Panerių memorialas, esantis Vilniaus pakraštyje, yra vienas didžiausių Holokausto liudijimų Lietuvoje ir tarptautiniu mastu žinoma masinių žudynių vieta. Antrojo pasaulinio karo metais nacių ir jų kolaborantų čia įvykdytos žudynės pasiglemžė dešimtis tūkstančių žmonių, daugiausia - žydų tautybės. Šiandien Paneriai yra ne tik tragiškos istorijos liudininkas, bet ir vieta, kur vyksta nuolatiniai tyrimai, ieškoma naujų supratimų apie praeitį ir puoselėjama atmintis apie aukas.
Istorinis kontekstas ir žudynių mastai
Panerių miškas tapo masinių žudynių vieta 1941-1944 metais. Nacių okupacijos pradžioje, 1941 m. birželį, vokiečiai atkreipė dėmesį į netoliese esančią nebaigtą statyti degalų bazę. Šią vietą, kurioje jau buvo iškastos duobės, naciai pritaikė masinėms žudynėms. Persekiojimai ir žudynės prasidėjo vos naciams užėmus Vilnių. Vilniaus Ypatingasis būrys, pavaldus nacistinės Vokietijos saugumo tarnybai, vykdė egzekucijas, o naujausiais duomenimis, Paneriuose buvo nužudyta apie 70 tūkstančių žmonių.
Intensyviausias žydų sušaudymų laikotarpis Paneriuose prasidėjo 1941 m. rugsėjį ir tęsėsi iki lapkričio pradžios, kai buvo nužudyta apie 20 000 Vilniaus krašto žydų. Nuo 1942 m. žydai iš Vilniaus geto Paneriuose buvo naikinami nedidelėmis grupėmis. 1943 m. balandį, likviduojant mažesnius getus Vilniaus apskrityje, Paneriuose buvo sušaudyta apie 7500 žydų, o rugsėjo 23 d., likvidavus Vilniaus getą, - keli šimtai senelių ir ligonių. Nuo 1943 m. rugsėjo pabaigos iki lapkričio pradžios Paneriuose sušaudyta iki 1000 buvusių Vilniaus geto kalinių, mėginusių pabėgti. Dar apie 2000-2300 žydų iš darbo stovyklų buvo sušaudyta 1944 m.
Tačiau Paneriuose aukomis tapo ne tik žydai. Tarp jų buvo lietuviškos rinktinės kariai, romų tautybės žmonės, lenkų pasipriešinimo judėjimo dalyviai, komunistai ir sovietiniai karo belaisviai. Iš viso Paneriuose, remiantis 1944 m. rugpjūtį dirbusios Ypatingosios valstybinės komisijos nustatymais, buvo nužudyta daugiau kaip 100 000 žmonių. Paneriai yra antra pagal nužudytų žmonių skaičių (po Babi Jaro Ukrainoje) masinių žudynių vieta Rytų Europoje.
„Žudymo fabrikas“ ir jo mechanizmai
„Paneriuose įkurta taip vadinama „bazė“ buvo ne šiaip masinių žudynių vieta, bet preciziškai, iki smulkmenų žmogaus apgalvotas ir realizuotas bei nuolat tobulintas žudymo fabrikas. Iki tyrimų pradžios buvo žinoma, kad 19 hektarų memorialo teritorijoje yra devynios žudymo duobės ir viena taip vadinama „degintųjų duobė“. Lietuvos istorijos instituto mokslininkai sudarė naują teritorijos planą, kuriame sužymėjo aštuonias apvalias ir tris stačiakampes žudymo duobes, aikšteles, skirtas šauliams arba aukoms sustatyti, stebėjimo postus, šaudymo angas.
Degintojų grupės duobės pylimų struktūra skiriasi nuo žudynių duobių struktūros. Čia nėra šaudymo aikštelių, angų, aukštų pylimų. Šiaurinėje duobės dalyje matyti didesnis stačiakampis apkasas, greičiausiai skirtas duobės sargybai, ir apvalus apkasas vienam asmeniui, turėjusiam saugoti išėjimą iš duobės. Duobės apatinė akmenų sienos vainiko dalis yra autentiška, o likusioji dalis buvo išmūryta pastaraisiais metais, siekiant atkurti karo metų duobės vaizdą.
