Talentingas, protingas, šmaikštus, aštrialižuvis… - tokiais epitetais dažnai apibūdinamas vienoje klausomiausių radijo stočių Lietuvoje - M-1 - laidų vedėjas jau vienuolika metų dirbantis Gintas Vaičikauskas. Jis veda ne tik laidas radijuje, bet ir įvairius renginius. Ne, nereikėtų nustebti Gintą išvykus ir vestuvių šurmuly. Iš Plungės kilusį jauną vyrą drąsiai būtų galima vadinti pavyzdžiu jaunimui - svajones įgyvendinti siekiančio, bet kartu ir savo šaknų neprarandančio žmogaus pavyzdžiu.
Radijo kelias ir scenos meilė
„Kiek save pamenu, man visada patikdavo kalbėti. Scenos ar viešumo baimė buvo svetima. Jau darželyje „baisiai“ mėgdavau karnavalus, nes juose reikėdavo sakyti eilėraščius, o tai jau - scena! Vėliau - aktyvi popamokinė veikla mokykloje, buvau ir Plungės rajono jaunimo reikalų tarybos narys, mes nuolat organizuodavome įvairius renginius. Kai suėjo 16-ka, mano gyvenime atsirado radijo stotis „Spindulys“. Nuo to momento žinojau, kad noriu dirbti radijo stotyje M-1, nes ji man visada buvo Nr. 1“, - pasakoja Gintas.
„Jau daugiau nei dešimtmetį vedate radijo laidas.“
„Taip, ir svajonės turi kainą… Ištisas valandas kalbate eteryje, turbūt tai vargina?“
Gyvenimo iššūkiai ir požiūris
„Patinka dinamiškumas - kiekviena laida yra vis kitokia. Niekada nebūna ir vienodų renginių ar vienodų vestuvių - keičiasi žmonės, vietos, scenarijai… O didžiausias minusas yra tas, kad niekam neįdomu, kas vyksta tavo gyvenime. Visada turi būti geros nuotaikos. Bet juk visiems pasitaiko nekokios dienos - o to parodyti negali. Tačiau tai išėjo į naudą. Ilgainiui išmokti nebeimti į galvą niekingų problemų: įvažiavo kažkas į mašinos galą prie šviesoforo - pfff, niekis, aptaškė neapdairus vairuotojas - išdžius tie drabužiai… Kai pamąstai - kas tos mūsų problemėlės… Bet mes, žmonės, mėgstame susireikšminti. Smulkmenoms suteikiame tiek daug svarbos, kad visą gyvenimą gali praleisti besibardamas su žmona dėl ne vietoje padėtos šakutės ar rėkdamas ant vaikų už tai, kad jie tiesiog vaikiškai tyrinėja pasaulį. Lengva apie tai postringauti, sunkiau pritaikyti realybėje.“
„Dirbant radijo stotyje, turbūt yra nutikę įvairiausių kuriozų? Juk laida tiesiogiai transliuojama ir internetu - atsipalaiduoti, nosies krapštyti negali… O dar kartais tenka klausytojų pageidavimu atlikti įvairias užduotis, pavyzdžiui, laidos metu išsirengti… Ir ne vienam, bet kartu su seksualiąja kolege.“
„Tiesioginis eteris tuo ir žavus, kad viskas vyksta čia ir dabar. Turi nuolat būti „šviežias“, pamiršti rūpesčius. Kuriozų pasitaiko visokių, tik su kiekvienais darbo metais jų nebesureikšmini. Jei eterio metu „pakibęs“ kompiuteris kažkada suerzindavo, dabar į tai žiūriu paprasčiau, nes žinau, kaip elgtis. O dirbu „žiauriai“ gerą darbą, kuriame mane supa smagūs žmonės, todėl gyvename nenuobodžiai. Kaip ir minėjote, kartą teko išsirengti. Taip, mes tai padarėme - „for fun“. Gal kiek ir dėl tų, kurie netikėjo, jog tai padarysime, ir, aišku, dėl tų, kurie po to piktybino: „Kaip šitaip galima? Reikia juos atleisti!