Šioje knygoje pateikiami liudytojų pasakojimai, kurie buvo užrašyti prieš 10-20 metų, o kai kurie net ir anksčiau. Kai kurie pasakotojai jau nebėra tarp gyvųjų ir nebesulaukė spausdinto savo žodžio. Kiti prisiminimai, užrašyti magnetofono juostomis, pateikiami beveik be pataisymų, išlaikant autentiškumą.
Atsikratyti praeities šešėlio ir viltis, kad prisiminimai padės suprasti ir įvertinti praeitį, buvo siekis ir po 1990 metų. Knyga apima Utenos, Tauragnų, Daugailių, Užpalių, Saldutiškio ir kitų apylinkių gyventojų patirtis. Kiekvienas pasakojimas - tai dalelė istorijos, kurią atsimena močiutė, kaimynas ar tolimas giminaitis.
Dalį pasakojimų sudaro liudininkų, kurie jau nebėra tarp gyvųjų, prisiminimai. Tai Povilas Gasiūnas, Adelė Miškinytė, Antanas Musteikis, Emilija Vaišnoraitė, Ona Ramanauskaitė, Juozas Inčirauskas, Stasys Buitvydas, Aleksandras Prokopjevas, Stasė Jakštonytė, Valė Tumienė, Elena Keraitė, Aleksas Šimelis, Vladas llčiukas, Aldona Liuimaitė, Vytautas Krugiškis, Vytautas Ruzgas, Juozas Veteikis, Ona Putrimaitė, Valė Kalytytė, Juozas Žibėnas, Balys Barysa, Vytautė Čipkutė, Emilija Musteikytė, Vytautas Jasiunevičius, Elena Tarulytė, Elena Labuckaitė, Marijona Ryliškytė, Jonas Graužinis, Bronius Dijokas, Vaclovas Viburys, Aleksas Pajeda, Jonas Tutinas, Vytautas Braukyla, Stasė Daujotytė, Bronė Šatkutė, Edvardas Švaikauskas, Elvyra Petrulionienė, Jonas Marganavičius, Balys Juodzevičius, Jonas Vanagas, Ona Leiputė, Elvyra Medinytė, Antanas Vaškelis, Valerija Pladaitė, Adelė Dūdėnaitė, Jeronimas Laurinėnas, Mykolas Balčiūnas, Alfonsas Pelėda, Emilija Godaitė, Paulina Gaidelytė, Antanas Dikmanas, Bronius Baliūnas, Bronius Judickas, Eleonora Lauciūtė, Bronė Petronienė, Balys Juodzevičius.
Kiti liudytojai, kurių pasakojimai pateikiami knygoje, yra:
- Balys Juodzevičius (g. 1927 m.)
- Malvina Gurkšnienė (g. 1914 m.)
- Mykolas Balčiūnas (g. 1915 m.)
Prisiminimai atskleidžia sunkius laikus ir pasipriešinimą sovietinei valdžiai.
