Nustatant, kokiai socialinės apsaugos sistemai priklauso vairuotojas, svarbu tinkamai apibrėžti, kas laikytinas jo darbdaviu. Tai ypač aktualu tarptautinius pervežimus vykdančių transporto įmonių kontekste.
2020 m. liepos 16 d. paskelbtame Sprendime AFMB ir kt. (C-610/18) Teisingumo Teismo didžioji kolegija pripažino, kad tarptautinių reisų vairuotojo darbdavė pagal reglamentus Nr. 1408/71 ir Nr. 883/2004 turi būti laikoma ta įmonė, su kuria vairuotojas yra sudaręs darbo sutartį ir kuri faktiškai vykdo darbdavio funkcijas. Šiame sprendime nagrinėta situacija, kai viena įmonė (AFMB) sudarė susitarimus su Nyderlanduose įsteigtomis transporto įmonėmis, pagal kuriuos įsipareigojo už komisinį atlyginimą šių įmonių vardu ir sąskaita valdyti jų sunkiasvores transporto priemones. AFMB taip pat sudarė darbo sutartis su Nyderlanduose gyvenančiais tarptautinių reisų vairuotojais, nurodydama, kad ji yra šių vairuotojų darbdavė.
Vis dėlto, Raad van bestuur van de Sociale verzekeringsbank (Socialinio draudimo banko valdyba, Nyderlandai, toliau - Svb) pripažino, kad šiems vairuotojams taikytini Nyderlandų socialinės apsaugos teisės aktai. Dėl šios priežasties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė Teisingumo Teismo patikslinti, kas - transporto įmonė ar AFMB - turi būti laikomos atitinkamų vairuotojų „darbdaviu“.
Darbdavio ir darbuotojo santykio nustatymas
Pagal reglamentus Nr. 1408/71 ir Nr. 883/2004, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad sąvokų „darbdavys“ ir „dirbantys asmenys“ reikšmė nėra siejama su nacionalinės teisės aktais ar praktika. Svarbiausia yra objektyvi atitinkamo pagal darbo sutartį dirbančio asmens situacija ir visos jo darbo aplinkybės.
Nors darbo sutarties sudarymas gali būti pavaldumo ryšio požymis, vien tai neleidžia daryti tvirtos išvados. Būtina atsižvelgti ne tik į formalią informaciją darbo sutartyje, bet ir į tai, kaip pagal ją faktiškai vykdomos pareigos. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad formalūs argumentai, tokie kaip sudaryta darbo sutartis, negali būti pagrindas perkelti vietos, reikšmingos nustatant socialinės apsaugos teisės aktus, jei tai neatitinka reglamentų tikslo užtikrinti veiksmingą laisvo darbuotojų judėjimo teisę.
Šioje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad vairuotojai, tikėtina, buvo transporto įmonių darbuotojai, o šios įmonės - jų darbdavės. Tai patvirtina ir tai, kad vairuotojus rinkosi transporto įmonės, o jų darbo užmokestis faktiškai teko transporto įmonėms, mokant AFMB komisinius.
Vairuotojo materialinė atsakomybė
Transporto įmonės, patikėdamos vairuotojams brangias transporto priemones, susiduria su rizika dėl galimos žalos atlyginimo. Naujajame Darbo kodekse (DK) nebeliko normų, reglamentavusių visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Kokios dabar galimybės vežėjo įmonei išsireikalauti žalos atlyginimą iš vairuotojo?
Darbuotojo prievolė atlyginti visą padarytą turtinę žalą yra ribojama jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžiu. Jei žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, atlygintinos žalos riba yra šeši vidutiniai darbo užmokesčiai.
Didelis neatsargumas apibrėžiamas kaip paprasčiausių atsargumo taisyklių ignoravimas.
Teritorinė ar šakinė kolektyvinė sutartis gali numatyti kitus atlyginamos turtinės žalos dydžius, tačiau jie negali viršyti dvylikos darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių dydžio.
Išimtys, leidžiančios darbdaviui išsireikalauti visą žalą:
- Darbuotojas žalą padarė tyčia.
- Žala padaryta darbuotojo veika, turinčia nusikaltimo požymių.
- Žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų vairuotojo.
Nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgiama į:
- Netekto turto ar turto, kurio vertė sumažėjo, vertę, atskaičius nusidėvėjimą, natūralų sumažėjimą ir turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius).
- Žalą padariusio darbuotojo ir žalą patyrusio darbdavio kaltės laipsnį bei jų veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo.
- Faktą, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis ir jam tenkanti komercinė bei gamybinė rizika.
