Istorija yra ne tik praeities įvykių sekimas, bet ir pamokų šaltinis, padedantis suprasti dabartį ir numatyti ateitį. Lietuvos istorija, ilga ir marga, slepia daugybę mažai žinomų, bet įdomių ir pamokančių epizodų. Santykiai su Maskva - tai pagrindinė problema, turinti šešių šimtmečių istoriją, kuri lėmė Lietuvos uniją su Lenkija, o jos tęsinys lems paties lietuvių tautos likimą.
1650 metais Lietuva stovėjo ant “Tvano” - didelių suirutės ir karo meto - išvakarėse. Po kelerių metų Chmelnickis pasidavė Maskvai, o Lietuvą ir jos valstybinę sąjungininkę Lenkiją okupavo ir nusiaubė maskolių, švedų, kazokų ir totorių armijos. Vilnius pirmą kartą istorijoje buvo užimtas priešo ir išlaikytas šešerius metus. Dėl priešų atneštų epidemijų ir bado etnografinė Lietuva neteko trečdalio gyventojų. Vos po penkiasdešimties metų, “Didžiojo Šiaurės Karo” metais, Lietuva vėl buvo teriojama kelių priešų ir antrą kartą neteko trečdalio žmonių. Dar po šimto metų, Napoleono epochoje, etnografinė Lietuva trečią kartą neteko trečdalio gyventojų.
Lenkų istorikas Ludwik Kubala visą savo amžių skyrė kruopščiam keliolikos “Tvano” metų tyrinėjimui, naudodamas tiek paskelbtus originalius šaltinius, tiek privačius rankraščių rinkinius. Jis parašė ir išleido kelias serijas dokumentuotų veikalų, apžvelgiančių to laikotarpio įvykius. Tačiau jo darbuose pasigendama aiškios takoskyros tarp savitų Lietuvos ir Lenkijos reikalų bei tautinių pažiūrų - jis “Lenkijos” ir “lenkų” vardu vadina visus dviejų Bendruomenės valstybių reikalus.
Šia proga skaitytojas įspėjamas, kad šiame vertime “Bendruomene” vadinama poliublininė dvilypė valstybė, dokumentuose žinoma “communis Res Publica Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae”, “Rzeczpospolita Korony Polskiey i Wielkiego Xięstwa Litewskiego”, sutrumpintai “Rzeczpospolita Oboyga Narodow” vardu. Lietuvos Statutas naudojo terminą “Rieč Pospolitaja Koruny Polskoje i Vielikoho Kniazstva Litovskoho”. Manding, “Bendruomenė” geriausiai apibūdina šią valstybių konfederaciją be centrinės federalinės valdžios.
Diplomatiniai santykiai ir įtampos prieaugis
Žemiau pateikiamas straipsnio vertimas aprašo vieną epizodą prieš pat “Tvaną”. Maskolijoje jau buvo pasibaigę sąmyšiai, Romanovų dinastija tvirtai įsikūrė ir svajojo apie kerštą Lietuvai ir Lenkijai. Velionis karalius Vladislovas Vaza buvo išsižadėjęs caro titulo, kurį jam buvo suteikę Maskvos bajorai. Bendruomenės sostan įžengus Jonui Kazimierui, jaunesniajam Vladislovo broliui, santykiai su Maskva atrodė ramūs, o dinastiniai karai su Švedija - mažiau opūs, nors naujasis valdovas tebesivadino Švedijos karalium. Karingas veidmainis Karolis X Gustavas dar nebuvo įkopęs į Stokholmo sostą. Klastingas kazokų etmonas Bohdanas Chmelnickis, maištaudamas prieš karalių, dar blaškėsi, lenkdamasis tai karaliui, tai carui, tai sultonui, bet dar nebuvo padaręs fatališko pasidavimo (1654 m.), kuris Ukrainą įtraukė į Maskvos vergiją, vietoje to, kad ji taptų trečiuoju Lietuvos ir Lenkijos Bendruomenės nariu.
