Saulius Jurgelėnas atskleidžia Dakaro ralio šturmano paslaptis ir didžiausius iššūkius

Šiandien ir rytoj Prancūzijos Havro uoste 2016 metų Dakaro dalyvių technika yra kraunama į laivus ir iškeliaus į Pietų Ameriką.

Prieš trejetą metų jau įveikęs Dakaro trasą šturmano „darbo vietoje“ „Agrorodeo“ komandos narys Saulius Jurgelėnas itin atidžiai seka visas naujienas apie artėjantį maratoną.

Todėl paaiškėjęs maršrutas suteikė kur kas daugiau aiškumo, kas laukia 390-ąjį starto numerį gavusio ekipažo ir visų jų varžovų.

Pasak S. Jurgelėno, glaustai apibūdinti 2016 m. Dakaro maršrutą būtų sunku. Visų pirma, pokyčiai labiausiai palies šturmanus.

Organizatoriai pakeitė įprastą virtualių taškų, kuriuos privalo kirsti ekipažai, išdėstymo logiką.

Tai reiškia, kad patirties suformuoti tam tikri navigaciniai refleksai ne tik kad nepadės, bet gali net trukdyti.

Iš šturmanų bus reikalaujama ypatingo atidumo ir gebėjimo laisvai interpretuoti sutartinius ženklus kelio knygoje.

Antra, šiemet nėra skelbiami atstumai iki greičio ruožų.

Tai padaryta tam, kad komandos, kurios turi brangią programinę įrangą „dešifruoti“ maršrutą, negalėtų iš anksto susirinkti žvalgybinės informacijos.

Jei kiekvienas varžybų regionas leido padaryti kažką įdomaus, tai organizatoriai tuo pasinaudojo su kaupu.

Kai antrąją 2016 metų dieną dauguma ilsins nuo švenčių pavargusias kepenis, Dakaro dalyviai apšils 15 minučių prologo trasoje.

Sausio 3 dieną - pirmas tikrasis greičio ruožas.

258 km vingiuotų kelių kalvotoje vietovėje.

Motociklams ir keturačiams - kiek trumpesnė trasa.

Toks srauto išskyrimas leis lengviau ir saugiau lenkti.

Pagrindinė danga: žvyriniai ir gruntiniai keliai.

Antrasis greičio ruožas iškart primins ekipažams, kad čia maratonas: bendras dienos maršrutas 858 km, greičio ruožo ilgis - 521 km!

Motociklininkams diena bus šiek tiek trumpesnė.

Vėl kalvota vietovė, vingiuotas kelias, tik šį kartą dar teks kirsti upes.

Su trečiuoju greičio ruožu lenktynės persikels į kalnus.

314 km akmenuotų kelių ir serpantinų.

Tikras rojus karštakošiams medžiotojams - tiems, kas mėgsta prisiimti daugiau rizikos ir važiuoti agresyviai.

Nors, kaip perspėja organizatoriai, nenumatytų sunkumų gali sukelti net ir menkiausias lietus.

Prieš ketvirtąjį greičio ruožą komandos turės atsakingai dėlioti savo planus - po jo nebus jokių mechanikų!

Nors pirminiame reglamente buvo numatyta, kad sportininkams uždarame parke bus suteikti įrankiai (net suvirinimo aparatai), bet pirmą kartą po 1998 m. vadinamojo maratoninio ruožo metu bus neleidžiama remontuoti savo technikos.

Kad būtų dar įdomiau, abiem dienoms leidžiama panaudoti iš viso tris atsargines padangas.

Tai reiškia, kad techniką reiks patausoti iškart dviem greičio ruožams.

Pailsėję, bet „nepagydę“ savo automobilių, lenktynininkai išvažiuos į penktąjį greičio ruožą, kuris ne ką prastesnis už buvusįjį.

Ekipažai trasoje turės pakilti į aukščiausią tašką Dakaro istorijoje - 4600 m!

Nors 327 greičio ruožo kilometrai bus gana greiti, bet pirmą kartą pasitaikys bekelės atkarpos ir organizatorių paruoštos navigacijos „razinos“ šturmanams: jiems galvas skaudės ne tik nuo aukštikalnių, bet ir nuo galvosūkių.

