Baudà - tai valstybės prievartos priemonė, kurią sudaro tam tikros pinigų sumos išreikalojimas iš asmens, kalto dėl teisės pažeidimo.
Už baudžiamosios teisės normos pažeidimą skiriama bauda yra viena bausmės rūšių, už administracinės teisės - viena administracinės prievartos priemonių, už civilinės teisės - viena prievolių užtikrinimo priemonių.
Baudos istorinė raida ir tarptautinė praktika
Baudą, kaip bausmės rūšį, skiria teismas. Vakarų Europos valstybių baudžiamieji įstatymai numato baudą tik kaip pagrindinę bausmę. Teismų praktikoje ji sudaro apie 90 % visų paskirtų bausmių.
Danijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Vokietijoje baudos dydis priklauso nuo kaltininko dienos pajamų. Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose baudos dydis - pastovi pinigų suma, nustatoma atsižvelgiant į nusikaltimo pavojingumą.
Baudžiamieji įstatymai leidžia baudą pakeisti laisvės atėmimu ir atvirkščiai, pvz., Švedijoje bauda gali būti pakeista laisvės atėmimu nuo 14 iki 90 dienų.
Daugelyje Vakarų Europos valstybių bauda praktikuojama ir kaip administracinės prievartos priemonė.
Lietuvoje bauda, kaip pagrindinė bausmė, buvo žinoma feodaliniais laikais, pvz., Lietuvos Statute (1529) yra skyrius apie pinigines baudas už žemvaldžių nusikaltimus paprastų žmonių atžvilgiu. Rusijos imperijos valdymo laikais bauda buvo praktikuojama ir kaip pagrindinė, ir kaip papildomoji bausmė. Nepriklausomoje Lietuvoje iki 1940 m. taikytos 1903 m. Rusijos Baudžiamajame statute nustatytos baudos.
1924 m. numatyta, kad taikos teisėjo skiriama bauda negali būti didesnė kaip 2500 Lt, apygardos teismo - 25 000 Lt. Karo padėties metu už privalomų įsakymų nesilaikymą karo komendantas administracine tvarka galėjo skirti baudą iki 5000 Lt.
Sovietinės okupacijos metais baudos, kaip pagrindinės bausmės, dydį nustatė įstatymas, kaip papildomosios - teismas. Jis galėjo baudą pakeisti pataisos darbais be laisvės atėmimo (už 10 rub. baudą - 1 mėn. pataisos darbų, bet ne daugiau kaip 1 metai).
Baudos taikymas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (2000 m.) numato baudą, kaip bausmės rūšį, skaičiuojamą pagal minimalų gyvenimo lygį. Baudos dydį nustato teismas, skirdamas bausmę.
Jei asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtos baudos, teismas nuteistajam sutikus ją gali pakeisti viešaisiais darbais. Jei asmuo vengia sumokėti baudą ir nėra galimybių jos išieškoti, teismas baudą gali pakeisti areštu.
KAIP GAUTI NUOLATINĘ GYVENAMOJI LIETUVOJE LEIDIJĄ | PROCESAS | MOKESČIAI | DOKUMENTAI
Šmeižimas ir atsakomybė pagal baudžiamąjį kodeksą
Viešojoje erdvėje galima išgirsti visuomenėje gerai žinomų žmonių pasisakymus, jog į kritiką socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje jie seniai nekreipia dėmesio, tačiau dėl šmeižimo planuoja kreiptis į teisėsaugos institucijas.
Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina saviraiškos laisvę, tačiau naudojimasis ja susijęs ir su pareigomis bei atsakomybe. Saviraiškos laisvė negali būti įgyvendinama skleidžiant netikras, žeminančias ir niekinančias žinias apie kitą asmenį.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 154 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
Šio straipsnio 2 dalyje numatyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai - informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimas, neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Šiuo atveju asmuo baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Taigi, baudžiamoji atsakomybė kyla už melagingos ir galinčios paniekinti, pažeminti ar pakirsti pasitikėjimą asmeniu informacijos paskleidimą. Informacija gali būti paskleista rašytine, žodine ar kita materialia forma, pavyzdžiui, per visuomenės informavimo priemones - knygas, žurnalus, televizijos, radijo programas, kino ar kitą garso ar vaizdo studijos produkciją, elektroninėmis priemonėmis platinamus pranešimus, ji gali būti pranešta vienam ar daugeliui asmenų pokalbio metu ir pan.
Informacijos ir nuomonės atribojimas
Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) praktikoje pažymima, kad bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. duomenų, faktų konstatavimą apie asmenį, jo veiksmus, elgesį (ar reiškinius, įvykius). Duomenims, faktams taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija - tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios.
Teismų praktikoje nuomonė suvokiama kaip kokių nors faktų supratimas, vertinimas, komentarai, pastabos; nuomonei būdingas subjektyvumas, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau nuomonė turi būti paremta tikrovėje egzistuojančiais faktais, sąmoningai jų neiškreipiant.
Kaltės turinys ir baudžiamosios teisės taikymas
Šis nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. LAT formuojamoje praktikoje pažymi, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt.
Baudžiamoji teisė yra laikytina paskutine teisine priemone, kuri turi būti taikoma tik išimtiniais atvejais, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją. Todėl kiekvienos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teismas įvertina veikos aplinkybes (paskleistos informacijos turinį, kontekstą, formuluotes, adresatus, kaltininko veiksmų intensyvumą, sistemingumą, tyčią, motyvus ir tikslus ir kt.).
Alternatyvios garbės ir orumo gynimo priemonės
Siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, pirmiausia, esant galimybei, garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės. Todėl asmuo garbę ir orumą gali ginti remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje numatytais būdais. Civilinės teisės prasme yra akcentuojamas melagingos informacijos paneigimas, o baudžiamasis procesas nenumato tokios galimybės. Taip pat pažymėtina, kad pagal LAT praktiką nėra keliamas reikalavimas, jog kito asmens garbę ir orumą pažeidęs asmuo veiktų tyčia, todėl įrodinėjimo standartai civiliniame procese skiriasi. Atsakovas turi įrodyti, kad jo paskleista nuomonė turi pakankamą faktinį pagrindą ir ja nebuvo siekta sumenkinti, įžeisti ieškovą ar kitaip specialiai jam pakenkti.
Valstybė privalo užtikrinti tinkamą balansą tarp žodžio laisvės ir teisės į garbę ir orumą. Baudžiamoji atsakomybė už kritišką, neigiamą ar aštrią nuomonę negali būti taikoma, nes, priešingu atveju, būtų paneigta konstitucinė žmogaus teisė laisvai reikšti nuomonę ir įsitikinimus.
Vilniaus universiteto Teisės klinika pažymi, kad pateikta informacija yra bendro pobūdžio ir nelaikytina individualiai pritaikoma kiekvienam atvejui. Konkrečios situacijos aplinkybės ar pasikeitęs teisinis reguliavimas gali lemti kitokį teisinį vertinimą bei atsakymą.