Balio Juodzevičiaus (g. 1927 m.) pasakojimas:
„Turėjom 11,5 ha žemės. Buvau augalotas. Brolį Petrą, gimusį 1923 metais, skrebai paėmė. Antanas buvo 1915 metų ir slapstės. Juozapas buvo Vokietijoj darbuos. Antaną ir mane, tai pradėjau slapstytis. Mane suėmė Daugailių skrebai. 3 paras. Atvarė į Uteną. Pralaikė 6 savaites milicijos rūsy. Brolį Petrą buvo nuvežę į Vilnių, bet iš ten pabėgo. Grįžusį vėl suėmė. Policijos rūsy susitikom. Brolis Petras buvo mažesnis, liesesnis. 4 metais vyresnis, bet jį pripažino jaunesniu, o mane vyresniu. o mane išvežė į Vilnių. Varant per Aušros vartus, du pabėgo. Prabuvom 5-6 paras. visi išbėgo. Liko 1 užpalėnas ir 1 molėtiškis. O aš nepažįstu Vilniaus. Pabėgom, paskui mieste vėl susitikom. Pakliuvom. Atvarė į miliciją. Išlaikė 3 paras. Gaižiūnų poligoną. Ten prabuvom 8 paras. Ruošiamės į pirtį. perkalbėjau. Išdavė raštelį be anspaudo ir paleido. 1945 m. gruodžio 23 d. beeinant į stotį, vėl sulaikė skrebai ir atvarė į dalinį. paleido. Nuėjau į Gaižiūnų geležinkelio stotį. plentu. Sutikau atvarant pulką žmonių. manęs nesulaikė. Atvaro kitą pulką, bet ir vėl nesulaikė. Kubiliuos sužinojau, kad mūsų namai iškonfiskuoti. apsistojom. Dirbom iš pusės žemę. 1948 m. užrašė ir mus. Paskui taip ir trynėmės apie namus. neužmiršo. Viesulas. Brolis Antanas buvo jau lagery. Petras ir aš. Bunkerį surado, bet tuščią.“
Malvinos Gurkšnienės (g. 1914 m.) pasakojimas:
„Gimiau Drobų kaime, Degučių valsčiuje. Mano vyras Albertas Gurkšnys turėjo 12 hektarų žemės. Turėjom, sugyvenom gražiai, vienas kitam pikto žodžio nepasakėm. Gasiūnas, bet partizanus rėmė beveik visi kaimo žmonės. Vytautas Miškinis, Edvardas ir Aleksas Juodvalkiai, Vajasiškio Alfonsas Dumbrava. Kiek vien Kubiliuos iššaudė! O Gaidžiai - kaip šventa žemė. svetimų nenušovė. Net svetimtaučio nerasi palaidoto. Labai vieningi buvo. Antilgėj tai nušovė Adolfą Miškinį iš Papiliakalnės, dar Praną Vaitiekūną. Sirvydžių ruskiai mūsų labai nepuolė. ir aš. Aras. Sužinojau kartą, kad nušovė Antilgės Antaną Jackūną. Nuskubėjau pranešt, o ten namie tik vaikai. Suradau tas aveles. partizanų, kad niekur iš namų neitų, o aš paganiau už ją aveles. Vaišnoraitė mane ir suvedė su partizanais. Buvom tada pas juos nuvažiavę. Pakalbėjom. Grįžom namo, o juos palikom. Ne kartą Vajasiškin nešiau ir jų laikraštėlius. sugalvojo išsikast bunkerį. Kvailai buvo padaryta: visas kalnas dirvonuoja, o apie bunkerį suarta. Pranešėm tiems vyrams, jie ir išbėgo. Skrebai pabadė strypais ir tą bunkerį surado. pradėjo iš bunkerio mėtyt daiktus. Bunkery žmonių nebuvo. Rado tik šautuvus. Mėgino šaut, bet buožė atkrito. Parsivarė mane namo. Mane suėmė ir jau varys į Tauragnus. vaiką liepė palikt. metai, o paskutinis buvo dar visai mažutis. liepė vaikus prižiūrėt. Nuvarė į Tauragnus. Reikėjo išsigint: nemačiau, nežinau... Daužė, mušė ir vis: „Kas buvo? Sumušė, sudaužė kaip obuolį. Nuvarė į sandėliuką. Ruduo, šalta, vėjas pučia. ir pasnigo. Nei kam pasiskųsti. Guliu ir drebu susitraukus. tardymas, vėl mušimas.“
