Vežėjo kaip šalies atsakomybės prielaidos kyla iš pačios krovinio vežimo sutarties, kuria susitariančios šalys nustato subjektų teisių ir pareigų apimtį. Sutartimi faktinis arba sutartinis vežėjas įsipareigoja krovinį priėmus pervežti šį saugoti viso atliekamo pervežimo metu, o užsakovui priskiriamos pareigos vežėjui sumokėti už suteiktas pervežimo paslaugas, teisingai pateikti pervežimo nurodymus, dokumentaciją bei tinkamai paruošti krovinį pervežimui. Sutartinių pareigų nevykdymo pasekmių apibrėžimą galime atrasti LR CK 6.61 straipsnio pirmoje dalyje, kurioje numatyta, jog „Kai skolininkas neįvykdo prievolės atlikti tam tikrą darbą, kreditorius turi teisę atlikti tą darbą skolininko sąskaita per protingą terminą ir už protingą kainą, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, arba reikalauti atlyginti nuostolius“. Taigi analizuojant pateiktą apibrėžimą galime teigti, jog vežimo santykių civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindus sukelia krovinių vežimo sutarties šalių prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymas arba netinkamas įvykdymas.
Kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio sutartims, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose, taikoma CMR konvencija. CMR 17 str. numatyta vežėjo pareiga atlyginti nuostolius, atsiradusius vežėjui praradus ar sugadinus krovinį. Kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Tačiau CMR 23 str. yra numatyta atsakomybės ribojimas, t. y. kad kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio.
Bendrai aspektais vertinant kas yra žala galima bandyti remtis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 6.249 straipsnio “Žala ir nuostoliai“ pirma dalimi, kurioje numatoma, jog: “Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.
Vežėjo atsakomybės už krovinį pradžios momentas yra svarbus numatant vežėjo teisinių pareigų saugoti krovinį pradžią. Vadovaujantis „Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ vežėjas turi pareigą pagal sudarytą vežimo sutartį pristatyti sveiką ir nepažeistą krovinį tarptautiniu maršrutu. Tačiau prieš priimdamas vežti krovinį vežėjas turi pareiga pagal važtaraštyje nurodomus duomenis sutikrinti krovinio kiekį bei būklę (5 ir 6 CMR konvencijos straipsniai) bei pastebėjęs neatitikimus turi pareigą palikti atitinkamus įrašus krovinio vežimo važtaraštyje. Krovinį priėmus vežti neatlikus šios pareigos preziumuotina, jog krovinys pervežimui buvo perduotas tinkamos būklės ir visos pasekmės kilo pervežimo metu kroviniui esant vežėjo atsakomybėje.
Būtina pabrėžti, jog apžiūros pareiga apsiriboja vizualine krovinio apžiūra ar palietus pakuote, nustatant ar pakuotė nėra pažeista ir yra pakankama tinkamam bei saugiam krovinio pervežimui, todėl iš vežėjo nereikalaujama imtis ypatingų priemonių krovinio būklės vertinimui ir užtenka apsiriboti atidžia apžiūra. Taigi, kaip aptarta, pagal CMR konvencijos nuostatas vežėjas turi pareiga pasiekti nustatytą rezultatą - pristatyti krovinį į sutartą vietą tokioje pat kondicijoje kokioje jis buvo perduotas vežėjui. Taigi jei reikalavimus reiškianti šalis gali įrodyti, jog nuostoliai atsirado po krovinio perdavimo į vežėjo dispoziciją, tai vežėjui pristačius krovinį bus laikoma jog šis yra atsakingas už sukeltus nuostolius.
Būtina pabrėžti, jog CMR konvencijos 18 straipsnio antra dalis numato pareigą vežėjui įrodyti, jog krovinys prarastas dėl vienos ar kelių aplinkybių pagal CMR konvencijos 17 straipsnio ketvirtą dalį. Būtina pripažinti, jog vežėjas taip pat gali būti atsakingas ir už neakivaizdžius krovinio pažeidimus, kurie gali būti pastebėti krovinį jau pristačius turi būti pranešti per, pagal bendrą taisyklę, 7 dienas (+ sekmadienį + nedarbo dienas paskirties valstybėje <= 8 dienas) nuo pristatymo, gavėjui iš pradžių krovinį priėmus kaip neturinti išorinių pažeidimų.