Šeštasis ruožas bus ilgiausias - 542 koviniai kilometrai.

Ne tik atstumas vargins dalyvius - visa trasa bus tarp 3500 ir 4200 m virš jūros lygio.

Kita diena technine prasme bus lengvesnė, bet labai ilga.

Greičio ruožas - 353 km, bendras atstumas - 793 km.

Išskirtinis trasos bruožas - daug brastų.

Organizatorių skaičiavimais, daugiau nei pusė dalyvių atvyks į Argentinos Saltos miestą jau sutemus.

Iškart po poilsio dienos dalyvių laukia pirmosios kopos.

393 km greičio ruože bus ne tik smėlis, bet ir organizatorių paruoštos navigacinės mįslės.

Kita diena dar „geresnė“.

Nors tik 285 km greičio ruožas, bet jis beveik visas - bekelė: skurdžios augalijos pamargintos kopos, išdžiūvusios upių vagos, navigacinės pinklės.

Dešimtasis greičio ruožas lyg ir neilgas - tik 278 km, bet kaip galėtų pasakyti organizatoriai, jei atvažiavote į smėlį, tai ir pasiimkit jį visą.

Dalyvių laukia legendinės Fiambalos kopos.

Paprasčiauose jose spręsdavosi prizinių vietų likimas.

Labai klastingos, smulkaus ir klampaus smėlio kopos privertė kapstytis šimtus ekipažų.

Organizatoriai čia paruošė patį ilgiausią kopų maršrutą iš visų, buvusių šiame regione.

Jis beveik visas eis bekele, t.y. per kopas.

Akivaizdu, kad navigacija čia bus itin svarbi.

Ta proga organizatoriai sugalvojo dar vieną naujovę, kuri tiesiogiai palies lyderius.

Pagal išvakarėse pademonstruotą rezultatą po 10 greičiausių motociklininkų ir visureigių ekipažų bei 5 greičiausi sunkvežimių ekipažai startuos grupėmis.

Pirmą kartą istorijoje dykuma „be pėdsakų“ taps iššūkiu iškart visiems lyderiams.

Paprastai prieš tokius ruožus lenktynininkai stengiasi išvakarėse šiek tiek atsilikti, kad nereikėtų prisiimti visų navigacijos sunkumų ir lengviau orientuotis pagal kitų paliktas vėžes.

Vienuoliktasis greičio ruožas jau bus kur kas greitesnis.

431 km greičio ruože bus visko: įvairaus smėlio, akmenų, žvyro ir, svarbiausia, nekenčiamo „fesh-fesh“!

Priepaškutinė diena bus labai ilga - bendra dienos distancija 931 km, iš kurių 481 km -greičio ruože.

Sunkvežimių trasa bus trumpesnė, nes jie tiesiog netilps siauruose kanjonuose.

Įspūdinga trasa per akmenis, žvyro kelius tarp vingiuotų ir siaurų sienų.

Šiame ruože galima tik pralaimėti.

Finišo diena netrumpa - 699 km.

Greičio ruožas lyg ir neilgas - 180 km, bet tikrai ne simbolinis.

Organizatoriai paruošė, kaip jie sako, ruožą su šiek tiek streso - besikeičiančios skirtingos sekcijos: smėlis, uolos, vingiuoti ir pavojingi keliai, uolos, akmenys, tramplynai.

„Agrorodeo“ komanda, startuosianti alternatyvius degalus naudojančios technikos įskaitoje, visą Dakaro maratoną įveiks antros kartos NEXBTL biodyzelinu.

Šiuos kompanijos „Neste“ gaminamus degalus (beveik 3 tonas visiems etapams) komanda gabens į Pietų Ameriką, tačiau skirtingai nuo beveik visų konkurentų - neturės galimybės jais papildyti 270 litrų degalų bako specialiose etapo vietose: išvažiavę pilnu baku V. Žala ir S. Jurgelėnas.

Ekipažas iššūkių nesibaimina.

Ekipažo iššūkių nesibaimina

Jurgelėnas sako negalįs nesistebėti ir nesidžiaugti tokiais organizatorių sprendimais ir išmone.

