Kristijonas Donelaitis, gimęs 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, Mažosios Lietuvos kaime netoli Gumbinės, ir miręs 1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemyje, yra vienas svarbiausių lietuvių literatūros istorijos veikėjų. Jis vadinamas lietuvių literatūros tėvu, nes jo eiliuota poema „Metai“ yra pirmasis lietuvių kalba parašytas grožinės literatūros kūrinys.
Donelaitis ateina iš amžiaus, kuriame brėžtos šiuolaikinio Vakarų pasaulio gairės. Tačiau ateina su savo išskirtine patirtimi, savo įžvalgomis ir savo nuostatomis. Karaliaučiaus universitetas XVIII šimtmetyje išlavino du iškilius Europos intelektualus - Immanuelį Kantą ir Kristijoną Donelaitį. Abu juos siejo ta pati intelektualinė Prūsijos Karalystės aplinka, skyrė - asmeniniai apsisprendimai ir įsipareigojimai.
Gyvenimas ir Kūryba
Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, dabar išnykusiame Mažosios Lietuvos kaime netoli Gumbinės. Karaliaučiuje mokėsi vadinamojoje lotyniškoje mokykloje, kurioje visi dalykai buvo dėstomi lotynų kalba, nuo 1736 m. studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete. Jį 1740 m. baigęs, trejus metus dirbo giedojimo mokytoju, vargonininku, mokyklos vedėju Stalupėnuose, o nuo 1743 m. iki mirties buvo liuteronų kunigas Tolminkiemyje.
Tai būta įvairiapusio talento žmogaus. Be gimtosios, mokėjo lotynų, senovės graikų, hebrajų, vokiečių ir prancūzų kalbas ir, kaip rodo išlikę duomenys, gyveno intelektualaus žmogaus gyvenimą. Be to, buvo nagingas, imlus technikos naujovėms meistras ir smalsus tyrinėtojas. Jis gamino termometrus, barometrus ir laikrodžius. Tai naudingi buities daiktai. Termometras nustato temperatūrą, barometras padeda numatyti oro permainas, o laikrodis - sinchronizuoti kai kuriuos savo ir aplinkinių veiksmus. Galime įsivaizduoti, kaip Donelaičiui niežtėjo rankos pačiam pasigaminti šį prietaisą. Tačiau ko jis vargo, šlifuodamas optinius stiklus? Kam jam to paties anglų išradėjo patobulintas mikroskopas? Vis dėlto poetui, matyt, labai knietėjo pažvelgti tegu tik į kelis kartus padidintą, bet vis tiek paprasta akimi nematomą pasaulį. Kai Italijoje išrastas fortepijonas į Prūsiją pateko apie 1745 m., Donelaitis tučtuojau ėmėsi šio instrumento gamybos. Dar jis buvo sukonstravęs kažkokį pneumatinį aparatą. Mėgo sodininkauti, pats skiepijo vaismedžius, ir nežinia, ar nebuvo išvedęs naujų veislių arba bent jau pagerinęs esamas. Jį nuolatos domino tai, kas nauja, originalu, viliojo pažinimo ir atradimo džiaugsmas.
Kontekstas ir Kūrybos Reikšmė
Kad geriau suprastume Donelaičio epą, turime matyti politinį ir kultūrinį jo kontekstą - XVIII amžiaus Prūsijos lietuvių būklę. Negausi lietuvių bendruomenė Prūsijos Karalystėje susidūrė su dvejopu valstybės požiūriu: į lietuvius žvelgta ir globėjiškai - kaip į išlikusius senuosius krašto gyventojus, ir iš aukšto - kaip į menkesnius, atsilikusius, “necivilizuotus”.
