Nuo 1655 m. mūsų Tėvynės ūkis buvo svetimų jėgų žlugdomas, o žmonės skurdinti aštuonis kartus. Deja, ši skausminga Lietuvos patirtis dažnai nutylima arba apsiribojama pabirų žinių pateikimu.
1939 m. rugsėjo 19 d. į Vilnių įžengė sovietų tankai. Miestas ir Vilniaus kraštas buvo paveiktas Lenkijos karo su Vokietija ir SSRS. 1939 m. spalio 10 d. Lietuvai ir SSRS pasirašius vadinamąją savitarpio pagalbos sutartį, numačiusią Vilniaus kraštą perduoti Lietuvai, prasidėjo planingas Vilniaus turtų grobimas ir gabenimas į Sovietų Sąjungą. Yra pagrindo manyti, kad sovietų siekis kuo daugiau prisigrobti buvo tikroji vilkinimo perduoti šį kraštą Lietuvai priežastis. Lietuvos vyriausybė ne kartą diplomatiniais kanalais spaudė sovietus paskubinti šį reikalą. Iš mūsų užsienio reikalų ministro J. Urbšio pro memoria (1939 m. spalio 21 d.) matyti, jog V. Molotovas buvo pareiškęs (atrodo, spalio 19 d.) savo vyriausybės norą Vilniaus kraštą perduoti neatidėliojant (1, p. 111). Tačiau Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių galėjo prasidėti tik spalio 27 d. Iki jai įžengiant, sovietų kariuomenė spėjo išmontuoti ir išvežti modernaus radijo aparatų fabriko „Electrit“, popieriaus, aliejaus ir konservų fabrikų, spirito gamyklos, didžiųjų spaustuvių, radijo stoties įrengimus, klinikų rentgeno ir elektrofizioterapijos aparatūrą, karo ligoninės baldus, vaistus, tvarsliavą (2, p. Buvo nusiaubtas geležinkelių ūkis: paimti 97 garvežiai, 1 500 vagonų, keletas traukinių sąstatų, išmontuotos ir išvežtos elektros stotelės, pabėgių atsargos. Iš statytos Turniškių elektrinės paimta žemės kasimo technika, net kastuvai ir kirviai (3, p. 42).
Skelbiami dokumentai leidžia papildyti istorikų žinias ir susidaryti tikroviškesnį vaizdą apie gamybos, ryšių, transporto priemonių grobstymą, jo būdus ir trukmę. Paaiškėjo, kad sovietų šeimininkavimas nesiliovė ir po Lietuvos kariuomenės įžengimo į Vilniaus kraštą. Pavyzdžiui, 1939 m. lapkričio 7 d. iš Kirtimų aerodromo goniometrinės stoties rusų karininkai išvijo budėjusius sargą ir techniką, po to išsivežė visus jos įrengimus (4, p. 352). Taip pat sovietai pagrobė miesto sukauptas anglies atsargas, vežė net aplūžiusius sunkvežimius (1, p. 106), paėmė miesto ryšio priemones, išgrobstė intendentūros sandėlius, nusiaubė Pabradės pieninę. Skatino varguomenę kirsti miškus (buvo kertami ir parkų medžiai), iš valstybinių sandėlių ėmė anglis ir malkas, neturtingiems valstiečiams dalijo dvarų gyvulius. Įdomu, kad kai kurių įmonių (aliejaus ir spirito) darbininkai priešinosi, todėl buvo panaudota karinė jėga įrengimams paimti (1, p. 106). Susidūrus su pasipriešinimu, grobimą bandyta užmaskuoti darbininkų valia. Antai iš „Electrit“ fabriko darbininkų tarybos (sudarytos sovietų) buvo pareikalauta priimti nutarimą dėl jo įrengimų perkėlimo į SSRS. Tarybos nariai vieningai atsisakė paklusti, todėl buvo suimti. Naujai sudaryta įbauginta taryba pritarė, kad įrengimai būtų paimti „darbininkams pageidaujant“ (5, p. 22). Buvo griebtiamasi ir paprastesnio būdo - į įmones pradėta skirti savo komisarus, kurie ir išspręsdavo įrengimų paėmimo klausimą.
