Černobylio atominės elektrinės avarija, įvykusi 1986 m. balandžio 26 d., tapo viena didžiausių žmogaus sukeltų katastrofų istorijoje. Ji ne tik sukėlė didžiulę radiacijos taršą ir padarė neišitaisomą žalą aplinkai, bet ir paliko gilų pėdsaką tūkstančių žmonių likimuose. Šiandien, praėjus dešimtmečiams, vis dar aktualu kalbėti apie Černobylio avarijos aukas, jų patirtus sunkumus ir tai, kaip ši tragedija yra prisimenama.
Avarijos Padariniai ir Aukos
1986 m. balandžio 26 d. ketvirtajame Černobylio atominės elektrinės bloke įvyko sprogimas, kurio metu buvo sunaikintas branduolinis reaktorius ir į aplinką išmestas didelis kiekis radioaktyvių medžiagų. Radioaktyvus debesis pasklido didžiojoje Europos dalyje, o labiausiai nukentėjo Baltarusija, Ukraina ir Rusijos Briansko sritis.
Iš viso avarijos padarinius likvidavo daugiau kaip 600 tūkst. žmonių, tarp jų - daugiau nei 7 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šie žmonės, vadinamieji likvidatoriai, buvo beveik be jokių apsaugos priemonių siunčiami gesinti reaktoriaus gaisro ir neutralizuoti avarijos padarinius. Daugeliui jų buvo diagnozuotos sunkios ligos, susijusios su gauta didžiule apšvitos doze, dažniausiai - kraujotakos sistemos, jungiamojo audinio ir raumenų ligos.
Anot nevyriausybinės organizacijos „Greenpeace“ skaičiavimų, iš viso nelaimė galėjo lemti iki 93 tūkst. žmonių mirčių, įskaitant mirtis nuo vėžio. Ukrainos Černobylio sąjungos duomenimis, iki 2011 m. nuo katastrofos pasekmių žuvo beveik 734 tūkst. žmonių.
Taip pat svarbu paminėti, kad Černobylio avarija turėjo didžiulį ilgalaikį poveikį gyventojų sveikatai. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, padaugėjo skydliaukės vėžio, leukemijos, širdies, plaučių ligų, imuninės ir centrinės nervų sistemos sutrikimų, taip pat apsigimimų.
Statistika rodo, kad Černobylio AE avarija yra didžiausia žmogaus sukelta katastrofa Baltarusijos istorijoje, turinti tiesioginės įtakos aplinkosaugai, medicinai, žemės ūkiui ir kitoms sritims.
Pirmieji avarijos padarinius tyrė Ukrainos KGB, vėliau buvo suburta TSRS valstybinė komisija, vadovaujama A. G. Meškovo, kuri pagrindinę atsakomybę priskyrė operatyviniam personalui ir Černobylio AE valdžiai. Vėliau tarptautinės agentūros, tokios kaip TATENA, peržiūrėjo avarijos priežastis ir taip pat pripažino rimtas reaktoriaus konstrukcijos problemas.
INSAG-7 ataskaitoje nurodoma, kad pagrindiniai veiksniai, padarę didžiausią įtaką avarijai, yra reaktoriaus projekto ir konstrukcijos klaidos, tokios kaip teigiamas garinio reaktyvumo koeficientas ir netinkama valdymo ir apsaugos sistemos strypų konstrukcija.
Remiantis oficialiais duomenimis, 1986 m. balandžio 26 d. sprogimas Černobylio AE ketvirtajame bloke pražudė du darbuotojus iš karto, o kiti mirė per tris mėnesius. Ilgalaikio poveikio vertinimai skiriasi: kai kurie teigia, kad ilgalaikės spinduliuotės poveikis per 15 metų tapo 60-80 žmonių mirties priežastimi, o 134 žmonėms išsivystė spindulinė liga. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) vertina, kad tiesioginėmis avarijos aukomis galėjo tapti apie 50 žmonių.
Valstybės Dėmesys ir Parama
Nors per apvalias nelaimės metines politikai ir visuomenė parodo dėmesį Černobylio aukoms, laikui bėgant šis dėmesys dažnai susilpnėja. Kęstutis Kazlauskas, judėjimo „Černobylis“ veteranas, pastebi, kad pirmoji Kazimieros Prunskienės ir vėliau Gedimino Vagnoriaus Vyriausybių patvirtinti nutarimai, kurie užtikrino normalias sąlygas, nemokamus vaistus ir sanatorinį gydymą, nuo 2000-ųjų buvo panaikinti.
Nors oficialiai dar priklauso nemokamas gydymas, eilės ir biurokratinės kliūtys apsunkina jo gavimą. Net ir tais laikais, kai vaistai buvo nemokami, kai kurie medikai naudojosi situacija, neva parduodami nereikalingus vaistus.