Kita vertus, lietuvių daugumą Prūsijoje sudarė socialiai bene labiausiai pažeminta nelaisvųjų žemdirbių bendruomenė. Ji daug smarkiau nei kiti karalystės gyventojai nukentėjo nuo 1709-1711-aisiais siautusio maro: Prūsų Lietuvoje (taip vadinta lietuvių gyventa valstybės dalis) tuo metu išmirė daugiau nei pusė žmonių - iš 300 000 liko vos 145 000. Ištuštėjusiame lietuvių krašte Prūsijos valdovai įkurdino kolonistus iš Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos žemių. Karalius Frydrichas Vilhelmas I, vadinęs lietuvių valstiečius “vergų tauta” (“eine sklawische Nation”), 1724 metais taip grindė būtinybę kolonizuoti lietuviškas žemes: “Kuo daugiau vokiečių atvyks, tuo maloniau ir geriau, jais reikia keisti lietuvius, kurie jokie šeimininkai”. Skirtingai nei baudžiavą ėjusiems lietuviams, kolonistams leista ūkininkauti laisvai.
Kultūrinio pasipriešinimo germanizacijai ėmėsi dalis lietuvių kunigų. Jie atkakliai tęsė senas šio krašto lietuvybės tradicijas: rengė religines lietuviškas knygas, rinko tautosaką, rašė žodynus ir gramatikas, tyrinėjo lietuvių kalbą, sykiu viešai gynė žmogiškąjį lietuvių orumą ir jų kalbos teises.
Kristijonas Donelaitis, pasak amžininkų, kilęs iš „tikrų lietuvių laisvųjų valstiečių“, išsilavinęs Apšvietos žmogus, gerai išmanęs Antikos filosofiją ir literatūrą, vokiškai rašęs filosofinius eilėraščius, iš atminties citavęs Vergilijaus Eneidą, kaip ir Kantas domėjęsis mechanika bei gamtos mokslais, visame krašte garsėjęs paties pagamintais mikroskopais, termomentrais, barometrais, klavesinais ir net fortepijonu, sekęs Antikos filosofais ir darbavęsis užsiaugintame sode, sąmoningai rinkosi tarnavimą lietuvių tautinei bendruomenei, stojo greta „būrų“, nelaisvųjų valstiečių baudžiauninkų - įsijungė į lietuvių kalbos ir kultūros gynėjų gretas.
Savo lietuviškąjį patriotizmą Donelaitis pabrėžė privačiuose tekstuose. Bičiuliui, jaunam mokslininkui Jonui Gotfrydui Jordanui, vienu metu dirbusiam toliau nuo lietuviškų žemių, rašytame laiške ragino jį būti ištikimam lietuvybei - „neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte; taip pat jokio paaukštinimo vokiškame krašte nepriimti“. Ir pastebėjo: „Gerų lietuvių mūsų laikais reta“ („Gute Lithauer sind rar zu unserer Zeit“).
Būsimam Tolminkiemio klebonui skirtuose užrašuose poetas kvietė: „Mi successor! [Mano įpėdini!] Tegul tavo sūnūs, jeigu jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, laiku išmoksta gerai lietuviškai, kad galėtų tinkamai vadovauti parapijai lietuvių kalba“. Taigi Donelaitis sau, draugams ir būsimiems Prūsų Lietuvos kunigams kėlė moralinį imperatyvą - išlikti sąmoningais, gimtajai kultūrai dirbančiais „gerais lietuviais“.
„Metai“ - Lietuvių Epo Viršūnė
Šiandien išlikusį literatūrinį Donelaičio palikimą sudaro 3522 lietuviškos ir 36 vokiškos poezijos eilutės: lietuviškai rašytos šešios pasakėčios - Lapės ir gandro čėsnis, Rudikis jomarkininks, Šuo Didgalvis, Pasaka apie šūdvabalį, Vilks provininks, Aužuols gyrpelnys; du ankstyvieji Metų fragmentai, kuriuos pats autorius yra pavadinęs Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą ir Tęsiniu; epas Metai; trys vokiški eilėraščiai - Tamsybių Dievas, Kiekvienam daryti gera ir O greit slenką laikai. Įsidėmėtina: visi lietuviški tekstai sukurti hegzametru.