Iš bankų buvo paimta vertybių ir dokumentų. Raudonieji plėšikai siaubė miesto įstaigas ir gyventojų butus, atrodo, daugiausia suimtųjų ar pasislėpusių gyventojų. Iš magistratūros ir kuratorijos rūmų buvo paimti visi baldai, išluptas parketas (1, p. 106). Iš butų grobti baldai, muzikos instrumentai, parketas, durų užraktai, vandens kriauklės ir kt. 1939 m. spalio 29 d. Vilniuje I. Šeinius matė tokius vaizdus: „Štai ten brazda sovietinis sunkvežimis, perkrautas iki patrūkimo civiliniais baldais. Žalia pliušinė sofa pastatyta galu tarp <…> kėdžių. Nepalikta nė išsikerojusi palmė <…>, pravažiuoja du <…> sunkvežimiai, prikrauti vandentiekio vamzdžių, radiatorių ir šviesiai margiausios elektros armatūros“ (5, p. Sunkvežimiai su turtu keliavo viena kryptimi - į geležinkelio stotį, o iš jos - į Rytus. Nesuprantama, kokiu tikslu išsigabeno karstus. Gabenta ir kitais keliais: „Kiek prisižiūrėjom, kai vežė turtą visais Eišiškių keliais… Vežė duris ir langus, skrynias ir visa, ką galėjo“ (6). Gėrybės buvo išvežamos sunkvežimiais be numerių. Lietuvos pareigūnams vis žadėjo ir žadėjo uždėti numerius. Nenorėjo, kad grobstytojai būtų identifikuoti. Pavieniai plėšikai - „saviveiklininkai“ griebė viską, ką pamatę. „Gyventojai skųsdavosi, kad naktimis, komendanto valandomis, kariai plėšia mažas privačias parduotuves“ (7). Bevaisės buvo Lietuvos vyriausybės pastangos sustabdyti turto išvežimą.
Iš dalies galima sutikti su tuometinio Vilniaus lietuvių veikėjo J. Cicėno išsakyta mintimi, kad „Medžiaginės gėrybės dar niekis, bet didžiausia vagystė - tai archyvų išgrobimas“ (8, p. 245). Lietuvos įstaigos nustatė, kad vien 1939 m. spalio 14-22 dienomis iš Vilniaus buvo išvežta apie 20 000 egz. XVI-XIX a. senųjų aktų, Bajorų ir Mokytojų institutų, Liaudies mokyklų direkcijos, Vilniaus bajorų suvažiavimo ir kiti archyvai, apie 422,5 tūkst. egz. ir 10 tūkst. ryšulių (1, p. 157). Nepagailėta kultūros, mokslo, švietimo įstaigų. Iš kai kurių mokyklų buvo paimtos mokymo priemonės ir inventorius, iš Vrublevskių bibliotekos Lietuvos valstybės istorijos skyriaus išgabenta vertingų knygų 72 tomai, iš LDK skyriaus - 678 tomai, iš Lituanistikos Vilniaus skyriaus - 435 tomai ir kt. (1, p. 157-158); išvežti 356 muziejiniai eksponatai (9, p. 142). Su vertybėmis elgtasi barbariškai. J. Cicėnas rašė: „Vežė istoriją kaip kokį mėšlą sunkvežimiais ir mėžė į gyvulinius vagonus“ (6, p. 245). Pagal jį, buvo išvežta keliolika vagonų archyvinės medžiagos, knygų. Tačiau tyrinėtojas J. Matusevičius nurodo, kad vien iš Vilniaus valstybinio archyvo buvo išvežta apie 18 vagonų archyvinės medžiagos (9, p. 142). Pagrobus unikalias knygas, archyvus, mokymo priemones, buvo padaryta didžiulė žala Lietuvos kultūrai, mokslui. Pagrįstai I. Šeinius aimanavo: „Bolševikai išsiveža Lietuvos istoriją…“ (5, p. 18).
Lietuvos valdžia ne kartą kreipėsi į SSRS aukštus pareigūnus, kad būtų sustabdytas turto, kultūros vertybių išvežimas, o kas paimta - grąžinta. Girdėjo arba pažadus, arba išsisukinėjimą, bet dažniausiai nesulaukdavo atsakymų į memorandumus, griežčiau suformuluotų diplomatinių raštų nepriiminėjo. Į 1940 m. vasario 24 d. Lietuvos vyriausybės memorandumą dėl išvežto iš Vilniaus turto SSRS užsienio reikalų liaudies komisariatas teikėsi atsakyti tik gegužės 19 d. Atsakymas buvo neigiamas ir motyvuotas tuo, kad 1939 m. spalio 10 d. sutartimi Sovietų Sąjunga neįsipareigojo grąžinti turtų, net jeigu jie buvo išvežti (1, p. 180). Iš tiesų, sutartyje nekalbama apie turtinius įsipareigojimus. Lietuvos derybininkai patikėjo žodiniu sovietų pažadu, kad Vilniaus kultūrinės vertybės pereis Lietuvos žinion. Spalio 22 d. Lietuvos pasiuntinys L. Natkevičius išgirdo panašaus turinio patikinimą iš SSRS Liaudies komisarų tarybos pirmininko V. Molotovo (1, p. 158), o 1940 m. kovo 16 d. pasiuntiniui vėl iškėlus garvežių, vagonų ir fabrikų grąžinimo klausimą, SSRS vyriausybės vadovas jau atvirai ėmė grasinti, kad už grąžintą Vilnių Lietuva yra skolinga, ir skolinga daugiau nei išvežtas turtas (10, p. 445). Kaip žinome, greitai ir pati Lietuva tapo Maskvos grobiu.