Mykolo Balčiūno (g. 1915 m.) pasakojimas:
„Gimiau 1915 metais. Tauragnų valsčiuj, Stūglių kaime ir dirbau žemės ūky. daug, o netoli buvo Sirvydžių ir Stapšėnų kaimai - vieni rusai. žemėm buvo vieta - ir tai susekdavo. Į mišką? organizacija, ryšio nėra... Manęs tas nežavėjo. Karišku atžvilgiu jie buvo nepasiruošę. be apsaugos, o šnipų jau buvo. Kada užpuola, daug mūsiškių žūsta. klausdavau: kokia jūsų programa? Ar jūs kariškai pasiruošit? katrie iš viso šautuvo rankoj neturėję. Jeigu pavojus, kaip jūs ginsitės? mes nežinom net, kaip ir taikyti. Nebuvo ir tvarkos. vieton, kitas kiton. Mat buvo du viršininkai. Na o šitie seka kaip avys. vadindavom, kažkoks kariškis buvęs, leitenantas. Stundžia buvo vietinis. jį patys partizanai nušovė. pažįstamas, kaimynas. Jis norėjo mane priverst miškan eit, tai aš net pabėgau. Vadas jis buvo menkas: turėjo apie šimtą vyrų, o liko tiktai keletas. pradėjo labai gert. Šeima išvežta buvo, o jis gyveno su kita moterim. elgesys jau mum buvo nepriimtinas. taiklus, nes mes neturim tiekimo. Kiek mes terboj nešamės, tai tiek ir mūsų. Mums niekas daugiau neatneš. O rusam mašinom veža. taikliai šaudyt ir veltui šūvių neleist. susirėmimuos. neapsimoka dar. Per mažas mūsų kraštas. Aš taip supratau. šita špargalka važiavau Kaunan. Man baisiausia buvo pereit per saugumą. viską knisa iš šaknų - kas tu toks, kaip čia yr? saugumą, per komisiją, kai buvo „egzaminai" išlaikyti, tai pradėjau dirbt. Apklausė centriniam Kauno pašte. Ten buvo kambarys saugumo. sesers drauge. Kartu ėjo gimnazijon, kartu universitetan ėjo. Išsišnekėjo. sesuo ir suveikė. Būč nesuėjęs. viršininkas, dokumentus atsiųsim..." O aš norėjau „žaliūtėn". dirbt - gink sviete, legalizuotis! Dabar dirbu tenai. žūsta. Mūsiškiai jokio ryšio neturi su niekuo. su pačiu centru. yra kokia aukščiausia valdžia, kaip kariuomenėj. susirišau, nes butą nuomavau iš švietimo skyriaus vedėjo. mokytojai. Būdavo konferencijos, visko, ir mes išsišnekėdavom. Stakučiu. išgeria - atviresni. žmogus." Ir pradėjo šnekėt pirma apie save, bet aš dar bijau. sakau: sakyk, ar yra kur aukščiausia instancija, kad būt galima susižinot. penkioliktą, dešimtą, dvidešimt penktą. rezultatų nėr. Sakau, ar galima susirišt su štabo viršininku? Sako, gerai. sako, suvesiu. Na tai gaunu raštelį nuo jo. perplėštas. Ir sutariam: susitinkam Kaune, centriniam pašte. tokiu apsivilkimu, o jis bus taip apsirengęs. laiškam. Aš pagal nusakymų salėn įėjau, o jis jau vaikšto vaikšto. neprakalbėję pirma susijuokėm: iškart viskas atitiko pagal susitarimą. pusę rublio, sudėjo. Sako, gerai. Tada išėjom Laisvės alėjon. Vaikščiojam. turi du pistoletus į kišenes įsikišęs. Sako, mane seka du jauni