiko prie Bolonės sudaryti II triumviratą. Proskripcijomis ir teroru triumvirai susidorojo su savo priešininkais. 300 senatorių ir 2000 raitelių buvo paskelbta nusikaltėliais, o jų žemė buvo atimta. Nespėję pabėgti buvo nužudyti.
42 m. pr. Kr. sausio 1 d. Senatas pripažino Cezarį Romos valstybės dievybe, „Divus Iulius“. Antonijus ir Oktavianas nusiuntė prieš Cezario žudikus 28 legionus. Makedonijoje dviejuose mūšiuose prie Filipų 42 m. pr. Kr. spalio mėnesį jie sumušė respublikonų Bruto ir Kasijaus kariuomenę ir jie nusižudė.
Po mūšio Antrasis triumviratas pasidalino teritorijas: Oktavianui atiteko Galija, Ispanija, Italija, Antonijus iškeliavo į Egiptą, kur tapo Kleopatros sąjungininku, o Lepidui atiteko Afrikos provincija.
36 m. pr. Kr. Oktavianas ir Lepidas pradėjo operaciją prieš Sekstą Sicilijoje. Nepaisant kliūčių, Agripa sunaikino beveik visą Seksto Pompėjaus flotilę Naulocho mūšyje 36 m. pr. Kr. rugsėjo 3 d. Sekstas su likusiais kariais pabėgo į Rytus, bet vienas Antonijaus generolas jį pagavo Milete ir įvykdė mirties bausmę 35 m. pr. Kr.
Lepidas pasidavė Oktavianui, jis išliko pontifex maximus (šventikų koledžo galva), bet buvo išmestas iš triumvirato, o jo karjera pasibaigė, kai jis buvo ištremtas į Cape Circei vilą Italijoje.
Romos valdos dabar buvo padalintos tarp Oktaviano Vakaruose ir Marko Antonijaus Rytuose. Kad palaikytų stabilumą savo valdose, Oktavianas užtikrino piliečių teisę į jų turtą. Tuo tarpu paaiškėjo, kad Marko Antonijaus karas su partais jam buvo nesėkmingas. Tai sutepė jo kaip lyderio įvaizdį.
32 m. pr. Kr. Oktavianas laimėjo įžanginę pergalę 31 m. pr. Kr. pradžioje, kai Agripos vadovaujamas laivynas sėkmingai perkėlė kariuomenę per Adrijos jūrą. Kai Agripa atkirto Kleopatros ir Antonijaus pagrindinių pajėgų tiekimą jūra, Oktavianas išsilaipino žemyne priešais Korkyros (dabar Korfu) salą ir patraukė į pietus.
31 m. pr. Kr. rugsėjo 2 d. prie Akcijaus įvyko mūšis tarp Agripos ir Antonijaus vadovaujamų flotilių. Antonijaus flotilė pralaimėjo šį mūšį, dalinai ir dėl Kleopatros vadovaujamos egiptiečių flotilės, kuri buvo netoliese, bet nedalyvavo mūšyje ir netikėtai pasitraukė iš mūšio lauko. Oktavianas juos persekiojo ir po antro pralaimėjimo Aleksandrijoje 30 m. pr. Kr. rugpjūčio 1 d. Antonijus nusižudė.
Augusto įtakoje esantis Senatas paskelbė karą Antonijui ir Kleopatrai ir 31 m. pr. Kr. jūrų mūšyje prie Akcijaus (Graikija) Augusto vadovaujama armija laimėjo.
Augustas buvo pirmasis Romos imperatorius, kurio valdymo laikotarpiu Romos imperija pasiekė didžiausią savo klestėjimą. Jo reformos ir politika padėjo sukurti ilgalaikę taiką ir stabilumą, kurie tęsėsi du šimtmečius.
tags: #augustas #oktavijus #iliustruota #istorija