Baudžiamasis procesas - tai valstybės veiklos sritis, kuria siekiama išaiškinti rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas ir teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusius asmenis.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Tam, kad galima būtų priešingą teisei veiką darančiam ar padariusiam asmeniui pritaikyti konkrečią baudžiamosios teisės normą, kuri atitiktų to asmens padarytą ar daromą veiką, o vėliau ir teisingai paskirti tą veiką atitinkančią bausmę, būtina išsiaiškinti visą eilę aplinkybių. Pavyzdžiui, reikia nustatyti patį nusikalstamos veikos įvykį (t. y. konkretaus padarymo laiką, vietą, atkurti esmines aplinkybes, kurioms esant buvo padaryta nusikalstama veika), nustatyti ją įvykdžiusį asmenį, jo kaltę, padarytos žalos dydį bei pobūdį ir pan.
Valstybė, pripažindama, kad kiekviena jos teritorijoje rengiama, daroma ar padaryta nusikalstama veika kelia grėsmę toje valstybėje gyvenančių žmonių gerovei, imasi priemonių ne tik kriminalizuoti tam tikras veikas, bet ir stengiasi sukurti efektyviai veikiantį mechanizmą, kurio pagalba galima būtų greitai ir kiek įmanoma mažesnėmis sąnaudomis išaiškinti tos valstybės teritorijoje ar jos piliečių padarytas nusikalstamas veikas ir tinkamai nubausti kaltus asmenis.
Šiuo tikslu valstybė steigia tam tikras valstybės institucijas, kurioms ji suteikia teisę taikyti tam tikras procesinės prievartos priemones, siekdama, kad šios institucijos padėtų atskleisti nusikalstamas veikas, kaltus asmenis patrauktų baudžiamojon atsakomybėn ir valstybės vardu nubaustų juos. Per tokias valstybės įsteigtas institucijas valstybė realizuoja savo valdžią kovojant su nusikalstamomis veikomis. Todėl ir pats baudžiamasis procesas galėtų būti laikomas vienu iš valstybinės valdžios realizavimo būdų.
Baudžiamojo proceso samprata
Baudžiamasis procesas - tai baudžiamųjų veikų (nusikaltimų) (ikiteisminis) tyrimas ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimas teisme, vykstantys įstatymo nustatyta tvarka. Baudžiamojo proceso metu siekiama nustatyti, ar buvo padaryta baudžiamoji veika, jos subjektai, aplinkybės etc.
Baudžiamasis procesas pirmiausia yra ikiteisminio tyrimo, prokuratūros institucijų ir teismo veikla (ir kitų proceso dalyvių veikla), kuri atsiranda dėl padarytos nusikalstamos veikos ir perėjusi tam tikrus etapus baigiasi tada, kai yra realizuojamas įsiteisėjęs teismo nuosprendis.
Teisėsaugos institucijų veikla iki įsiteisėjusio teismo nuosprendžio realizavimo susideda iš logiškai pagrįstų ir laiko patikrintų tam tikrų veiksmų kompleksų arba etapų, kurie savo ruožtu sudaro darnią baudžiamojo proceso sistemą. Šie teisėsaugos institucijų atliekami veiksmų kompleksai arba etapai, kuomet yra tiriamos, o vėliau ir nagrinėjamos daromos ar padarytos nusikalstamos veikos dar kitaip yra vadinami baudžiamojo proceso stadijomis.
Baudžiamojo proceso dalijimas į stadijas yra reikšmingas tuo, kad leidžia išaiškinti visas nusikalstamos veikos aplinkybes, sudaro sąlygas efektyviai kontroliuoti ikiteisminio tyrimo institucijų, prokuratūros ir teismo veiksmus, atliktus pirminėse proceso stadijose.
Baudžiamojo proceso sąvoka gali būti vartojama dar dviem aspektais: baudžiamąjį procesą suprantant kaip savarankišką teisės šaką. Kaip žinia, kiekvieną savarankišką teisės šaką nuo kitų teisės šakų yra įmanoma skirti pagal tai teisės šakai būdingą teisinio reguliavimo metodą ir dalyką. Bet kurios teisės šakos, tame tarpe ir baudžiamojo proceso teisės, teisinio reguliavimo dalyku yra laikomi tos teisės normų reguliuojami visuomeniniai santykiai. Baudžiamojo proceso teisės teisinio reguliavimo dalykas yra teisiniai santykiai, atsirandantys tiriant nusikalstamas veikas, nagrinėjant baudžiamąsias bylas bei vykdant teismo nuosprendį. Arba kitais žodžiais tariant, baudžiamojo proceso teisės dalykas - baudžiamojo proceso dalyvių veikla tiriant nusikalstamas veikas, nagrinėjant baudžiamąsias bylas bei vykdant nuosprendį.