vyrai. išsekė paskui mus. Sakau, einam toliau, vis tiek, sakau, čia nepuls. ir puls, aš atsiginsiu. Išsišnekėjom. Jis pasakė taip. turėjom, bet kai karas pasibaigė, pasibaigė ir mūsų ryšiai, dabar nieko neturim. Sakau, tai kas daryt su vyrais, kurie laukia šito? didelių grupuočių. Kovot su jais [rusų kareiviais] nėra prasmės. reikia slėptis kaip galima. slėptis, nepakenkiant kitiems. Matai, sako, yra tokių: sueina ir lošia kortom. Šnipai praneša. Atlekia kareiviai, partizanai išbėga, o žmones šaudo ir degina. Žodžiu, jis aiškino, kad reikia saugot ir kitus. kaip jie, tie kareiviai. teatro solistą. Jie buvo mano byloj. Buvo dar vienas mokytojas. buvom byloj. mes esam. Jie patikėjo pažadais. kaip jūs, mokslo žmonės. Reikia jūsų laisvėj. Pasakyk viską, ir dovanosim. Paduok tuos, kurie klaidina. Jie ir išdavė mane. galėjom kalbėt išsiskyrę. Tada mums duoda kailin. pristigsiu jėgų atlaikyt, pasidaryt galą. Vinkeliu tokiu buvo kampai apkalti. Sakau, paderinęs duosiuos kaktos viduriu - ir galas. protą: paminėjau žmones, kurių gyvenime nebuvo. apsivilkimas, ir būdas - viską. atitiko. parodymus. perduodu. Aš tik bijojau susitikt pažįstamų. ryšininkų paso. dar nepasitikėjo, aš gi jiems nebuvau dirbęs. paso, tai iškart mane palaikys išdaviku. Suėmė mane darbe. iš Kauno. Turėjau dokumentus, kad esu ligonis. Aiškinau, kad dirbu ir gydaus. gi mokslo neturiu, kad užimč kokias vietas. gedimas ar II stadijoj. Gydaus ir dirbu. Šiokio tokio darbo buvau gavęs pašte. skyriaus vedėjas mane lenkiškai truputį pamokė. lenkiškai neatsakai, tai jau blogai. Rusiškai jau irgi kiek pradėjau suprast. Ir neblogai sekės. Ašiai per tardymus daug prišnekėjau, norėdamas laiko išlošt. Mat, jeigu kalbi, nemuša. Prirašė daug protokolų. teisingai, kaip iš tikrųjų buvo. Dieve, aplipdytas vata visas. sužinojau), namai sudeginti ir anas tik gyvas. paėmėm. Šitas pradėjo pasakot. ką tu kalbi, ką čia prasimanai!" Pradėjo kitaip sakyt. rankovių, su juodom liemenėm. Tai ką tu, sako, iškratysim tau ir kaulus. Matau, kad reikia kas daryt. Reikia man prisipažint. bus neaišku, mane atveš čia, Tauragnuos, tada man bus galas. pasakiau, nes būtų ir mane mušę, ir jį mušę. kita bėda - ryšiai su Utena. dar „plėmai" kokie, sienos dažais kaip krauju aptaškytos, visur juoda. pakabinti, kaip avinam pakabint, kai kailius lupa, - „kazelčiai". pamygo, jie nusileido, man rankas pririšę, pakėlė, suka ratu ir šveičia. rodos, buvo budeliai. Aš ir apalpau. Ir kelniotės nusmuko. pradėjau gal siusint. rūsy - šlapias, supiltas. pavyktų įrodyt mano kaltę. ты постепенно подохнешь”(Ne, tu pamažu padvėsi). Vežiojo dar studentą Balį Bikelį. Dirbo jis mokykloj. užverbuotas, bet jis nieko jiems nedirbo, gal dar prieš juos dirbo. pergyveno. Reikėjo rinktis: ar be garbės, ar be galvos. kaimo, žmonos pusbrolis. išgerta, ir viskas. Jaunas vyras, mokslas jau beveik