Konstantinas Potaninas, į Panerius atvežtas 1944 m. sausio 29 d. kaip Raudonosios armijos karo belaisvis, prisiminė, kad jų gyvenamosios duobės sienos buvo grįstos akmenimis, duobė buvusi 4-4,5 m gylio ir 15-22 m pločio. Duobė buvo pusiau uždengta lentomis, apačioje - smėlis. Neuždengtame duobės šone buvo pastatytos trejos kopėčios, kurios kasdien būdavo ištraukiamos. Dvejos kopėčios buvo skirtos kaliniams, o trečiosios naudojamos tik sargybinių. Dengtoje duobės dalyje buvo įrengta nedidelė virtuvėlė ir sandėliukas. Šalia duobės stovėjo sargybos barakas. K. Potaninas prisiminė, kad duobės sargyba keisdavosi kas 2 valandas. Dengtoje duobės dalyje taip pat stovėjo trijų aukštų gultai kaliniams ir bendras stalas.
Palaikų ekshumavimo ir deginimo darbas buvo gerai organizuotas. Degintojų grupę sudarė: kaliniai atkasantys palaikus, juos ištraukiantys iš duobių. Taip pat buvo kalinys, tikrinantis ir ieškantis auksinių dantų ir paslėptų vertybių. Kiti degintojų grupės nariai nešdavo aukų kūnus ant laužų, kuriuos statė ir turėjo prižiūrėti kiti kaliniai. Sudegintų palaikų pelenus sietais persijo ir rastą auksą turėjo atiduoti SS specialiai šioms pareigoms paskirtas kalinys. Po to pelenai, sutrupinus kaulų likučius, buvo sumaišomi su smėliu ir suberiami atgal į duobę ar šalia jos.
Pasak vieno iš palaikų degintojų Icchoko Dogimo, „mūsų darbo dienomis, kai deginome lavonus, matydavau, kaip atveždavo būrį žmonių sušaudyti. O būtent: keturis šimtus žydų iš Vaivari, vėliau - trisdešimt vieną lenką ir penkiasdešimt čigonų. Vykstant žmonių sušaudymo akcijai, mus atleisdavo nuo darbų. Turėdavome nusileisti į bunkerį ir pralaukti, kol baigs savo juodą darbą. Tačiau aukų verksmas ir riksmai prasiskverbdavo pro mūsų bunkerio sienas. Kartą, dėdamas kūnus ant laužo, atpažinau savo šeimą: mamą, žmoną, tris seseris ir dvi giminaites. Žmoną atpažinau iš medaliono, kurį padovanojau jai vestuvių proga. Kai žmona jau degė ugnyje, sugebėjau nuo jos kaklo nukabinti papuošalą.“
Bandymas pabėgti ir išsigelbėjimas
1943-ųjų vėlyvą rudenį naciai, bandydami maskuoti savo nusikaltimus, Paneriuose įkalino 80 Vilniaus geto kalinių ir sovietinių karo belaisvių. Jie buvo priversti ekshumuoti lavonus ir juos deginti. 13 degintojų iš 80-ies 1944-ųjų per du su puse mėnesio, rankomis ir šaukštais išsikasę požeminį tunelį, pabėgo.
Pabėgimo iškasant tunelį idėją pasiūlė Abraomas Bliazeris, kuris jau du kartus buvo išsigelbėjęs iš žudynių duobės Paneriuose bei turėjo patirties kasant tunelius prieš karą. Jam aktyviai talkino Mordechajus Zaidelis ir Ichaakas Dogimas. 1944 m. sausio pabaigoje, atskyrus sandėliuko dalį, pradėta kasti pabėgimo angą. Per 2,5 mėnesio kaliniai iškasė apie 32 m ilgio, 70 cm pločio, 60 cm aukščio tunelį vakarų kryptimi. Kasta pakaitomis, rankomis, lentomis, šaukštais, sugrįžus po palaikų deginimo, nuo 17 iki 20 val. ir prieš išeinant į darbą paryčiais, tarp 3 ir 5 val. Kasant tunelio viršus buvo sutvirtinamas lentelėmis-perdengimais, taip apsisaugant nuo biraus Panerių smėlio griūties. Į tunelį vienas iš kalinių buvo nutiesęs elektros kabelį su lempute. Tai paaiškėjo 2004 m.