“ O juk parodėme mažiau nei dušo želės reklamoj per TV, kuri rodoma vaikiško filmo pertraukos metu. Žmona ir mama į visą tai reaguoja normaliai. Su šiomis moterimis man labai pasisekė. Mama niekada nesikišo ir nesikiša į mano gyvenimą - už tai jai esu be galo dėkingas. O mano žmona - labai protinga moteris.“
Šaknys ir tapatybė
„Esate iš Plungės, iš Žemaitijos.“
„Yra sakoma: niekada nesakyk NIEKADA… O aš visada sakiau: „Kad ir kas bebūtų, mano žmona nebus iš Suvalkijos“. - Kai kurie žmonės, kuriems ištisą dieną tenka malti liežuviu, namuose dažnai ir žodžio nebeištaria. - Namuose ištariu daugiau žodžių nei statistinis vyras. Man tiesiog patinka kalbėti.“
„O žodis žvirbliu išsprūsta, jaučiu sugrįžta, kaip sakoma. Ar nėra į eterį patekę keiksmažodžių?“
„Žengdami į studiją, keiksmažodžius paliekame kitapus stiklo ir - tfu, tfu, tfu - kol kas jie į eterį neįsiveržė. O mūsų darbas nėra romantiškas: susitinkame kasdien studijoje, ieškome temų, ruošiame žaidimus, kalbame eteryje, leidžiame dainas. Kaip stalius dirba prie savo varstoto, taip ir mes.“
„Ar kada nors save įsivaizdavote ne laidų vedėju, o kažkuo kitu?“
„Norėjau būti mokytoju. Istorijos mokytoju.“
Žinomumas ir grįžimas namo
„Esate jaunas ir greitai tapote žinomas.“
„Nesu labai žinomas: kažkas žino, kažkas - ne. O dėl „žvaigždžių ligos“: man atrodo, kad aš ja nesirgau. Bet, žinoma, atsiras daug žmonių, kurie teigs priešingai. Tekę skaityti daugmaž tokių komentarų: „Tas tai grįžta į Plungę ir vaikšto „pasikėlęs“, nieko nemato.“ Tebūnie. Bet aš turiu kitą paaiškinimą: kai einu gatve, galvoje sukasi daugybė minčių ir dažniausiai žiūriu tik tiesiai, todėl ne viską pamatau. Ir štai, prašau, - „pasikėlęs“. Be to, mano darbas yra toks, kad kas savaitgalį sutinku po 50 žmonių.“
„Plungėje lankausi nuolat - turbūt kas porą mėnesių. Grįžtu aplankyti čia gyvenančios mamos ir močiutės. Šiuo metu auginu tris mažus vaikus, ir tokia kelionė tampa nemenku iššūkiu, todėl dažniau pasikviečiame močiutę atvykti į Vilnių. Bet visada stengiamės grįžti ir patys.“
„Gal turite brolių ir seserų. Jei taip, kuo jie užsiima?“
„Tebūnie tai paslaptimis… O ką jums reiškia Plungė?“
„Šis miestas man turbūt visada išliks mielas ir jaukus - aš čia jaučiuosi savas. Tiesa, grįžus tenka priprasti prie lėtesnio gyvenimo tempo ir kitų subtilybių, bet tai - niekai. Čia prabėgo gražūs mano vaikystės, paauglystės, brendimo metai. Visada likimui būsiu dėkingas už tai, kad man teko gyventi tuo metu, kai Plungėje kūrėsi Jaunimo reikalų taryba, ir dirbti su jaunimu buvo pradėjęs Gintautas Vaitkevičius. Tai buvo žmogus, kuriam iš tiesų rūpėjo jaunimo reikalai.“