Netyčinės žalos padarymo atveju darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas ir į vairuotojo finansines bei ekonomines galimybes.
Darbuotojo civilinės atsakomybės draudimas
Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Darbo kodekse atsirado darbuotojo civilinės atsakomybės draudimas. Vertėtų draustis pagal visos žalos atlyginimo sąlygas, taip pat drausti vairuotojo atsakomybę ir trečiųjų asmenų atžvilgiu (pavyzdžiui, sugadintas krovinys).
Žalos atlyginimo išskaitant iš vairuotojo darbo užmokesčio galioja tam tikri apribojimai: išskaitos negali viršyti dvidešimt procentų išmokėtino darbo užmokesčio nuo sumos, neviršijančios minimaliosios mėnesinės algos, ir septyniasdešimt procentų išmokėtino darbo užmokesčio nuo sumos, viršijančios minimaliąją mėnesinę algą, jeigu darbo ginčų organas nenustato mažesnio dydžio.
Darbo laiko apskaita ir naujovės
Nuo 2026 m. CE kategorijos vairuotojams įsigalios aiškesnė ir griežtesnė taisyklė: jeigu vairuotojas dirba pas daugiau nei vieną darbdavį, jis privalo raštu pateikti informaciją apie kitų darbdavių darbo laiką. Tai susiję su suminės darbo laiko apskaitos (SDA) ir maksimalių darbo laiko ribų laikymusi.
Dėl to, kad daugelis vairuotojų turi dvi sutartis, dirbdami skirtingose įmonėse, jie gali viršyti nustatytas darbo laiko ribas (pvz., 60-80 val. per savaitę). Naujoji taisyklė siekia išvengti ES darbo ir poilsio laiko reikalavimų pažeidimų.
Reikalavimai vairuotojui:
- Raštu informuoti darbdavį apie kitas darbovietes, darbo grafiką, planuojamą dirbti darbo laiką ir jau dirbtas valandas.
Reikalavimai darbdaviui:
- Įtraukti vairuotojo darbo laiką į bendrą apskaitą.
- Užtikrinti, kad bendrai nebus viršytas 60 val. per savaitę limitas ir 48 val. vidurkis per 4 mėnesius.
Statistika rodo, kad darbo ginčų nagrinėjimo transporto sektoriuje daugėja. Didžioji dalis ginčų susiję su darbo užmokesčiu.
Liepų ir Artojo gatvių sankryža 👌 Kaip manot koks tiktų pavadinimai šitai sankryžai?
ES reglamentai ir vairuotojų darbo bei poilsio laikas
ES reglamentai ir direktyvos nustato aiškias taisykles vairuotojų darbo ir poilsio laikui.
Pagrindiniai principai:
- Darbo diena: iki 13 valandų.
- Savaitės darbo laikas: 56 valandos, tačiau per dvi savaites neviršyti 90 valandų.
- Pertraukos:
- Ne daugiau kaip 6 valandos iš eilės be pertraukos.
- Jei dirbama 6-9 valandas - bent 30 minučių pertrauka.
- Jei dirbama daugiau kaip 9 valandas - bent 45 minučių pertrauka.
- Naktinis darbas: negalima dirbti daugiau kaip 10 valandų per 24 valandas.
- Paros poilsis: ne trumpesnis kaip 11 valandų iš eilės.
- Savaitės poilsis: ne trumpesnis kaip 45 valandos. Gali būti sutrumpintas iki 24 valandų kas antrą savaitę.
Darbdavys privalo organizuoti vairuotojo darbą ir poilsį taip, kad jis nebūtų išvykęs dirbti ilgiau kaip 4 savaites iš eilės. Tachografo įrašus reikia saugoti bent vienus metus.
Įdarbinimo aspektai ir apmokestinimas
Transporto sektoriuje trūkstant darbuotojų, dažnai įdarbinami užsieniečiai. Įdarbinant trečiųjų šalių piliečius, reikalinga nacionalinė viza arba leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Darbo sutartyje būtina susitarti dėl pagrindinių dalykų: darbovietės, pareigų, atlyginimo, darbo krūvio, atostogų ir kitų garantijų.
Darbo užmokestis užsieniečiui vairuotojui apmokestinamas įprastais su darbo santykiais susijusiais mokesčiais: gyventojų pajamų mokesčiu (20 proc.) ir valstybinio socialinio draudimo įmokomis (12,52 proc.). Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokos šiems darbuotojams neišskaičiuojamos.
Darbo laiko apskaita užsieniečiui vairuotojui tvarkoma remiantis tachografų parodymais. Transporto įmonėms privaloma taikyti suminę darbo laiko apskaitą.
tags: #darbo #sutartis #vairuotojo