C6
Menu

Deivydo Praspaliausko avarija ir jos pasekmės

Vilniaus teismas išnagrinėjo bylą, kurioje restorano „Lauro lapas“ šefas Deivydas Praspaliauskas buvo kaltinamas dėl šiurkštaus Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Bylos duomenimis, kovo 17-osios rytą, apie 8.30 val. Vilniaus centre, J.Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryžoje, susidūrė autobusas „Setra“ ir lengvasis automobilis „Audi A4“. Kai „Audi“ priekiu rėžėsi į autobuso šoną ties galiniu ratu, buvo suniokotas lengvosios mašinos bamperis, sparnas, žibintai, variklio dangtis, radiatoriaus grotelės.

Per raudoną šviesą į sankryžą įvažiavusiam avarijos kaltininkui nustatytas vidutinis (2 promilių) girtumas. D.Praspaliauskas teisme pasakojo, kad tą rytą pasišovė parvežti namo kelis bičiulius bendradarbius. Laimė, ne autobusą vairavęs virėjas prisipažino, kad iki tos kelionės buvo nemiegojęs visą parą. Išvakarėse D.Praspaliauskas dirbo, o naktį su kolegomis ir bičiuliais šventė restorano veiklos metines.

„Autobuso vairuotojas manęs paklausė: ar jūs išgėręs? Aš pasakiau: taip. Mačiau, kad jam palengvėjo, kai suprato, kad aš būsiu kaltas. Padariau avariją dėl saulėto ryto - saulė švietė labai ryškiai. Nesu įsitikinęs, kad važiavau per raudoną šviesoforą. Bet aš buvau išgėręs ir negalėjau blaiviai mąstyti. Tik išsimiegojęs supratau, kad turėjau išsiblaivyti, o tik tada aiškintis avarijos aplinkybes. Reikėjo bent peržiūrėti vaizdo kameras, ar tikrai važiavau per raudoną“, - teisme D.Praspaliauskas sakė suprantantis, kad dabar jau vėlu reikalauti nuodugnesnio tyrimo ir mėginti kitaip vertinti avarijos aplinkybes. Jis dar pridūrė: „Turiu, ką veikti gyvenime, todėl viską pripažįstu.“

scheminis sankryžos vaizdas su eismo taisyklėmis

Sulaukė ne griežčiausios nuobaudos

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialistai pažeidimų protokolą virėjui iškepė pagal du Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) straipsnius.

ATPK 124 (1) straipsnis „Kelio ženklų reikalavimų nesilaikymas, žmonių vežimo ir Kelių eismo taisyklių pažeidimas“ numato, kad važiavimas esant draudžiamam šviesoforo signalui arba reguliuotojo gestui, nesustojimas prieš pėsčiųjų perėją, kai to reikalauja taisyklės, užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 iki 200 litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vieno iki šešių mėnesių.

Tuo tarpu šio kodekso 127-ojo straipsnio 3-ioji dalis - dar neskanesnė: Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulėmęs turto sugadinimą, padarytas neblaivaus (girto) arba apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmens, užtraukia baudą vairuotojams nuo 4 000 iki 5 000 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, - baudą nuo 5 000 iki 5 500 litų su transporto priemonės konfiskavimu ar be jo arba administracinį areštą nuo 10 iki 20 parų su transporto priemonės konfiskavimu.

Kreipdamasis į teismą, D.Praspaliauskas pareiškė pageidavimą skirti jam kuo didesnę baudą ir kuo trumpesnį vairuotojo pažymėjimo atėmimo terminą. Virėjas pateikė kelis dokumentus, dėl kokių asmeninių ir visuomeninių reikalų vairuoti automobilį jam yra būtina.

„Valdau restoraną. Jam sekasi be galo gerai. Sekasi dėl to, kad labai stengiuosi. Šiuo atveju, matyt, persistengiau - norėdamas padėti, dirbau taksistu, nors to neturėjo būti. Bet keturi ratai man yra labai svarbūs, kad galėčiau atsivežti tą žuvį, dėl kurios žmonės pas mane eina,“ - atviravo jaunasis virtuvės šefas.