Šis specifinis baudžiamojo proceso teisės teisinio reguliavimo dalykas bei pati baudžiamojo proceso paskirtis yra aptarnauti materialiąją, t. y. baudžiamąją teisę, nulemia ir baudžiamojo proceso teisei būdingą imperatyvųjį teisinio reguliavimo metodą. Ikiteisminio tyrimo institucijų, prokuratūros ir teismo veikla baudžiamojoje byloje yra tiksliai nurodyta įstatyme. Galiojančios teisės normos tiksliai ir griežtai reglamentuoja šių institucijų įgaliojimus, veiksmus ir sprendimus, byloje dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas.
Teisės literatūroje neretai baudžiamojo proceso teisei apibūdinti vartojamas ir toks apibrėžimas: Baudžiamojo proceso teisė - įstatymu reglamentuota ir demokratiniais pagrindais vykdoma ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ir teismo veikla tiriant nusikalstamas veikas, nagrinėjant baudžiamąsias bylas bei vykdant nuosprendį.
Baudžiamojo proceso sąvoka yra glaudžiai susijusi su teisingumo sąvoka, tačiau šios sąvokos yra pakankamai skirtingos ir jų negalima painioti. Teisingumas yra suprantamas kaip teismo veikla, kuri yra vykdoma nagrinėjant ir sprendžiant civilines, administracines bei baudžiamąsias bylas, ginant asmenų teises bei teisėtus interesus ir kuri yra pagrįsta tik įstatymų klausymusi.
Baudžiamojo proceso mokslas yra suprantamas kaip visuma arba sistema teorinių teiginių, teisinių pažiūrų, idėjų, koncepcijų apie baudžiamojo proceso, kaip valstybinės teisinės veiklos, esmę, turinį bei tikslus. Svarbu suvokti, kad baudžiamojo proceso mokslas neapsiriboja vien tik dogmatine baudžiamojo proceso normų analize, bet apjungia savyje ir praktinį patyrimą, istorinį baudžiamojo proceso tyrinėjimą, žinias apie kitose valstybėse veikiančius baudžiamojo proceso modelius bei jų raidos, vystymosi tendencijas.
Baudžiamojo proceso pažinimo metodai gali būti suskirstyti į tris stambias grupes: bendruosius pažinimo, loginius ir specialiuosius tarpšakinius, kuriuos sudaro atskiri pažinimo metodai. Prie loginių - indukciją; dedukciją; analizę; sintezę; abstrakciją; apibendrinimą; analogiją; hipotezę; argumentaciją. O prie specialiųjų tarpšakinių - istorinį; genetinį; lyginamosios teisėtyros; sociologijos; statistinį; apklausos; praktikos apibendrinimo, matematinius ir pan. metodus.
Nusikalstamos veikos sudėtis
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nurodyta, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais (7 str.). Mūsų šalies Konstitucija skelbia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka (31 str.), o Baudžiamajame kodekse numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (2 str.).
Analogiška norma įtvirtinta Baudžiamojo proceso kodekse, skelbiančiame, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (3 str.). Matome, kad jau aukščiausios galios teisės akte - Konstitucijoje - įtvirtintas nullum crimen, nulla poena sine lege (jokio nusikaltimo, jokios bausmės be įstatymo) principas. Tai reiškia, kad prieš jokį asmenį negali būti vykdomas baudžiamasis persekiojimas, jeigu jo veiksmai neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos konkrečios nusikaltimo sudėties.
Kai asmens veikoje nėra nusikaltimo sudėties, tokia veika negali būti laikoma nusikalstama. Tad nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis - tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, lemianti vienos ar kitos pavojingos veikos pripažinimą nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu.
Kita vertus, nusikalstamos veikos sudėtis - tai baudžiamosios teisės mokslo kategorija. Baudžiamosios teisės doktrinoje išskiriami tokie objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties elementai: objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė.
- Nusikalstamos veikos objektas yra tai, į ką nukreipta nusikalstama veika, kam padaroma žala ar sukeliama žalos grėsmė.
- Nusikalstamos veikos objektyvioji pusė - tai išorinė nusikalstamos veikos pusė. Objektyviąją pusę apibūdina šie požymiai: veika, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės ir kitos aplinkybės.