Istorikų darbuose nepavyko aptikti Vilniaus ir jo krašto plėšimų tikslų, pasekmių įvertinimo. Būtų nedovanotina klaida turto grobimą vertinti vien kaip jo netektį. Šitaip elgdamosi sovietai sąmoningai silpnino Vilniaus gamybinį potencialą, kad papildomai būtų sukomplikuotos Lietuvos valdžios galimybės išspręsti nuo karo pradžios besikaupusias krašte ekonomines, socialines problemas, sukeltas Vilniaus krašto žmonių nepasitenkinimas Lietuvos valdžia ir palengvinta šalies okupacija. Sovietų išskaičiavimas buvo paprastas: įrengimus praradusios įmonės negalės dirbti, daugės bedarbių ir Lietuvos vyriausybės rūpesčių jiems padėti, prastės žmonių materialinė padėtis ir priešiškumas valdžiai. Dėl vykusio karo daugelis įmonių buvo praradusios apsirūpinimo žaliavomis ir prekių realizavimo rinkas, todėl jos dar rugsėjo mėn. užsidarė. Spalio mėn. neveikiančių įmonių padaugėjo dėl prarastų įrengimų, mašinų. Gatvėje atsidūrė jų darbininkai. Pagal šaltinius, vien radijo aparatų fabrike „Electrit“ dirbo 2 000 darbininkų (1, p. 105). Kitur rašoma, kad sezono metu dirbdavo iki 1 000 darbininkų, 1937 m. pagamino 30 tūkst. radijo aparatų už 6,7 mln. zlotų (11, p. 57). Keletas šimtų darbininkų statė Turniškių elektrinę. Pažymėtina, kad ir iki karo Vilniuje būta daug bedarbių (1937 m. per 37 tūkst.). Jų gretas papildė sovietai savo plėšimo politika, o kai kurie istorikai kaltę už pramonės gamybos nuosmukį, nedarbą begėdiškai vertė Lietuvos valdžiai (12, p. Sovietai savo politika sukūrė Lietuvos vyriausybei ir kitų problemų, krašto žmonių nepasitenkinimo židinių. Turima mintyje savavališkas miškų kirtimas, dvarininkų turto išdalijimas. Lietuvos valdžia negalėjo taikstytis su savivale, todėl sekvestravo neteisėtai iškirstą medieną (apie 158 tūkst. m3). Mažinant „nukentėjusiųjų“ priešiškumą, sekvestruotą medieną leista išpirkti per 5 metus lengvatinėmis sąlygomis, t. y. nemokant palūkanų (2, p. 58). Laikydamasi nuosavybės neliečiamumo principo, Lietuvos valstybinės institucijos padėjo dvarininkams atgauti valstiečių paimtą jų turtą. Aišku, pastarieji jautėsi nuskriausti. Stalinui nubrėžus sieną su Gudija už 30 km nuo Vilniaus, paaštrėjo vilniečių maitinimo krizė. Mat dėl susiaurėjusio miesto hinterlando sumažėjo jo gyventojams žemės ūkio gaminius tiekusiųjų kontingentas.
