Kai medžiai numeta lapus, gamta tarytum ruošiasi žiemos miegui. Šiuo laiku pamažu apmiršta visa gamta. Gyvybė, iki šiol pulsavusi ant žemės, pasineria į jos gelmes. Dienos apsigaubia pilka tamsos skraiste. Kai medžiai numeta lapus, gamta tarytum užmiega, o tamsa vis anksčiau mus pasitinka. Visiems mums reikia šviesos ir šilumos.
Nuo seno, lapkričio mėnesį, kai tamsu, dažnai gaubia rūkai, lyja, vėjuota, įvairiose kraštų tradicijose yra minimos šviesos šventės: Oželio diena, Šv. Martynas, saulės grįžtuvių laukimas, Šv. Martyno diena Lietuvoje švenčiama jau daug metų. Šv. Martyno diena laikoma paskutine rudens švente. Pagal seną paprotį šiuo metų laiku, kai dienos vis trumpėdavo, saulė anksti leisdavosi, o žvaigždės anksti suspindėdavo danguje, suaugę ir vaikai mėgo vaikščioti miesto gatvelėmis kelią sau pasišviesdami žibintais. Šv. Martyno diena buvo pirmiausia vaikų šventė, nes šią dieną baigdavosi žemės ūkio samdinių samdos laikas. Jeigu pavasarį per Jurgines galvijai išvedami iš tvarto į laukus, tai per Martyną jie sugenami iš ganyklų į tvartus.
Lapkričio 11-ą, Šv. Martyno dieną, Valdorfo darželiuose švenčiama Žibintų šventė. Vaikai jau žino, kad Lapkričio 11-oji minima Šv. Martyno diena. Šią dieną žmonės prisimena legendą, vakare uždega švieseles, nešini žibintais kviečia į eiseną, kuri tarsi Martyno kelionė. Minėdami šią dieną, lapkričio 11d. Vaikai klausėsi pasakojimo apie šv. Martyną, garsėjusį kaip vargšų globėjas ir užtarėjas. Iki šių dienų tebėra gyvas pasakojimas apie Romos karį Martyną: Šv. Martynas gimė 316 metais dabartinėje Vengrijoje. Tėvo noru, dar būdamas visiškai jaunas, Martynas tapo senovės Romos kariu. Vieną 334 metų vakarą keliaudamas Vengrijoje pro Amienso miesto vartus pamatė prie akmenų besiglaudžiantį elgetą. Pavargėlis buvo beveik nuogas ir drebėjo iš šalčio. Jaunasis karys nusisiautė apsiaustą nuo savo pečių, perplėšė pusiau ir uždengė neturtėlį, kad šis sušiltų, žinodamas, kad dėl šio savo poelgio turės daug sunkumų. Kitą naktį Martynas susapnavo sapną, kuriame regėjo Kristų, apsigaubusį jo apsiaustu. Šis atsitikimas pakeitė Martyno gyvenimą. Jis tapo giliai religingu krikščionimi, paaukojusiu savo gyvenimą labiausiai nuskriaustiems žmonėms. Atsižvelgę į Martyno geranoriškumą žmonės panoro būtent jį išrinkti Tours miesto vyskupu. Martynas visiškai to nenorėdamas pasislėpė viename žąsų tvarte. Tačiau miestelėnai nepasidavė, ieškojo jo su fakelais ir žibintais, kol galų gale viena žąsis Martyną išdavė. Martynas tapo vyskupu, bei sulaukė daugiau nei 80 metų. Šv. Martynas laikomas visų atstumtųjų šventuoju globėju.
Lapkričio mėnesį, tarsi pasiruošimas stebuklingai kelionei, iš lėto prasidėjo žibintų kūrimas. Grupėse su mokytojomis, namuose su tėveliais vaikai kruopščiai rinkosi spalvas, klijavo, piešė, karpė - kiekvienas žibintas tapo savitas, su sava istorija ir širdies dalimi. Ugdytiniai, pedagogai, šeimos nariai, pasitelkę fantaziją, kūrė žibintus namuose bei darželyje. Visi gamino žibintus, mokėsi dainelių, žaidimų tinkančių šiai šventei. Grupėse vyko pokalbiai apie laiko tėkmę, apie švento Martyno vardo dieną, Žibintų arba Šviesos šventę, padedant ugdytiniams suprasti, kodėl tamsa keičia šviesą, diena - naktį, siejant šviesą su šiltu bendravimu, gerais darbais, ir gyvybe žemėje.