- Nusikalstamos veikos subjektas - tai fizinis, pakaltinamas, sulaukęs įstatyme numatyto amžiaus asmuo, padaręs nusikalstamą veiką. Tam tikrais įstatyme numatytais atvejais, be šių bendrųjų požymių, nusikaltimo subjektą gali apibūdinti ir kiti požymiai, kurie vadinami specialiaisiais, o toks subjektas - specialiuoju nusikalstamos veikos subjektu. Atkreiptinas dėmesys, kad dabar galiojantis Baudžiamasis kodeksas numato ir juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę (20 str.).
- Nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė - tai veikos vidinė (psichinė) pusė, kuri parodo asmens psichinį santykį su jo daroma veika. Subjektyviąją pusę apibūdina: kaltė, tikslas, motyvas.
Tik šių 4 elementų visuma leidžia teigti, kad padarytas nusikaltimas. Jeigu nors vieno elemento trūksta, tokia asmens veika nelaikoma nusikaltimu.
Nusikalstamos veikos sudėties požymius galima suskirstyti į pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniais vadinami tokie nusikalstamos veikos požymiai, kurie būdingi kiekvienai konkrečiai nusikalstamos veikos sudėčiai. Tokie būtų požymiai, apibūdinantys nusikalstamos veikos objektą, taip pat pati veika, pakaltinamumas, amžius, kaltė. Papildomi nusikalstamos veikos požymiai yra būdingi ne visoms, o tik kai kurioms konkrečioms nusikalstamų veikų sudėtims. Tokie požymiai būtų - nusikalstamos veikos pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, įrankiai, priemonės, kitos aplinkybės, taip pat nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas.
Pabrėžtina, kad tiriant konkrečią nusikalstamos veikos sudėtį, svarbūs visi nurodyti požymiai, o anksčiau minėti visi 4 elementai yra būtini, norint pripažinti veiką nusikalstama.
Baudžiamojo proceso modeliai ir stadijos
Baudžiamojo proceso moksle yra žinomi keli baudžiamojo proceso modeliai, kuriuos galima suskirstyti į tris stambias grupes: rungtyniško proceso modelius; inkvizicinius (tardomuojus) modelius ir mišraus tipo modelius.
- Rungtyniško proceso modeliai:
- Kaltinimo tipo (accusationis) modelis: jame dalyvavo šalys - kaltintojas ir kaltinamasis. Kaltintoju paprastai stodavo nuo nusikaltimo nukentėjęs asmuo ir nuo jo valios priklausė, ar baudžiamasis procesas bus pradėtas. Tuo tarpu teismas ginčą spręsdavo pagal tai, kaip ginčo šalys išlaikydavo joms skirtus išbandymus (pvz., su ugnimi, nuodais, vandeniu). Toks modelis buvo sutinkamas vergovinėje ir ankstyvosios feodalizmo santvarkos etape.
- Ieškininis BP modelis arba akcionarinis: iš kaltinamojo tipo proceso išsivystė šis modelis, kuris yra paplitęs anglosaksų teisinės sistemos šalyse (JK, JAV, Kanada, Australija). Jo esmė - tai, kad toks procesas yra laikomas teisme vykstančiu ginču tarp valstybės (arba nukentėjusiojo) ir asmens, kuris yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tokiame ginče proceso šalys turi lygias teisines galimybes renkant, pateikiant ir tiriant įrodymus teisme. Teismas tokiame procese yra laikomas nešališku arbitru.
- Tardymo (inkvizicinis) procesas: kaip ir kaltinamojo tipo modelis, pradėjo formuotis vergvaldinėje santvarkoje, tačiau labiausiai išsiplėtojo absoliutizmo epochoje. Šio proceso esmė - baudžiamojo persekiojimo ir teisingumo funkcijas vykdo viena ir ta pati institucija - teismas. Teisėjas buvo ir tardytojas, ir kaltintojas. Iš kaltinamojo paprastai buvo atimama teisė gintis, nes kaltinamasis buvo laikomas ne baudžiamojo proceso subjektu, bet objektu.
- Mišrus procesas: šis pavadinimas įgavo todėl, kad jame buvo sulieti iš esmės inkvizicinio tipo BP (ikiteisminė stadija - praktiškai nevieša) ir rungimosi tipo BP - teisminio nagrinėjimo elementų. Vienas pirmųjų BPK, kuriame buvo suderinti šie BP tipai, buvo 1808 m. prancūzų BPK.
Lietuvoje pagal Lietuvos Statutą baudžiamasis procesas buvo luominio pobūdžio. Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-40) bylos teismuose dažniausiai būdavo nagrinėjamos viešai, laikantis žodiškumo ir rungimosi principų. Parengtinį tardymą baudžiamojoje bylose atlikdavo valstybės gynėjų prižiūrimi teismo tardytojai.