baigtas. Geriau pats nusižudė, bet kitų neišdavė. rado spaustuvę. Suėmė ten vieną ir įtaisė pasalą. ateina su reikalais pas draugus. Kas ateina, to ir nėr. Ten buvo visos žinios. Iš savo bylos dabar nežinau nė vieno. Visiems buvo duota po 25 metus. Stakučiui. atsiimkit savo. Man 10 metų paliko (ir dar pagal BK 17 str. 25 metus katorgos ir visus atskyrė. Partizanaut darės vis sunkiau. vietinių skrebų, kurie viską žinojo. Vienus pagavo, kitus nušovė. žuvo Šinkūno du sūnūs, dar Vaikšnoras, Kučinskas. Gyvų neliko nė vieno. O Milašius Mykolas kitus skundė. Buvo valsčiaus viršaičiu. Jo žmona agitavo, kad vyrai eitų į frontą - bus geriau. nepatiko. Tai jo šeimą partizanai sušaudė. kaip atamainą kitus kaimynus. Kaltino ir mane. Mano sesuo buvo drąsi. nebuvo. Paklausė ir leitenantas, ką ji sako. Tas pasakė, vertė. tegu įrodo. Ot, sako, ir įrodysiu. jeigu nevažiuosi, mums reikia pasiruošt ir eit aukai. malonus prisipažinimas, bet reikia. visa šeimyna. Aš, sakau, niekur nedalyvavau, nebuvau, aš įrodysiu. nežinojo, kur aš gyvenu. Jeigu žinoję, būt pasiėmę. pažymėjimo. Pašto viršininko neužtenka. gera padaręs. Jis už tai žadėjo padėt, kai reiks. buvau. ar dirbu, ar ne. savaitėj važiuoja tarnybiniais reikalais į Kauną pinigų parsivežt. su šitais dokumentais, su seseria nueinam. Tai, sako, brolį pristatei? Pristačiau, sako. Duok dokumentus, sako. pažiūri... O Milašių susitikau dar prieš tai. Tai ką, sako, atsiradai? manęs. Taigi, sako, o ką aš žinau. Ir anas įėjo NKVD kambarin. Įšaukė mane. paklausinėjo ir paleido. Tik Ribakovas sako: „Ne dėl ligos ten būvi. pečiai platūs"... Aš juos mušdavau, o anys mus mušdavo. tai juos kampan suvarydavau. Ir sakau jam: „Gal daktarai geriau žino"... visi teisėjai, visi prokurorai. Mes buvom avys, anys buvo vilkai. Azijonas ir pasakė, kai mama paklausė, kaip dabar bus. Sako, va teip bus. Išsikask duobę, griūk pati ir lauk, kada žemėm apipils. Mažiau pergyvensi! išvežė, šitą ruskį. Dar ir dabar čia tokia yr Aleksiejeva, Prokuroru vadinama. Sirvydžiuos suimtus žmones bulvių rūsy sumetę laikydavo. Norkūną užmušė. duoda ir duoda buožėm. Ir ji tvartely su juo buvo, kol sūnus numirė... Smetonos laikais buvo agitatorius, komunistas. Agitavo ten Zizus, Semėnioką. sūnus buvo pirmoji auka, nes jis nėjo su komunistais. Tėvas pats atsivertė. kunigą šaukė, ir viską. Mirė po karo. Jį sugadino agitacija. sugadino. Va Bajorų Linkiokas Kaziukas. kartu dirbom, žuvo važiuodamas motociklu. Jo brolis [Antanas] buvo studentas. Gabus buvo, bet neturtingas. Gaudavo pinigų ir ėjo mokslą. kiaušą. Pirmojoj ekskursijoj važiavo kaip delegacija Maskvon. viskas kaip reikia, bet rūpi mums, kas gi už Maskvos. mokslus, rusų kalbą mokėjo gerai. kokių 50 kilometrų už miesto. Ir užeinam, sako, kolchozan. kaip, sakom, pas jus? pasaulio, taip gražiai apsirengę. O Linkų buvo visi broliai į kairę