Bylą išnagrinėjusi teisėja pažeidėjui skyrė vidutinę nuobaudą: 4 500 litų baudą ir teisės vairuoti atėmimą 3 metams.

infografika apie alkoholio poveikį vairavimui

Deivydo Praspaliausko kelias į sėkmę ir išbandymai

Gyvenimas bendrabutyje, vėliau mažo miestelio troboje be patogumų ir nuo smurto nukentėjęs Deivydas vaikystę prisimena kaip sunkų etapą. Kai buvo mažas berniukas, jis svajojo tapti kūno kultūros treneriu, o tėvų namus paliko būdamas vos 15 metų. Deivydas antraisiais namais vadina Daniją, kurioje turi... dar vienus tėvus ir net savo kambarį.

Baigęs dešimt klasių Deivydas išvyko mokytis į profesinę mokyklą. Įgijęs barmeno ir padavėjo profesiją, karjeros siekti nusprendė Kipro saloje. Keturiolika valandų pradirbęs atrasdavo jėgų vakarėliams, tuomet porą valandų numigęs vėl ėjo į darbą. Ir taip tris mėnesius, septynias dienas per savaitę, kol vieną dieną sutiko žmones, visiškai pakeitusius Deivydo gyvenimą - vienai jo viešbutyje gyvenusiai danų porai patiko paslaugus darbuotojas.

„Paskutinę viešnagės dieną jie man ant paprastos servetėlės parašė savo adresus ir, sulankstę, padavė, sakydami, kad jeigu kada norėčiau atvažiuoti jų aplankyti į Daniją, jie man viską parodytų“, - pasakoja D. Praspaliauskas. Vos atvykus į Daniją Lizzi su Knudu pakvietė vaikiną į miesto šventę. Ryšys tarp angliškai nekalbančios danų poros ir daniškai nemokančio lietuvio užsimezgė akimirksniu. Deivydas pajuto, ką reiškia tėviškas rūpestis ir meilė. Čia prasidėjo jo karjeros istorija - nuo salotų pjaustytojo, virtuvės šefo iki prestižinės Danijos viešbučių ir restoranų mokyklos auklėtinio.

Vėliau, sugrįžęs į Lietuvą, jis atidarė ne vieną restoraną, tačiau ne viskas, deja, klojosi sklandžiai ir sėkmingai, rašoma LNK pranešime spaudai. Atlikus patikrinimą viename iš jo restoranų, buvo pasigesta per trisdešimt tūkstančių eurų, kurių vagyste partneriai apkaltino Deivydą. Vyras buvo priverstas palikti savo rankomis įkurtą restoraną ir prisipažįsta, kad tai buvo vienas sunkiausių jo gyvenimo etapų. Deivydas prisipažįsta, kad išgyveno sunkią depresiją iš kurios išsikapstyti pavyko tik su psichoterapeuto pagalba.

Išmokęs visas gyvenimo bei verslo pamokas, Deivydas suprato, kad jo svajonė yra nedidelis, jaukus šeimos restoranėlis. Nusprendė jį pavadinti Danijoje gyvenančių Lizzi ir Knudo Amandus vardu. Tada nuvyko pas tikrąją mamą ir pakvietė ją bei seserį prisijungti prie naujai kuriamo restorano komandos. Tačiau ir čia nebuvo paskutiniai išbandymai. Atėjus „Covid-19” krizei, „Amandus“ ištuštėjo, ir jo laukė dar vienas iššūkis - išlaikyti verslą. Šiuo sunkiu laikotarpiu paaiškėjo, pasak Deivydo, kas buvo „Amandus“ restorano partneriai ir draugai, o kas tik naudos siekėjai. Deivydas išmoko prisitaikyti ir vertinti kiekvieną centą, kiekvieną maisto trupinėlį. Suprato, kad pats gali padaryti labai daug. Karantino metu pats ir gamino, ir išvežiojo maistą į namus. Susirado naujas mažesnes patalpas Užupyje, savo rankomis pradėjo jas įrenginėti. Į pagalbą stojo draugai, kolegos ir ištikimiausi klientai. Oficialiai atsinaujinusio restorano šventės dar nespėjo padaryti, nes, vos tik atvėrė duris, klientai ėmė plūsti ir nuo pirmos dienos restoranas visada pilnas.

Darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus pareigūnai D.Praspaliauskui pažeidimo protokolą surašė už tai, kad 2013 m. spalio 28-29 dienomis sostinės Šopeno gatvėje buvo neteisėtai klojamos naujos grindys. Dėl nelegalaus darbo įkliuvo Rimvydas Š. Įmonės šeimininkas teisme aiškino, kad kolega Rimvydas paprasčiausiai jam padėjo. Juolab tada pats D.Praspaliauskas buvo susižeidęs ranką. Bylą išnagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Robertas Rainys trečiadienio popietę paskelbė, kad pripažįsta D.Praspaliauską kaltu ir skiria 3 000 litų baudą. Minimalios nuobaudos pažeidėjas nusipelnė dėl to, kad dėl nelegalaus darbo įkliuvo pirmą sykį. Šiandienis teisėjo R.Rainio nutarimas dar neįsiteisėjo, jis gali būti skundžiamas aukštesniam teismui. Kai verdiktas įsigalios, baudą D.Praspaliauskas turės sumokėti per 40 dienų.

Deivydo Praspaliausko automobiliai

- Ką vairuoja virtuvės šefas? - paklausiau D.Praspaliausko.- Važinėju miesto visureigiu „Seat Tarraco“, kurį įsigijau prieš 2,5 metų. Maniau, kad pirksiu ne visureigį, o sedano ar universalo kėbulo tipo automobilį, tačiau vėliau supratau, jog reikia tokio automobilio. Pirmą kartą gyvenime taip ilgai rinkausi naują automobilį, ilgiau nei pusmetį, išbandžiau daug skirtingų markių ir modelių, važinėjau tarp skirtingų automobilių salonų. Nesu daiktų žmogus, bet norėjau atidžiai išsirinkti naują pirkinį. Vienas svarbiausių kriterijų renkantis naują automobilį buvo saugumas. Kai pamačiau ir išbandžiau šį automobilį, nutariau jį įsigyti. Kai mano dama jau laukėsi, vykome į vestuves, tad šį automobilį galėjau išbandyti kelias dienas. Taigi nurūkome prie jūros, ir įsimylėjau šį automobilį, iškart užsisakiau, kad pagamintų norimos spalvos, atitinkamo dydžio ratų. Šios detalės man buvo svarbios. Turimu visureigiu jis yra labai patenkintas. Iki šiol beveik šešerius metus važinėjau „Volkswagen New Beetle“, kurį šeimoje tebeturime iki šiol, tęsiame jo istoriją.

- Kaip virtuvės vadovui svarbūs produktai, įeinantys į patiekalo sudėtį, taip jums svarbios ir tam tikros detalės automobilyje?- Taip, gerai palyginote. Tam tikros detalės svarbios ne tik gaminant maistą, bet ir restoranų interjeruose, automobiliuose. Mėgstu turėti tai, kas man skirta, o ne tai, apie ką galbūt svajočiau. Juk yra tokių, kurie iš paskutinių pinigų perka kokį įmantresnį automobilį, o vėliau skolinasi iš močiutės, kad galėtų įsigyti draudimą, nes pritrūksta pinigų. Rinkdamasis dabartinį automobilį norėjau, kad mašina nekristų į akis. Kita vertus, dabar, būdamas Druskininkuose, žiūriu į savo mašiną ir man ji yra graži, važinėsiu bent kelerius metus, nes į ją telpame su visa šeima - automobilis yra erdvus, patogus, gerai važiuoja, turi daug reikalingų funkcijų.