Baudžiamasis procesas skaidomas į stadijas: ikiteisminio tyrimo, atidavimo teismui, nagrinėjimo teisme, bylos nagrinėjimo apeliacine bei kasacine tvarka, nuosprendžio vykdymo. Kai kurios stadijos įvairiose valstybėse gali būti skaidomos į smulkesnes dalis.
Tiriamajame procese teismas turi plačius įgaliojimus aktyviai dalyvauti įrodant kaltę. Esant reikšmingų baudžiamajai bylai įrodymų, teismas privalo juos tirti net ir tuo atveju, kai to neprašo nė vienas proceso dalyvių. Tiriamojo tipo yra Austrijos, Belgijos, Ispanijos, Nyderlandų, Portugalijos, Prancūzijos, Vokietijos baudžiamasis procesas.
Klasikiniame rungtyniniame procese kaltinimo, gynybos, teismo funkcijos labiausiai atskirtos viena nuo kitos ir atliekamos skirtingų asmenų. Baudžiamasis procesas vyksta kaip lygiateisių šalių - kaltintojo ir gynėjo (ar paties kaltinamojo) - ginčas. Teisėjas vadovauja ginčui ir priima nuosprendį. Teismas priima sprendimą remdamasis tik šalių pateiktais įrodymais.
Mišrusis baudžiamasis procesas turi tiriamojo ir rungtyninio baudžiamojo proceso ypatybių: proceso šalims garantuojamos lygios galimybės ginti savo interesus, o teisėjas turi teisę aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus.
Procesinės funkcijos
Procesinės funkcijos yra pagrindinės baudžiamojo proceso dalyvių veiklos kryptys, kurios yra susijusios su jų vaidmeniu ir kurių paskirtis yra užtikrinti įstatyme numatytų proceso tikslų įgyvendinimą.
- Ikiteisminio tyrimo funkcija: atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. BPK numatytais atvejais tam tikrus veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjas.
- Kaltinimo funkcija: tai veikla, kuria palaikomas kaltinimas teisme ir kurios tikslas yra užtikrinti, kad asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, būtų nubaustas ir jam būtų paskirta jo padarytą nusikalstamą veiką ir jo kaltę atitinkanti bausmė.
- Gynyba: veikla kaltinimui paneigti arba atskleisti ir išaiškinti kaltinamojo (teisiamojo) atsakomybę švelninančias arba teisinančias aplinkybes.
- Teisminio nagrinėjimo ir bylos išsprendimo funkcija: teismo veikla, nukreipta į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių išaiškinimą, nusikalstamą veiką padariusio asmens pripažinimą kaltu ir bausmės jam paskyrimą arba asmens išteisinimą.
- Pagalbos aukoms specialistas: akredituotos tarnybos specialistas, teikiantis informaciją, konsultacijas ir (ar) paslaugas nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims atsižvelgiant į individualius jų poreikius.
Pagalbos aukoms specialistai yra tinkamai pasirengę, todėl geba suprasti, kaip jaučiasi nukentėję nuo nusikalstamų veikų asmenys, ką jie patiria po nusikalstamos veikos. Tad pagrindinė pagalbos aukoms specialisto užduotis - pagelbėti nusikalstamų veikų aukoms įveikti ar bent sušvelninti patirtą nusikalstamos veikos poveikį.
Tam, kad galėtų atlikti šias funkcijas, pagalbos aukoms specialistai turi būti įgiję atitinkamus profesinius ir asmeninius įgūdžius. Labai svarbu, kad jie turėtų įgiję aukštąjį išsilavinimą kurioje nors iš sričių, tiesiogiai susijusių su nusikalstamų veikų aukų poreikiais (kriminologijos, psichologijos, teisės, socialinio darbo ar kitoje artimoje srityje). Tačiau to nepakanta. Svarbu, kad pagalbos aukoms specialistai būtų baigę specialius pagalbos nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų kursus.
Bendraujant su baudžiamosios justicijos sistemos institucijų pareigūnais nukentėję nuo nusikalstamų veikų asmenys gali būti lydimi pagalbos aukoms specialistų. Tokiose situacijose nusikalstamų veikų aukoms svarbu žinoti, kokie teisiniai procesai ir sprendimai jų laukia, itin svarbu, kad šalia būtų žmogus, kuriuo auka gali pasikliauti.
