Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) nustato, kad vežėjas atsako už viso arba dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki jo perdavimo momento. Sprendžiant vežėjo atsakomybės klausimą dėl tarptautiniu maršrutu gabenamo krovinio praradimo ar sugadinimo, CMR konvencijos teisės normos taikomos nuo to momento, kai vežėjas priima krovinį su tikslu jį vežti.
Lietuvos teismų praktikoje pakankamai nuosekliai ir išsamiai suformuluotos didelio nerūpestingumo taisyklės, kurios susijusios su pareigos rūpintis kroviniu šiurkščiais pažeidimais, pavyzdžiui, nakčiai sustojant nesaugomose stovėjimo aikštelėse ar krovinį perduodant neįgaliotam jo gauti asmeniui. Tačiau dažnai kroviniai yra sugadinami ar sunaikinami autoįvykio, už kurį atsakingas vežėjo vairuotojas, metu.
Tokiomis aplinkybėmis, kai krovinys sugadinamas ar sunaikinamas autoįvykio metu, visada kyla klausimas, kaip kvalifikuoti vežėjo veiksmus - kaip tyčiai prilygintiną didelį neatsargumą ar kaip paprastą neatsargumą. Atsakymas į šį klausimą yra reikšmingas vežėjui, nes tai lemia, ar vežėjo atsakomybė bus neribota, ar vežėjas atsakys už krovinio sugadinimą ar sužalojimą tik 8,33 SDR ribose. Taip pat tai turi įtakos taikomai ieškinio senaties taisyklei - prailgintai trejų metų ar bendrai vienerių metų.
Dideliu nerūpestingumu, prilygintu tyčiai Lietuvos teismų praktikoje, laikomi tokie asmens veiksmai, kurių jis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas - neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti. Transporto veikla, gabenant krovinius, yra susijusi su nuolatine rizika eismo dalyviams, tarp jų - autoavarijų ir gabenamų krovinių sugadinimo rizika. Todėl paprastos autoavarijos, nesant šiurkštaus Kelių eismo taisyklių pažeidimo, neturėtų būti vertinamos kaip tyčiai prilygintinas didelis vežėjo neatsargumas.
Žala, padaryta dėl didelio neatsargumo, turėtų būti laikoma tik tuo atveju, kai vežėjas šiurkščiai pažeidžia kelių eismo taisykles, o vairuotojo veiksmai akivaizdžiai prieštarauja paprastam atsargaus ir rūpestingo vairuotojo standartui. Vienintelis tokio standarto matas - kelių eismo taisyklių pažeidimo sunkumas ir pobūdis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2014 pateikė tyčiai prilygintino didelio neatsargumo išaiškinimą vežėjo sukelto eismo įvykio atveju. Šioje byloje krovinys (dujiniai katilai) buvo dalinai apgadintas tarptautiniu maršrutu gabenant jį automobilių transportu. Autoįvykis įvyko Rusijos teritorijoje, kai dėl oro gūsio vilkiko priekaba pradėjo slysti, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Policijos pažymoje nurodyta autoįvykio priežastis - nepasirinktas saugus greitis.
Kasacinis teismas šioje byloje sprendė, kad dideliu neatsargumu, kuris prilyginamas tyčiai, laikytini sąmoningi, pakankamai tikslingi vežėjo vairuotojo veiksmai, dėl kurių kiltų grėsmė krovinio išsaugojimui. Tai galėtų būti „...aiškių kelių eismo taisyklių nurodymų esminis pažeidimas - ribojimų, draudimų, kitokių aiškių nuostatų nepaisymas, kaip antai leistino greičio aiškiai nustatytas ir didelis viršijimas, važiavimo draudimų nepaisymas, esant draudžiamiesiems signalams, nepaisymas reikalavimų sustoti prie linijų ar pervažų, transporto priemonės eksploatavimo draudimų pažeidimas.“
Teismas nepriskyrė prie didelio nerūpestingumo veiksmų, turinčių neatsargumo požymių, tokių kaip saugaus vairavimo būdo ar greičio nepasirinkimas, jeigu šie veiksmai susiję su konkrečios situacijos vertinimu ir sprendimo priėmimu, bet neturi akivaizdžių ir šiurkščių pažeidimo elementų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad turi būti įvertinta vežėjo vairuotojo veiksmų įtaka galimybei atsirasti žalai, t. y., ar dėl jo veiksmų tiesiogiai kyla arba reikšmingai padidėja grėsmė, kad bus padaryta žala kroviniui, ar kad jis bus prarastas. Svarbu nustatyti ne tik pažeidimo padarymo faktą, bet ir jo esmingumą, įtaką didesnei žalos padarymo rizikai.