Po 1990 m. Kovo 11-osios ekspertai apskaičiavo 1940-1941 m. bei vėliau sovietinio okupanto Lietuvai padarytus nuostolius. Iki šiol mūsų istoriografijoje apeitas SSRS kariuomenės įgulų atsiradimo Lietuvoje poveikis šalies ekonomikai. Jas reikėjo aprūpinti kareivinėmis, aerodromais, poligonais, svetima kariuomenė naudojosi Lietuvos geležinkeliais, ryšių priemonėmis. 1939 m. spalio 28 d. Lietuvos vyriausybės ir SSRS karo komisijų susitarimu Lietuva įsipareigojo kiek galėdama visomis priemonėmis padėti sovietų kariuomenei apsirūpinti statybos medžiaga, technika ir darbo jėga (1, p. 144). Tačiau sovietai visai būdais vilkino susitarimus dėl atsiskaitymų už gaunamas paslaugas. SSRS karo komisija kėlė vis naujus reikalavimus, pavyzdžiui, leisti apsigyventi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje įgulų vadų šeimoms. Estai atmetė šį reikalavimą, motyvuodami, kad butų trūksta patiems estams (1, p. 160). Iš 1940 m. kovo 9 d. Lietuvos URM Politikos departamento direktoriaus E. Turausko pro memorios aiškėja, kad sovietų kariuomenė pradėjo tuštinti parduotuves anksčiau nei iki šiol manyta, t. y. dar iki okupacijos. Šis aukštas pareigūnas kėlė klausimą, ar Lietuvos ūkiui nedaro žalos tai, kad įgulų kariai supirkinėjo importuotas, bet ne vietos gamybos prekes (laikrodžius, radijo aparatus, baltinius ir kt.) ir siūlė Vyriausybei išstudijuoti šį reikalą (1, p. 167). Keista, kad jam nebuvo aišku, jog Lietuva už tas prekes buvo išleidusi užsienio valiutą, o iš sovietinių kareivių gavo uždarus, mažaverčius rublius. Be to, tais pirkimais buvo išbalansuojama, skurdinama prekių rinka ir įtvirtinama rublio apyvarta. SSRS vadovybė 1939 m. lapkričio 3 d. Ekonominės tarybos prie SSRS Liaudies komisarų tarybos nutarimu sudarė galimybes šiam procesui, leisdama 25% algos, komandiruotpinigių įgulų karininkams, liktiniams mokėti litais (10, p. 346-347). 1940 m. gegužės 4 d. Politbiuro sprendimu pasirūpinta, kad Lietuvos prekes galėtų lengviau pirkti ir įgulų kareiviai, jaunieji kariuomenės vadai. Nuo gegužės 1 d. jiems mėnesinė iki 100 rublių alga pradėta mokėti vien litais, o gaunantiems per 100 rublių - 15 proc. (10, p. 508). Lietuvos valdžia ne kartą prašė, kad SSRS išpirktų paskleistus rublius, tačiau 1940 m. kovo 16 d. V. Molotovas pokalbyje su mūsų pasiuntiniu T. Natkevičiumi atrėžė: „Šio klausimo nelaikau aktualiu“ (10, p. Didžiausią pavojų Lietuvos valstybės finansams, bankams, lito stabilumui kėlė ne karių, o karinių įgulų „pirkimai“. Maisto produktus ir kitas prekes įguloms tiekė daugiausia „Maistas“ ir „Lietūkis“, kasdien įsiskolinimas pastarosioms augo, nes su jomis nebuvo atsiskaitoma. E. Galvanauskas teisingai konstatavo: „Vis labiau aiškėjo, kad bolševikiška Rusijos vyriausybė yra pasiryžusi apiplėšti Lietuvą, priversti ją išlaikyti įvestas įgulas <…>“ (13, p. 75). „Maistas“, „Lietūkis“ ir kitos įmonės, negaudamos pinigų iš įgulų, klimpo į skolas Lietuvos bankui bei kitiems bankams taip klampindamos juos. Dėl to kilo bankų nemokumo grėsmė, mažėjo įmonių mokėjimai biudžetui, buvo klibinamas pasitikėjimas litu. Taip pat įgulos nemokėjo už naudojimąsi ryšių priemonėmis, geležinkeliais, statybų rangovams, muito už jos įvežamas medžiagas ir prekes, nuomos, nes nebuvo gavusios Maskvos nurodymų dėl atsiskaitymų tvarkos. Apie šiuos nenormalumus 1939 m. lapkričio 17 d. N. Pozdniakovas signalizavo V. Molotovui ir pabrėžė, kad įgulų nejautrumas Lietuvos valdžios viršūnėse kelia nuoskaudas (10, p. 355-257). Lietuvos vyriausybė diplomatiniais kanalais kėlė atsiskaitymų klausimą, bet buvo siuntinėjama nuo Ainošiaus prie Kaipošiaus. Maskva rasdavo įvairiausių pretekstų vilkinti reikalą. Pavyzdžiui, pasiūlė surengti sovietų ir Lietuvos geležinkelininkų konferenciją susisiekimui tarp SSRS ir Lietuvos aptarti (10, p. 379), t. y. nieko nespręsti. Kuo toliau, tuo labiau Maskva spaudė Lietuvą daryti nuolaidas: 1940 m. vasario 19 d. nurodė pasiuntiniams Lietuvoje ir Latvijoje pasiekti žemės ir pastatų nuompinigių sumažinimo, nesutiko, kad statybos darbus atliktų Lietuvos valdžios sukurta rangovų sąjunga; siekė įgulų pastatų kapitalinį remontą užkrauti Lietuvai (10, p. 440, 489). Derybos dėl nuomos ir statybų nebuvo baigtos dar ir 1940 m. balandį. Visiškai aišku, kad SSRS sėkmingai nudelsė atsiskaitymą iki Lietuvos okupacijos. Skolos Lietuvai galėjo susidaryti nemažos, kadangi vien per 1940 m. pirmąjį ketvirtį buvo numatyta įgulose atlikti statybos darbų, joms sunaudoti medžiagų už 4,5 mln. litų, o įguloms išlaikyti asignuota 1,5 mln. rublių, kurių dalis (algų) išmokėta litais (10, p.
