Tarpukario Lietuvoje demokratija išgyveno gilią krizę, o autoritariniai ir totalitariniai režimai įsitvirtino daugelyje Europos šalių. Lietuva, pasukdama iš demokratinės raidos kelio, nebuvo išimtis. 1928 m. ir 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos juridiškai įformino po 1926 m. perversmo įsigalėjusį autoritarinį režimą. 1938 m. priimta Konstitucija, skelbiant naują pagrindinį įstatymą, valdžia išvengė 1928 m. konstitucijoje numatyto referendumo ir dar labiau įtvirtino autoritarinio šalies valdymo nuostatus.
1938 m. Konstitucijos 3-asis straipsnis skelbė, jog „Lietuvos Valstybė yra respublika". Žodžio „demokratinė" pašalinimas iš Konstitucijos teksto reiškė formalų atsisakymą nuo demokratinės santvarkos. Ši Konstitucija padarė Prezidentą pagrindiniu ir bene vieninteliu įstatymų leidėju. Prezidentas skyrė Ministrą Pirmininką, o jo teikimu - ir ministrus. Vyriausybė buvo atsakinga ne Seimui, bet Prezidentui, o pastarasis - tik Dievui ir istorijai.
Konstitucinės sandaros ir valdžios institucijų pertvarkymai
Paskutinė Nepriklausomos tarpukario Lietuvos Konstitucija, priimta 1938 m., rėmėsi jau autoritarizmo ir totalitarizmo idėjomis. Visagalio Dievo akivaizdoje Prezidentas prisiekė, kad, vadovaudamas Valstybei, rūpinsis Tautos vieningumu, saugos jos garbę, ugdys Lietuvos galią ir gerovę ir duotą jam Konstitucijos galią vykdys teisingai, visuomet atsimindamas savo atsakymą už Lietuvos dabartį ir ateitį. Didingoji Senosios Lietuvos Praeitis ir sunki Nepriklausomybės atstatymo kova turėjo skatinti jį prie to.
Valstybės valdžia ir Prezidento vaidmuo
Valstybės valdžia yra vienatija ir nedaloma. Lietuvos sostinė - Vilnius. Valstybinė kalba - lietuvių kalba. Valstybės ženklas - baltas Vytis raudoname lauke. Tautinės spalvos - geltona-žalia-raudona. Valstybės ženklas, tautinė vėliava ir jų vartojimas nustatomi įstatymu. Valstybės šventės, sekmadieniai ir kitos Valstybės pripažįstamos šventės yra poilsio ir dvasinio pakilimo dienos.
Respublikos Prezidentas neatsako už savo galios veiksmus. Prezidentą 7 metams renka Tautos atstovai. Pagal Konstituciją Prezidentas už savo galios veiksmus neatsako, už kitus veiksmus, kol vadovauja valstybei, taip pat negali būti traukiamas atsakomybėn. Prezidentui suteikti įgaliojimai paleisti Seimą ir skelbti naujo Seimo rinkimus, šaukti ir baigti Seimo sesijas (Prezidentas turėjo teisę baigti Seimo sesiją anksčiau nei numatytas jos pabaigos laikas, o nepaprastąją sesiją - neapsvarsčius visų tai sesijai numatytų reikalų), šaukti Ministrų Tarybos posėdžius, skirti ir atleisti ministrus, nesant Seimo ar tarp jo sesijų leisti įstatymus.
Seimo galios ir funkcijos
Seimas renkamas penkeriems metams. Kandidatai į Seimo Narius balsuojami visuotiniu, tiesioginiu, lygiu ir slaptu balsavimu. Balsuoti kandidatus į Seimo Narius turi teisę piliečiai, suėję ne mažiau kaip dvidešimt ketverius metus amžiaus. Seimas priima savo darbo statutą. Seimo yra dvi paprastosios sesijos kas metai. Nepaprastąją Seimo sesiją šaukia Respublikos Prezidentas arba savo sumanymu, nustatydamas darbų eilę, arba trijų penktadalių Seimo Narių pareiškimu. Seimo Narys už savo kalbas, pasakytas Seimo posėdyje, neatsako, tačiau, jeigu savo kalba nusikalsta prieš Valstybės saugumą, gali būti šaukiamas atsakyti bendrąją tvarka. Suimti Seimo Narį sesijos metu galima tik darantį nusikaltimą arba padariusį tokį nusikaltimą, už kurį graso ne mažesnė kaip sunkiųjų darbų kalėjimo bausmė; Seimo Nario suėmimo nutarimas pranešamas Seimo Pirmininkui ne vėliau kaip per dvidešimt keturias valandas po suėmimo.
Seimui nesuteikta teisė reikalauti Ministrų Tarybos atsistatydinimo, Seimas galėjo tik svarstyti ir priimti įstatymų projektus, kuriuos tvirtino ir skelbė Prezidentas. Konstitucija įvedė Vyriausybės sudėtyje naują pareigybę - Ministro Pirmininko pavaduotoją, kuris, esant reikalui, gali pavaduoti Ministrą Pirmininką.
Ministrų atsakomybė ir Vyriausiasis Tribunolas
Kai Ministras Pirmininkas pavaduoja Respublikos Prezidentą arba kai, Respublikos Prezidentui mirus arba atsistačius, vadovauja Valstybei, jis Ministro Pirmininko pareigų neina. Byla Ministrui Pirmininkui arba Ministrui dėl tarnybinio nusikaltimo gali būti keliama Respublikos Prezidento sutikimu. Ją sprendžia Vyriausiasis Tribunolas posėdyje, sudarytame ne mažiau kaip iš penkių teisėjų. Seimui tatai nutarus dėl Ministro atsakymo, Ministras atleidžiamas.