Tyčiai prilygintinu dideliu vežėjo vairuotojo neatsargumu, dėl kurio įvyksta eismo įvykis ir prarandamas (apgadinamas) krovinys, nelaikytinas vien leistino greičio ar draudimo pažeidimas.
Kitoje civilinėje byloje (UAB „TFA Logistic“ v V.S., If P&C Insurance AS) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vežėjo vairuotojo veiksmus pripažino neatitinkančiais minimalių profesionalaus vairuotojo atidumo ir rūpestingumo reikalavimų ir jo kaltę įvertino kaip didelį neatsargumą. Vairuotojas, žinodamas, kad jo vežamas krovinys yra per aukštas ir suvokdamas, kad atlikta krovinio pakrovimo operacija kelia grėsmę krovinio saugumui, vis tiek ėmėsi jį gabenti. Jis nepadarė pastabų CMR važtaraštyje, neinformavo darbdavio, neprašė instrukcijų, kaip vykdyti krovinio gabenimą, ir važiavo po tiltu neįsitikinęs, ar jo aukštis pakankamas saugiai pravažiuoti, dėl ko krovinys buvo apgadintas.
Dar vienoje civilinėje byloje (uždaroji akcinė bendrovė „A. V. logistikos paslaugos“ v akcinė bendrovė „Junivara“) buvo nustatyta, jog vežėjo vairuotojas nepasirinko saugaus atstumo, nes priešpriešiais važiuojančiam automobiliui pradėjus staigiai stabdyti, šis į jį atsitrenkė. Kasacinis teismas vairuotojo veiksmų nepripažino dideliu nerūpestingumu, o sprendė, kad įvykio aplinkybes lėmė atsitiktinumo, staigumo veiksniai ir vairuotojas jų realiai negalėjo numatyti.
Iš per pastaruosius kelis metus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų bylų, kuriose buvo sprendžiamas vežėjo, sugadinusio ar praradusio krovinį autoįvykio metu, kaltės laipsnio klausimas, galima daryti išvadą, jog tokiu atveju tyčiai prilygintino didelio neatsargumo sąvoka aiškinama kiek švelniau nei krovinio vagystės atveju, kai krovinys prarandamas dėl vežėjo nepakankamo rūpestingumo renkantis sustojimo vietą privalomam poilsiui.
Pavyzdžiui, lyginant nurodytose bylose aptartą vežėjo didelio nerūpestingumo aiškinimą su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartimi, kuria buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovo UAB „Baltic Express“ ieškinį atsakovui UAB „Autonivera“, galima rasti aiškią takoskyrą tarp didelio neatsargumo sąvokos aiškinimo, kai krovinys prarandamas dėl vagystės. Aptariamoje byloje krovinys buvo pavogtas iš transporto priemonės, vežėjui nakčiai sustojus apšviestoje, iš trijų pusių aptvertoje ir vaizdo kameromis iš dalies stebimoje aikštelėje prie degalinės. Tokius vežėjo veiksmus prilygindamas dideliam neatsargumui Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, jog „...net paprasčiausių atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams.“
Tuomet, sprendžiant didesnės kompensacijos pagal CMR konvencijos 29 straipsnį priteisimo klausimą, nustatytina, ar vežėjas, veždamas krovinį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir rūpestingai ir ar ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, taip sudarydamas realias kliūtis neteisėtam jo vežamo krovinio užvaldymui.