Šiuo metu pagrindinė likusi privilegija - priedas prie pensijos, tačiau ir jis nėra didelis.
Kitose šalyse situacija skiriasi. Pavyzdžiui, Rusijoje ir Ukrainoje černobyliečių artimieji gauna kompensacijas net ir tokiu atveju, jei mirtis nesusijusi su avarija. Latvijoje veikia specialus „Černobylio“ medicinos centras, kuriame profilaktiškai tikrinama visų černobyliečių sveikata. Tai lemia mažesnį mirtingumą tarp šios grupės žmonių Latvijoje, palyginti su Lietuva.
Lietuvoje, siekiant taupyti, buvo duotas nurodymas nesuteikti invalidumo grupių černobyliečiams, nors daugelis jų kenčia nuo sunkių ligų. Ciniškas požiūris, kai teigiama, kad černobyliečiai yra tokie patys kaip visi, bet siekia privilegijų, skaudina nukentėjusiuosius.
Palyginimui, Latvijoje, kur černobyliečių yra tik 600 mažiau nei Lietuvoje, mirė tik apie 1,5 tūkst. žmonių, o Lietuvoje - apie 2,5 tūkst. Tai rodo kitokią priežiūros ir palaikymo sistemą.
Bandymas Išsisukti Nuo Prievolės
1986 m. liepos mėnesį Kęstutis Kazlauskas buvo išvežtas į Černobylį. Pirmojo vežimo metu išsisukti nuo prievolės buvo neįmanoma. Net bandymas apsimesti girtu ir prašytis į blaivyklą nepadėjo - jam buvo pasakyta, kad „Černobylyje išsiblaivysi“.
Vėliau išsisukti buvo galima, tačiau tai kainuodavo 300 rublių ir tik atidėdavo prievolę pusmečiui. Net ir suprantant pavojų, buvo sunku atsisakyti, nes trūko apsaugos priemonių - vienam žmogui pusmečiui duodavo vos vieną respiratorių, nors jį reikėdavo keisti kelis kartus per dieną. Respiratorius pats tapdavo radioaktyvus, tačiau jo nedėvėti buvo „negražu“.
Anot „Greenpeace“, iš viso nelaimė galėjo lemti iki 93 tūkst. žmonių mirčių. Nevyriausybinė organizacija Ukrainos Černobylio sąjunga skaičiuoja, kad iki 2011 m. iš viso nuo katastrofos pasekmių žuvo beveik 734 tūkst. žmonių.
Černobylio atominės elektrinės avarija yra viena iš dviejų istorijoje įvertintų 7 balais pagal tarptautinę branduolinių avarijų skalę. Antroji buvo Fukušimos avarija 2011 m. Japonijoje.
Baltarusijos Patirtis
Černobylio AE avarija yra didžiausia žmogaus sukelta katastrofa Baltarusijos istorijoje. Jos padariniai turi tiesioginės įtakos dabarčiai: aplinkosaugos, medicinos, žemės ūkio ir kitose srityse. Tačiau šiandien, nepaisant tariamos istorinės reikšmės, Černobylio tragedija prarado savo, kaip nacionalinės atminties vietos, prasmę.
Kolektyvinė katastrofos atmintis formavosi veikiama vėlyvosios SSRS kultūrinės atminties, kurioje pagrindinę vietą užėmė Didysis Tėvynės karas. Tai pasireiškė 1986 metų tragediją lyginant su Antrojo pasaulinio karo įvykiais. Toks požiūris į Černobylio atminimą sovietmečiu daugiausia lėmė objektyvūs veiksniai, nes 1986 metų įvykius tiesioginiai dalyviai ir liudininkai vertino kaip karinius veiksmus.
Valstybė ėmėsi monopolistinio atminties išsaugojimo ir istorijos kūrimo. Pagrindinis vėlyvojo sovietmečio istorinės atminties leitmotyvas buvo karo, ypač pergalės, atminimas. Todėl Černobylio diskurse atsirado herojų ir nesavanaudiškos kovos su branduoline grėsme aukštinimas. Likvidatorius tapo figūra, perteikiančia praeities atmintį ir to, kas įvyko, reikšmę.
Tačiau tuo pačiu metu likvidatoriai yra įvairiatautė, uždara ir korporatyvinė bendruomenė, kuri skaičiumi neprilygsta Antrojo pasaulinio karo veteranams. Ši žmonių grupė yra per maža ir per daug apribota, kad padėtų Černobyliui tapti nacionaline atminties vieta.
Panašiai kaip sovietiniame požiūryje į karo atminimą, Černobylio avarijos diskurse herojiškas veiksnys užgožia aukų atminimą. Priežastis, kodėl aukų atminimas lieka neakcentuotas, įskaitant labiausiai užterštų vietovių gyventojus, kurių daugelis buvo priversti persikelti iš gimtųjų vietų į kitus Baltarusijos regionus, yra ta, kad jų tragedija nebuvo iki galo visuomenės suvokta ir priimta.