nuotrauka automobilio

- Šeimoje turite minėtus du automobilius ar daugiau?- Mano dama vairuoja elektromobilį „Nissan Leaf“. Kai išsikraustėme į užmiestį, supratome, kad reikia elektromobilio, kuriuo galėtume važinėti mieste. Vienintelis „Seat Tarraco“ trūkumas - kad jis ne elektromobilis ir ne hibridinis automobilis, o varomas benzinu. Automobilyje, važiuodamas į darbą, praleidžiu po dvi valandas per dieną, taigi visuomet norisi važiuoti ir patogiai, ir ekologiškai. Kiek juokinga buvo elektromobilio įsigijimo istorija, jį įsigijome iš anksto neplanavę. Grįždami namo užsukome į vieną automobilių salonų ir nutarėme išbandyti elektromobilį. Įveikę vos porą sankryžų supratome, kad tai - mums skirtas automobilis. Dar ir vadybininkui pasakiau, kad mūsų netgi nereikia įtikinėti, nes žinome, jog tai yra puikus automobilis. Smagu, kad ant namo stogo sumontuotos saulės baterijos gali nemokamai įkrauti elektromobilį.

- Vienas prestižiškiausių restoranų garbės ženklų yra „Michelin“ žvaigždutė. Kiek žvaigždučių duotumėte savo automobiliams?- Elektromobilis tikrai galėtų gauti žvaigždutę už ekologiškumą. Ji taip pat dabar egzistuoja tarp „Michelin“ žvaigždučių už tvarią veiklą.

- Ar darbe automobiliu dažnai tenka vežti maisto produktus?- Dabartine mašina to daryti neprireikė, bet kai pirkau „Volkswagen New Beetle“, su automobilių salonu buvau sutaręs, kad kurį laiką jį išbandysiu. Nuvažiavau iki darbo, pasiėmiau dvi termodėžes ir įsidėjau į bagažinę. Įsitikinęs, kad abi jos tilps, susisiekiau su pardavėjais ir informavau, jog pirksiu automobilį. Nors „Volkswagen“ pirkau ne dėl darbo reikmių, juo daug naudojausi, pervežiau nemažai daiktų.

- Ar jūsų šeima užkandžiauja automobilyje? O gal esate labai skrupulingas žmogus ir to daryti niekam neleidžiate?- Kadangi keliaujame kartu su vaiku, valgymas dažnai yra išsigelbėjimas, tad tenka užkandžiauti, geriame kavą, suvalgome po bandelę. Mūsų automobilis nebūna tobulai nuplautas, blizgantis, salone palaikome švarą, tačiau kartais jam susitvarkyti prireikia ir 20 minučių. Kai kartais su šeima turiu laiko pabūti tik valandą, kiekviena minutė labai svarbi, tuomet nėra laiko skrupulingai išsivalyti automobilį. Kadaise važiuodamas galvojau, kad kai Elena paaugs, galbūt ji man padės prižiūrėti automobilį.

- Kaip atrodo jūsų kelionės? Ar vairuodamas automobilį išrandate naujus patiekalų receptus?- Mėgstu važiuoti susikaupęs, bet dažnai klausausi muzikos. Kai renkuosi pirkti automobilį, prašau, kad garso kokybė jame būtų kuo geresnė. Mes šeimoje labai mėgstame muziką, perklausome visas „Eurovizijos“ dainas po kelis kartus. Vaikas žino tėtės ir mamos dainas. Kadangi kasdien automobilyje praleidžiu daug laiko, apmąstau nemažai darbo reikalų, projektus. Kai trūksta motyvacijos, klausausi įvairių laidų. Nepamenu, ar koks patiekalo receptas buvo sugalvotas automobilyje, tačiau ne kartą važiuojant teko galvoti, kokio reikiamo produkto kolegos galėjo neįdėti į patiekalą arba kuo ką nors pakeisti, kad patiekalas būtų dar skanesnis.