Prieš pradedant kalbėti apie okupacijos poveikį Lietuvos ūkiui, būtina trumpai susipažinti su šalies ekonomine padėtimi 1940 m. pirmojoje pusėje. Sovietinė propaganda kalte kalė žmonėms mintį apie Lietuvos išgyventą ūkio krizę, žmonių skurdą. Šito okupantui reikėjo mažiau susivokiančiuosius patraukti į savo pusę ir užmaskuoti savąją skurdinimo politiką. Nepaisant karo ir Vilniaus atgavimo sukeltų komplikacijų, Lietuvos ekonominė padėtis, pagrindiniai jos rodikliai buvo geri. Šitai 1940 m. liepos 12 d. pripažino naujasis finansų ministras J. Vaišnoras: „Mūsų bendra ekonomine padėtimi <…> nusiskųsti netenka. Tiek mūsų valstybės iždo ... Gimęs 1906 m. Kluonalių kaime, ūkininkų Jono Sabaliausko ir Karolinos Zastartaitės šeimoje, kurioje augo 4 broliai ir 2 seserys, nuo mažens buvo pratinamas prie ūkio darbų, nes turimi 25 ha žemės reikalavo daug darbo rankų. 1923 m. Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos dalimi, jis be tėvų sutikimo ten ir patraukė, kad būtų arčiau automobilių ir galėtų siekti savo svajonės, nes Klaipėdoje automobilių buvo gerokai daugiau negu Kretingoje, kur 1922 m. buvo užregistruotas tik vienas automobilis. Pas vietinį verslininką, kelių automobilių savininką išmokęs ne tik juos prižiūrėti, bet ir valdyti, vos tik sulaukęs pilnametystės Povilas išlaikė egzaminus ir įgijo teisę vairuoti automobilį, nors Lietuvoje jų 1926 m. Nepriklausomoje Lietuvoje pirmosios eismo taisyklės buvo patvirtintos 1920 m. ir turėjo tik 12 skirsnių. Nors ir netobulos, bet tai buvo pirmasis toks lietuviškas dokumentas, vėliau kelis kartus taisytos ir papildytos. 1925 m. buvo išleistos „Plentais važinėti taisyklės“, kuriose nustatytas transporto priemonių judėjimas plentais ir vieškeliais, apibrėžti techniniai reikalavimai, atsirado ir registracijos numeriai, nors kokie jie turi būti, nenurodyta. Tik 1931 m. išėjus „Autovežių įstatymui“, atsirado prievolė transporto priemones įregistruoti išduodant leidimus ir valstybinius numerius, o „šoferiais“ galėjo būti ne jaunesni negu 18 m. asmenys, išlaikę vairuotojo egzaminus ir turintys „šoferio“ knygelę. P. Sabaliauskas 1926 m. pašauktas į privalomą karinę tarnybą, turėdamas vairuotojo teises, užsiėmė išsvajota veikla, lengvuoju automobiliu vežiodamas aukšto rango karininkus ne tik jų tarnybos metu, bet ir laisvalaikiu. Tarnybos Lietuvos kariuomenėje metu, jis ne tik įgijo patirties vairuojant įvairių markių automobilius, bet ir juos prižiūrint bei remontuojant. Jis vėliau ne kartą šeimoje yra juokavęs, kad su malonumu kariuomenėje būtų atitarnavęs ir už savo brolius. Vis dėlto meilė automobiliams nugalėjo ir po kelerių metų P. Sabaliauskas su vienu iš brolių Kretingoje pradėjo automobilių nuomos verslą. XX a. 4-o deš. pradžioje Lietuvoje buvo registruota gerokai daugiau automobilių ir autobusų nei anksčiau, kurių poreikis, kylant žmonių pragyvenimo lygiui, vis didėjo. 