Turkų sultonas buvo galingiausias valdovas toje pasaulio dalyje ir valdė Krymo totorius, “Dievo rykštę” atveju - nesantaikos su Krokuvos-Vilniaus sostu. Bendruomenės sostan buvo ką tik išrinktas Jonas Kazimieras Vaza, o Kremliaus sostą paveldėjo Aleksiejus. Reikėjo iš abiejų pusių patvirtinti 1634 m. Polianovo “amžinosios taikos” sutartį. Caras jaudinosi dėl jo titulų pažeidinėjimų iš daugelio Lietuvos ir Lenkijos didikų pusės, ir jam rūpėjo sužinoti, “ar lenkai nesikivirčija su Lietuva”. Varšuvon buvo pasiųstas caro kurjeris Kunakovas - paruošti dirvą stambesnei pasiuntinybei. Lietuvos kancleris kunigaikštis Albrechtas Stanislovas Radvila savo atsiminimuose rašė, kad Kunakovas kruopščiai rinko žinias ir norėjo sulaukti seimo sesijos baigimo, tačiau “norom nenorom turėjo išvykti”.
Dabar - skaitykime Kubalą, kurio rašinys yra pagrįstas Maskvos pasiuntinių instrukcijomis bei raportais ir daugeliu archyvinės nepaskelbtos medžiagos.
Pasiremiant Kunakovo pranešimais, 1650 m. sausio mėn. į Lenkiją iškeliavo didieji pasiuntiniai, aprūpinti atitinkamomis instrukcijomis: bojarinas Jurij Gavrilovič Puškin, okolničius Stepan Puškin ir pasiuntinybės raštininkas djakas Gavril Leontjev, “tikslu patvirtinti amžinąją taiką ir kitais reikalais”. Jie prie Varšuvos atvyko kaip tiktai pasibaigus seimo sesijai ir bevykstant deryboms su neapmokėta kariuomene. Kelyje jie nebuvo gerai priimami - bajorija niršo tiek dėl pikto lenkų pasiuntinių sutikimo Maskvoje, tiek dėl grasinimo karu. Taigi jie negalėjo tikėtis smagesnio priėmimo pačioje sostinėje. Jiems liepta sustoti prie Varšuvos, ligi suvažiuos senatoriai.
Karalius Jonas Kazimieras nenorėjo jų įsileisti sostinėn, nes prie jo buvo visai maža dvariškių, apie ką, galų gale, pasiuntiniai gerai žinojo. Pasiuntinius pasitikti nuvyko D.L.K. taurininkas Kazimieras Tiškevičius ir Karūnos rūmų karužas Vaitiekus Wesselis, atvykę karietoje su karališkos gvardijos palyda. Prie Vyslos krantų išlaukė kelias valandas, ligi pasiuntiniai keltais persikėlė per upę. Tiškevičius išlipo ir atsistojo prie karietos, laukdamas, ligi pasiuntinys prie jo ateis, tačiau pastarasis, globodamas savo teisių, stovėjo prie kranto ir laukė, kad taurininkas jį pasveikintų. Taip abudu ilgą laiką išstovėjo, žiūrėdami vienas į kitą. Galop taurininkas priartėjo, karaliaus vardu pasveikino pasiuntinius ir kvietė juos karietos vidun, betgi norėjo pats atsisėsti dešinėje. Pasiuntinys nenorėjo su tuo sutikti, sakydamas, kad jis atstovauja caro asmenybę, tai jam priklauso vieta dešinėje, o karieton jis neisiąs, kadangi tai ne karaliaus, o Tiškevičiaus karieta esanti. Pradėjo jis pasakoti, gerai nusimanydamas, kodėl karalius iki šiol neįleido jų į Varšuvą ir patsai Nieporentan išvyko.
Tada prasidėjo aštrus dialogas:
- Puškinas: “Meluoji, Tiškevičiau.”
- Wessel: “Ne aš kvailas, o pas jus kvailius mane atsiuntė.”
- Puškinas: “Kekšės sūnus haidukas, kartu su tavim! Neišsigink prieš karalių, kaip mus niekinate.”