Žinoma, kad Tolminkiemio klebonas rašė religines giesmes bei dainas - pastarosioms pats kūrė ne tik žodžius, bet ir muziką. Deja, nei giesmių, nei dainų nėra išlikę.
Donelaitis yra lietuviškai perpasakojęs ir 1769-aisiais išleidęs vokišką knygelę apie žemės reformos naudą, kurioje jau citavo Metus, taip pat išsakė tokį švietėjišką paraginimą valstiečiams: „Ak, bent Proto imkitės!“
Manoma, kad pasakėčias Donelaitis parašęs dar jaunystėje, apie 1740-1743 metus. Jose plėtodamas antikinius Ezopo, Fedro bei originalius siužetus pabrėžė Dievui ištikimo, “viežlybai” gyvenančio “vargdienio” moralinį pranašumą prieš savivaliaujantį “didpilvį”, užjautė mažą žmogų dėl patiriamų skriaudų ir neteisybės.
„Metus“, savo didįjį darbą, kaip Johannas Wolfgangas Goethe Faustą, Donelaitis, regis, bus kūręs visą gyvenimą - iki senatvės. Šis lietuvių epas iki šiol gaubiamas neįmintų paslapčių. Spėjama, kad šiandien turimas tekstas greičiausiai bus parašytas per dešimtmetį - 1765-1775 metais. Atlikta autoriaus rankraščio mokslinė ekspertizė atskleidė, kad Metus poetas ilgai redagavo ir taisė, retušavo ir papildomai ryškino atskirus žodžius: taigi greičiausiai pats rengė juos spaudai.
Apie šį jo kūrinį žinojo amžininkai - ne tik kaimynai kunigai, bet ir Karaliaučiaus mokslininkai. Vienas jų - Karaliaučiaus archyvaras Georgas Christophas Pisanskis - mini, kad Donelaitis „659 eilučių hegzametro eilėraščiu“, išverstu ir į vokiečių kalbą, yra apdainavęs keturis metų laikus ir „šiuo savo darbu pelnęs didelį lietuvių kalbos ir poezijos žinovų pritarimą“.
Lieka mįslė, kodėl Metai, nepaisant „didelio žinovų pritarimo“, nebuvo išspausdinti Donelaičiui gyvam esant, kodėl to nepadarė su Karaliaučiaus mokslininkais bendravęs jo draugas Jordanas. Gal iš dalies šią mįslę padėtų įminti Rėzos paskelbta kūrinio redakcija: joje praleisti ne tik šiurkštesni žodžiai, bet ir kai kurios prieš vokiečius nukreiptos eilutės.
Iš tiesų, Metai - politinio pobūdžio tekstas, turintis aiškiai išdėstytą tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo programą. Visą kūrinį yra persmelkusi tautos likimo ir išlikimo idėja. Epe vaizduojama Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenė, kovojanti dėl savo garbės, papročių, kalbos, tapatybės, taigi - dėl išlikimo.
Kaip pastebėjo Donelaičio kūrybos tyrinėtojas profesorius Albinas Jovaišas, pats Vyžlaukio pavadinimas yra provokuojantis. Tokiu valsčiaus pavadinimu poetas metė iššūkį ne tik vokiečių valdininkams, kurie, pasak to meto lietuvių tautosakos, „lietuvninką už vyžą laiko“, bet ir pačiam Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui I. Mat valdovas 1724 metų įsaku buvo uždraudęs savo karalystėje avėti vyžas - iš liepų karnų pintą tradicinį lietuvių valstiečių apavą. Tuo metu Donelaitis iškėlė vyžas kaip tautiškumo, lietuvių tapatybės ir ištikimybės protėviams ženklą.