„Tikrai padarė viską, ką leido dviejų šalių geografija, kad busimasis maratonas įsimintų kaip labai įdomus ir, išdrįsiu pasakyti, intelektualus.

Kaip niekad į pirmą planą pakils ekipažų gebėjimas strateguoti, gebėti keisti tempą, suprasti vienas kitą, universalumas.

O labiausiai man džiugu, kad šturmanų gebėjimai vėl taps itin svarbūs.

„Su mažais pinigais ten didelių rezultatų nepasieksi.

Aišku, įmanoma su vidutiniais, bet gera technika kainuoja, ypač šiuolaikinė“, - LRT TELEVIZIJOS laidai „Atviras derinys“ teigė buvęs lenktynininko Vaidoto Žalos šturmanas Saulius Jurgelėnas.

Pokalbis apie Dakaro evoliuciją, V. Žalos perspektyvas ir kitus aktualius klausimus.

Prognozės

Pašnekovas neslėpė, kad šiais laikais norint laimėti Dakare tik susikonstruoti techniką „garažiuke“ neužteks.

Be to, jis akcentuoja, kad su sunkvežimiu Dakare startavusio V. Žalos galimybės neblogos.

„Jeigu dar prieš trejetą, ketvertą dešimtmečių privatūs inžinieriai, komandos dar gebėdavo pasistumdyti.

Legendinis Šleseras, kuris sukonstravo bagį ir laimėjo Dakarą.

Tokių atvejų šiais laikais būtų sunku įsivaizduoti, kad kažkas imtų ir garažiuke susikaltų gerą techniką ir gebėtų laimėti Dakarą.

Klaidos kaina yra didesnė.

Žinau Vaidą, kad užskubėjęs gali padaryti vienokių klaidelių.

Vienas atleisdavo automobilis.

Klausimas, kaip tai bus su sunkvežimiu.

O gal ir nepadarys didelių klaidų.

Yra čia tokia dedamoji ir į priekį prognozuoti TOP 3 ar TOP 5, tai sakyčiau, kad jis drąsiai gali kautis dėl TOP 5“, - prognozavo S. Jurgelėnas.

„Ko anksčiau nebūdavo, kad jaunuoliai paspardo minkštąsias ir veteranams.

Rokas (Baciuška - LRT) yra iš tos kartos, kuri ateina metodiškai, vos ne iš tos paauglystės.

Kai pradeda bręsti kaip lenktynininkai, tai tie rezultatai ir branda visai kitokia.

Aš manau, kad turi savyje potencialo ir greičio, sukaupęs patirties.

Nepamirškime, kad Rokas važiavo ne vienerias lenktynes 2024 metais.

Jis palaikė formą.

Pas Benediktą likusi patirtis, greičio jau nebeįgausi.

Jis yra nusistovėjęs lenktynininkas.

Jis gali būti padėtas ten ar šen.

Su Roku aš taip nedėliočiau.

Taip, Rokas važiuoja greičiau, jie yra pravažiavę kilometrų anksčiau.

Bus niuansų, kad skiriasi nuo jam įprasto bagio, nes yra didesni greičiai.

Kažkiek skiriasi šturmanavimas.

Pasak S. Jurgelėno, „vaikščiojimas“ naujais keliais yra sudėtingas.

„Važiuojant su bagiu tu turi pripjaustytų vėžių ir svarbiausia tarp jų nesusimaišyti.

Nauja dedamoji, nauji iššūkiai, dėl kurių galima prarasti šiek tiek minučių, bet gali būti pulsavimas.

Jeigu Rokelis nepadarys tam tikrų rimtesnių klaidų, neperdegs, (...) tai manau, kad galime tikėtis neblogo rezultato“, - laidoje kalbėjo buvęs V. Žalos šturmanas.

Šiais metais, kaip niekada anksčiau, Dakare pasipildė motociklininkų gretos.

„Tai kur kas pigesnis bilietas į renginį ir finišą“, - sakė S. Jurgelėnas.

„Faktas, kad pasiruošimo jiems reikia daugiau - pradedant fiziškai, technine, formos prasme.

