Istorija apie automobilių varžybas Kauno rajone siekia ne tik šių dienų lenktynes, bet ir tolimus praeities įvykius, kurie formavo automobilių sporto tradicijas Lietuvoje. Nuo nelegalių gatvės lenktynių iki oficialių renginių „Nemuno žiede“ - tai ilgas ir turiningas kelias.
Automobilių sporto užuomazgos Lietuvoje
Nors automobilių sportas mūsų šalyje ypač suklestėjo vėlesniais metais, jo užuomazgos siekia dar prieškarį. Jau 1924 m. buvo įsteigta Klaipėdos krašto automobilių važiuotojų draugija, o 1926 m. Esama žinių, kad Kačerginės šilo keliukuose mėgėjų lygiu lenktyniauta taip pat dar prieš karą.
Kačerginė - Lietuvos automobilių sporto sostinė
Visgi, tik 1961 m. įvyko tai, kas ilgainiui Kačerginę pavertė Lietuvos automobilių sporto sostine. Kaune turėjęs vykti SSRS automobilininkų ralio čempionatas privertė ieškoti naujiems greičio ruožams tinkamos trasos. Ir ši trasa buvo atrasta Kačerginę kertančioje Kauno-Šakių plento atkarpoje. Vėlesniais metais ji buvo daug kartų tobulinama, plėtojama, rekonstruojama, kol 1976 m. E. Kačerginės „Nemuno žiedas“ užaugino daugybę žymių lenktynininkų, šalies čempionų, tarptautinių varžybų nugalėtojų, prizininkų. Tarp jų - Kauno automobilininkų sporto klubo įkūrėjas, „Kauno ralio“ organizatorius Vidmantas Jonas Čiutelė, tituluočiausias šalies lenktynininkas Stasys Brundza, Kastytis, Arvydas ir Saulius Girdauskai, Vilius Rožukas ir daugybė kitų automobilių sporto meistrų.
Kauno rajono meras Valerijus Makūnas dėkojo J. Mažeikiui už ilgametį automobilių ir motociklų sporto populiarinimą. J. Mažeikis pasakojo, kad Lietuvos automobilių istorijos užuomazgos siekia dar prieškarį.
Pernai Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Susisiekimo ministerija, Lietuvos techninių sporto šakų federacija ir Kauno rajono savivaldybė pasirašė memorandumą, kuriuo įsipareigojo gaivinti Kačerginės trasą.
„Taikos dragai“: moderni tradicija
Nuo nelegalių varžybų Kauno miesto gatvėse iki oficialių, mėgėjiškų lenktynių „Nemuno žiede“. Taip būtų galima apibūdinti „Taikos dragų“ varžybų istoriją. Kaip ir praėjusį kartą, „Taikos dragų“ varžybose galėjo dalyvauti kiekvienas panorėjęs. Užtenka turėti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, techniškai tvarkingą automobilį ir šalmą, kurį dėvėti buvo privaloma.
Į antrąsias „Taikos dragų“ varžybas, praėjusį ketvirtadienį, atvyko ne ką mažesnio kalibro automobiliai. Vis gi, automobilių variklių galios didinimu užsiimančios įmonės „Vimota“ įsteigtą prizą laimėjo 5 serijos „BMW“ savininkas, kurio vairuojamas automobilis turi 260 arklio galių ir 560 Nm sukimo momentą išvystantį dyzelinį variklį.
Turbūt pati išskirtiniausia „Taikos dragų“ varžybų savybė - visiška laisvė. Priklausomai nuo norų ir pajėgumų, varžybų dalyviai tarpusavyje galėjo „kapotis“ net 4 - 5 valandas. Tiek laiko turėtų užtekti norint pasikrauti gerų emocijų ir adrenalino visai savaite. Juk kiekvienas važiavimas trunka mažiau nei vieną minutę, galite tik įsivaizduoti kiek važiavimų galima padaryti per 2 ar net tas pačias 4 valandas.
Kaip pasakytų „Taikos dragų“ varžybų organizatoriai, kitas „greičio demonų“ susitikimas įvyks pirmąjį liepos ketvirtadienį, toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku. Durys į „Nemuno žiedą“, visiems greičio ištroškusiems automanams atsivers liepos 2-ą dieną, ketvirtadienį, 18.00 valandą.
Keltų istorija Nemunu
Nors pagrindinė tema yra automobilių sportas, neatsiejama Nemuno krašto istorijos dalis yra ir keltų istorija. Belaukiant modernaus kelto-laivo „Bisena“, kuris, jei viskas bus gerai, dar šią vasarą pradės pirmąjį turizmo sezoną, verta prisiminti ir senesnius laikus.
Apie 1930 m. Nemunu kursavo motorinis keltas (valtis skirta tik žmonėms kelti) tarp Kriūkų ir Seredžiaus. XX a. 7 dešimtmetį tarp Kriūkų ir Seredžiaus plaukiojo keltas su bure. XX a. 6 dešimtmetyje srovinis keltas per Nemuną kursavo tarp Kriūkų ir Seredžiaus. XX a. 4 dešimtmetyje tarp Kriūkų ir Seredžiaus plaukiojo keltas su bure.