Ištrūkti į laisvę pavyko 1944 m. balandžio 15 d. naktį apie 22-23 val. M. Zaidelis po karo liudijo: „daugiau neturėjau kuo kvėpuoti. Rankose turėjau geležinį strypą ir pabandžiau dirvos paviršiuje padaryti skylių, padariau vieną skylę, dvi skyles, ir galų gale, pajaučiau orą [tuo metu tunelyje buvo dvidešimt žmonių - red. past.]. Tuo metu kaip tik nutraukėme elektros laidą, turėjo elektrą tunelyje, kai mes nusiėmėme… kai mes nusiėmėme grandines ir aš atvėriau angą, praplatinau ją, ir išėjau į atvirą orą. Kai iškišau galvą, jau mačiau dangų, žvaigždes, bet taip pat pamačiau grupę vokiečių kareivių, kurie žvelgė kaip tik į tunelio pusę <…>. Deja, netrukus sargyba išgirdo bėgančiųjų žingsnius ir pradėjo šaudyti tamsoje. 22 kaliniams pavyko pabėgti iš duobės, tačiau tik 11 iš jų (kitais duomenimis, 13) pasiekė sovietinių partizanų būrius Rūdininkų miškuose. Likusieji buvo sušaudyti pabėgimo metu Panerių teritorijoje.
Senoji knyga / Pasakojimas apie rankraštinę knygą
Tyrimai ir memorialo plėtra
Pastaruosius keletą metų vykę Lietuvos ir užsienio istorikų bei archeologų tyrinėjimų duomenys pristatomi Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Panerių memorialo ekspozicijoje. Ilgą laiką kalbant apie Panerių aukas buvo naudojamasi sovietų Ypatingosios komisijos duomenimis, kad ten nužudyta 100 tūkstančių žmonių. Toks aukų skaičius buvo apskaičiuotas apytiksliai, pagal duobių, kuriose būdavo užkasami sušaudytieji, tūrį. Dauguma nužudytųjų buvo žydai, nacizmo aukomis taip pat tapo lenkai, čigonai, lietuviai.
Istorikai per pastaruosius trejus metus peržiūrėjo archyvus Lietuvoje ir užsienyje, naudojosi išsigelbėjusiųjų parodymais, Vilniaus ir jo apylinkių gyventojų sąrašais, sudarytais prieš karą, taip pat karo pradžioje pabėgusių į Vilnių iš Lenkijos žmonių sąrašais. Naujoje ekspozicijoje pristatomi ir kiti nuo 2015 metų Panerių masinių žudynių vietoje vykę archeologiniai ir istoriniai tyrimai. Toje vietoje judinti žemę draudžia žydų religinė teisė, todėl archeologai naudojo šiuolaikinius tyrimo metodus, tokius kaip žemės paviršiaus skenavimas.
Po mokslininkų tyrimų gerokai išsiplėtė masinių žudynių teritorijos vieta: paaiškėjo, kad ji kelis kartus didesnė, nei manyta iki šiol. Dabartiniais duomenimis, masinės žudynės vyko didesnėje nei 70 hektarų teritorijoje, iki šiol buvo manoma, kad teritorija buvo ne didesnė kaip 17 hektarų. Taip pat buvo nustatytos masinių žudynių duobės, grioviai, tranšėjos, sargybos postai, vartai, vedantys į žudynių vietas, geležinkelio atšakos, nutiestos į teritoriją, laužavietės, kur buvo deginami aukų kūnai siekiant nuslėpti nusikaltimus.