Turto konfiskavimas baudžiamajame procese
BK 72 straipsnio nuostatos turi būti vertinamos sistemiškai su BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Įvertinus turto konfiskavimo instituto paskirtį ir tikslą (vienas iš turto konfiskavimo tikslų - panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą), baudžiamojo proceso pabaiga negali būti pagrindas turtą, kurio nusikalstama kilmė objektyviai nustatyta arba kuris buvo panaudotas darant nusikalstamą veiką, palikti apyvartoje.
Pagal bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda), pagal kurį niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, konstatuotina, kad asmeniui, kuris pagrįstai kaltintas nusikalstamos veikos padarymu, neturi būti sudarytos prielaidos disponuoti neteisėtai įgytu turtu.
Teismų praktikoje BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkto procesinė norma aiškinama kaip leidžianti taikyti turto konfiskavimą su sąlyga, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio reikalavimus, - nepriklausomai nuo to, kokiu būdu pabaigiamas baudžiamasis procesas, visais atvejais turi būti išsprendžiamas daiktų klausimas, t. y. pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktą priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą nusikalstamos veikos įrankiai, priemonės ir nusikalstamos veikos rezultatai, atitinkantys BK 72 straipsnyje nurodytus požymius, konfiskuojami.
Kai baudžiamasis procesas nutraukiamas teismo sprendimu BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, turtas, jeigu jis atitinka BK 72 straipsnyje nurodytus požymius, gali būti konfiskuojamas pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sprendimas dėl daiktų, kaip įrodymų, konfiskavimo gali būti priimtas tik tuo atveju, kai padaroma išvada, kad turtas turi būti konfiskuojamas BK 72 straipsnyje nustatytu pagrindu.
Taigi BPK 94 straipsnio 1 dalies nuoroda į BK 72 straipsnį reiškia ir tai, kad turto konfiskavimas nutraukus procesą galimas tik tada, kai byloje esantys duomenys yra pakankami daryti išvadai dėl turto atitikties konfiskuotino turto požymiams.
Kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nurodytais pagrindais arba atleidžiamas nuo bausmės BK X skyriuje nurodytais pagrindais, arba lygtinai paleidžiamas iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje nurodytais pagrindais, baudžiamojo poveikio priemonių, taip pat ir turto konfiskavimo, taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai.
Nors, esant išvardytiems atvejams, įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nustatė bylą nagrinėjančio teismo diskreciją taikyti baudžiamojo poveikio priemones, parenkant jų rūšis, tačiau baudžiamasis įstatymas nereglamentuoja išimčių, kai turto (jo vertę atitinkančios pinigų sumos) konfiskavimas neskiriamas.
Teismai, taikydami turto konfiskavimą, turi įvertinti šios priemonės taikymo proporcingumą, t. y. už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra.
Ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir prokuroro vaidmuo
BPK 168 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nuorašą per dvidešimt keturias valandas privalo išsiųsti prokurorui. Minėto straipsnio 5 dalyje nurodyta pirmiau aptarto nutarimo apskundimo tvarka, be kita ko, leidžianti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą apskųsti prokurorui.
Nors BPK tiesiogiai neįtvirtinta, tačiau minėtų nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad prokuroras, BPK 168 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka gavęs ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nuorašą, ex officio (pagal pareigas) turi pareigą tokį nutarimą, esant pagrindo, panaikinti, nesulaukęs ir nelaukdamas BPK 168 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka pateikto skundo.
Tokia išvada taip pat darytina įvertinus prokuroro bendrąją pareigą, nustatytą BPK 2 straipsnyje, t. y. prokuroras kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų nurodytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.
Be to, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. I-391 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (aktuali redakcija) 92 punkte įtvirtinta prokuroro galimybė panaikinti priimtą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir grąžinti surinktą medžiagą patikslinti.
Nagrinėjamoje byloje būtent tai ir buvo padaryta - prokuroras, gavęs ikiteisminio tyrimo pareigūno priimto nutarimo nuorašą ir nustatęs, kad nepagrįstai atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, įpareigojo atlikti patikslinimo veiksmus.
Prokuroro nutarimas, priimtas vadovaujantis BPK 168 straipsnio nuostatomis, negali būti laikomas „prokuroro reikalavimu“, kuris įtvirtintas BPK 167 straipsnio 2 dalyje; kai nukentėjusysis, išreikšdamas savo valią, kad būtų pradėtas baudžiamasis procesas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos jo atžvilgiu, kreipiasi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau, ikiteisminio tyrimo pareigūną atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras ex officio panaikina šį ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą (nors nukentėjusysis ir neskundė ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo).
tags: #baudzamojo #proceso #savoka #tikslai #ir #uzdaviniai