1931 m. Kretingoje automobilių nuomos paslaugą siūlė 2 asmenys, kai 1934 m. Kretingos telefonų sąraše atsirado ir Aušros g. Savo veiklos pradžioje broliams Sabaliauskams pavykdavo gana pigiai įsigyti nenaujas, dažnai sugedusias ar patyrusias eismo įvykį transporto priemones, jas sėkmingai suremontuoti ir naudoti pervežant automobiliais įvairius krovinius ar keleivius autobusais iš Kretingos į Palangą. Keleivių pervežimui JAV pagamintais autobusais „Ford AA“ 1928 m. buvo samdomi bilietus pardavinėjantys konduktoriai. Tarp jų pasitaikydavo ir ne visai sąžiningų, kurie dalį pinigų už parduotus bilietus pasilikdavo sau. Jau sovietiniais metais, bendraudamas su artimaisiais, P. Draugiški santykiai jį siejo su metais vyresniu grafo Aleksandro Tiškevičiaus asmeniniu vairuotoju Pranu Gedrimu, kuris savo auksarankį bičiulį kviesdavo padėti remontuoti grafo šeimos automobilius. P. Sabaliauskas vežiojo ne tik keleivius, bet taip pat ir iš Klaipėdos uosto į Kauną įvairius krovinius, tarp kurių būta ir laivais atplukdytų egzotinių vaisių, o pašto furgonais ir laiškus bei siuntas. Pašto autobusais buvo vežiojamas ne tik paštas, bet ir keleiviai. 1939 m. šalies pašto valdybos sudarytame maršruto Palanga-Kretinga autobusų vasaros tvarkaraštyje surašytos bilietų kainos, kelionių tvarka ir lengvatos. Pašto autobusai tarp šių miestų vasaros sezono metu kursavo net 10 kartų per dieną, sustodami Pryšmančiuose, Virkštininkuose ir vieną kartą užsukdami į Kretingos geležinkelio stotį pasitikti iš Kauno atvykstančio kurortinio traukinio. Pašto siuntų iš Palangos ir į Palangą pristatymui buvo skiriamas išskirtinis dėmesys, nes vasarą, kai ten su šeima ilsėdavosi šalies prezidentas Antanas Smetona, ji buvo vadinama laikinąja sostine. Bilietai, įvertinus to meto nacionalinės valiutos lito perkamąją galią, buvo gana brangūs, nors jie ir negalėjo būti pigesni, kai 1 l benzino kainavo 0,8-0,9 Lt, o nuo 1936 m. visoje šalyje naudojamas motorinas buvo pardavinėjamas ir po 0,98 Lt. Taksi automobilių ir autobusų stovėjimo vieta Kretingos centre buvo Viešosios aikštės pietinėje dalyje, priešais notaro Jono Kentros namą prie miesto sodelio. Aikštėje buvo įrengtos ir 2 degalinės. Apie 1930 m. pietrytinėje aikštės dalyje buvo įkurta krautuvininko Abramo Zolkovo valdoma „Shell“ bendrovės degalinė, kiek vėliau kita Klaipėdos akcinės bendrovės „Litpetrol“ degalinė įsikūrė priešais Salomono Izraelovičiaus namą šiaurinėje aikštės dalyje. Degalų talpos buvo paslėptos po grindiniu, kai pačios kolonėlės su ant jų užrašytu parduodamų degalų bendrovės pavadinimu, buvo įrengtos ant neaukštos pakylos šalia šaligatvio. Nuo 1936 m. kovo 31 d. Lietuvoje įsigaliojo įstatymas, vietoje benzino įvedęs motoriną, kurį sudarė 75 proc. benzino ir 25 proc. dehidratuoto denatūruoto spirito mišinys. Nors viešumoje buvo teigiama apie siekį atpiginti degalus, kai 1 l benzino tuo metu kainavo apie 90 ct, bet po šio įstatymo įvedimo 1 l motorino degalinės pardavinėjo jau po 98 ct. Šiuo įstatymu buvo siekta finansiškai paremti spirito gamintojus ir grūdų bei bulvių augintojus, taip pat atpiginti degalus, nors dėl didelių sąnaudų atpiginti degalų nepavyko. Nuo jo laikymosi buvo atleisti valdžios, diplomatinio korpuso, kariuomenės, gaisrinės, greitosios pagalbos ir kitų spec. tarnybų automobiliai. Nors šalies automobilininkai skundėsi, kad motorino įvedimas pabrangino automobilių eksploataciją ir skatino jų dalių greitesnį nusidėvėjimą, motorinas kaip pagrindinė autotransporto kuro rūšis liko iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos. Apie 1934 m. Sabaliauskų šeima įsigijo nemažą žemės sklypą Vytauto g. Nr. 53 ir čia pradėjo kurti savo gyvenimą. Tuomet šis sklypas tęsėsi iki dabartinės J. Pabrėžos gatvės, čia buvo pastatytas gyvenamas namas ir ūkiniai pastatai, čia nuo 1937 m. Apie 1937 m. P. Sabaliauskas įsigijo naują lengvąjį JAV pagamintą automobilį „Willys Six“ 1931 m., registracijos Nr. Kr. 54, kuriuo ypač didžiavosi, nes tuo metu automobiliais važinėjosi tik gana pasiturintys žmonės. 1940 m. vasarą Lietuvą okupavus sovietinei kariuomenei, visi privatūs automobiliai turėjo būti nacionalizuoti ir perduoti valdžios įstaigoms, saugumo organams ar kariuomenei. Tai sužinoję, žmonės stengėsi sunkiai įsigytą brangų turtą paslėpti. Taip padarė ir P. Sabaliauskas, savo automobilį paslėpęs ūkiniame pastate po šiaudais, kai Kluonalių kaime naujai pastatytas šeimos namas buvo nacionalizuotas, pervežtas į kitą vietą ir sovietmečiu tarnavo Kretingos vaismedžių medelyno administracijai. 1944 m. 1945 m. sausio pabaigoje, sovietinei kariuomenei užėmus Klaipėdą ir frontui nusiritus į vakarus, P. Sabaliausko šeima atgavo savo namus, o jis pats pradėjo dirbti Kretingos miesto priešgaisrinės apsaugos tarnybos vairuotoju, daug prisidėjęs prie technikos remonto ir jos atstatymo. Pokario metais Lietuvoje galėjai išvysti ir malkomis kūrenamus sunkvežimius, kurie priminė XIX a. 1947 m. P. Sabaliauskas, vedęs kretingiškę Liudviką Puščiūtę, 1948 m. susilaukė sūnaus Petro. Deja, bet jaujoje patikimai paslėpto automobilio išsaugoti nepavyko. Per vieno kaimynų plepumą apie paslėptą automobilį sužinoję plėšikaujantys sovietų kariškiai atvyko tuomet, kai P. Sabaliauskas dirbo gaisrinėje naktinėje pamainoje, o namuose buvo vien garbaus amžiaus sulaukęs tėvas. Jį užrakinus rūsyje, apynaujis automobilis buvo pakrautas į krovininį automobilį ir išvežtas nežinoma kryptimi. P. Sabaliauskas sunkiai išgyveno šią netektį ir daugiau jokio asmeninio automobilio savo gyvenime nebeturėjo. Dirbdamas ir gaisrinėje, ir ligoninėje vairuotoju, laisvalaikiu iš senų autodetalių konstravo savos gamybos traktorius, kuriuos važiuojančius gatve teko matyti ir šio straipsnio autoriui. Šį pasaulį legendinis Kretingos „šoferis“ paliko 1975 m.
UAB „Manvesta” - tai įmonė, įkurta 1997 metais, turinti ilgametę ir nepriekaištingą patirtį transporto ir logistikos srityse, šiandieną esanti viena stipriausių ir didžiausių transporto bendrovių šiame sektoriuje. Kompanija teikia visus automobilių logistikos sprendimus automobilių gamintojams, atstovams, automobilių nuomos kompanijoms, pirkėjams ir pardavėjams, taip pat bendrųjų krovinių pervežimų paslaugas. Įmonės veikla apima visą Europą. Manvesta Vilnius: Ukmergės g. 219, LT-07152 Vilnius. Manvesta Kaunas: Jonavos g.
NNL LT, UAB pagrindinės veiklos: Sandėliavimas, Komplektavimas, Ženklinimas ir dokumentai, Transportavimas, Šviežios žuvies logistika, Tarptautiniai pervežimai. Sandėliavimas: Produkcijos sandėliavimo paslaugą NNL įmonių grupė teikia nuo 2002 metų.
Wolfturas express, UAB - keliautiliux.lt įmonė teikianti Transporto paslaugas, keleivių pervežimo paslaugas, siuntų vežimo paslaugas. prisitaiko prie jų poreikių ir norų. funkcionalumą.
