Lietuvos istorijoje, ypač sovietmečiu, įvyko ne viena didelė pramoninė avarija, kurios padariniai buvo juntami ilgus metus. Tačiau didžiausia cheminių avarijų kategorijai priskiriama nelaimė Lietuvoje įvyko 1989 m. kovo 20 d. Jonavos gamybiniame susivienijime „Azotas“ (dabar AB „Achema“). Ši katastrofa, kurios metu į aplinką pateko didelis kiekis amoniako, sukėlė ekologinę nelaimę ir paliko ryškų pėdsaką šalies istorijoje.
Avarijos aplinkybės ir priežastys
1989 m. kovo 20 d., apie 11:20 valandą, Jonavos „Azoto“ gamybiniame susivienijime įvyko sprogimas izoterminės saugyklos rezervuare. Sprogimo metu į aplinką išsiliejo apie 7,5 tonos skysto amoniako. Amoniakas greitai garavo, o vėliau užsiliepsnojo ir pasiekė netoliese esantį nitrofoskos cechą. Tai sukėlė didelį gaisrą, kuris persidavė į trąšų sandėlį. Aukšta temperatūra paskatino nitrofoskos chemines skilimo reakcijas, į atmosferą išskiriant nuodingas dujas: azoto oksidą ir chloro dujas.
Avarijos priežastys ilgainiui susilaukė įvairių vertinimų. Kai kurie liudininkai teigė, kad statant saugyklą buvo taupoma medžiagomis ir netgi vagiama armatūra, kas galėjo prisidėti prie konstrukcijos silpnumo. Kiti nurodo į sovietinės sistemos nerangumą ir nepasirengimą tokioms avarijoms.
Padariniai ir žala aplinkai
Nuodingų cheminių medžiagų debesis, kurį nešė pietryčių vėjas, pasiekė Jonavos rajono kaimus, taip pat Veprius, Deltuvą, Ukmergę ir Kėdainius. Upninkuose, esančiuose už 10 km nuo gamyklos, amoniako garų koncentracija 150 kartų viršijo leistiną normą. Nuodingas 50 kilometrų ilgio ir 7 kilometrų pločio šleifas driekėsi link Kėdainių.
Avarijos epicentre esantys gyventojai patyrė tiesioginę žalą. Pasak liudininkų, iš gamtos buvo tikimasi pagalbos, tačiau gamta viską apvertė nepalankia linkme. Amoniako banga sukėlė gaisrą nitrofoskos ceche, o sandėliai ir gamykliniai korpusai užsidegė. Skystas amoniakas ir nitrofoskos trąšos sukėlė intensyvų degimą be deguonies.
Buvo svarstoma netgi naudoti tanketes prasiskverbti prie cheminio gaisro židinio. Gesinimo darbai, kuriuose dalyvavo didžiulės ugniagesių pajėgos, truko net 3,5 paros. Buvo imtasi priemonių, kad amoniakas nepatektų į Nerį: šuliniai buvo užkamšyti, sumesti smėlio maišai, sumontuotas avarinis baseinas, į kurį buvo pumpuojama nitrofoskos pulpa.
Nors pavyko išvengti didesnės ekologinės katastrofos, uždarymo amoniaką specialiai tam įrengtame rezervuare, žala gamtai buvo didžiulė. Į orą išsiskyrė nuodingų cheminių medžiagų debesis. Degant nitrofoskos trąšoms išsiskyrė dar nuodingesnės medžiagos - azoto oksidai ir fosforas. Cheminiam ginklui prilygstantys teršalai išdegino teritorijas aplink gamyklą, palikdami plikos žemės plotus. Vietomis susidarė skysto amoniako ežeriukai. Net mažos amoniako koncentracijos vandenyje yra pražūtingos vandens augalams ir gyvūnams, didina vandens šarmingumą, kas pražudo smulkiuosius organizmus ir žuvis, skatina vandens eutrofikaciją.
Žmonių tragedija ir evakuacija
Avarijos metu žuvo septyni žmonės, kurie pateko į pavojingą bangą. Kiti, gelbėdamiesi, patyrė traumas, bėgdami net per tekantį skystą amoniaką. Vėliau buvo skelbta, kad 29 žmonės tapo neįgalūs. Tačiau tikrieji nelaimės nuostoliai ir padariniai iki šiol nėra iki galo suskaičiuoti ir įvardinti. Manoma, kad avarija palietė tūkstančius žmonių.
Įvykus avarijai, buvo vykdoma Jonavos ir aplinkinių miestelių evakuacija. Tačiau jos organizavimas nebuvo idealus. Vienas iš liudininkų pasakojo, kad valdžia nerimavo, jog vėjas nuodingo debesies neneštų link Kauno, tačiau ypač nukentėjo Veprių seniūnija. Netrukus po avarijos į Veprių ambulatoriją ėmė plūsti žmonės, besiskundžiantys dusuliu, galvos skausmais, perštinčia oda. Tačiau evakuacija buvo neefektyvi - žmonės buvo pavežėti tik iki sankryžos ir po kelių valandų grąžinti atgal. Jie neturėjo jokių apsisaugojimo priemonių ir nežinojo, kaip saugotis.
Dėl avarijos 1989 m. buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau 1990 m. gegužės mėnesį ji buvo nutraukta, nenustačius kaltų asmenų. Avarijos kaltė buvo priskirta force majeure.
Avarijos palikimas ir atmintis
Nors Jonavos „Azoto“ avarija įvyko daugiau nei prieš tris dešimtmečius, jos padariniai vis dar juntami. Jonavos rajono gyventojų sveikatingumo statistika rodo, kad jie vidutiniškai dvejais metais trumpiau gyvena už Lietuvos vidurkį. Daugelis buvusios įmonės „Azoto“ darbininkų kreipėsi į valdžią prašydami įvertinti nelaimės pasekmes ir likvidavusių žmonių sveikatos būklę.
Avarija lyginama su Černobylio katastrofa dėl jos masto ir negebėjimo tvarkytis su padariniais. Tai buvo sovietinio mentaliteto nerangumo ir nepasirengimo tokioms avarijoms pavyzdys. Net ir praėjus daugybei metų, žala gamtai ir žmonių sveikatai išlieka reikšminga.
Šiandien Jonavoje stovi atminimo paminklas, skirtas pagerbti avarijos aukas. Kasmet rengiamos Šventosios Mišios, skirtos paminėti šią skaudžią datą.
Didžiausia cheminė avarija Lietuvoje primena apie būtinybę skirti ypatingą dėmesį pramonės saugai, aplinkosaugai ir tinkamam pasiruošimui ekstremalioms situacijoms. Tik taip galima išvengti panašių tragedijų ateityje.
tags: #didziausia #chemine #avarija #lietuvoje