„Mes lietuvninkai vyžoti“ (VD 29),- nusako Metuose vaizduojamą bendruomenę pasakotojas, pats teigdamas esąs jos dalimi. Vyžos siejamos su senosiomis lietuvių dorybėmis, jų kilnumu - „viežlybumu“, su išmintimi: „Lietuviški kytri pilosopai […] naujas vyžas prasimano“ (PL 253-255).
Tolminkiemio klebonas, kaip ir XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės intelektualas Mikalojus Daukša, laikė gimtąja kalba grįstą tautiškumą prigimties dalyku ir glaudžiai siejo jį su žmogaus morale, su Dievo duota tvarka. Tautiškumas Metuose iškeliamas kaip būtina žmogaus moralės atrama, o gimtoji kalba - kaip svarbiausias tautiškumo dėmuo. Vyžlaukio žmogus - „lietuviškai kalbėdams“ - „mūsų Lietuvą garbin“ ir „baudžiavą seka“ (VD 6-7). Donelaičio teigimu, atsisakydamas savo kalbos, papročių, religijos, lietuvis prarandantis dorovę ir griaunantis moralinę pasaulio tvarką.
Jau Metų leidėjas Rėza atkreipė dėmesį, kad Donelaitis dažnai vartojama „viežlybumo“ sąvoka nusako tai, ką senovės romėnai vadino žmogaus garbingumu, kilnumu, moraliniu grožiu: “Wiežlibummas […] bezeichnet das honestum et decorum der Lateiner”. Taigi XVIII amžiaus epe lietuvių baudžiauninkui keliamas Romos kilmingajam būdingas kilnumo, garbingumo imperatyvas. Kilnumas priskiriamas tradiciniam lietuvio būdui, jo papročiams.
Metų herojai ir pasakotojas „nesidyvija“, nesistebi, kai nedorai elgiasi vokiečiai ir kiti kitataučiai: aiškina, kad „jiems toks prigimė būdas“. Tačiau karštai piktinasi, kai „randasi smirdas [netikęs žmogus], kurs lietuviškai kalbėdams pradeda branyt [apgaudinėti]“ (ŽR 134-141). „Ne dyvai“, „kad pilvots koks ponpalaikis prasikeikia“, bet plaukus pašiaušia „baisybė“, jei taip elgiasi koks „būrpalaikis“ (VD 126-135). O lietuvninkams dar juo daugiaus nepritinka. Taigi Donelaitis suteikė lietuvybei dorovinį turinį, susiejo ją su krikščioniška etika ir teigė socialiai pažemintų lietuvių valstiečių moralinį pranašumą prieš vokiečių valdininkus, diduomenę ir atvykusius kolonistus.
Būrai Metuose iškeliami kaip senieji Prūsijos gyventojai: lietuviams priklausanti šio krašto praeitis. „Barzdotos mūsų gadynės“, „lietuviškos gadynėlės“, kadaise buvusios „Prūsuose“, - tai lietuvininkų tautinės bendruomenės laikas, protėvių gyventas, esančių su ilgesiu prisimenamas. Tai amžiai, kai „dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo“ (RG 776), kai „lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė / Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo“ (PL 580-581).
„Barzdotos gadynės“ siekiančios laikus, kai svetimi - „šveisteris ir prancūzas“ - dar nebuvo „Lietuvą gavę“, jos taip pat apimančios amžius, kai „lietuvninkai dar buvo pagonai“ ir garbino „savo dievaičius“ (VD 530-537). Donelaitis pabrėžtinai tapatina Prūsiją - „Prūsus“ - ir Lietuvą, prūsus ir lietuvius. Metų būrai sakose esą ir prūsai, ir lietuviai: „mes, krikščionims būdami prūsai, / Mes lietuvninkai“ (VD 540-541).
Politinį atspalvį Metams suteikia ir sodrūs moraliai pakrikusių vokiečių pareigūnų vaizdai. Epe valdžią turintys svetimieji dažniausiai yra nutolę nuo Dievo, „pasidavę velniui“, praradę saiką, puolę savivalėn. Savo elgesiu jie griauną gamtos ir visuomenės tvarką, „drebiną svietą“.