Aš manau, kad šių metų gausumas yra rezultatas to, ką pradėjo Arūnas (Gelažninkas - LRT) su savo sudalyvavimu, „užsikepimu“.

Galų gale, tos 2 pergalės vienišių klasėje.

Jis toje vietoje nesustojo.

Jis nebuvo pirmas Lietuvos motociklininkas Dakare.

Jis buvo pirmas, kuris rodė rezultatus Dakare, kurie mus domino ne tik pasižiūrėti, ar jis finišavo.

Kaip teigė S. Jurgelėnas, A. Gelažninkas yra puikus pavyzdys.

„Natūralu, kad Arūno sukaupta patirtis duoda jam daug pliusų.

Tikrai bus momentų ir situacijų, kai ne tik greitis ir gebėjimai, bet ir ta patirtis, išmintis, surinkta įvairiose situacijose, būtent koviniame režime - Dakare.

Tai, kas sukaupta, duoda daug privalumų.

Anksčiau būdavo, kad kažkas pirmas pradeda ir antras spaudžia maksimumą, kad pasivytų.

(...) Kitą dieną apsikeičia - konkurentas važiuos pirmas, tu važiuosi iš paskos.

Dabar motocikluose tas, kas atidarinėja trasą, gauna vadinamąsias premijos sekundes.

Už kiekvieną kilometrą, jei važiuoji pirmas, tu sukaupi kažkiek premijos laike.

Reiškia, yra daugiau drąsos važiuoti, tai reiškia, kad ir lyderiai tikrai gali važiuoti.

Norint ten pasiekti, reikia spausti nuolatos.

Plačiau - laidos įraše.

Dakaro ralio kelio knygos ir navigacija

Automobilių ralio maratonuose šturmano vaidmuo yra ypač reikšmingas.

Jis seka kelio knygą, kad padėtų lenktynininkui orientuotis trasoje bei informuoja apie trasos ypatumus.

Tad nuo jo gebėjimo tai daryti greitai ir aiškiai visada priklauso galutinis rezultatas.

Šis svarbus vaidmuo lietuvių ekipaže Dakaro lenktynėse atiteko Sauliui Jurgelėnui, kuris talkins ekipažo „General Financing-Autopaslauga“ vairuotojui Benediktui Vanagui.

Pasak Sauliaus Jurgelėno, ekipažą gali sudaryti du žmonės, kurie visiškai pasitiki vienas kitu, taip pat tinka vienas kitam ne tik kaip žmonės, bet kaip ir profesionalai.

„Su Benediktu viename ekipaže debiutavome bekelės lenktynėse aplink Ladogą.

Po to teko įveikti dvi Dakaro serijose lenktynes „Silk Way Rally“.

Tad galime sakyti, kad vienas kitą pažįstame, patikrinome ir esame „susivažiavę“ gerai.

Tačiau artėjančioms svarbiausioms mūsų sportinėje karjeroje lenktynėms reikia specialiai ruoštis ne tik vairuotojui, bet ir šturmanui“, - šypsojosi S. Jurgelėnas.

Jo teigimu, šalia vairuotojo sėdintis žmogus, lenktynėse taip pat patiria daug streso, tačiau šturmanas kartais privalo net dvigubai susitelkti į savo darbą - kelio knygos skaitymą, nes klaidingai ar net ne tokiu balso tonu pasakyta informacija gali pridaryti daug bėdos.

„Šturmanas turi susirinkti visą įmanomą informaciją apie būsimus greičio ruožus, nes galima sakyti, kad šturmanas kartu yra ir lenktynių strategas.

Būtent jis savo balso komandomis valdo vairuotoją.

O lenktynėse, kaip kare, reikia patikimo užnugario, kuriuo gali visiškai pasitikėti.

Tačiau ralio maratonai išsiskiria iš kitų automobilių sporto rūšių tuo, kad dalyviai nėra susipažinę su trasa.

Ekipažai trasos įveikimui gauna kelio knygas.

Jose sutartinių ženklų pagalba pateikiama informacija apie maršrutą, kelio ar bekelės dangą, reljefo nelygumus, pavojingas vietas, kelių sankirtas ir pan.“, - pasakojo Saulius Jurgelėnas.

