Vykdant tarptautinius krovinių vežimus keliais, svarbu suprasti vežėjo atsakomybės ribas, ypač tais atvejais, kai kyla ginčai dėl pavėluoto krovinio pristatymo ar transporto priemonės nepateikimo laiku. Pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis šiuos santykius, yra 1956 m. Ženevoje sudaryta CMR konvencija, kurios nuostatos taikomos, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingose šalyse, o bent viena iš jų yra Konvencijos narė. Lietuva yra šios konvencijos narė, todėl visiems Lietuvos Respublikoje registruotiems juridiniams asmenims, vykdantiems tarptautinius vežimus, taikomos CMR konvencijos nuostatos.
CMR konvencija siekia suvienodinti tarptautinio krovinių vežimo sąlygas ir vežėjo atsakomybę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad CMR konvencija turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, o jos nuostatos yra imperatyvios. Tai reiškia, kad šalių susitarimai, kuriais nustatoma didesnė vežėjo atsakomybė nei numatyta CMR konvencijoje, yra laikytini niekiniais ir negaliojančiais.
Baudų taikymas ir CMR konvencijos ribojimai
Nors pervežimo sutartyse dažnai numatomos baudos (netesybos) už pavėluotą transporto priemonės atvykimą į pakrovimo vietą arba pavėluotą krovinio pristatymą, Lietuvos teismai tokias nuostatas paprastai pripažįsta negaliojančiomis, remdamiesi CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalimi. Ši nuostata teigia, kad visi susitarimai, kuriais tiesiogiai arba netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos, laikomi negaliojančiais. Teismai aiškina, kad vežimo sutarties sąlygos, kurios išplečia vežėjo atsakomybės ribas, lyginant su CMR konvencijoje numatytomis, prieštarauja Konvencijai ir todėl yra negaliojančios.
Taigi, jei vežimo sutarties sąlyga pripažįstama negaliojančia, šalių santykiams taikomos CMR konvencijos nuostatos, o ne sutarties sąlygos. Tai reiškia, kad vežėjo atsakomybė ribojama pagal Konvenciją.
Vežėjo atsakomybė už pavėluotą krovinio pristatymą
Pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, jeigu krovinio pristatymo terminas viršijamas ir įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala. Tačiau svarbu pažymėti, kad šie nuostoliai negali būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Išimtis taikoma tik tais atvejais, kai įrodoma, jog vežėjas pristatymo terminą viršijo tyčia ar dėl didelio neatsargumo.
Asmuo, patyręs nuostolių dėl pavėluoto krovinio pristatymo, turi įrodyti ne tik pavėlavimą, bet ir žalą bei priežastinį ryšį tarp pavėluoto pristatymo ir patirtos žalos. Svarbu įrodinėti nuostolius, patirtus dėl vėlavimo (pvz., gavėjo sumokėtos netesybos, papildomi importo mokesčiai, nuostoliai dėl uždelsto pardavimo ar kainų sumažėjimo), o ne žalą, padarytą pačiam kroviniui (jo sugadinimą).
Be to, ieškinys teisme dėl nuostolių atlyginimo gali būti pareikštas tik tuo atveju, jeigu vežėjui buvo raštu pateiktas reikalavimas atlyginti nuostolius dėl pavėluoto krovinio pristatymo per 21 dieną nuo krovinio gavimo momento, ir šio reikalavimo vežėjas geranoriškai nepatenkino (CMR konvencijos 30 straipsnio 3 dalis).
Transporto priemonės nepateikimas ir jo pasekmės
Iki šiol Lietuvos teismai nevienodai vertindavo vežėjo veiksmus, nepateikus transporto priemonės į sutartą pasikrovimo vietą. Nors anksčiau pasitaikydavo atvejų, kai teismai taikydavo CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį, reglamentuojančią atsakomybę už vėlavimą pristatyti krovinį, net ir nepateikus transporto priemonės, naujausia teismų praktika yra aiškesnė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007 išaiškino, kad CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalis negali būti taikoma, kai vežėjas iš viso nepateikė transporto priemonės pakrauti, nes tokia situacija nepatenka į CMR konvencijos reguliavimo sritį. Vadinasi, vežėjo transporto priemonės nepateikimas kvalifikuojamas kaip sutarties neįvykdymas ir vežėjo atsakomybė už tai nustatoma pagal nacionalinius įstatymus (pvz., Civilinio kodekso 6.258 straipsnis).