Laisvių suvaržymai ir nepaprastoji padėtis
Viena iš pagrindinių problemų tarpukario Lietuvos konstitucijose buvo deklaruojamų spaudos, draugijų, susirinkimų ir pramogų laisvių neužtikrinimas praktikoje. 1918-1928 m. Konstitucijos gynė individualias teises kaip būtinas laisvo žmogaus gebėjimų ugdymosi sąlygas, kūrė asmenybę, skelbė žodžio ir spaudos, susirinkimų, draugijų ir susijungimų laisvę. Šios laisvės galiojimas neperžengiant atitinkamiems įstatymams.
Antra problema - tarpukariu spaudos, draugijų, susirinkimų ir pramogų teisinis reguliavimas priklausė nuo sąlygų, kurios tarpukario konstitucijoje buvo laikomos išimtinėmis. Kiekvienoje tarpukario konstitucijoje buvo numatyta, kad spaudos, draugijų, susirinkimų ir pramogų laisvė gali būti laikinai sustabdomos tik išimtiniais atvejais. Tam pavojui pašalinti, 1922 m. ir 1928 m. Lietuvos konstitucijose - kilus karui, ginkluotam sukilimui ar kitokiems pavojingiems neramumams valstybėje, 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje - kilus viešosios tvarkos arba valstybės saugumo pavojui.
Valstybės gynimo reikalai Valstybės gynimo metu tvarkomi Respublikos Prezidento įsakymais, turinčiais įstatymo galią. Nepaprastojo meto įstatymas suteikia galios suvaržyti ar sustabdyti piliečių pareigų ir teisių skyriuje nurodytas piliečių teises, išskyrus 20 str. Tokia padėtis tarpukario Lietuvoje vyravo nuo pat nepriklausomos valstybės paskelbimo iki 1940 m. okupacijos, išskyrus trumpą šešių mėnesių laikotarpį 1926 m. Vadinasi, konstitucijose deklaruojamas laisvių sustabdymo laikinasis pobūdis buvo nuolatinis procesas pirmojoje nepriklausomoje Lietuvoje.
Naujajame pagrindiniame įstatyme nebeliko buvusio straipsnio, kad tautinės mažumos turi teisę autonomiškai tvarkyti savo kultūros reikalus. Galiausiai, pastaroji konstitucija labai pasitarnavo sovietiniams okupantams sudarant Lietuvos įjungimui į SSRS teisėtumo regimybę.
Teisinis reguliavimas ir jo samprata
Pasak prof. S. Šiau, teisinis reguliavimas yra teisės veikimo dalis, apibūdinanti teisės poveikį subjektų elgesiu ir veiklai. Teisės aktais reguliuojant teisiniais nurodymais (liepimais) nustatomi reguliuojami santykiai, dalyvių veiklos orientyrai ir pasiekiama faktinis teisės tikslas. Teisinio reguliavimo sfera yra potencialūs teisiniai santykiai, sritis, kur santykiai ir faktai nesutvarkyti ir sureguliuoti be teisės priemonių neįmanoma.
Susirinkimų, pramogų, draugijų ir spaudos veikimo santykiai yra viena iš visuomeninių santykių rūšių, kurios svarba ir reikšmė visuomenėje lemia tai, kad ir šiems santykiams turi būti daromas poveikis teisės normomis bei principais, kad būtų apsaugotos asmens teisės, laisvės bei teisėti interesai.
Spaudos teisinis reguliavimas
1919 m. Spaudos įstatyme taikomas platesnis spaudos apibrėžimas, kuriuo naudojamasi magistro baigiamajame darbe.
Draugijų teisinis reguliavimas
Draugija - tai ilgesnį laiką bendrai veikiantys, bendromis jėgomis galintys siekti vieno tikslo, jei tai nėra materialinio pelno gavimas. Tarpukario įstatymai leido pateiktą draugijos apibrėžimą, artimą šiai nuostatai. Tad draugija suprantama kaip kelių asmenų susivienijimas, siekiantis bendro tikslo ir tam tikslui pasiekti veikiantis sutartinai remiantis tam tikrais įstatais.
Susirinkimų ir pramogų teisinis reguliavimas
1920 m. priimtame Susirinkimų įstatyme buvo apibrėžiama, kad susirinkimai yra skirstomi į viešus ir uždarus. Tai dovanai ar už pinigus. Tai bendrovės narys, susirinkimai, jų valdybos ir kitokie jų vykdomieji organai, posėdžiai bei žodžiu ar raštu asmeniškai kviesdami žmones susirinkimas. 1932 m. panaikinus šį įstatymą buvo priimtas Susirinkimų ir pramogų įstatymas, kuriame susirinkimai ir pramogos yra skirstomi į pareiškiamuosius ir nepareiškiamuosius. Vadinasi, susirinkimas suprantamas kaip tam tikru reikalu ir tikslu, tam kartui susirinkusio asmens susibūrimas, kuris iki 1932 m. galėjo būti viešas ir uždaras, o po 1932 m. pareiškiamas ir nepareiškiamas.
Teisinė atsakomybė
Teisinė atsakomybė - tai teisinis įpareigojimas teisės subjektams garantuoti naudojimąsi savo teisėmis, atitinkamų pareigų vykdymu, nurodant, kad toks pareigų nevykdymas virš atitinkamų teisės praradimų. Teisinė atsakomybė taip pat gali būti apibūdinama kaip prievolė, kuri atsiranda asmeniui, pažeidusiam viešą ar privatų interesą.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, pabrėždama nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos konstitucinės tvarkos tęstinumą, priėmė įstatymą Dėl 1938 m. gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo.
tags: #dirmeikis #b #vyriausybe #1938 #m #konstitucijoje