Valstybės parama šiems žmonėms iš esmės apsiribojo materialine pagalba ir medicinine priežiūra. Bendro ekonominio nuosmukio sąlygomis likusi visuomenės dalis dažnai Černobylio migrantų padėtį vertino kaip pernelyg privilegijuotą. Tai sukėlė papildomą šios grupės stigmatizavimą ir tam tikrą jos susvetimėjimą.
Todėl šie žmonės stengėsi viešai nesureikšminti savo kaip „aukos“ statuso ir užsisklendė vadinamųjų „černobyliečių“ bendruomenėje. Vyksta atminties regionalizavimas, kai migrantai pirmiausia save sieja su Černobylio sritimi ir avarijos sukeltais nuostoliais.
Laikui bėgant diskursas keitėsi, ėmė formuotis samprata, kad būtent Baltarusijos valdžiai pavyko efektyviai įveikti nelaimės pasekmes. Tai buvo derinama su pagalbos nukentėjusioms vietovėms ir socialinės paramos gyventojams mažinimu. Tokie veiksmai turėjo dar labiau sumažinti katastrofos ir jos pasekmių svarbą visuomenės akyse.
Reikia pastebėti, kad visuomenė nebuvo visiškai abejinga tokiai valstybės politikai. Dar Sovietų Sąjungos laikais, 1989 metais, įvyko pirmasis „Černobylio kelias“. Nesankcionuotose eitynėse Minske dalyvavo apie 30 tūkst. žmonių. 1996 metais avarijai atminti skirtos eitynės atsinaujino ir nuo to laiko vyko kasmet.
Atsižvelgiant į visus šiuos veiksnius, galima teigti, kad iš karto po nelaimės Baltarusijai nepavyko „nacionalizuoti“ Černobylio tragedijos. Laikui bėgant tragedija tampa tolimos sovietinės praeities reiškiniu, virsta vietine avarija, reikšminga tik tam tikroms socialinėms grupėms ir konkrečiam regionui.
Tuo pačiu metu, žymus JAV medikas Robert Gale'as, gydęs nuo radiacijos nukentėjusius žmones, kritiškai vertino HBO sukurtą serialą „Černobylis“, teigdamas, kad jame radiacijos poveikis vaizduojamas per daug dramatiškai ir netiksliai.
Černobylio mūšis
Iki Černobylio AE avarijos veikė keturi blokai su RBMK-1000 tipo reaktoriais. Černobylio AE visiškai sustabdyta 2000 m. 1986 m. balandžio 26 d. 1.23 val. ketvirtajame bloke įvyko sprogimas, visiškai sunaikinęs reaktorių. Bloko pastatas iš dalies sugriuvo, žuvo du žmonės.
Avarijos priežastys buvo tiriamos keliasdešimt metų. Pagrindinėmis priežastimis įvardintos reaktoriaus projekto ir konstrukcijos klaidos, taip pat operatorių veiksmai.
Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimu, tiesioginėmis avarijos aukomis galėjo tapti apie 50 žmonių. Daugiau nei 115 tūkst. žmonių buvo evakuoti iš 30 km spindulio zonos.
Černobylio atominės elektrinės Ukrainoje katastrofa įvyko 1986 metų balandžio 26 dieną. Ji Sovietų Sąjungos vadovybė iš pradžių bandė nuslėpti. Didžiulis radiacijos debesis keliavo per visą pasaulį. Maždaug 600 tūkst. vadinamųjų likviduotojų, kurių dauguma buvo kariai, milicininkai, ugniagesiai ir valstybės tarnautojai, padėti gesinti reaktoriaus gaisro Maskvos buvo nusiųsti beveik be jokių apsaugos priemonių.
2005 metais paskelbtoje ir prieštaringai vertinamoje Jungtinių Tautų (JT) ataskaitoje nurodoma, kad Ukrainoje, Rusijoje ir Baltarusijoje galutinis šios katastrofos aukų skaičius gali būti „iki 4 tūkst.“
Palyginimui, kitos didelės pramoninės nelaimės, pvz., Kinijos Bensi anglių kasyklos avarija 1942 m., nusinešė 1500 gyvybių, o Kinijos Banqiao užtvankos avarija 1975 m. - net 250 tūkst. žmonių.
Nors oficialūs skaičiai ir vertinimai skiriasi, akivaizdu, kad Černobylio avarija turėjo tragiškų pasekmių tūkstančiams žmonių ir vis dar kelia susirūpinimą dėl ilgalaikio jos poveikio sveikatai ir aplinkai.
tags: #cernobylio #avarijos #aukos