Kaip ir minėta vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės jeigu jis įrodo tam tikras vežimo metu atsiradusias sąlygas, dėl kurių krovinys buvo sugadintas arba prarastas ne nuo vežėjo priklausančių veiksmų arba vežėjas ėmėsi visų reikiamų priemonių saugant krovinį. Tačiau analizuojant tarptautinę teismų praktiką iškyla klausimas ar atsakomybė pagal CMR konvencijoje nustatytą prezumpciją gali būti laikoma tik griežtai nustatyta ar visgi atsakomybė turi būti grįsta tik vežėjo klaidos faktu. Vertinant tarptautinę teismų praktiką nėra galimybės prieiti prie vieningos nuomonės. Kaip pavyzdys galėtų būti situacija, jog vežamą krovinį pavogus saugomoje ir vaizdo priemonėmis filmuojamoje aikštelėje, vairuotojui pasilikus transporto priemonėje tapačioje situacijoje vienu atveju vežėjui taikytina griežta atsakomybė, jį pripažįstant atsakingu dėl nuostolių, tuo tarpu kitų atveju teismai pasisako, jog vežėjui ėmusis visų įmanomų veiksmų apsaugoti krovinį, tačiau šį vis tiek pavogus, gali būti taikoma tik kalte pagrįsta atsakomybė, kitaip tariant vežėjas tokiu atveju negali būti laikomas atsakingu už krovinio praradimą.
Šiuo klausimu vertinant Lietuvos teismų praktiką taikant CMR konvenciją, patvirtinama konvencijos nuostata, jog vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jeigu tai įvyko „dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti, o pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio.“ Tačiau, išreiškus nuomone dėl galimybės taikyti kalte grįsta atsakomybės doktriną, nurodoma, jog tokie atvejai laikomi neišvengiama aplinkybe tik išskirtinėse situacijose, kai vagystė vykdoma „jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis.“
Vadovaujantis originalia CMR konvencijos redakcija, numatoma, jog už prarastą ar sugadintą krovinį ar jo dalį vežėjas atsako iki 25 frankų ribos už kiekvieną trūkstamą krovinio kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis). Šio straipsnio kontekste franku laikomas 900 prabos 10/31 g. aukso lydinys. Tačiau keičiantis monetarinės ir fiskalinės politikos poreikiams CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis buvo keičiama.
Pabrėžtina, jog konvencijoje nustatytas vežėjo atsakomybės ribojimas nėra savaime taikomas įpareigojimas, o tėra aukščiausia riba, kurios pagrindu nustatomas maksimalus galimas kompensuotinas nuostolių dydis pagal bendrą taisyklę, kurį krovinio savininkas privalomai turi įrodyti ir tinkamai pagrįsti. Dalinio praradimo, sugadinimo ar prekinės vertės netekimo atveju krovinio savininkas nuostolius gali įrodyti pokyčiu tarp krovinio kiekio, kokybes arba būklės prisiimant krovinį vežti ir šį pristačius. Nustatant krovinio vertės sumažėjimą vienu iš įrodymų gali būti eksperto išvada.
Taigi, nors CMR konvencijos 25 straipsnis nustato, jog vežėjo pareiga atlyginti nuostolį yra skaičiuojama proporcingai krovinio sugadinimo mastui ir negali viršyti visiško sunaikinimo vertės, o dalinio praradimo atveju, proporcingai tai daliai ir papildomiems mokėjimams jokie konvencijos vežėjo atsakomybės ribojimai negali būti taikomi, tačiau CMR konvencijos 24 straipsniu numatoma galimybė krovinio savininkui nustatyti kitokią atsakomybės ribą, sutariant sumokėti papildomą mokestį bei deklaruojant vežamo krovinio vertę. Laikantis nuostatos, jog pagrindinis pervežimo dokumentas ir prima facie įrodymas yra CMR vežimo važtaraštis taigi tokia krovinio vertės deklaracija būtina įrašyti į krovinio važtaraštį. Tuo atveju praradus ar apgadinus krovinį vežėjas atsako deklaruota krovinio verte, tačiau vis dar vadovaujantis taisykle dėl krovinio vertės nustatymo priėmimo vežti vietoje ir momentu.