- Kokiu vairuotoju save laikote?- Nesu lėtas. Nežinau, kaip mane vertina kiti vairuotojai, bet nemėgstu, kai pažeidžiamos taisyklės. Mėgstu naudoti garso signalą, jei matau, kad koks nors vairuotojas kelyje elgiasi įžūliai. Mane erzina žmonės, kurie nerodo arba vėluoja parodyti posūkio signalą. Jiems atrodo, kad kokioje nors aikštelėje ar sukant į miško keliuką posūkių rodyti nereikia. Taigi vertinu vairavimo etiketą. Kartais kelyje pastebiu vairuotojų, kurie neturėtų teisės sėsti prie vairo, nes nežino, kaip tinkamai tai daryti. Gyvename Vilniaus Balsių rajone, kur yra visokių keistų vietelių, miniatiūrinių žiedų. Kartais prie jų priartėję vairuotojai nelabai žino, kaip važiuoti.

- Ar būna, kad pats pažeidžiate Kelių eismo taisykles?- Mane ne kartą yra sustabdę pareigūnai, bet dėl to labai džiaugiuosi. Tuomet jaučiuosi saugus kelyje. Gal kartais kiek erzina vidutinio greičio matuokliai, turiu net atsidėjęs mažą biudžetą, jei tektų susimokėti baudą už greičio viršijimą, mat kartais reikia skubėti.

- Sulaukėme vasaros. Ar esate suplanavę kokią nors išvyką automobiliu?- Svajojame apie tolimesnę išvyką, tačiau vaikas dar mažas, tad labai toli išvykti dar negalime. Norėtume per Švediją nuvykti į Daniją, keltis keltu. Nesame dideli keliautojai, tikrai negalime įveikti tūkstančio kilometrų vienu ypu, bet pakeliauti mėgstame. Vis dėlto mums labai patinka ir Lietuvos miesteliai, kurie turi ką parodyti. Mūsų automobilyje visuomet būna dar kelios transporto priemonės - trys dviračiai. Esame įsimylėję Druskininkus, nuomojamės čia butą.

nuotrauka elektromobilio

nuotrauka Deivydo Praspaliausko su šeima
„Jis labai mielas, o akyse visuomet žiburiuoja džiaugsmas, jis labai dėmesingas, ir aš visai nenustebau, kad sykį sutikę Deivydą, danų pora jį įsisūnijo“, - teigia LRT.lt laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė. - Mūsų draugystė prasidėjo tuo pačiu būdu: priėjęs savo restorane prie mano stalelio apgaubė dėmesiu, ir apie maistą, kuris džiugino, pripasakojo visokių smagių įdomybių.

„Važiuojam, kur akys mato“, - atsakydamas į Nomedos klausimą nusišypso garsus virtuvės šefas Deivydas Praspaliauskas. Čia pat patikslina, kad su drauge Rasa mėgsta keliauti po miestą ir apylinkes, aplankyti kuo daugiau įdomių Vilniaus vietų, ne tik karantino suvaržymų metu, o prieš trejetą mėnesių gimusi dukra Elenytė įpročių nepakeitė. Dabar visur jie keliauja trise.

Mažeikiuose gimęs, vaikystę būsimasis restorano šefas praleido Užpalių kaime. Kaip sako Deivydas, vaikystė nebuvusi tokia šviesi ir nerūpestinga, kaip galėtų pasirodyti nežinantiems jo istorijos. Nuo mažumės visus ūkio darbus dirbęs, prisipažįsta, dar ir šiandien galėtų prižiūrėti gyvulius, pjauti šieną, meistrauti dirbtuvėje ar pamelžti karvę. Judrus, vietoje nenustygstantis vaikas, svajojęs tapti kūno kultūros mokytoju, Deivydas prisipažįsta, kad noras tapti fiziškai stipriu atsirado patiriant skriaudą iš girtaujančio patėvio iki to lemtingo vakaro, kai sugebėjimas pasipriešinti smurtui paskatino penkiolikmetį palikti tėvų namus.