Tokio pobūdžio lenktynėse, kaip Dakaras, ekipažui draudžiama automobilyje turėti savo žemėlapius ar GPS įrangą.

Organizatoriai suteikia specialius GPS imtuvus, kurie nerodo automobilio padėties, o tik pateikia informaciją apie greitį, nuvažiuotą atstumą ir judėjimo kryptį.

Visa navigacija vyksta naudojantis kelio knyga ir organizatorių suteiktu GPS imtuvu.

„Navigaciniai ir technniniai taškai kelio knygoje pateikiami 10 metrų tikslumu ir šturmanas po kiekvieno taško privalo „nunulinti” atstumo skaičiuotuvo rodmenis, kad tiksliai galėtų perspėti vairuotoją apie būsimas pavojingas vietas ar važiavimo krypties bei sąlygų pasikeitimus.

Paprastai su Benediktu esame sutarę dėl standartinių trijų perspėjimų: prieš 400 m, 200 m ir 100 m.

Pasitaiko, kad ekipažai nukrypsta nuo maršruto, tas nutinka net ilgus metus lenktyniaujantiems lyderiams.

Aišku, svarbiausia yra „nepasiklysti”, bet, jei jau taip nutiko, yra svarbu kuo greičiau susiorientuoti ir saugiai grįžti į maršrutą“, - pasakojo Benedikto Vanago šturmanas Saulius Jurgelėnas.

Pasak jo, šturmanas atsakingas ne tik už teisingą informacijos pateikimą atitinkamu laiku ir atitinkama intonacija, bet ir navigaciją šimtus kilometrų trunkančiame greičio ruože.

Šturmano klaidos ne tik brangiai kainuoja laiko prasme, bet ir gali pasibaigti incidentu.

„Kiekvieną dieną, gavęs kitos dienos kelio knygą, šturmanas privalo atlikti „namų darbus”: išanalizuoti ir padaryti atitinkamas žymas kelio knygoje, atsižvelgti į paskutinius pakeitimus ar pastabas, surinkti papildomą informaciją apie būsimą greičio ruožą, numatyti vietas, kur ir kada gali reikėti sumažinti padangų slėgį, kad lengviau įveikti sunkius smėlingus ruožus.

Svarbesnes vietas, sudėtingesnes kelio knygos dalis šturmanas vakare aptaria su vairuotoju.

Taip pat sutariama bendra strategija būsimame greičio ruože, atsižvelgiant į dalyvių starto eilę, atskirų ruožų dulkėtumą, pavojingumą ir pan.“, - dalinosi šturmano pareigomis Saulius.

Papildomai šturmanas privalo nuolat žymėtis ir perduoti mechanikams pastebėjimus dėl automobilio techninės būklės, pasirūpinti vandens atsargomis ekipažui, skaičiuoti kuro poreikį kiekvienai dienai, išmanyti visus dokumentus susijusius su varžybomis, nuolat sekti jų pakeitimus, dalyvauti vakariniuose susirinkimuose ir t.t.

Dakaro ralio evoliucija ir S. Jurgelėno patirtis

2018-ųjų metų Dakaro ralis švęs du jubiliejus: geriausiai pasaulyje žinomos maratoninės lenktynės vyks jau 40-ą kartą per istoriją ir 10-ą - Pietų Amerikoje.

Organizatoriai artėjančioms varžyboms paruošė išskirtinę trasą, kuri, teigiama, kiek įmanoma labiau primins Afrikoje vykusius ralius.

S. Jurgėlenui tai bus jau ketvirtasis Dakaro ralis - pirmą kartą jis jame startavo su Benediktu Vanagu 2013-aisiais, o su V. Žala - 2019-aisiais.

40-asis Dakaro ralis prasidės sausio 6 d. Peru sostinėje Limoje.

Čia sportininkų lauks penkios dienos greičio ruožų, o šeštąją jie finišuos Bolivijoje, La Paso mieste.

Po dviejų dienų Bolivijoje Dakaro dalyvių maratonas sausio 15-ąją pasieks Argentinos miestą Saltą, o 20-ąją finišuos Kordoboje.