Būtina pabrėžti, jog CMR konvencijos 24 straipsnio nuostatose nurodytas atlygis yra sutartinio pobūdžio ir nėra būtina sąlyga, tačiau taip norėta išreikšti poziciją, jog vežėjas veikia virš savo normalių paslaugų teikimo sąlygų ir prisiimta papildoma rizika, todėl turi teisėtą lūkestį į papildomą užmokestį. Aptartos deklaracijos negalima tapatinti su galimybe už užmokestį nustatyti papildoma krovinio verte pagal CMR konvencijos 26 straipsnio nuostatas, kuriai netaikomi, jokie ribojimai pagal 23, 24 ir 25 konvencijos straipsnius. Tokia nuostata įtvirtinama galimybė reikalauti atlyginti ne tik įrodytinus tiesioginius, bet ir netiesioginius patirtus nuostolius - prarastą pelną ar negautą naudą. Šie nuostoliai įrodinėjami remiantis nacionalinę nuostolį patyrusios šalies teise.
Taip pat, į krovinio vertės skaičiavimus, vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalimi neįtraukiami sumokėti muitai, transportavimo išlaidos bei kiti mokesčiai. Šie nuostoliai atlyginami remiantis minėta CMR konvencijos nuostata, kuri numato, jog be žalos kroviniui taip pat „turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami“. LAT senatas aiškindamas CMR konvencijos taikymo apimtis taip pat yra pažymėjęs, jog verčiant originalų konvencijos tekstą į lietuvių kalbą buvo padaryta klaida, ir terminas „turi būti kompensuojamas visas užmokestis“ yra suprantamas kaip „papildomai turi būti kompensuojamas“.
Papildomų mokesčių neįtraukimo į atsakomybės limitus klausimas taip pat plačiai nagrinėtas patvirtinant šią taisyklę Anglijos Lordų rūmų byloje, kurioje vežant škotišką viskį pardavimui Irane šis viskis buvo pavogtas naktinio sustojimo metu Anglijoje, todėl vietinės mokesčių institucijos krovinio savininko reikalavo sumokėti mokesčius, kuriuos būtų sumokėjęs jei viskis būtų buvęs parduotas vietinėje rinkoje. Dešimt metų vėliau Danijos Aukščiausias teismas priėmė adekvatų sprendimą darant nuorodą į Anglijos Lordų rūmų bylą.
Pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalį „[…] turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami. Sprendžiant klausimą, ar reikalaujamos priteisti sumos yra laikytinos kitomis su vežimu susijusiomis įmokomis, turi būti nustatomas tiesioginis priežastinis ryšys tarp netinkamo pervežimo įvykdymo ir krovinio siuntėjo ar gavėjo privalomai atliktų išlaidų. Jei yra tiesioginis priežastinis ryšys, tai laikytina, kad tai įmokos, susijusios su vežimu.“
Pagal Lietuvos teismų praktika kalbant apie papildomų nuostolių kompensavimą numatoma, jog “Krovinio vertės sumažėjimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą (CMR konvencijos 25 straipsnis) bei kitas su krovinio vertės sumažėjimu susijusias išlaidas (pvz., mokestis ekspertams už vertės nustatymą ir kt.). Taigi praktikoje papildomos išlaidos gali būti užmokestis ekspertams už nuostolių įvertinimą, sugadinto krovinio sandėliavimas protingą laiką, rūšiavimas, perpakavimas, sugadinto krovinio utilizavimas, teisinės išlaidos ir pan.
Pabrėžtina, jog pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį, numatoma, jog pavėluotai pristačius krovinį pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo turi pareigą įrodyti nuostolius ir, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, tačiau šie nuostoliai yra riboti ir negali būti didesni kaip užmokestis už visą vežimą.