Anksti pradėjęs savarankišką gyvenimą, aktyvus jaunuolis stengėsi kuo daugiau dirbti. Mokyklos bibliotekoje, valgykloje, net malkas mokytojams kapodavęs, sako, tuo metu nejautęs nepritekliaus. Maža to, dar sugebėdavęs dalį uždirbtų pinigų pasiųsti Užpaliuose likusiai mamai. Nusprendęs tapti geriausiu Lietuvoje restorano padavėju, Deivydas nutarė padirbėti Kipre, kurortinio viešbučio restorane. Lemtinga pažintis Kipro viešbutyje su Knutu ir Liza iš esmės pakeitė būsimo virtuvės šefo gyvenimą. Ryšys tarp sunkiai angliškai kalbančios danų poros ir daniškai nemokančio restorano padavėjo užsimezgė akimirksniu. Prieš išvykdami danai pakvietė jaunuolį apsilankyti Danijoje. Tuomet Deivydas aiškiai pajuto, ką reiškia tėviškas rūpestis.

Sugrįžimas į Lietuvą buvo sėkmingas: apie jauną restorano šefą Lietuva sužinojo, kai 2010m. Deivydas Praspaliauskas laimėjo „Geriausio Lietuvos virėjo“ konkursą. Būdamas vos 23 metų atidarė pirmąjį restoraną, vėliau su draugais įkūrė antrąjį, o šiuo metu darbuojasi tik jam priklausančiame restorane, kurį Deivydas pavadino savo daniškos globėjų šeimos garbei. Visi Deivydo restoranai nuolat puikuojasi aukštomis pozicijomis restoranų reitinguose. Ten, kur darbuojasi garsusis šefas, jaučiama meilė lankytojams ir pagarba maistui, matomas nuolatinio tobulėjimo rezultatas.

Kaip per dvidešimt minučių nudirbti darbą, kuriam anglai skiria dvi su puse valandos? Kokie ateities planai sukasi garsaus Lietuvos restorano šefo galvoje sužinosite pažiūrėję Nomedos Marčėnaitės laidą „Kur važiuojam?“. Pokalbių laida transliuojama kiekvieną antradienį portale LRT.lt.

Virtuvės šefas Deivydas Praspaliauskas (28 m.) prieš penkerius metus pradėjęs restoranų verslą Lietuvoje, įžvelgė savo potencialą. Danijoje tobulinęs darbo virtuvėje įgūdžius, grįžęs į Lietuvą Deivydas pradėjo sėkmingai realizuoti verslo idėjas. „Visada siekiau būti geriausias darbuotojas, koks tik galiu būti, tačiau jau žinau, kad nebūtina persistengti dirbant po keturiolika šešiolika valandų kasdien. Dabar daugiau užsiimu naujų patiekalų ir meniu kūrimu.

- Pernai restoranas „Dublis“ įvertintas antruoju geriausiu restoranu Lietuvoje, liepos mėnesį susituokėte su mylimąja Milda Savickaite. - Restoranų versle dirbančių žmonių gyvenimas įprastai būna chaotiškas. Tačiau tai kartu buvo ir pirmieji santuokos metai. Šį pavasarį planuojame persikraustyti į naują būstą. Kadangi susituokėme po trejų su puse metų bendravimo, buvome spėję viską susidėlioti į reikiamas vietas. Dar prieš susituokdami žinojome, kad nepradėsime vien buitinio šeimyninio gyvenimo.

- Nuo pat pirmojo restorano „Lauro Lapas“ įkūrimo gan greitai ir sėkmingai įsisukote į restoranų verslą. Kai du tūkstančiai dvyliktaisiais įžengiau į rinką, įgyvendinau skandinaviško stiliaus ir aptarnavimo mentaliteto restoraną. Tuo metu virėjas, bendraujantis su restorano svečiais, buvo neįprastas reiškinys. Manau, jog tai „užkabino“, kaip ir visi nauji dalykai gyvenime.