Lapkričiui priklauso nykštukų žaidimai, tai laikas, kai ruošiamasi Adventui. Nykštukai yra labai stropūs, darbštūs. Mes turime imti pavyzdį iš jų. Vaikai iš akmenų, lapelių, pagaliukų stato nykštukams namelius kieme. Žibintų šventės dieną nykštukų nameliuose „netikėtai“ sužiba žibintėliai, kad nykštukams būtų šviesiau, o vaikai sulaukia nykštukų padėkos - randa paliktas mažas dovanėles.
Lapkrčio 10 dienos vakarą mokytojos, vaikai, tėveliai susirinko darželio kieme, nešini žibintais. Gerėdamiesi skleidžiama žibintų šviesa visi kartu išklausė ir pažiūrėjo Klaipėdos vokiečių bendrijos projekto „Mums linksma ir smagu ir tamsiuoju metų laiku“ teatralizuotą Šv. Martyno legendą. Įkvėpti legendos dalintis žibintų šviesa ir gerumu, bei padainavę I. Šedukienės dainelę „Žibintas“, rikiavosi į draugišką eiseną aplink mūsų darželį.
Nors lauke ir tamsu, viduje šilta ir šviesu. Lapkričio 14d. darželio kieme vyko šventė "Įsileiskime šviesą į širdį", kurios metu vaikai, tėveliai, mokytojos ir visa darželio bendruomenė skleidė savo širdies gerumą ir šildė vieni kitus. Vaikai tą vakarą buvo šešėlių teatro aktoriai, kantrūs žiūrovai, žibintų švieselių prižiūrėtojai ir savo vidinės šviesos ieškotojai. Ačiū Linai Žičkienei už nuostabias nuotraukas, kurios įamžino Žibintų šventės akimirkas.
Lapkrčio 12-13 dienomis ir mūsų darželyje vyko Žibintų šventė. Šventė vyko vakare, kai už lango nusileido tamsa. Vaikai kartu su tėveliais darželio salėje stebėjo pirštininių lėlių spektaklį „Mergaitė ir žibintas“. Pasibaigus spektakliui ugdytiniai su savo pagamintais žibintais rinkosi darželio kieme ir su dainomis keliavo pro tėvelių rankų tunelį link degančio laužo. Sustoję ratu aplink laužą linksmai dainavo, žaidė žaidimus, kai netikėtai pas vaikus atkeliavo svečias - Žibintininkas, kuris mielai bendravo su vaikais ir pasakojo savo istoriją, kiek daug gatvės žibintų jam reikia uždegti, kai nusileidžia saulė ir žemę apgaubia tamsa. Žibintininkas visus, ir mažus, ir didelius pavaišino šeimininkės keptais stebuklingais sausainiais iš žvaigždžių miltų. Pasibuvęs, pabendravęs, pasiklausęs dainų atsisveikino ir iškeliavo. O vaikučiai pasišviesdami žibintais savo lauko aikštelėse ieškojo nykštukų dovanėlių. Suradę džiaugėsi ir su gera nuotaika keliavo į namučius.
Atėjus žvarbiam antradienio vakarui, kai oras kvepėjo rudeniu ir pirmuoju šalčiu, visa lopšelio-darželio bendruomenė ėmė rinktis į kiemą - nešini savo rankomis gamintais žibintais. Švieselės mirgėjo lyg mažos žvaigždės, nušviečiančios takelius ir veidus. Visi jautėsi ypatingai - tarsi dalyvautų nedidelėje stebuklų ceremonijoje. Vaikai sužavėtomis akimis sekė teatralizuotos pasakos „Berniukas ir užgesusi žvaigždė“ judančius siluetus. Šioje tradicine tapusioje „Žibintų šventėje“, apšviesti savo pačių sukurtų žibintų, mes kūrėme bendruomenę. Tą vakarą darželio kiemas ne tik suspindo šviesa - jame užgimė jaukumas, vienybė ir tylus pasididžiavimas. Visi drauge kūrėme šviesą ir šilumą - ne tik žibintuose, bet ir savo širdyse.
Po pokalbių visi ugdytiniai užsidegė žibintus ir kartu su mokytojomis rinkosi darželio kieme. Ten stebėjo vaidinimą pagal pasaką „Mergaitė ir žibintas“, šoko, dainavo. Pasišviesdami žibintais, visi šventės dalyviai keliavo aplink darželį. Šviesa dabar rūpestingai apgaubta žibinte - tarsi norėjimas ją išsaugoti, išlaikyti. Dar neatėjo tas laikas uždegti pirmą atvirą šviesą namuose, kuria prasideda Adventas ir kurios prisipildo Kalėdos.
Šventės esmė - mokymasis ne tik gauti, bet ir duoti, dalintis, suteikti džiaugsmą šalia esančiam. Labai svarbus pasiruošimas šventei.