Tuo tarpu bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl vežėjo, patekusio į autoįvykį, kaltės laipsnio ir atsakomybės apimties, neribotos atsakomybės taikymui jau būtina nustatyti sąmoningus ir pakankamai tikslingus vežėjo vairuotojo veiksmus ar neveikimą, dėl ko kiltų grėsmė krovinio išsaugojimui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, minėtoje civilinėje byloje UABDK „PZU Lietuva“ v UAB „Movidus transportas“, pateikė išaiškinimą, jog žemesnės instancijos teismai nepagrįstai savo sprendimus grindė teismine praktika, suformuota bylose, kuriose buvo sprendžiamas vežėjo, praradusio krovinį dėl vagystės, kaltės ir atsakomybės apimties klausimas. Teismai turi taikyti precedentus, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes.
LR Kelių transporto kodekso 45 str. 2 d. nustato, kad vežimu yra laikomas laikas, per kurį krovinys ar bagažas buvo vežėjo žinioje, neatsižvelgiant į tai, ar jis buvo kelių transporto priemonėje, stotyje, saugykloje ar kitoje vietoje. Manytina, kad vietinio krovinio pervežimo atveju, krovinį su tikslu jį sandėliuoti ir paruošti gabenimui priėmęs, tačiau važtaraštį siuntėjui išdavęs, vežėjas krovinio praradimo ar sugadinimo atveju galėtų remtis vežėjo atsakomybę ribojančiomis teisės normomis.
LR Kelių transporto kodekso 46 str. 5 d. ir CMR konvencijos 23 str. 3 p. numato maksimalią nuostolių atlyginimo ribą - 8,33 SDR už 1 kg krovinio bruto svorio.
Tiek pagal CMR konvenciją, tiek pagal LR Kelių transporto kodeksą krovinio priėmimo vežti momentas (nuo kurio vežėjas laikomas atsakingu už krovinį) yra siejamas su krovinio priėmimu vežti pagal važtaraštį. LR Kelių transporto kodekso 31 str. 4 d. numato, jog krovinys laikomas priimtu, kai vežėjas priima krovinį ir pasirašo važtaraštyje. CMR konvencijos 9 str. 1 p. numato taisyklę, jog važtaraštis yra priimtas faktinis įrodymas, kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, iki kol bus įrodyta priešingai.
Vežėjo atsakomybės pabaiga siejama su krovinio perdavimo gavėjui momentu. Krovinio perdavimas suprantamas kaip dviejų sąlygų įgyvendinimas - krovinio pristatymas į paskirties vietą ir jo perdavimas tinkamam gavėjui. Šis momentas fiksuojamas gavėjo parašu važtaraštyje.
Jeigu vežėjas, priešingai savo sutartiniams įsipareigojimams, perduoda krovinį ne siuntėjo nurodytam gavėjui (jo įgaliotam asmeniui), tai prilyginama krovinio praradimui, o vežėjo veiksmai tokiu atveju gali būti traktuojami kaip didelis neatsargumas, prilygintinas CMR konvencijos 29 str. aptartiems tyčiniams veiksmams.
Sprendžiant, ar buvo įgyvendintos sąlygos dėl krovinio kontrolės ir faktinio disponavimo perdavimo, lemiamą reikšmę skiriama CMR važtaraščiui. Jeigu vežėjas nepateikia pakankamai įrodymų, kad krovinys buvo perduotas krovinio gavėjui ar kad krovinio gavėjas rūpinosi krovinio priežiūra ir kontrole, vežėjo pareiga rūpintis krovinio saugumu gali būti laikoma nepasibaigusia.
Krovinių vežimo keliais sutartyse (užsakymuose) numatomi konkretūs terminai vežėjo ir kitų dalyvių veiksmams sukoordinuoti. Vežėjui nurodoma atvykimo pasikrauti krovinį data ir kartais laikas valandų tikslumu.