1920 m. Nemuno atkarpoje tarp Vilkijos ir Jurbarko veikė 16 keltų. Dar keletas valtininkų keleivius per upę arba į garlaivius kėlė valtimis. Iš šių skaičių matyti, kad keltai per Nemuną buvo kas 3-4 kilometrai. Tiesa, XIX a. iki XX a. antrosios pusės keltai per Nemuną kėlė varomi irklais, vėjo ir upės srovės pagalba. Pastarieji, upės srovės pagalba varomi keltai savo greičiu nenusileido ir XX a. pabaigos motoriniams keltams.
1848 m. išleistoje knygoje „Rusijos imperijos karinė-statistinė apžvalga. Kauno gubernija“ apžvelgiant gubernijos upes rašoma, kad Kaune vasarą veikia pontoninis tiltas, o pavasarį ir rudenį kelia keltai. Kita, vienintelė perkėla per Nemuną Kauno gubernijoje yra Jurbarke, kur yra irklinis keltas pakeliantis 600 pūdų (9,6 t).
XX a. Jurbarke prieškaryje keltą laikė savininkai, koncesijos pagrindais sudarę sutartį su Kauno vandens kelių rajonu. 1936 m. pavasarį Kauno vandens kelių rajono šauliai laivininkystės inspektoriaus V. Jasučio iniciatyva perėmė keltą į savo rankas. Gavę susisiekimo ministerijos sutikimą pradėjo rengti skraidantį keltą. Laikinai, kol keltas bus parengtas, išnuomojo iš valdžios garlaivį „Klaipėda“, kuriuo kėlė per Nemuną keleivius. 1936 m. gegužės 25 d. laikraštyje „Lietuvos aidas“, skiltyje „Jurbarkas“ teigiama, kad Kauno vandens šaulių būrio statomas „keltas skraiduolis“ jau baigiamas statyti, ir tą pačią savaitę bus paleistas į darbą.
1999 m. pradėjo plaukioti Vilkijos upinis motorinis keltas „Vilkynė“. Jis reguliariai perkelia keleivius ir transporto priemones tarp Vilkijos (Kauno r.) ir Pavilkijo (Šakių r.). Daugiausia besikeliančiųjų būna vasarą, ypač, kai Pavilkijo trasoje vyksta automobilių sporto varžybos.
Iki Lietuvos valstybės atkūrimo keltai priklausomai nuo to, kieno žemėje jie veikė, priklausė arba miestams, arba dvarininkams, kurie keltus išnuomodavo keltininkams. Laikraštyje „Lietuvos žinios“ 1922 m. gegužės 27 d. straipsnyje „Dėl keltų sutvarkymo“ teigiama, kad vokiečių okupacinė valdžia 1918 m. keltus grąžino keltininkams, imdama nuo pastarųjų mokestį, o dvarininkams keltininkai nieko nemokėjo.
Automobilių kultūros evoliucija
Nors autotiuningas niekur nedingo, jis pasikeitė ir pamažėle iš gatvės kultūros tampa parodų, „show-off“ kultūra. Automobilių modifikavimo kultūra pasiekė savo apogėjų XX a. pradžioje, kai kone kiekvienas jaunuolis modifikavo savo automobilį.
Tuo metu tarp autoentuziastų populiariausi modeliai buvo vakarietiški automobiliai, tokie kaip pirmos ir antros kartos Volkswagen Golf, Audi 80 ir Audi Coupe, Opel Kadett GSi, BMW E30, Ford Sierra, Ford Probe, Ford Escort, ketvirtos kartos Honda Civic, Mercedes-Benz 190 ir W124 E klasės modelis. Dešimtmečio pabaigoje lietuviai pradėjo pasitikėti ir japoniškais automobiliais.
2001 metais pasirodė “The Fast and the Furious” filmas dar labiau išpopuliarinęs japoniškų automobilių kultūrą. Nors automobilių fanai egzistuoja tiek, kiek ir patys automobiliai, tačiau autokultūros bumas prasidėjo tik 1950-ais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Kaip ir dabar, didelio diametro ratlankiai buvo labai svarbi modifikuoto automobilio dalis, tik nebuvo kreipiama daug dėmesio į ratlankių gamintoją, kitus ratlankių matmenis ar į padangas. Milžiniška autotiuningo sritis buvo interjero modifikavimas. Buvo itin populiaru persiųti standartinius medžiaginius salonus oda, dažnai ryškiomis spalvomis, kartais derinant kelias spalvas.
2005 metais kai pasirodė trečiasis “The Fast and the Furious: Tokyo Drift” filmas, Lietuvoje pagaliau įsibėgėjo ekonomika ir atsirado variklių modifikavimo poreikis. Pamenu automobilių „drag“ varžybos būdavo tokios populiarios, kad žmonių gausybėje būdavo sunku prieiti prie atitvarų, kad padoriai pamatyti lenktynes.
Taigi, automobilių sportas visai kaip olimpinės žaidynės - vieno už kito geresnius rezultatus lenktynininkai demonstruoja kone kasmet. Štai ir „Autoplius Fast Lap“ lenktynių etape Jonas, vairuodamas „Mitsubishi Lancer Evolution“ automobilį, savo pavardę į trasos istoriją įrašė su 1 min. ir 13,073 sek. Savo paties rezultatą J. Poškus pagerino ketvirtajame „Autoplius Fast Lap“ lenktynių etape: 1 min. 11,986 sek. Visiškai teisinga sakyti, kad vos prieš kelis metus "Nemuno Žiede" pasiekti rekordai šiais metais yra ganėtinai dažnai pakartojami.
tags: #automobilu #varzybos #nemuno #parke