Keiksmais plūstantis vakmistras, dvaro policininkas, būrų žvilgsniu žvelgiant, esąs moraliai aklas, „apjekėlis“, „bedievis“, kuris „kaip mūsų glūpi galvijai stipt užsigeidęs, / Kiaulėms ant garbės vis kiauliškai šūdinėja“ (VD 129-130). Vokiečių valdininkų savivalė ir Lietuvos kolonizavimas epe iškyla kaip blogis, su kuriuo Vyžlaukio lietuvininkai nelinkę susitaikyti.
Metų būrai drauge su pasakotoju atvirai piktinasi, kad „nusvilęs ponpalaikis […] jų darbus niekina“ (VD 278-279), kad „jau, kas tikt nor, tas būrišką nabagėlį / Stumdo šen ir ten nei kokį šunį nevertą“ (ŽR 466-467), kad „lašinių lietuviškų prisiėdę“ ir „mūs alų visą sugėrę“, vokiečiai juos „per drimelį [kvailį] laiko“, o „prancūzpalaikiai“ šaiposi ir „viežlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi“ (ŽR 530-536).
Pagrįsta yra profesoriaus Vytauto Kavolio, tyrinėjusio lietuvių sąmoningumo istoriją, įžvalga: nors Donelaitis pripažįsta, kad valdančiai klasei teisę valdyti davęs Dievas, bet, „realistiškai vaizduodamas ją moraliai pakrikusią, jis atima jos moralinį autoritetą ir palieka „paprastiems žmonėms“ moralinę autonomiją patiems suvokti ir savo jėgomis vykdyti savo uždavinį“.
Tautos orumui ginti lietuvininkų poetas bus sąmoningai pasirinkęs antikinę kūrinio formą, antikinę eilėdarą. Pasak profesoriaus Jovaišo, „tautinis kodas slypi ir Donelaičio hegzametre“. Homeras ir Vergilijus hegzametru išaukštino graikų ir romėnų didvyrius, Tolminkiemio klebonas - vyžotus lietuvininkus.
Profesoriaus Jurgio Lebedžio pastebėjimu, Metuose lietuvių baudžiauninkai, mėždami mėšlą, šnekučiuojasi taisyklingais hegzamentrais tartum Olimpo dievai. Vartodamas hegzametrą, Donelaitis siekė pagrįsti lietuvių kalbos vertę, parodyti jos prigimtinį panašumą į senąsias graikų ir lotynų kalbas. Iš tiesų, lietuvių kalba, kaip senosios graikų ir lotynų kalbos, turi išsaugojusi ilguosius ir trumpuosius balsius bei skiemenis.
Aš neteisingai supratau populiariausią literatūros pradinę eilutę per 35 metus
Nors K. Donelaitis rašė lietuviškai, jis gyveno ir kūrė už šiandienės Lietuvos ribų - Prūsijos karalystėje. Prūsijos karalystėje vyksta ir „Metų“ veiksmas, nes poemoje vaizduojami pramanytame Vyžlaukio kaime gyvenantys valstiečiai, jų nuotykiai ir kasdienybė. Tiesa, savo kraštą ir poemoje vaizduojamą kaimą K. Donelaitis vadina Lietuva. Donelaičio tekstuose „Lietuva“ yra lietuviškai kalbanti Prūsijos karalystės dalis. Šis kraštas dar vadinamas Prūsijos Lietuva arba Mažąja Lietuva.