Galop atjojo kanclerio kurjeris su įsakymu nesileisti į kalbas su pasiuntiniais ir visame kame jiems nusileisti. Taigi susėdo į Puškino karietą veidu į pasiuntinius ir išvažiavo per miestą į pasiuntiniams skirtus rūmus, kuriuos pasiekė vos 7 val. vakare. Priešakyje žengė senos ir naujosios Varšuvos amatininkų cechai, po to įvairių pulkų pėstininkai ir 200 karališkųjų vengrų. Po to važiavo du maskoliai; vienas apsirengęs sena ilga aksomine ferezija (švarku), apsiuvinėta sabalio kailiais, persijuosęs auksine grandine; antrasis apsirengęs lenkiško kirpimo aksomine ferezija, betgi vasarine, nors tai buvo kovo mėnesį. Paskui vedė 30 mažų arklių, pridengtų puošniomis kapomis. Po to jojo generolas Ubald su antra karališkųjų dragūnų kuopa, o vėliau sekė įvairios kazokų šimtinės, surinktos iš paskirų ponų palydų. Paskiau važiavo keturi puošniai pasirengę caro rūmų dvariškiai; po jų sekė husarų, kanclerių ir arkivyskupo vėliavos (raitelių eskadronai), tam tikslui pakviestos; po jų važiavo būrys maskolių ir lenkų dvariškių, o pasiuntinių karietos priešakyje važiavo Puškino brolėnas, dailus dešimtmetis vaikas. Užpakaly karietos jojo 60 maskolių raitelių, antra šešiais arkliais kinkyta karieta, keturi vežimai po keturis arklius, o viename jų stovėjo narvas su dviem gyvais sabaliais. Visoje pasiuntinybėje buvo 120 žmonių ir apie 100 vežimų, prikrautų sabalių kailių; tie vežimai žymiai vėliau persikėlė per Vyslą ir atvyko prie pasiuntinybės rūmų.
Kovo 18 d. keturios karališkos karietos, su Tiškevičium ir Wesseliu, buvo pasiųstos pristatyti pasiuntinius į karaliaus rūmus. Po įprastinių ceremonijų, pasiuntiniai įteikė karaliui skirtą caro laišką, kupiną mandagumų ir pasižadėjimų, kame parašyta, kad pasiuntinys gyvu žodžiu atliks misiją ir papasakos, ko atvykęs. Taigi kancleris teiravosi pasiuntinio - ko atvykęs. Atsakė - su broliška draugyste, meile ir taika, ir visu kuo geruoju; betgi prašė leisti jam pailsėti ligi trečios dienos, kai galėsiąs išdėstyti siūlymus, nes jis esąs kelionės išvargintas. Netikėtas draugystės užtikrinimas buvo dėkingai priimtas. Stovėdamas prie sosto, kancleris pasiteiravo, ar jie norėtų pasveikinti karalių. Atsakė - neturį tam caro įsakymo.
Trečią dieną, kaip sutarta, karaliaus deleguoti senatoriai suvažiavo pokalbiams su Maskvos pasiuntiniais, kurie atvyko nustatytą valandą. Puškinas vėl siūlė posėdį atidėti, nes jisai dar nesąs pasiruošęs. Lenkijos kancleris į tai šaltai atsiliepė, jog pasiuntinys neišeis iš rūmų, ligi neatliks savo pasiuntinybės.
Taikos sutartys ir kaltinimai
“Amžinose sandorose įrašyta, jog abudu monarchai ir jų įpėdiniai ir abidvi Bendruomenės (sic!) privalo pasilikti amžinoje draugystėje, o vienam valdovui mirus, jo įpėdinis ir gyvas išlikęs monarchas privalo amžinas sandoras patvirtinti abipusiu apsikeitimu laiškais. Karalius Kazimieras, įžengęs į sostą, išsiuntė pasiuntinius su patvirtinančia gromata, tačiau Maskvoje nenorėta to akto priimti, kadangi jame buvo klaidų, įvardijant caro titulus. Ramiai paskaitę šį raštą, kurio buvo 6 ar 7 arkušai, pasiuntiniai staigiai pasidarė labai grubūs, karščiavosi savo įrodinėjimuose, ir latrais išvadino titulų įvardijimuose paklydėlius... ir labiausiai reikalavo, kad kunigaikštis Jerema Višnioveckis būtų mirtimi (“gerkle”) baudžiamas, rėkaudami: “Teužmauna jį ant baslio!” Berėkaudami, pasiuntiniai rodė to kunigaikščio draugišką laišką carui - be parašo, su nuplyštu antspaudu, sąmoningai parašytu raidėmis, panašiomis į maskoliškąsias, kuriame karaliaus ir caro titulai aptrumpinti ir klaidingi; laiškas buvo parašytas carui kažkokių pabėgusių popų reikalu.
