Nors praeityje egzistavo daugybė įtakingų, įdomių ir pripažintų literatūros autoritetų, laikui bėgant jų kūryba buvo pamiršta, ir šiandien apie juos kalbama kaip apie „kitus“. Pagal literatūrinę estetiką, kurios jie laikėsi savo darbuose, juos galima suskirstyti į kelias grupes (Pedrasa Himenes, Rodriges Kaseres 1983: 932-941).
Pirmoji grupė apima autorius, kurių darbai yra pirmiausia kostumbristinio pobūdžio: Manuelis Polo ir Pejrolonas (Manuel Polo y Peyrolón, 1846-1918), Luisas Taboada (Luis Taboada, 1848-1906), Luisas Maldonado (Luis Maldonado, 1860-1926), Chuanas Fransiskas Munjos Pabonas (Juan Francisco Muñoz Pabón, 1866-1920).
Antroji grupė apima autorius, kurie rašė įtakojami klasikinio realizmo: Izidoro Fernandesas Floresas (Isidoro Fernández Flores, 1840-1902), Luisas Alfonso ir Kasanova (Luis Alfonso y Casanova, 1845-1892), Chuanas Ochoa (Juan Ochoa, 1864-1899).
Galiausiai, trečiąją grupę sudaro autoriai, kurių darbuose atpažįstama natūralizmo estetikos įtaka: Chosė Saoneras (José Zahonero, 1853-1931), Alechandras Sava (Alejandro Sawa, 1862-1909), Eduardo Lopesas Bago (Eduardo López Bago, 1855?-1931) ir daugelis kitų.
1862-1870 m. jis kūrė vadinamąsias moralines komedijas (comedias morales) ir dramas su teze (dramas de tesis). Kita vertus, pasak Felipo Pedraso Himeso ir Milagros Rodriges Kaseres (1983: 231), Tamajo ir Bauso kūrybą galima suskirstyti į šias darbų grupes: a) neoklasicistinė tragedija, b) istorinės dramos, c) moralinės komedijos, d) Naujoji drama ir e) kiti darbai.
1853 m. buvo surengta tragedijos „Virginija“ (Virginia) premjera - tai buvo Tamajo ir Bauso bandymas sužadinti emocijas ir pakurstyti žiūrovų dvasią romantišku užsidegimu ir forma. Kritika šį darbą įvertino teigiamai, o iš dabartinės perspektyvos aišku, kad tai buvo hibridinis kūrinys, neoklasicistinių ir neoromantinių elementų fuzija, neigiamai paveikusi vienos ar kitos savybių grupės vystymąsi ir pateikimą (Pedrasa Himenes, Rodriges Kaseres 1983: 231).
Tarp istorinių dramų išsiskiria darbai, kuriuose dramaturgas nagrinėja nacionalinės istorijos temas, kartais - svarbiausią Ispanijos dramos korpusą. Į šią darbų grupę įeina: „Valdinininkė“ (La ricahembra, 1854), pasakojimas apie donją Chuaną de Mendosą (doña Juana de Mendoza), kurios centre yra dosnumo, atleidimo ir aukštos moralės temos; ir „Meilės kvailybė“ (Locura de amor, 1855), darbas, kuris ne kartą nagrinėja kvailosios Chuanos (Juana la Loca), Katalikų karalių poros, Fernando ir Isabelės, dukters, gyvenimo fragmentus.
Buržuazinės dramos korpuse žinomi darbai: „Motina ir dukra“ (Madre e hija, 1855), melodramos, įkurdintos to meto Ispanijos aplinkoje, kurios protagonistė yra jauna grafienė, dėl patekimo į aukštuomenę atsisakiusi savo vaikų, o jos dukra bus pagrobta. Mergina vis tiek patenka į savo senelio rankas, o patetiškas pabaigos suteikia kūriniui laikino ir autentiškumo trūkumo charakterį. Vaidinimas „Sniego gniužulas“ (La bola de nieve, 1856) nagrinėja pavydo temą ir jos pražūtingas pasekmes. Klara (Clara) ir Luisas (Luis), sesuo ir brolis, įsimylėję - ji Fernandą (Fernando), jis Mariją (María), bet nepasitiki jais ir nuolat jaučia patologinį pavydą. Po daugybės nepatogumų ir konfliktų santykiuose, į emocinį ryšį įstoja Fernando ir Marija. „Proto balsas“ kūrinyje yra Antonijus (Antonio), jų bendras draugas, kuris žiūrovams komentuoja dramos eigos eigą ir siekia kuo aiškiau pristatyti kūrinio tezį ir ideologinį pagrindą (Pedrasa Himenes, Rodriges Kaseres 1983: 232).