Tokiu atveju vežėjas siuntėjui privalo atlyginti tik protingo dydžio nuostolius. Pagal nuostolių numatymo doktriną, vežėjas atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos jis numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Nukentėjusioji šalis (siuntėjas) privalo įrodyti, kad pakeičiančioji sutartis (su kitu vežėju) buvo sudaryta protingomis sąlygomis ir per protingą terminą.
Kelias sutartis ir regresiniai reikalavimai
Vežimo grandinėje dalyvaujant keliems vežėjams paeiliui, svarbu suprasti jų atsakomybę ir regresinius reikalavimus. Remiantis CMR konvencijos 37 straipsniu, vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal Konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę į kitus vežime dalyvavusius vežėjus dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų. Ieškinio senaties terminas regresiniams reikalavimams, pagal CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalį, pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma kompensacinė suma, arba nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos.
Teismų praktika patvirtina, kad ekspeditorius, kuris faktiškai atlygino nuostolius krovinio siuntėjui ar gavėjui, turi teisę reikalauti, kad jo patirtus nuostolius atlygintų vežėjas. Šiuo atveju turi būti įrodinėjamos šios aplinkybės: 1) kad asmuo, reiškiantis reikalavimą, yra atlyginęs nuostolius; 2) kad jis buvo sudaręs sutartį su vežėju; 3) kad nuostoliai yra atlyginti krovinio siuntėjui ar gavėjui.
Tačiau pastaruoju metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) pateikia ir kontraversišką praktiką, teigdamas, kad jei tarp vežėjų nėra vienos, visas juos jungiančios sutarties (bendro įsipareigojimo siuntėjui), tuomet netaikomos CMR konvencijos VI skyriaus nuostatos, įskaitant 37 straipsnį. Šiuo atveju laikoma, kad buvo sudarytos skirtingos (kelios) vežimo sutartys, ir iš jų kylančioms prievolėms taikomos ne CMR konvencijos 37 straipsnio, bet 17 straipsnio nuostatos.
Krovinio praradimas ir pavėluoto pristatymo vertinimas
Tam tikrais atvejais pavėlavus pristatyti krovinį, toks vėlavimas gali būti vertinamas kaip krovinio praradimas. Jeigu vežėjas vėluoja pristatyti krovinį daugiau nei 30 dienų nuo suderinto pristatymo termino arba 60 dienų nuo krovinio perėmimo, jei terminas nebuvo suderintas, toks vėlavimas gali būti laikomas viso krovinio praradimu pagal CMR konvencijos 20 straipsnio 1 dalį. Tokiu atveju siuntėjas įgyja teisę reikalauti kompensacijos už krovinio praradimą, kurios dydis skaičiuojamas pagal CMR konvencijos 23 straipsnio taisykles.
Svarbu pabrėžti, kad vežėjo atsakomybė už žalą, padarytą sąmoningai arba dėl didelio neatsargumo, yra neribojama. Tokiais atvejais vežėjas negali vadovautis nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų.
Apibendrinant, nors vežimo sutartyse dažnai numatomos baudos už pavėlavimą, CMR konvencija riboja vežėjo atsakomybę ir tokios sutartinės nuostatos dažnai pripažįstamos negaliojančiomis. Vežėjo atsakomybė už pavėluotą krovinio pristatymą apsiriboja nuostolių kompensavimu, neviršijančiu užmokesčio už vežimą, o transporto priemonės nepateikimas kvalifikuojamas pagal nacionalinę teisę.
tags: #cmr #konvencija #baudos