Senatoriai sutiko Maskvos pasiuntinių propoziciją pristatyti karaliui. Tą pačią dieną vyko slaptas pasitarimas su karaliumi ir nutarta artimiausiam posėdyje pranešti pasiuntiniams, jog karalius apgailestauja įvykusias paklaidas ir liepęs atidaryti Adomo Kisieliaus suderėtą sandorą, kame rastas sutarimas, jog nusikaltusieji turį būti pašaukti seimo teisman, ten teisiami ir baudžiami. Senatoriai kalbėjo, kad visuomet, bet kuriam monarchui mirus, dovanojami prieš jo asmenį atlikti nusikaltimai. Pasiuntiniai į tai atsiliepė: “Ponai Taryba taip šnekate, tarytum neturėtumėt pagarbos baimei prieš Dievą ir nesigėdintumėt žmonių”. Po to jie teiravosi, kas bus su tais, kurie naujojo karaliaus viešpatavimo metais nusikals.
Dabar pasiuntiniai pareikalavo, kad senatoriai duotų jiems užtikrinimą raštu - su parašu ir antspaudu. Nepatenkinti tokiu atsakymu, pasiuntiniai reikalavo, kad tie, kurių laiškus su klaidomis jie parodys, būtų baudžiami be teismo, gi ypatingai kad kunigaikštis Višnioveckis būtinai būtų pasmerktas miriop; kitaip taika bus nutraukta. Jis skaitė: “jog pastaraisiais laikais pasireiškė didelė ir aiški netiesa, priesaikos sulaužymas ir amžinosios taikos pažeidimas, kadangi JKM (Jo Karališkosios Malonybės) įsakymu ir ponų Tarybos (seniūnų) leidimu, buvo išspausdinta ir Maskvoje bei kaimyninėse valstybėse paskleista daug knygų, kuriose skelbiami dalykai, kurių pagal amžiną sandorą ne tiktai spausdinti, bet dargi pagalvoti nevalia, kadangi tai nuodėmė prieš Dievą, o prieš žmones gėda.
Viena tokia knyga yra Jono Aleksandro Gorčino, spausdinta Krokuvoje 1648. Ten parašyta, priešingai bet kokiai teisybei, jog Smolenskas buvęs Maskvos iš pasalų užimtas ir žiauriai slegiamas per 100 metų, o išlaisvintas tik karaliaus Vladislovo laimėjimu. Toliau, jog karalius Vladislovas sau po keliais palenkė maskvinio caro ir jo brolių užsispyrimą ir išdidumą; po to Maskvos valstybę taip nusiaubė, jog ligi šiol ji negalinti atsigriebti... ir kiti dalykai išspausdinti, kurie niekina Maskvos valstybę ir valdininkus Smolenske. Kitoje knygoje, spausdintoje Gdanske 1643, greta karaliaus Vladislovo paveikslo kairėje pusėje stovi užrašas: “Maskva sutramdyta!”. Toje knygutėje išspausdinta, kad Vladislovas ties Smolensku apgulė klastingus maskvitėnus ir privedė juos prie tokio nusiminimo, kad visos kariuomenės gyvybė ar mirtis buvo jo rankose, o maskoliai tris kartus ant kelių puldami maldavo pasigailėjimo”. Taipgi išspausdinta, jog maskoliai tik iš vardo esą krikščionys, betgi iš elgesio ir papročių esą aršesni už barbarus; jog Michailas Fiodorovičius į sostą buvęs įkeltas lengvabūdžių žmonių. Trečioje knygoje: Apie Vladislovo gyvenimą ir garsiausias pergales, spausdintoje 1649 m., taipgi telpa negarbingumai ir šmeižtai prieš carą ir valstybę, kaip kad “vargšė Maskva” ir kiti užgaulingi žodžiai, kuriuos gėda rašyti. Michailas Fiodorovičius ten vadinamas kankintoju, lavonu, arba kalade be sielos, caro dėdė, patriarchas Filaretas Nikitinas, pavadintas - trimituotoju.