Svarbiausias Tamajo ir Bauso draminis kūrinys yra „Naujoji drama“ (Un drama nuevo), kurios premjera įvyko 1867 m. gegužės 4 d. Veiksmas vyksta Londone 1605 m. Jorikas (Yorick), senstantis aktorius iš Šekspyro trupės, veda jauną Alisiją (Alicia) ir rūpinasi Edmundu (Edmundo), našlaičiu berniuku. Tarp vaikino ir jaunos sutuoktinės atsiranda simpatija ir ypatingas ryšys, kurio pagrindinis veikėjas iš pradžių nepastebi. Veiksmas kulminuoja akimirką, kai Jorikas nori suvaidinti tragišką Šekspyro jam paskirtą vaidmenį. Vaidinamo kūrinio siužetas nepaprastai primena jo paties privačiojo gyvenimo įvykius ir paslėptą jaunų žmonių santykį. Spektaklio metu Voltonas (Walton), Joriko piktavalis ir pavydus kolega, aktoriui duoda skaityti...
Vienas iš labiausiai išsiskiriančių ir įtakingiausių ispanų rašytojų, kurio kūryba atspindi realistinio ir natūralistinio judėjimo tendencijas XIX amžiuje, yra Leopoldo Alasas Klarinas. Jo darbai, tokie kaip „Regenta“, yra laikomi Ispanijos literatūros šedevrais, tyrinėjančiais sudėtingus socialinius, moralinius ir psichologinius klausimus.
Nors daugelis jo amžininkų buvo pripažinti autoriai, laikui bėgant kai kurių jų kūryba buvo primiršta. Klarinas, priešingai, išliko svarbiu literatūros figūru, o jo analitiniai darbai apie natūralizmą ir jo paties kūryba padėjo jam įtvirtinti poziciją literatūros istorijoje.
Jo darbuose ryškiai atsispindi natūralizmo estetika, ypač siekis objektyviai ir detaliai vaizduoti realybę, analizuoti žmogaus elgesį veikiant aplinkos ir paveldimumo veiksniams. Tai matyti jo kritiniuose straipsniuose apie natūralizmą, kuriuose jis nagrinėja šio judėjimo principus ir jo taikymą literatūroje.
Klarinas taip pat vertino kostumbristinę literatūrą, kuri daugiausia dėmesio skyrė regioniniams papročiams ir tradicijoms. Nors jis pats nebuvo grynai kostumbristinis rašytojas, jis suprato šio žanro svarbą vaizduojant ispanų visuomenės įvairovę.
Istorinės dramos ir moralinės komedijos, kaip ir Tamajo ir Bauso darbai, atspindi skirtingus dramos žanrus, kurie buvo populiarūs XIX amžiuje. Klarino analitinė perspektyva leido jam suprasti šių žanrų vertę ir jų vaidmenį literatūros evoliucijoje.
Jo svarbiausias darbas, „Naujoji drama“, atskleidžia jo gebėjimą kurti sudėtingas ir psichologiškai gilias istorijas, kurios nagrinėja universalias temas, tokias kaip meilė, pavydas ir likimas.
Nors pateiktame tekste nėra tiesioginių nuorodų į „Žaną Fresko“, galime daryti prielaidą, kad jis buvo vienas iš tų autorių, kurių kūryba, sekdama natūralizmo ar kitų literatūrinių srovių estetiką, nusipelnė dėmesio ir analizės. Jo darbai, galbūt kaip ir minėtų autorių, galėjo būti pamiršti laikui bėgant, tačiau jie vis tiek sudaro dalį platesnio Ispanijos literatūros peizažo.
Analizuojant tokius autorius kaip Tamajo ir Bauso, galima suprasti XIX a. Ispanijos dramos įvairovę ir raidą. Jo darbai, tokie kaip „Virginija“, „Valdinininkė“, „Meilės kvailybė“, „Motina ir dukra“, „Sniego gniužulas“ ir ypač „Naujoji drama“, atskleidžia skirtingas žanrines tendencijas ir autoriaus pastangas tyrinėti įvairias temas.
tags: #automobilis #zanas #fresko