- Esate vienas geriausiai vertinamų virtuves šefų Lietuvoje. - Daug dėmesio skiriu restorano svečiams, jų komentarams. Bendrauju su personalo darbuotojais, iš kurių mokausi, kartu padedu jiems tapti aukštesnio lygio specialistais. Žinoma, kasdienybė yra įtempta: dirbant gerai vertinamame restorane jaučiamas didesnis spaudimas, konkurencija taip pat egzistuoja. Visada siekiau būti geriausias darbuotojas, koks tik galiu būti, tačiau jau žinau, kad nebūtina persistengti dirbant po 14-16 valandų kasdien. Dabar daugiau užsiimu naujų patiekalų ir meniu kūrimu. Atkreipiau dėmesį, jog dabar gaminu paprastesnį maistą nei anksčiau. Nebeskiriu tiek laiko estetiniam vaizdui - šiandien daug labiau vertinu produktų kokybę ir naudą sveikatai. Šį principą jau trejus metus taikau ir asmeninėje mityboje.

- Kas pastaruosius penkerius metus vyksta Lietuvoje, tą patį mačiau Kopenhagoje, kur gyvenau trejus metus prieš grįždamas namo: atsirado vegetarizmo, veganizmo tendencijos, sveiko maisto mada. Žmonės daugiau keliauja, supranta, kas yra geras maistas, todėl daugiau reikalauja ir iš vietinių restoranų.

- Šiuo metu rinka išsibalansavusi, ypač aptarnavimo sektorius. Sunku atpažinti, kur yra profesionalus darbas, kur - ne. Pastebiu, jog daugeliui žmonių trūksta patirties. Lietuvos rinka yra puiki terpė tobulėti, padaryti ką nors naujo, turėti šansų būti pastebėtam. Restoranų verslas yra pakankamai sudėtingas, reikia daug atiduoti, kad galėtum ką nors iš to „išspausti“. Turiu ir naujų siekių: galbūt naujo pobūdžio maitinimo įstaiga ar kokių nors produktų asmeninė linija. Gal to neįgyvendinsiu Lietuvoje, bet yra dalykų, kuriuos noriu nuveikti čia.

- Nežinau, ar padeda. Gal greičiau - įpareigoja (juokiasi). Visuomet jaučiu norą padaryti ką nors papildomai. Šiuo metu namų ūkis, būsto įrengimas ir sporto klubas yra tie dalykai, kurie sumažina įtampą, palengvina kasdienybę.

Ketvirtadienio ankstų rytą D.Praspaliausko bylą dėl itin šiurkščių Kelių eismo taisyklių pažeidimų išnagrinėjo Vilniaus miesto apylinkės teismas. Bylos duomenimis, kovo 17-osios rytą, apie 8.30 val. D.Praspaliauskas teisme pasakojo, kad tą rytą pasišovė parvežti namo kelis bičiulius bendradarbius. Laimė, ne autobusą vairavęs virėjas prisipažino, kad iki tos kelionės buvo nemiegojęs visą parą. „Autobuso vairuotojas manęs paklausė: ar jūs išgėręs? Aš pasakiau: taip. Mačiau, kad jam palengvėjo, kai suprato, kad aš būsiu kaltas. Padariau avariją dėl saulėto ryto - saulė švietė labai ryškiai. Nesu įsitikinęs, kad važiavau per raudoną šviesoforą. Bet aš buvau išgėręs ir negalėjau blaiviai mąstyti. Tik išsimiegojęs supratau, kad turėjau išsiblaivyti, o tik tada aiškintis avarijos aplinkybes. Kreipdamasis į teismą, D.Praspaliauskas pareiškė pageidavimą skirti jam kuo didesnę baudą ir kuo trumpesnį vairuotojo pažymėjimo atėmimo terminą. „Valdau restoraną. Jam sekasi be galo gerai. Sekasi dėl to, kad labai stengiuosi. Šiuo atveju, matyt, persistengiau - norėdamas padėti, dirbau taksistu, nors to neturėjo būti. Bylą išnagrinėjusi teisėja pažeidėjui skyrė vidutinę nuobaudą: 4 500 litų baudą ir teisės vairuoti atėmimą 3 metams.

tags: #deivydas #praspaliauskas #avarija