Abi XVIII a. Lietuvos - Prūsų ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė - panašios: jose kalbama lietuvių kalba, žmonės vilki panašiais drabužiais, panašūs jų namai, gyvenimo būdas ir papročiai. Vienas svarbiausių Prūsijos ir LDK skirtumų - religija. LDK XVIII a. buvo krikščioniškas kraštas, o Prūsija - protestantiškas. Pats K. Donelaitis buvo evangelikų liuteronų (labiausiai paplitusi protestantizmo kryptis) kunigas. Todėl „Metuose“ gausu liuteronams būdingą pasaulio suvokimą, liuteroniškas vertybes teigiančių pamokslų.
Liuteronai itin vertina ne tik asmeninį santykį su Dievu, bet ir asketizmą bei nuolankumą: jie nepripažino jokių linksmų pramogų, pabrėžė atgailos, darbštumo svarbą. Dėl tokio požiūrio geri arba, pasak D. Donelaičio, „viežlyvi“ „Metų“ valstiečiai ne maištauja prieš nedorus ponus, o nuolankiai, neburbėdami dirba savo darbus: aria, sėja, pjauna, rūpinasi namais, šeimyna.
Galime iki soties samprotauti, kiek valgio reikėjo į vestuves sukviestam visam kaimui, bet nieko tuo nepešime. Juk poetui svarbu buvo ne nurodyti realų maisto kiekį, o pabrėžti Krizo turtingumą ir dosnumą, ir jis pasitelkė šio būro vertę padidinančią, jį herojizuojančią hiperbolę.
„Metuose“ gausu didumą, ypatingumą akcentuojančios, visaip vaizdą stiprinančios epo žanrui būdingos leksikos. Donelaitis, kaip ir antikinių epų autoriai, vartoja daug sudurtinių ar šiaip ilgų žodžių, pridedančių tekstui svorio bei platumos: būrvaikis, drūtmedis, pelėdpalaikė, briedkriaunis, grikvabalis, sklypgalis, baltžandė, Paikžentis, ponpalaikis, Daugkalba, vienausis, vienragis, trumpintelis, jauninteli, atsigautumbim, besišypsodams ir kitų. Be to, čia apstu vaizdo sustiprinimo funkciją atliekančių žodžių „daugybė“ „didelis,“ „didis,“ „daug“, „daugsyk“, „baisus,“ „baisiai“, „smarkus“, „smarkiai.“ Jie suintensyvina vaizdą, teikia jam epinio sodrumo, raiškumo, pakylėtumo. Panašią funkciją atlieka daugelio reiškinių buvimą nusakąs žodis „visoks“. Poeto siekį aprėpti epui būdingą visybę išreiškia labai dažni absoliutinimo tendenciją turintys žodžiai „visas“, „visi“‘ „visa“, „vis“, „visur“, „vislab“.
Bendruomenės būties pilnatvę įamžina ir katalogai. Šis graikiškas žodis reiškia išskaičiavimą, išvardijimą. Katalogas yra būtinas epinio žanro kūrinio elementas. Garsiausias yra Homero „Iliados“ antrosios giesmės vadinamasis Laivų katalogas. Visi vėlesni ir antikinių, ir Naujųjų laikų didaktinių ir herojinių epų kūrėjai perėmė šį elementą. „Metuose“ randame penkiolika katalogų. Visi jie įdomūs ir meistriškai padaryti.