Viso - 14 greičio ruožų ir apie 9 tūkstančiai kilometrų.

Organizatoriai teigia, kad pusė greičio ruožų vyks bekele - smėlynais, o lenktynininkų lauks ir mažiausiai vienas maratoninis etapas, kuomet jie automobilius turi remontuoti be mechanikų pagalbos ir tik su savo vežamais įrankiais.

Pastaraisiais metais Dakaro ralyje dominuodavo Argentina - ten vykdavo didžioji dalis greičio ruožų, tačiau 2018-aisiais jų numatyti tik 6 iš 14.

„Argentinos turizmo ministras yra išprotėjęs fanas ir „pramuša daug“ - ši šalis visada labai palaikė Dakarą.

Prisiminkime pirmuosius metus Pietų Amerikoje: visada būdavo pradžia Argentinoje, tada keli etapai Čilėje ir vėl grįžimas į Argentiną.

Po to prasidėjo eksperimentai - o ką, jeigu įvesti kitas šalis?

2013-ųjų metų Dakaro ralyje Argentina neturėjo nei starto, nei finišo garbės.

Tuomet startas buvo Peru sostinėje Limoje (kaip ir planuojama 2018-aisiais), tada etapai Argentinoje ir finišas Čilėje.

2016-ųjų maratone dėl Pietų Ameriką užklupusio „el ninjo“ Peru dalyvauti atsisakė, tad maršrutas paskubomis buvo pakoreguotas - viena diena perkelta į Boliviją, o likusios - Argentinoje.

„Klimatas buvo pasimaišęs visame žemyne - niekur nuo jo nedingsim.

Užpernai buvo „el ninjo“, kurio liekamieji reiškiniai jaučiami dar dabar.

Užpernai Bolivijos prezidentas meldėsi su vietiniais šamanais ir prišaukinėjo lietų, nes šalį kamavo sausros.

Tai vėliau gamta pajuokavo su kitu kraštutinumu - lietaus buvo tiek, kad tvino upės ir buvo užpilti keliai.

Todėl kartais Argentina dominuodavo Dakare, tačiau tai nėra tendencija.

Dabar viskas susidėliojo taip, kaip prieš dešimt metų“, - pasakojo S. Jurgelėnas.

Dakaro ralio organizatoriai artėjančiame maratone akcentuoja didelį bekelės ruožų skaičių - net 7.

Tačiau, pasak S. Jurgelėno, tai nereiškia, kad bus mažiau smėlio.

„Organizatoriai buvo pabėgę nuo smėlynų dėl įvairių priežasčių - logistinių dalykų rengiant trasą, gamtos sąlygų ir t.t.

Prisimindamas 2013-uosius, S. Jurgelėnas pažymi pirmųjų greičio ruožų svarbą.

„Tame karštyje reikia išlikti maksimaliai šalta galva, nes visi bando atsiplėšti.

Pagalvokim logiškai: raliniame greičio ruože per 100 kilometrų daug nenutolsi ir daug nepasivysi.

Tačiau kada duodamas startas kopose ir kiekvienas užklimpimas nubloškia tave žemyn, daugelis suvokia, kad būtent dabar yra pats geriausias metas atsiplėšti.

Jis juokavo, kad kopų smėlį skirsto į piktą ir nepiktą.

Piktasis yra minkštas, purus, įtraukiantis - kopos nebūtinai yra aukštos, tačiau smėlis labai lakus ir lengvai įtraukia automobilį.

„Kopos reikalaus šalto mąstymo.

Netgi kalbant ne apie rezultatą, o tiesiog sėkmingą tų greičio ruožų įveikimą.

Yra tokių klastingų vietų, kur, atrodo, gali palaikyti neblogą greitį, tačiau netrukus gali laukti netikėta kliūtis“, - sakė S. Jurgelėnas ir netrukus pateikė pavyzdį iš 2013-ųjų metų.

Pats kalnų reljefas sudėtingumo nemažina.

„Klasikinio ralio ruožuose automobilį smarkiai apgadinti gali tik klaidų pridaręs ekipažas.