“Po tokio amžinosios taikos patvirtinimo, tokių šmeižiančių žodžių ir prasimanymų apie carą ir maskvinę valstybę ne tiktai knygose spausdinti, bet ir pagalvoti nepritiko. Niekinti didįjį gosudarių, pravardžiuoti maskvitėnu, tartum iš mūsų pusės buvusi sudaryta priežastis taikai nutraukti! Kaip išdrįstate, ponai Taryba, imtis tokio pikto reikalo? Kaip išdrįstate leisti tokį grubumą ir kiršinimą Dargi ir tai mes, didieji pasiuntiniai, jums skelbiame: kai kazokų etmonas nukariavo karališką žemę, tai atsiuntė pas didįjį gosudarių ir kakta žemėn lenkėsi, kad did. gosudarius priimtų jį su visais miestais savo valdžion, kadangi Zaporožės kazokai esą stačiatikių tikėjimo ir jūsų persekiojami už tikėjimą, kenčia mirtinas skriaudas. Betgi did. gosudarius, nenorėdamas kraujo praliejimo ir amžinosios taikos pažeidimo, nesidžiaugė iš tokio didelio laimikio; Chmelnickio nepriėmė savo valdžion ir laukia iš jūsų pusės patenkinamo tų didžiųjų neteisingumų atitaisymo. Jei neatlyginsite, tai did. gosudarius lieps Maskvon sukviesti soborą, soboran atvykti įsakys patriarchui, metropolitams, arkivyskupams ir visai dvasininkijai ir visam sinklitui ir visokių laipsnių žmonėms; lieps sobore išskaičiuoti visus karaliaus neteisingumus; paskui su visais šventikais ir sinklitu nueis į katedros cerkvę, ir lieps priešais save nešti karaliaus Vladislovo prisiektą traktatą, kaipo įrodymą amžinosios taikos sulaužymo iš karaliaus pusės: lieps patiesti tą raštą prie Išganytojo ikonos ir nekalčiausios Mergelės ir, atgiedojus maldas apie amžinosios taikos sulaužytojus, pakels ginklą už savo tėvo garbę, už savo ir visos valstybės garbę, ir lieps apie visas neteisybes parašyti visoms kaimynėms krikščioniškoms ir bisurmoniškoms valstybėms, o visi monarchai ateis carui pagalbon žmonėmis ir pinigais. Gi tie valdovai, apie kuriuos jūsų knygose išspausdinta nepadoriai, jie už jų pažeidimą sukils prieš jus išvien su mūsų caru. Jei karalius nori taiką išlaikyti, tai už tokį didžiųjų monarchų niekinimą tegrąžina mums tuos miestus, kuriuos caras Michailas atidavė karaliui Vladislovui; te nubaudžia mirtim Višnioveckį ir kitus, kurie rašė negerbdami caro garbės - o už niekinimą bajorų ir visų luomų žmonių, sumokėkite mums 500,000 raudonųjų auksinų. Jūsų knygose išspausdinta: “Teauga sau Maskva, kad iš tos priežasties dar skaudžiau galėtų kristi”. Leidote mums tai, ir skyrėte terminą ligi laiko, ...”
Šie įvykiai ir kaltinimai iliustruoja sudėtingus Lietuvos ir Maskvos santykius, kurie nuolat kėlė įtampą ir grėsmę taikai. Istorija mus moko, kad nesusipratimai, nepagarba ir diplomatinės klaidos gali turėti toli siekiančias pasekmes.