pakrypę. prakalbas sakydavo, ir Jonas prakalbas sakydavo. netikėkit, ką parodžia kine ir kas knygoj parašyta. Aš pats pamačiau gyvenimą. Baigiantis karui, pasiėmė ginklą ir išėjo miškan. Partizanaudamas aš dar su Antanu susikirtau. sprendimais nesutinku. žiūri, siela jo kokia. Šunio vietoj, sako, nugnybt, ir viskas. durnas. mygtuko. Gyvybės atimt mes neturim teisės, ne mes ją duodam. išdurnino. Tai aš jam sakau: Antanai, tu važinėjai raudonu dviračiu mitinguos. aš pirma tą patį galvojau ir dabar. Nesikarščiuok. palaikė, pradėjo man plot, džiaugtis. paskui visą žiemą pas jį išmito, pas tą, kurį norėjo nušaut. saugojo juos baisiausiai. Pats man sakė. apynasriu, tas Graužinis klausia, kur einu. dėl ginklų tartis). Tau, sako, žarnos reikia per gerklę ištraukt, o ne arklio. Bet pasakė pasakė, keršyt negerai. sirvydiškių atlyginimo: gal žemės duos ar tarnybą. O, be to, ir taip naudojos. Užeis pas turtingesnį. Va tave išveš, tave išveš. visais pažintį turiu, tai išsuksiu. kiek grūdų sukišę! išsuksi, nei kitas. nes buvau katalikiško jaunimo pirmininku. 1941 m. išvežė Stundžios (vėliau partizano) šeimą. broliu pabėgo. Laurinavičių šeimą - 4 brolius ir seserį. Vyrai žuvo visi. gyveno už ežero. Tauragnų inteligentus vežė su pirmu Romanovo ir Ruzgo parašu. Romanovas buvo žydas, daktaras. Reikėdavo trijų parašų. Petravičiaus. Anas dar, sako, kur gyvas yra, tarnauja.
Šie pasakojimai atspindi kovą už laisvę, partizanų judėjimą ir kasdienį žmonių gyvenimą sovietmečiu. Jie liudija apie drąsą, pasiaukojimą ir neišvengiamas aukas.
Partizaninis karas 1944 – 1953
Nuosprendžiai:
Tarp minima ir tokių asmenų, kuriems buvo paskelbti nuosprendžiai:
- Aleksandras Prokopjevas
- Stasė Jakštonytė
- Valė Tumienė
- Elena Keraitė
- Aleksas Šimelis
- Vladas llčiukas
- Aldona Liuimaitė
- Vytautas Krugiškis
- Vytautas Ruzgas
- Juozas Veteikis
- Ona Putrimaitė
- Valė Kalytytė
- Juozas Žibėnas
- Balys Barysa
- Vytautė Čipkutė
- Emilija Musteikytė
- Vytautas Jasiunevičius
- Elena Tarulytė
- Elena Labuckaitė
- Marijona Ryliškytė
- Jonas Graužinis
- Bronius Dijokas
- Vaclovas Viburys
- Aleksas Pajeda
- Jonas Tutinas
- Vytautas Braukyla
- Stasė Daujotytė
- Bronė Šatkutė
- Edvardas Švaikauskas
- Elvyra Petrulionienė
- Jonas Marganavičius
- Balys Juodzevičius
- Jonas Vanagas
- Ona Leiputė
- Elvyra Medinytė
- Antanas Vaškelis
- Valerija Pladaitė
- Adelė Dūdėnaitė
- Jeronimas Laurinėnas
- Mykolas Balčiūnas
- Alfonsas Pelėda
- Emilija Godaitė
- Paulina Gaidelytė
- Antanas Dikmanas
- Bronius Baliūnas
- Bronius Judickas
- Eleonora Lauciūtė
- Bronė Petronienė
Šie vardai ir pavardės yra svarbi dalis istorijos, liudijanti apie asmenis, kurie buvo teisti sovietų valdžios.
Pasakojimai apie kovą už laisvę Utenos apylinkėse 1944-1954 m. atskleidžia sudėtingą istoriją, kurioje susipina pasipriešinimas, represijos ir žmonių likimai.