Aptariant vežėjo keliais atsakomybės ribas praradus krovinį dėl vėlavimo, būtina paminėti, jog pagal CMR konvencijos 20 straipsnio 1 dalį numatoma, jog „pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali, nepateikdamas kitų įrodymų, laikyti krovinį prarastu, jeigu jis, pasibaigus sutartam pristatymo terminui, per 30 dienų nepristatomas, o jeigu terminas nebuvo suderintas,- tai per 60 dienų nuo to momento, kai krovinį perėmė vežėjas.“ Tačiau vadovaujantis Lietuvos Aukščiausio teismo senato nutarimu pristatymo terminas gali būti nurodytas tiek važtaraštyje, tiek ir kituose dokumentuose, nurodančiuose, tai, kad pristatymo terminas buvo šalių suderintas.
Tai analizuojant atsakomybės aspektus skirtingus pervežimo būdus reguliuojančiuose šaltiniuose galima teigti, jog visais atvejais vežant krovinius ir sukėlus žalą sutartiniam arba faktiniam vežėjui kyla atsakomybė ir taikoma jo kaltės prezumpcija, o CMR konvencija atskleidžia šią prezumpciją. Nors egzistuoja aplinkybės, kurių pagrindais gali būti ribojama arba šalinama atsakomybė, bet tai labiau išimtis nei taisyklė.
Nuo tinkamo ar netinkamo krovinio pakrovimo dažnai priklauso vežėjo atsakomybė už krovinio sugadinimą. Kalbame apie krovinių gabenimą tarptautiniais automobilių maršrutais, taigi, vadovaujamės tarptautine CMR konvencija. Dėl santykių, kuriuos CMR konvencija tiesiogiai reguliuoja, vežimo sutarties šalys susitarti negali.
Vežėjas negali remtis aplinkybe, kad neturėjo kompetencijos ir specialių žinių, susijusių su krovinio pakrovimu, tinkamu, jo tvirtinimu, tvirtinti reikalinga įranga. Nesant susitarimo tarp siuntėjo (užsakovo) ir vežėjo dėl krovinio pakrovimo/iškrovimo procedūrų, krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Šią pareigą siuntėjui nustato Kelių transporto kodekso 32 str. Tuo atveju, kai krovinį pakrauna siuntėjas, vežėjui atsiranda galimybė remtis ypatingos rizikos faktoriumi, atleidžiančiu jį nuo atsakomybės už krovinio sugadinimą - kai krovinį pakrovė siuntėjas ar tretysis asmuo, veikiantis siuntėjo vardu (CMR konvencijos 17 str. 4 d. Vežėjas turėtų įrodyti bent tikėtiną priežastinį ryšį tarp siuntėjo krovinio krovimo ir kroviniui padarytos žalos. To nepadaręs vežėjas prisiima riziką ir negali būti atleidžiamas nuo atsakomybės. Pagal CMR konvencijos 8 str. vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti pakuotės būklę.
Pažymėsime, kad sutinkamai su CMR 23 str. 4 d., vežėjas turi kompensuoti visą užmokestį už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitas su krovinio vežimu susijusias išlaidas, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio, šios išlaidos kompensuojamos pilna apimtimi, joms netaikomas ribojimas, t.y.
Pažymėtina, kad CMR 29 str. 1 d. numato CMR 23 str. ribojimo išimtis: vežėjas negali vadovautis konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams, pavyzdžiui vežėjas pažeidė specialias krovinio vežimo sąlygas, krovinio nesutvirtino diržais. Pažeidęs sutartį, atlikęs arba neatlikęs veiksmus, kurie įtakojo žalos atsiradimą, vežėjas prarado galimybę remtis CMR konvencijoje įtvirtintais atsakomybės ribojimo ar atleidimo nuo atsakomybės pagrindais. Lietuvos teismų praktikoje ir teisės doktrinoje tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas - neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti.
tags: #cmr #konvencija #vairuotuojo #atsakomybe #del #asiu