Inkstai (lot. ren, gr. nephros) yra raudonai rudi, pupelės formos organai, esantys pilvo ertmėje, abipus stuburo, po diafragma. Dešinysis inkstas paprastai yra šiek tiek žemiau nei kairysis dėl kepenų padėties. Inksto ilgis svyruoja nuo 10 iki 12 cm, plotis - nuo 5 iki 6 cm, o storis - nuo 3 iki 4 cm. Inksto masė siekia nuo 120 iki 200 gramų. Jis yra suplokštėjęs strėline kryptimi. Inksto spalvą lemia žievė, kuri matoma per ploną inksto kapsulę. Inkstus nuo sutrenkimų saugo juos gaubiantis riebalinis audinys - inksto kapsulė (lot. capsula adiposa).
Inkstai atlieka gyvybiškai svarbias funkcijas: jie yra pagrindiniai ekskrecijos organai, šalina medžiagų apykaitos produktus iš kraujo, reguliuoja organizmo skysčių sudėtį bei kiekį, palaiko šarmų ir rūgščių pusiausvyrą. Be to, inkstai atlieka endokrininę ir reguliacinę funkcijas.
Inkstų vystymasis
Inkstų vystymasis prasideda maždaug trečią embriono vystymosi savaitę iš tarpinės mezodermos. Šis procesas apima kelias stadijas:
- Proinkstis (pronephros): Atsiranda trečią savaitę kaklo mezodermos srityje ir egzistuoja tik apie 40 valandų. Iš jo lieka tik pagrindinis kanalas.
- Tarpinis inkstas (mesonephros): Pradeda formuotis apie 15-tą embriono parą liemens srityje. Jis yra didelis, gerai išsivystęs ir funkcionuoja jau ketvirtą savaitę. Iš jo priekinių pirminio inksto vamzdelių galų išauga išgauba, kuri sudaro kapsulę kraujagyslių kamuolėliui.
- Galutinis inkstas (metanephros): Formuojasi iš uodeginės tarpinės mezodermos dalies, tarpinio inksto latako išaugos (šlapimtakio pumpuro) bei nefrogeninio epitelio. Iš tarpinės mezodermos susidaro metanefrogeninė užuomazga, prie kurios iš tarpinio inksto latako apatinės dalies priartėja Volfo latako (ductus mesonephricus) atauga, sudaranti šlapimtakį, inksto geldeles, taureles ir surenkamuosius kanalėlius. Inksto žievė ir joje esantys nefronai formuojasi iš metanefrogeninės užuomazgos (cappa nephrogenica).
Inkstai vystymosi metu migruoja iš mažojo dubens į savo galutinę padėtį pilvo ertmėje. Palaipsniui, inkstui kylant į viršų, į jį įauga naujos arterijos, kurios jį maitina.
Inkstų padėtis ir santykiai su aplinkiniais organais
Inkstai, gaubiami riebalinio ir jungiamojo audinio, yra užpakalinėje pilvo sienoje, už pasieninės pilvaplėvės (lot. Peritoneum), t. y., ekstraperitoniškai. Stuburo slankstelių kūnai ir prie jų prigludę juosmens raumenys (lot. m. psoas major et minor) sudaro įdubas, kuriose įsikuria inkstai ir jų dangalai. Inkstų padėtis nėra visiškai simetriška ir gali kisti priklausomai nuo kvėpavimo judesių ar kūno padėties pokyčių. Inkstus nuo krūtinplėvės skiria diafragma.
Kairysis inkstas priekyje liečiasi su blužnimi, kasa, o tarp blužnies ir kasos sąlyčio su inkstu plotą liečia užpakalinė skrandžio siena. Dešinysis inkstas priekyje liečiasi su kepenų dešiniosios skilties apatiniu paviršiumi, dvylikapirštės žarnos nusileidžiančiąja dalimi ir gaubtinės žarnos dešiniuoju linkiu. Jo viršų dengia dešinysis antinkstis.
Užpakaliniai inkstų paviršiai, nedengiami pilvaplėvės, guli ant juosmens raumenų ir skersinių pilvo raumenų ar jų sausplėvių. Čia už inkstų tęsiasi pošonkaulinės kraujagyslės ir nervai.