Pačioje poemos pradžioje išskaičiuojami pavasarį atbudę maži ir dideli gyviai (PL 13-26): žiurkės, šeškai, varnos, varnai, šarkos, pelėdos, pelės, kurmiai, musės, vabalai, uodai, blusos, bitės, vorai, meškos, vilkai. Toliau išvardijami pavasariu besidžiaugiantys paukščiai giesmininkai (PL 65-79) ir lakštingalos lesami vabalai (PL 139-141). Toliau dviejuose kataloguose išskaičiuojama, ką reikia sėti. Viename Pričkus vardija miežius, pupas, grikius, avižas, žirnius, kanapes ir linus (PL 585-596), kitame autorius ragina moteris sėti daržoves: kopūstus, morkas, ropes, pastarnokus, raudonuosius burokėlius, griežčius, bulves (PL 654-660). Kitur poetas išvardija nuo vakmistro keiksmų besislepiančius ir net nugaištančius įvairius gyvius: paukščius, lapę, kiškį, rupūžes, varles, žiurkes, peles, pelėdas, žvirblius (VD 104-111). Pakamorės pateiktame grybų kataloge (VD 599 -603) randame plempius, rudmėses, storkočius, baravykus, jautakius, baltikus, gruzdus ir bobausius. Poetui smagu žiūrėti į rudens gėrybes verdančias ir kepančias moteris, ir jis nesusilaiko jų nepašaukęs vardais: Gryta, Pimė, Selmykė, Katrynė, Bergė, Jekė, Magužė, Astė (RG 69-81). Dainuojančius, grojančius, šokančius vyrus jis išvardija vestuvėse pas Krizą: Stepas, Enskys, Lauras, Jokūbas, Dočys, Plyckius, Kubas, Žnairiuks, Klišis, Kairiukas (RG 183-196; 218-226).
Katalogai nėra bereikšmiai vardijimai ar išskaičiavimai. Manoma, kad jie atsirado iš maginių formulių. Ne tik Biblijos tauta žinojo apie galimybę žodžiui pavirsti kūnu (Pr 1, 1-26). Tuo buvo įsitikinusios ir kitos tautos, taip pat ir lietuviai. Juk įvardijant daiktą ar asmenį, jis tarsi pašaukiamas, iškviečiamas. Apie pašauktojo vardu atėjimą kalba ir mūsų pasaka apie Eglę žalčių karalienę, parodydama, jog kartais vardas iš tiesų laikytinas paslaptyje, nes jo atskleidimas, išdavimas yra pražūtingas. Tačiau kita vertus, pavadinimas yra tarsi daikto ar asmens iškvietimas iš nebūties, jo buvimo, autentiškumo, įamžinimo užtikrinimas. Tai rodo mūsų žodis „pavadinti“, reiškiantis ne tik „įvardyti“, bet ir „pakviesti“. Be to, šalia vienas kito išvardijant panašius daiktus ar asmenis, jiems suteikiama tam tikra vieta tarp pasaulio daiktų ir išsakomas tvarkos, kosminės darnos siekimas. Tokio tipo magiškosios katalogo elementų virtinės atkeliavo į epą. Taigi „Metuose“ įvardydamas ne tik žmones, bet ir paukščius, graužikus, vabzdžius, žvėris, gyvulius, javus, daržoves, grybus, maisto produktus Donelaitis pirmiausia stengiasi neleisti jiems pasilikti nebūtyje ir pašaukia juos būti.
Antra, čia cituoti ir atpasakoti katalogai rodo, kaip pateikdamas detales, poetas aprėpia lietuvių bendruomenės pasaulio visumą. Vadinasi, katalogo prasmė peržengia buities sferos ribas.
Yra žinoma, jog senovės žmonės būtį suvokė kaip amžiną, nesibaigiantį pasikartojančių elementų tekėjimą ratu. Donelaitis irgi skelbia amžinojo sugrįžimo bei ciklinio judėjimo idėją. Ir vasara, ir žiema „Metuose“ ne iš kur nors netikėtai pasirodo, ne netikėtai ateina, bet vėl grįžta. Poemoje meiliai saulele vadinama Saulė pavasariop grįžta ir kopia į zenitą, o rudenį ritasi tolyn, visą laiką diktuodama valstiečių darbus ir užsiėmimus. Tad nereikia stebėtis, kad epas su tokia idėja neturi svaiginančių posūkių kupino siužeto: „Metuose“ neskubant vaizduojami darbštuoliai ir tinginiai, valstiečių sueigos, jų pokalbiai, darbai ir valgiai, vestuvės, ponų sugedimas ir kietaširdiškumas.