O bekelėje, važiuojant per akmenis, išdžiūvusias kalnų upes, pakaba kenčia gerokai smarkiau, tad mechanikų darbas - svarbus prieš kiekvieną ruožą“, - pabrėžė S. Jurgelėnas.

2018-ųjų Dakare vėl bus nemažai aukštikalnių.

Kone visa Bolivija yra 3 km aukštyje virš jūros lygio, o pervažiavimuose Anduose laukia ir pakilimai į 4 kilometrų aukštį.

Pasiruošti tokioms sąlygoms Lietuvoje įmanoma nebent miegant specialioje palapinėje, kurioje yra išretintas oras.

Didžiųjų komandų lenktynininkai daro kitaip - gruodžio antroje pusėje keliauja į kalnus.

„Technikai tai irgi išbandymas, kadangi gaudami mažiau deguonies, automobiliai yra ne tokie galingi.

Komandų inžinieriams tai nemenkas uždavinys, kurį reikia spręsti iš anksto - dar prieš Dakaro startą daugelis jų gali atsakyti, ar gerai pasiruošė aukštikalnėms“, - pasakojo S. Jurgelėnas.

Dakaro ralyje nemažai intrigos įnešė pastaraisiais metais atsiradę maratoniniai greičio ruožai.

S. Jurgelėnas teigė, kad 2018-ųjų Dakare maratoninis greičio ruožas bus, tačiau dar nėra tikslios informacijos apie jo vietą.

„Mechanikams yra daug patogiau aplenkti Tupisą ir važiuoti tiesiai iš Ujūnio Bolivijoje į Saltą Argentinoje.

Paskutiniai 2018-ųjų Dakaro etapai vyks teritorijose, kurios daugeliui patyrusių dalyvių bus žinomos - aplink Saltą, Beleną, Čilesitą, San Chuaną ir Kordobą greičio ruožai jau yra vykę ne vieną kartą.

Tačiau ralio pradžia Peru daugeliui bus mažai žinoma ir čia galima laukti daug netikėtumų - pasak S. Jurgelėno, pirmos 4-5 dienos iki perlipimo per Andus bus „labai galingos“.

Šturmano vaidmuo ir įgūdžiai

Ką Dakaro ralį veikia vairuotojai, visiems aišku: jie spaudo pedalus, perjunginėja pavaras ir sukioja vairą.

O ką daro šturmanai?

Varto knygutę minkštais viršeliais ir bando vairuotoją prieš kiekvieną posūkį įtikinti, kad jis pavojingas?

Ne visai.

Jeigu orientacinį sportą propaguojantis žmogus sugalvotų dalyvauti Dakaro ralio varžybose kaip šturmanas, jam greičiausiai sektųsi geriau nei krepšininkui.

Navigaciniai sugebėjimai - svarbiausias ralio maratono šturmano darbo įgūdis, kuris, pasak S. Jurgelėno, yra kelių dalių.

Pirmoji dalis - rasti teisingą kryptį ir kuo greičiau suprasti, jeigu nuo jos nuklystama.

Antras svarbiausias šturmano sugebėjimas - sekti vairuotojo tempą ir reikiamu metu jį pagreitinti ar sulėtinti.

Nors tyčinis vairuotojo tempo mažinimas gali atrodyti nelabai logiškas, tačiau jis yra būtinas - kiekviena ralio maratono diena prie vairo trunka nuo kelių iki keliolikos valandų ir visą laiką išlaikyti koncentraciją aukštame lygyje yra neįmanoma.

„Teko kalbėti su įvairių vairuotojų šturmanais.

Profesionalūs lenktynininkai, kaip trylika kartų Dakare nugalėjęs Stephane‘as Peterhanselis, moka tvarkytis su savo psichologija, ištverme ir puikiai kontroliuoja tempą, tačiau tokių - vienetai.

Dažnai tempas pasikeičia lenkiant kitą ekipažą - vairuotojai inkstintyviai pagreitėja, kad kuo greičiau pasivytų, o aplenkę lekia lyg nuo sniego lavinos.

Tokiais momentais svarbu vairuotojus „atšaldyti“, nes statistiškai būtent tada nutinka daug klaidų.