Slapukas (angl. Cookie) - tai mažas tekstinis failas, kurį interneto svetainė įrašo į Jūsų kompiuterio arba mobilaus prietaiso naršyklę, kai Jūs apsilankote svetainėje. Slapukai taip pat naudojami tam, kad būtų užregistruota, ar sutinkate, kad Bendrovės svetainėje būtų naudojami slapukai, kad šis klausimas nebūtų užduodamas kiekvieną kartą apsilankant svetainėje. prisitaiko prie jų poreikių ir norų. funkcionalumą. Pavyzdžiui, šie slapukai prisimena Jūsų pageidaujamą kalbą, paieškas ir anksčiau peržiūrėtas paslaugas/prekes. nereikėtų iš naujo įvesti prisijungimo duomenų. Šiuos slapukus naudojame įgyti įžvalgų apie tai, kaip mūsų lankytojai naudojasi Bendrovės svetaine. atėjote, bei informaciją apie datą ir laiką. naudotus paieškos žodžius ir kt. sužinotume, kaip vartotojai naršo mūsų svetainėje po to, kai jiems parodoma reklama internete. reklamą.
„Pixel“ žyma - tai yra vadinamas (angl. web beacons), (angl. clear GIFs) arba paslėptas programinis kodas. vaizdą (paprastai nematomą) apie Jūsų veiksmus, kuriuos atliekate mūsų svetainėje. persiunčiama į “Pixel” paslaugų tiekėjo serverį, priešingai nei slapukai įrašydami į Jūsų naršyklę. atliekate mūsų svetainėje.
Mūsų svetainėje yra nuorodų į kitų asmenų, įmonių ar organizacijų interneto tinklalapius. Bendrovė nėra atsakinga už tokių interneto tinklalapių turinį ar jų naudojamus privatumo užtikrinimo principus. Bendrovės naudoja surinktus duomenis analizei iki trejų metų. slapuko tipo (vieną dieną, savaitę ar mėnesį), bet kai kuriais atvejais gali galioti ir iki dvejų metų. Jeigu ketinate įgyvendinti savo teises, galite kreiptis į Bendrovę el. įgyvendinant savo teises, Jūs privalote tinkamai patvirtinti savo asmens tapatybę. teikiant individualizuotus rinkodaros pasiūlymus, jūs galite būti priskirtas atitinkamai klientų kategorijai. susisiekę su mumis el.
- Taisydamas vis pagalvoju, kad reikėtų naujo. Kai iš redakcijos telefonu pranešė, jog aš laimėjau dviratį, nepatikėjau. Net pamaniau - gal kas pokštauja ar kokie apgavikai skambina. Paaiškino, kad kitą dieną bus paskelbta laikraštyje. - O mano mama - žemaitė, tėtis - aukštaitis iš pa Utenas. Abu politiniai kaliniai. Taigi ir aš gimęs Uchtos mieste, Komijoje. Mama buvo partizanų ryšininkė ir apskritai jos šeima žiauriai nukentėjo. Grįžom į Marijampolę, tuometį Kapsuką. Mama buvo medicinos sesuo, bet dėl praeities Centrinėje ligoninėje net negalėjo įsidarbinti, - Vytautas prisiminė, kaip penktoje klasėje auklėtoja, pati grįžusi iš tremties, paklausė, kur gimė. - Atsakiau, kad Uchtoje. Vytautas ir Vilija baigė Kalvarijos maisto pramonės technikumą. - Atvežė mus „paziuku“ ir paleido. O aplinkui žiaurus molis. - Mums visa tai buvo savotiška egzotika, - prisipažįsta Vilija. - Buvom vien jaunimas ir smagiai leisdavom laiką. - Norėjau mašinos. Tad dirbau Jamalo pusiasalyje, tiesėm geležinkelį. Pagal tuometę tvarką automobilis turėjo atkeliauti į Vilnių, tačiau 1990-aisiais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, viskas nutrūko. - Į Pasvalį persikraustėm 2003-iaisiais dėl susiklosčiusių darbo aplinkybių, - atskleidžia Velučiai. - Tuomet Pasvalio sūrinė plėtėsi ir čia reikėjo naujų darbuotojų. Atvažiavom, kai mūsų dukra Gintarė buvo penktokė, o sūnus Paulius - antrokas. Abu ėjo į Lėvens mokyklą. Dabar dukra jau baigusi anglų ir rusų lingvistikos studijas, o sūnus dar ieško savojo kelio. - Mes tik atvažiavę, čia tuoj daug keliavom. - Labai mėgstu teatrą, - dar vieną pomėgį atskleidžia Vilija, prisimena ir panevėžiečio režisieriaus Juozo Miltinio spektaklius. - Gerai nepažįstam šio krašto žmonių, bet asmenybės visada domina. - O aš svajoju mokytis keramikos.