Užsienio mokslininkai ištyrė ir pabėgimo tunelį, nustatė jo kryptį ir išlipimo angą. 32 metrų ilgio tunelį iškasė Paneriuose įkalinti degintojų brigados nariai. Remiantis istoriniais šaltiniais, tuneliu pabėgo 22 asmenys. Žinoma, kad vienuolika iš jų prisijungė prie sovietų partizanų, o kitų likimas nėra žinomas. Mokslininkų teiginiai, kad skenuodami teritoriją jie aptiko tunelį, kurį Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus pašonėje esančiuose Paneriuose iškasė čia kalėję ir myriop pasmerkti žydai, sulaukė tarptautinio dėmesio.
Atminimo politika ir visuomenės vaidmuo
Panerių memorialo reikšmė ir jos kaita stalinmečiu ir vėliau buvo neatsiejama nuo bendros Sovietų Sąjungos vykdytos atminimo politikos. Nuo pat pirmųjų Lietuvos reokupacijos dienų 1944 m. vasarą Paneriai pozicionuoti kaip „tarybinių žmonių“, „tarybinių piliečių“, „Vilniaus gyventojų“ ar „vyrų, moterų, senelių ir vaikų“ žudynių vieta, maskuojant faktą, kad absoliučią daugumą Paneriuose sušaudytų žmonių sudarė Vilniaus žydai. Nuo 1948 m. sovietų valdžia Paneriuose pašalino Lietuvos žydų ir lenkų pastatytus paminklus savo tautiečiams. Šiandien memorialo centre stovintis sovietinis obeliskas, iškilęs stalinmečiu, vietoje pašalinto Vilniaus žydų pastatyto paminklo, yra dedikuotas kaip tik „Fašistinio teroro aukoms“.
Tačiau jau 1988 m. viešai prabilta apie tai, kad didžiąją aukų Paneriuose dalį sudarė Vilniaus žydai, o kitais metais Paneriuose atsirado pirmasis tai žymintis atminimo ženklas. Per keletą metų žydų, lenkų ir lietuvių atsiminimų bendruomenių pastangomis, palaikant atsikuriančiai nepriklausomos Lietuvos valdžiai, atsiskleidė šios vietos istorijos daugiasluoksniškumas. Per keturiolika metų memoriale atsirado aštuoni paminklai.
Oficialiojoje Lietuvos atminimo politikoje Paneriai šiandien funkcionuoja dvejopai: kaip Holokausto Lietuvoje simbolis ir oficiali Antrojo pasaulinio karo aukų atminimo vieta. Memoriale vyksta įvairūs minėjimai: nacionalinė Izraelio atminties ir gedulo diena, Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinės, Lietuvos Vietinės rinktinės karių žudynių atminimo diena, Lietuvos žydų genocido atminimo diena ir Dzien Ponarsky - lenkų atminimo diena. Kasmet atvyksta ir romai bei jų bičiuliai.
Nevienodas praeities įvykių suvokimas ir vertinimas lemia skirtingas tų pačių istorinių įvykių interpretacijas ir istorinius naratyvus įvairiose socialinėse grupėse. Tačiau Paneriai mums suteikia galimybę mokytis „atminties darbo“, kadangi tose pačiose duobėse užkasti įvairių tautų ir politinių pažiūrų žmonės. Apskritai Paneriai šiandien funkcionuoja labiau kaip vienijanti, nei skirianti erdvė. Tai tampa norma, kai atsiminimų bendruomenių atstovai ar valstybių atstovai stabteli prie visų paminklų, taip pagerbdami ne tik „savo“, bet ir „kitų“ aukas.
Neseniai Panerių memorialo muziejuje buvo pastebėti antiizraelietiški užrašai. Tokie veiksmai sukėlė pasipiktinimą, o užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys pareiškė, kad tai „nežmoniška ir nelegalu“. Izraelio ambasadorė Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein pavadino tai „moraline gėda“ ir pabrėžė, kad atminties ir gedulo vietos negalima užgrobti politinei provokacijai.
Panerių memorialas yra ne tik istorijos pamoka, bet ir nuolatinis priminimas apie žmonijos gebėjimą vykdyti siaubingus nusikaltimus, bet ir apie viltį, kad atmintis ir supratimas gali padėti išvengti panašių tragedijų ateityje.
tags: #avarija #aukstieji #paneriu #memorialas