Kartojantis tiems patiems ratu bėgančio gyvenimo elementams, nei naujovės, nei individualumas nėra pageidautini, todėl tokiam epui nereikia įvairiapusiai ir ryškiai individualizuotų charakterių. Pričkus, Lauras, Selmas, Krizas, Enskys, Dočys, Slunkius ir kiti poemos veikėjai paženklinti tik keliais amžių, dorovines ypatybes nusakančiais ženklais. Tačiau amžinasis būties ratas nėra nepažeidžiamas. Vidinė „Metų“ įtampa remiasi tuo, kad lietuvių bendruomenei, gyvenančiai poeto išgalvotame Vyžlaukio krašte, gresia pavojus.
Donelaičio veikėjai nėra nei karvedžiai, nei karaliai, nei narsūs paprasti kariai ar jūrininkai, kurių knibždėte knibžda tradiciniuose herojiniuose epuose. „Metų“ personažai valstiečiai nesikauna mūšio lauke, nesigrumia su pabaisomis, bet poetas parodo, kad jie gyvena nuolatinėje kovos būsenoje. Tai ne karo situacija, kai priešas išsidėsto savo kariuomenę aplink miesto sienas, ir visi gyventojai žūtbūt jas gina ginklais. Donelaičio valstiečių padėtis panaši į Homero apdainuotų Trojos gynėjų, ir heroizmo jiems reikia nė kiek ne mažiau, negu trojėnams. Kaip ir Troja, lietuvių bendruomenė turi išlikti, išsilaikyti svetimųjų apsiaustyje. Mat po 1709-1711 maro, nusinešusio daugiau nei pusės lietuvių gyvybes, į Mažąją Lietuvą buvo atkelta daug kolonistų iš Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos ir kitų šalių.
Donelaitis parodo, kad kitataučių apsuptiesiems lietuviams priešintis yra nė kiek ne lengviau, o gal dar ir sunkiau nei Trojos gynėjams. Ir kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga. Poetas nekviečia į ginkluotą kovą. Jis be paliovos kartoja, jog lietuviai tegali priešintis tik viežlybumu. Viežlybas yra tas „Metų“ žmogus, kuris neišsižada savo protėvių gyvensenos, papročių, kalbos, kuris sąžiningai atlieka savo darbą, kuris negirtuokliauja, yra garbingas, padorus, dievotas, teisingas, tvarkin...
Nors manoma, kad literatūros klasikai labai solidūs, nuobodūs ir rimti, K. Donelaitis rašydamas nevengė ir stipresnių žodelių bei scenų. Tiesa, nereikėtų grubesnių K. Donelaičio kūrybos scenų ir frazių suprasti tiesmukai: tai saviti pamokymai, kuriems įtaigumo suteikia meninės priemonės - metonimijos, metaforos, personifikacijos. Pavyzdžiui, pirmojoje poemos „Metai“ dalyje „Pavasario linksmybės“ rašoma, kad „žirgai su lėlėms į šūdą pavirto“.
Poema „Metai“ ypatinga ir tuo, kad anksčiau joks autorius nebuvo lietuvių kalbai pritaikęs hegzametro. Hegzametras yra antikinė eilėdaros sistema, kuria rašė, pavyzdžiui, pirmasis senovės graikų ir Europos poetas Homeras. Dėl to K. Donelaičio „Metai“ laikomi lietuvių literatūros novatoriškiausiu kūriniu.
Ar šie K. Donelaičio pamokymai vis dar aktualūs šiandien? Tai derėtų nuspręsti pačiam skaitytojui. Tačiau net jei K. Donelaičio pamokymai kiek senamadiški, literatūrinė jo kūrinių - poemos „Metai“ ir juokingų pasakėčių - vertė nepaneigiama. O glūdi ši vertė visų pirma kūrinių kalboje, gebėjime kurti gyvas, įtikinamas scenas ir personažus, meistriškai naudotis meninėmis priemonėmis.
tags: #donelaitis #bura #baudziava #baudzia