Inkstų dangalai
Inkstą iš išorės gaubia kelios struktūros:
- Skaidulinė kapsulė (capsula fibrosa): Stipri, plona, blizganti ir šiek tiek tamprė skaidulinio audinio plėvelė, sudaryta iš kolageninių ir lygiųjų raumenų skaidulų. Ji nesunkiai atsiskiria nuo sveiko inksto paviršiaus, tačiau sergant kai kuriomis inkstų ligomis gali sustorėti ir tvirtai suaugti su inksto paviršiumi.
- Riebalinė kapsulė (capsula adiposa): Riebalinis audinys, supantis inkstą ir jo skaidulinę kapsulę. Ji padeda išlaikyti inkstą įprastinėje padėtyje, suvienodinti aplinkos temperatūrą ir amortizuoti smūgius. Sumažėjus riebalinio audinio kiekiui, inkstai gali tapti paslankesni (lot. ren mobile).
- Inkstų fascija (fascia renalis): Iš priekio ir užpakalio supa kiekvieną inkstą ir jo riebalinę kapsulę.
Inkstų sandara
Inkstą sudaro dvi pagrindinės dalys: žievė ir šerdis.
- Žievė (cortex renis): 5 mm storio juosta inksto pakraštyje, kuri nusileidžia žemyn iki inksto ančio, sudarydama inkstų šulius (lot. columnae renales). Žievės dalis, esanti prie piramidžių pamatų, yra dryžuota dėl tiesiųjų inkstų kanaliukų, kurie sudaro spindulinę žievinės medžiagos dalį (lot. pars radiata), o tarp jų yra vingiuotoji dalis (lot. pars convoluta).
- Šerdis (medulla renis): Sudaro spindulius ir užima centrinę inksto dalį. Pjūvyje ji atrodo trikampio formos - tai inksto piramidės (lot. pyramides renales). Jų pamatai (lot. papillae renales) atsiveria į inksto antį, kurioje yra akytasis laukelis (lot. area cribosa) su mažytėmis speninių angomis (lot. foramina papillaria).
Nefronai - inksto funkciniai vienetai
Inkstus sudaro apie 2 milijonai nefronų, kurių kiekvieno ilgis yra apie 22 mm. Nefronas susideda iš:
- Nefrono kūnelio: Jį sudaro taurelės formos Baumano kapsulė, mezanginės ląstelės ir kraujagyslių kamuolėlis (lot. glomerulus). Kamuolėlį sudaro kapiliarai, susidarę iš aferentinės arteriolės šakų.
- Inkstų kanalėlių sistemos: Prasideda nuo kapsulės ir apima I eilės vingiuotąjį kanalėlį, tiesųjį kanalėlį, Henlės kilpą (nusileidžiančią ir kylančią dalis), II eilės vingiuotąjį kanalėlį ir surenkamuosius kanalėlius.
Kanalėlių epitelio ląstelės atlieka svarbias funkcijas: artimieji vingiuotieji kanalėliai su mikrogaureliais yra atsakingi už gliukozės ir aminorūgščių reabsorbciją, Henlės kilpa dalyvauja vandens ir druskų koncentracijos reguliacijoje, o surenkamieji kanalėliai yra svarbūs vandens reabsorbcijai.
Pakamuolinis kompleksas
Šalia inksto kūnelio yra pakamuolinis kompleksas (lot. complexus juxtaglomerularis), sudarytas iš pakitusių raumeninių ląstelių (jukstaglomerulinių ląstelių) ir tankiosios dėmės (lot. macula densa). Jukstaglomerulinės ląstelės gamina reniną, kuris dalyvauja kraujospūdžio reguliavime.
Šlapimo takai inkste
Šlapimas iš inksto piramidžių spenelių išteka pro mažąsias inkstų taureles (lot. calyces renales minores), kurios jungiasi į didesnio skersmens vamzdelius - didžiąsias inkstų taureles (lot. calyces renales majores). Didžiosios taurelės susijungia į inksto geldelę (lot. pelvis renalis), kuri yra piltuvelio formos ir tiesiogiai pereina į šlapimtakį (ureter).
Inkstų kraujotaka
Inkstus maitina inkstų arterija (arteria renalis), kuri tiesiai atsišakoja nuo pilvinės aortos. Ji skyla į polines, segmentines, tarpskiltines, lankines ir tarpskiltelines arterijas, kurios pasiekia inksto kamuolėlius per įtekamąsias arterijas (vasa afferentia). Iš kamuolėlio kraujas išteka per ištekamąją arteriją (vas efferens), kurios spindis yra mažesnis nei įtekamosios, taip užtikrinant filtracijos slėgį inksto kūnelio kapiliaruose.