„Turbūt gimtajame mieste pasijaučiate žvaigžde, žmonės šnabždaisi už nugaros?“
„Nesu „megastar“ Lietuvos žemėje. Tie, kas klausė radijo, atpažįsta, būna, pasisveikina, pagiria arba papeikia, ir tiek.“
Vilnius, gimtoji tarmė ir pomėgiai
„Jau daug metų gyvenate Vilniuje.“
„Žemaičių tarmės neapšalau ir neapmiršiu - taip kalbu su savo mama, visa giminė ir tais, kurie yra iš Žemaitijos. Radijo stotyje M-1 vienu metu žemaičių buvo daug - aš, Ričardas Jonaitis, Mindaugas Stasiulis… Su jais ne eteryje kitaip ir nekalbėdavome. Ir šiandien su Mindaugu tarpusavyje kalbame tik žemaitiškai - kitaip neiseina. Būna, ir eteryje specialiai pažemaitiuojame. Šiuo metu tai dažniau darome su Gabriele Martirosianaite - ji yra iš Mosėdžio krašto ir visai neblogai kalba žemaitiškai, tad „paegzaminuojame“ ją. Tačiau prie žmonių, kurie nekalba žemaitiškai, niekada ir nestengiau žemaičiuoti. O kam?“
„Vestete ne tik laidą, bet ir rikiuojate vestuves, kitus renginius. Kaip visur spėjate?“
„Laikas… Jis yra bjaurus, jo nuolat trūksta. Bet stengiuosi, kad ir šeima nenukentėtų, ir sau laiko liktų. Turiu „patogų“ pomėgį - kai juo užsiimu, visi jau miega. Mane visada domino astronomija. Prieš porą metų gavau dovanų pirmąjį teleskopą ir… „susirgau“. Manau, visam laikui. Giedras naktis stengiuosi leisti lauke su teleskopu. Nenusakomas jausmas stebėti galaktikas, žvaigždžių spiečius, ūkus, kurie yra už N šviesmečių nuo mūsų. Pažadu, kad ateityje dalyvausite astronomijos renginiuose. Pamažu planuoju pereiti prie mėgėjiškos astrofotografijos - matysim, kas iš to išeis… O kai būsiu senas, svajoju savo močiutės, kuri gyvena Luknėnuose, žemėse, toli nuo miesto šviesų, pasistatyti nedidelę observatoriją. Sėdėsiu ten ir stebėsiu dangų. Ilgainiui pamiršiu skustis, kirptis - apaugsiu plaukais. Dar vėliau atsiribosiu nuo išorinio pasaulio. Maistą bei kitką tieks vaikai ir žmona. Apie mane po visą rajoną sklis legendos, kaip apie pamėšėlį, gyvenantį Luknėnuose.“
Lietuviai masiškai bėga iš pensijų kaupimo: santaupos tirpsta akyse • TV3 žinios
„Kol kas nesivadovauju, bet labai norėčiau išbandyti ir kurį laiką tapti „Yes Man’u“ - tai toks žmogus, kuris viskam sako TAIP.“
„Visada sakau, kad esu iš Plungės, bet jau 11 metų gyvenu Vilniuje. Manau, taip prisistatysiu ir ateityje. Aš esu plungiškis - čia gimiau, užaugau, taigi, koks aš vilniškis?“
„Būsiu banalus, bet turbūt tai ir yra vienintelė tiesa. Jei turite svajonę - jos tiesiog siekite. Būna keista, kai žmogus sako, jog labai norėtų tapti krepšininkas, o tuo metu sėdi parke su „čipsų“ pakeliu ir cigarete dantyse… Viskas yra jūsų rankose. Kai sensti, supranti, kad senolių išmintis ir patarlės atsirado ne šiaip sau. „Kaip pasiklosi, taip išmiegosi“, „Ką pasėsi, tą ir pjausi“, „Kiekvienas yra savo likimo kalvis“. Visa tai yra šventa tiesa.“
tags: #gintas #vaicikauskas #automobilis