Fotonas (gr. phōs, kilm. phōtos - šviesa) - tai elektromagnetinio lauko kvantas, elementarioji dalelė, neturinti elektros krūvio ir rimties masės. Jis yra vienas iš elementariųjų dalelių ir elektromagnetinės sąveikos nešiklis. Fotonas neturi antidalelės, nes jam pačiam tapati.
Fotonas yra bozonas, kurio sukinio kvantinis skaičius (sukinys) lygus vienetui. Dėl šios savybės jam galioja Bose’s ir Einsteino statistika. Visose atskaitos sistemose, nepriklausomai nuo stebėtojo, fotonas juda šviesos greičiu vakuume (žymima c).
Judančio fotono masė apibrėžiama kaip m = E/c², o jo energija E = pc = hf. Judėjimo kiekis p = hf/c, kur h yra Plancko konstanta, o f - elektromagnetinės spinduliuotės bangos dažnis.
Fotonas yra stabili dalelė, kurios gyvavimo trukmę lemia sąveika su kitomis dalelėmis. Per šias sąveikas fotonas arba atsiranda, arba išnyksta. Turėdamas masę, fotonas dalyvauja ir gravitacinėje sąveikoje.
Fotonų sąveikų teorija yra kvantinės elektrodinamikos pagrindas. Kvantinėje elektrodinamikoje sąveika tarp dviejų dalelių, turinčių elektrinį krūvį, perduodama per virtualius fotonus. Sąveika vyksta, kai viena dalelė išspinduliuoja virtualų fotoną, kuris yra sugeriamas antrosios dalelės. Kuo didesnis elektrinis krūvis, tuo intensyviau išspinduliuojami fotonai.
Fotono struktūra ir elgesys yra sudėtingi. Nors šviesa suvokiama kaip banga, fotonų egzistavimas paaiškina jos kvantinę prigimtį. Viena iš teorijų teigia, kad fotonas materializuojasi taške, kur banga pasiekia minimumą, ir dematerializuojasi jai praėjus. Tokiu būdu statistiškai fotoną galima rasti kiekviename taške, nors jie tiesiogiai nesklinda.
Fotonai yra tai, kas leidžia mums matyti tiek akimis, tiek fotoaparatais. Kai jie pasiekia mūsų tinklainę ar fotoaparato jutiklius, jie neša informaciją apie šaltinį, iš kurį buvo išspinduliuoti, arba apie objektus, su kuriais susidūrė pakeliui. Būtent todėl mūsų smegenys (arba fotoaparatai) gali sudaryti vaizdą. Tačiau vienas svarbus aspektas yra tai, kad fotonai negali užfiksuoti kitų fotonų, nes jie tarpusavyje nesąveikauja.
Neseniai Birmingemo fizikai sukūrė matematiškai tikslią fotono formos vizualizaciją. „Ši vizualizacija yra tiksli fotono, kurį išspinduliuoja atomas, esantis ant nanodalelės paviršiaus, simuliacija“, - teigia vienas iš tyrimo autorių Benas Yuenas. Nanodalelė daro didelę įtaką fotono formai, todėl tikimybė, kad fotonas bus išspinduliuotas, yra tūkstančius kartų didesnė ir net leidžia atomui jį pakartotinai sugerti kelis kartus.
Nustatyti fotono „formą“ yra sudėtinga - tai reiškia ne visai tą patį, kaip pavaizduoti įprasto objekto formą. Tai intensyvumo pasiskirstymas - žemėlapis, kuriame galima tikėtis rasti fotoną tam tikru laiko momentu. Šviesesnės sritys rodo didesnę tikimybę, kad matuojant fotono buvimo vietą jis ten pasirodys.
„Vizualizacija yra būtent toks fotono pasiskirstymas praėjus trumpam laikui po to, kai jis buvo išspinduliuotas“, - pasakoja B. Yuenas. „Kadangi tai kvantinė dalelė, jos negalima išmatuoti vienu kartu, nes matavimas ją sunaikina. Tačiau jei matavimą, kurioje vietoje buvo užfiksuotas fotonas, pakartotumėte daug kartų, pamatytumėte būtent tokį pasiskirstymą.“
Prieš aptinkant fotoną, visa išsami informacija apie šį intensyvumo pasiskirstymą jau egzistuoja per jo „banginę funkciją“ - ir būtent ją tyrėjams pirmą kartą pavyko apskaičiuoti.
Fizika. Fotoefektas.
Fizikai siekė atsakyti į esminius klausimus: kaip atomai ir molekulės iš tikrųjų išspinduliuoja fotonus ir kokią įtaką tam daro aplinka? Fizikams tai pavyko tiksliai sumodeliuoti tik tobulame vakuume, kuriame yra tik vienas vienintelis atomas ar molekulė, bet aplink nėra nieko kito. Tačiau jau seniai žinoma, kad aplinka gali daryti didžiulę įtaką šiam procesui, tačiau nė viena teorija nesugebėjo iki galo aprėpti visų jo detalių.
Kad pasiektų tokį tikslą, komanda pradėjo nuo kvantinės lauko teorijos versijos, kurioje buvo įtraukta silicio nanodalelė, sąveikaujanti su fotonais. Problema ta, kad iš esmės yra begalė galimybių, kaip nanodalelė gali sąveikauti su ištisiniu šviesos spektru. Komanda rado būdą, kaip jas susiaurinti, pasinaudodama matematikos šaka - kompleksine analize. Tai leido transformuoti problemą iš ištisinės aibės, pagrįstos realiaisiais skaičiais, į diskrečiąją aibę, pagrįstą tam tikrais aiškiais kompleksiniais skaičiais.
Jei elektromagnetinė banga sklinda ne vakuumu, o medžiaga, tai fotonai yra sugeriami, o jų energija bei judesio kiekis perduodami medžiagai.