Gali atrodyti, kad šturmanas yra ekipažo stabdis, tačiau yra tekę ir siūlyti padidinti tempą“, - aiškina S. Jurgelėnas.

„Ne mažiau svarbus yra ir psichologinio mikroklimato užtikrinimas.

Šturmanui praverčia ir mechaniko žinios - kuo jų daugiau, tuo geriau.

S. Jurgelėnas.

Kelionė per Dakaro trasą: strategija ir iššūkiai

Kiekvienos Dakaro dienos vakarą šturmanai gauna kelio knygą.

Tai - savotiška užrašų knygutė, kurioje atspausdinta daugybė simbolių, skaičių ir kitų nespalvotų piešinių.

Norėdami atvažiuoti tiksliai nuo starto iki finišo, lenktynininkai turi važiuoti vadovaudamiesi kelio knyga, tačiau automobilyje jie turi dar vieną pagalbininką - GPS sistemą, kuri duodama organizatorių.

„Tame GPS prietaise galima pasižiūrėti kelio taškus, kuriuos reikia pravažiuoti ir „paimti“ - tai papildoma pagalba greta kelio knygos sudėtingose atkarpose.

Jame esantis matuoklis naudingas tuo, kad jį galima „nunulinti“ ir matyti tikslų kilometražą iki tam tikro taško - tai būtinas atributas norint orientuotis kelio knygoje.

Joje visi sutartiniai ženklai nurodomi tam tikru atstumu vienas nuo kito“, - pasakoja S. Jurgelėnas.

Sportiniai Dakaro automobiliai taip pat turi odometrus - atstumo matuoklius, kuriuos taip pat galima perkrauti kada panorėjus.

Tačiau jie prijungti prie kardaninio veleno ar vieno iš pusašių, tad nėra itin tikslūs - prasisukant ratams, rodo didesnį nuvažiuojamą atstumą nei yra realus.

Kiekvieną vakarą gavę kelio knygas, šturmanai užsiima jų spalvinimu.

Ne todėl, kad jos nespalvotos ir kalnai gražiau atrodo rusvi, o vanduo - mėlynas.

„Visi daro tuos spalvinimus, vienintelis skirtumas - kas kiek spalvų naudoja.

Kiekvieną dieną šturmanai po vakarienės flomasteriais žaidžia arba žirklėmis karpo.

Kiekvienas savo sistemą turi - aš, pavyzdžiui, naudoju 5 spalvas.

Raudona spalva žymiu kliūtis ir informaciją apie kelią, kurią turiu kuo greičiau perduoti Vaidui.

Kai kelio knygoje pažymėta sankirta, reikiamą kelią pažymiu žalia spalva, o tą, kur nesukti - oranžine.

Kai atstumas tarp sutartinių ženklų yra mažesnis nei 400 metrų, jį pažymiu mėlyna spalva - taip akis iš karto žino, kad nereikia miegoti ir iš karto pulti diktuoti tą informaciją.

Geltona spalva pažymiu visą likusią informaciją - greičio apribojimus, kurių būna ir greičio ruožuose, kelio taškus ir t.t.“, - aiškina S. Jurgelėnas.

Kitas ne mažiau svarbus dalykas - pataisymų kelio knygoje pažymėjimas.

Viso 10 tūkst. kilometrų Dakaro maršruto kelio knygos greičiausiai jau dabar yra atspausdintos, nes etapai paprastai detalizuojami likus bent mėnesiui iki starto.

Dieną prieš konkretų etapą juo, vadovaudamiesi kelio knyga, pravažiuoja organizatorių ekipažai ir pažymi visus neatitikimus ir pakitimus.

Juk būna, kad vanduo nuplovė kokį kelią, galbūt atsirado nauja duobė ar tramplinas.

Charakterių ir asmeninių savybių suderinimas - itin svarbus, mat ekipažui Dakare per 14 dienų reikės įveikti daugiau nei 8000 kilometrų maršrutą, kuris drieksis per tris valstybes: Argentiną, Čilę ir Peru.

„Su Benediktu Vanagu viename ekipaže debiutavome bekelės lenktynėse aplink Ladogą.