Technogeninės avarijos, tokios kaip sprogimai, naftos išsiliejimai, gaisrai pavojinguose objektuose ir transporto avarijos su pavojingais kroviniais, kelia didelę ekologinio nelaimingumo riziką. Senstantys pramonės objektai, nenormalus technologinis režimas ir žmogiškosios klaidos yra pagrindinės galimų avarijų priežastys. Be to, didėjant krovinių pervežimui geležinkeliais ir keliais, gali susilpnėti pavojingų krovinių pervežimo kontrolė, todėl būtina vertinti šią riziką ir parengti ne tik teisinę bazę, bet ir kvalifikuotus specialistus.
Technogeninių avarijų priežastys ir rizikos
Pagrindinės galimų avarijų priežastys yra technologinės įrangos gedimai, nukrypimai nuo technologinio režimo ir žmonių klaidos. Senstantys, tampantys pavojingesni pramonės objektai, transporto priemonės, žmogiškasis neatsakingumas didina technogeninių avarijų ekologinio nelaimingumo riziką. Taip pat, didėjant krovinių pervežimui geležinkeliais ir keliais, gali susilpnėti pavojingų krovinių pervežimo kontrolė, todėl būtina vertinti šią riziką ir parengti ne tik teisinę bazę, bet ir kvalifikuotus specialistus, kad galėtų atsakingai atlikti savo darbą užtikrindami visuomenės saugumą.
Cheminė katastrofa apibrėžiama kaip netyčinis pavojingų medžiagų išsiskyrimas, kuris gali pakenkti žmonių sveikatai ir aplinkai. Cheminiai pavojai yra sistemos, kuriose tam tikromis aplinkybėmis gali įvykti cheminės avarijos. Tokie įvykiai apima gaisrus, sprogimus, nuotėkius arba toksiškų ar pavojingų medžiagų išsiskyrimą, kurie gali sukelti žmonių ligas, sužalojimą ar negalią. Nors cheminės medžiagos gali būti saugomos, transportuojamos ar naudojamos, sunkiausi yra pramoniniai nelaimingi atsitikimai, kuriuose dalyvauja dideli chemijos gamybos ir sandėliavimo įrenginiai.
Cheminių avarijų pasekmės
Cheminiai nudegimai - tai audinių pažeidimo forma, atsirandanti, kai oda, akys ar gleivinės tiesiogiai kontaktuoja su korozinėmis cheminėmis medžiagomis. Tokios medžiagos, patekusios ant audinių, sukelia chemines reakcijas, dėl kurių pažeidžiamos ląstelės, baltymai ir riebalai. Pažeidimo gylis ir mastas priklauso nuo cheminės medžiagos rūšies, koncentracijos, patekimo kiekio ir poveikio trukmės. Cheminiai nudegimai gali būti paviršiniai arba gilūs, kartais pažeidžiantys ne tik odą, bet ir gilesnius sluoksnius - raumenis, kraujagysles ar net vidaus organus.
Vietinės komplikacijos gali apimti gilius audinių pažeidimus, sukeliant nekrozę bei ilgalaikį randėjimą ir deformacijas. Pažeidus sąnarių ar veido sritis, randai gali riboti judesius ar iškreipti išvaizdą. Sisteminės komplikacijos kyla dėl gausaus skysčių netekimo, dehidratacijos ir šoko rizikos. Į organizmą patekus nuodingų medžiagų, gali pasireikšti apsinuodijimas, inkstų ar kepenų pažeidimas.
Labiausiai pavojinga cheminė avarija istorijoje įvyko 1984 m. Bhopale, Indijoje, kurioje daugiau nei 3000 žmonių mirė po labai nuodingų garų išsiliejimo.
Veiksmai gavus pranešimą apie cheminę avariją
Gavus pranešimą apie įvykusią avariją terminale per garsinį ryšį gyventojai privalo likti patalpose ir užsidaryti (geriau užsandarinti) lauko duris, langus, balkonus, orlaides bei ventiliacijos angas ir laukti tolimesnės informacijos. Gavus nurodymus (pasiūlymą) laikinai išvykti iš namų, būtina išjungti visus energijos šaltinius, užgesinti ugnį krosnyje, gyvulius suvaryti į tvartus, pasirūpinti pašaru ir vandeniu, užsandarinti tvartų duris ir langus.
Išeinant iš užterštos zonos, svarbu eiti statmenai vėjo krypčiai (kad vėjas pūstų į šoną), tik atviromis vietovėmis, vengti daubų, uždarų kiemų, siaurų gatvelių, tankiai krūmais užsodintų vietų. Neužmirškite savo kaimynų.
Lietuvos aplinkos apsaugos politika ir darnus vystymasis
Lietuvos aplinkos apsaugos politika, ypač 1996-2000 m. laikotarpiu, orientavosi į strateginius aplinkosaugos tikslus, siekiant reguliuoti technogeninių avarijų valdymą. Atsargumo principas, prevencija ir geriausios praktikos taikymas yra svarbūs aplinkosaugos politikos aspektai. Subsidiarumo principas ir partnerystė, atsakomybės pasidalijimas bei informacijos viešumas skatina darnų vystymąsi.
2003 m. priimta Nacionalinė darnaus vystymosi strategija (NDVS) siekia patenkinti dabarties poreikius neperžengiant ateities kartų galimybių ribų. Tačiau didėjantis pramonės augimas ir siekis didesnio pelno gali mažinti dėmesį darniam vystymuisi ir aplinkosaugai.
Aplinkos (angl. environment) sąvoka apima gamtinę ir socialinę-buitinę aplinką. Žmogus gyvena aplinkoje, kurią dalinai kuria pats, todėl aplinkos apsauga yra būtina siekiant išsaugoti ekosistemas ir jų funkcijas. Valstybė, remdamasi Konstitucija ir įstatymais, yra atsakinga už aplinkos apsaugą ir reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei, siekiant užtikrinti saugią ir avarijų neturinčią aplinką gyventojams.
Aplinkosauga ir jos elementų bei veiksnių poveikis žmogaus sveikatai yra glaudžiai susiję. Kai aplinkos elementai viršija leistinas normas, gali nukentėti žmogaus sveikata, biologinė įvairovė ir ekosistemos. Todėl aplinkosauginė teisė ir pareiga gerinti aplinkos kokybę yra svarbios siekiant užtikrinti sveiką ir saugią aplinką.