Naujagimiai, gimę neišnešioti, yra didelėje rizikoje susirgti įvairiais raidos sutrikimais dėl nebrandžios nervų sistemos ir įvairių rizikos veiksnių, galinčių pažeisti smegenis. Raumenų tonusą kontroliuoja centrinė nervų sistema, o dėl įvairių rizikos veiksnių gali sutrikti normalus kūdikio raumenų tonusas, o tai gali paveikti bendrosios motorikos raidą. Dažnai kalbama apie kūdikių raumenų tonuso svarbą, tačiau jo poveikis motorinei raidai yra mažai ištirtas, nors tai yra vienas iš svarbių judesių valdymo veiksnių. Ankstyvoji fizioterapija skirta kūdikio motorinių funkcijų vystymui. Fizioterapeutui labai svarbu lavinti ir aktyvinti kūdikio judrumo įgūdžius, gerinti judesių raidos nuoseklumą, motorikos planavimą, valdymą ir raumenų veiklą, atsižvelgiant į kūdikio judesių raidos lygį.
Mes tikime, kad ankstyvoji fizioterapija turėtų žymiai pagerinti neišnešiotų naujagimių motorinę raidą ir turėti reikšmingą poveikį jų raumenų tonusui. Tyrimo tikslas - ištirti fizioterapijos poveikį neišnešiotų naujagimių raumenų tonusui ir bendrajai motorikai. Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizuoti fizioterapijos poveikį neišnešiotų naujagimių motorinei raidai. 2. Ištirti fizioterapijos poveikį neišnešiotų naujagimių raumenų tonusui. 3. Įvertinti neišnešiotų naujagimių raumenų tonuso ir gestacinio amžiaus santykį. 4. Įvertinti neišnešiotų naujagimių raumenų tonuso ir bendrosios motorikos santykį.
Tyrimo tema: neišnešiotų naujagimių bendrosios motorikos skalės (Gross Motor Scale) vertinimas Lietuvoje. Tyrime dalyvavo 30 (nuo 4 iki 18 mėnesių chronologinio amžiaus) neišnešiotų naujagimių, kurių gestacinis amžius (GA) buvo nuo 23 iki 36 nėštumo savaitės. Kūdikiai neturėjo sunkių neurologinių diagnozių ir kitų centrinės nervų sistemos raidos sutrikimų, sunkių smegenų patologijų, nustatytų genetinių ligų ir sindromų.
Tyrimo metodika
- Bendroji neišnešiotų naujagimių motorika buvo vertinama prieš fizioterapiją ir po jos, naudojant Alberto Kūdikių Motorikos Skalę (Alberta Infant Motor Scale).
- Neišnešiotų naujagimių raumenų tonusas buvo vertinamas prieš fizioterapiją ir po jos, naudojant Niujorko raumenų tonuso skalę (NYU muscle tone scale).
- Kiekvienam tyrime dalyvavusiam kūdikiui buvo atliktos 15 pagrindinių fizioterapijos procedūrų. Viena fizioterapijos procedūra truko 30 minučių.
- Statistinė analizė atlikta naudojant „Microsoft Windows Excel 2016“ ir „R 3.0.3“ statistinę programinę įrangą, skirtą „Windows“.
Cerebrinis paralyžius (CP) yra dažniausia vaikų judėjimo sutrikimų priežastis, kuri sutrikdo individo santykius su aplinka ir apriboja jo dalyvavimą. Judėjimo sutrikimai ir jų raida, sergant CP, priklausomai nuo susirgimo formos ir sunkumo laipsnio, yra labai individualūs. Sergantieji pasiekia labai skirtingą mobilumo lygį. Kineziterapija yra svarbi bet kurio cerebrinio paralyžiaus pacientų gydymo plano dalis. Gydymo planas turėtų būti organizuojamas atsižvelgiant į vaikų funkcinį lygį ir gebėjimus. Gydymo plane turėtų būti suformuluoti tikslai ir nurodytos priemonės jiems pasiekti. Motorinė raida pagerės, jei gydymo planas bus tikslingas. Jis turėtų apsaugoti nuo kontraktūrų ir deformacijų atsiradimo. Bendrai, gydymo planas turėtų didinti kognityvinius įgūdžius ir socialinę integraciją.
Judėjimo sutrikimų forma ir tipas: vertinant nustatytas tonuso sutrikimas (hipertonija ar hipotonija) ir diagnozuoti judėjimo sutrikimai (spastiškumas, ataksija, distonija ar atetozė). Bet koks papildomas tonuso sutrikimas turi būti pažymimas kaip antrinis. Funkciniai judėjimo gebėjimai: individą ribojantis motorikos funkcijų lygis, apimant ir rijimo bei kalbos funkcijas. Atkreipiamas dėmesys į funkcinio rezultato vertinimo svarbą. Tam naudojama Bendrosios motorikos funkcijų klasifikacijos sistema (BMFKS) - Gross Motor Function Classification System (GMFCS) (Palisano et al., 1997), skirstanti individus su CP į 5 funkcinius lygius. Tam taikoma (Beckung et al., 2002). Rankų ir kojų funkcijų vertinimo instrumentas - Manual Ability Classification System (MACS) turi gerą patikimumą tarp tėvų ir profesionalų (Eliasson et al., 2003). Nors ribotas aktyvumas yra labai aktualus, svarbiausia, kaip judesio sutrikimas paveikia galimybę dalyvauti norimoje socialinėje rolėje.
Susiję pakenkimai: buvimas ar nebuvimas asocijuotų nemotorinių neurovystymosi ar jutimo problemų, tokių kaip priepuoliai, klausos, regos pakenkimas ar dėmesio, elgesio, bendravimo ir/ar pažinimo stoka, taip pat, kaip šie pakenkimai sąveikauja. Kartais šie pakenkimai gali daugiau riboti veiklos aktyvumą nei judesio sutrikimai, kurie yra cerebrinio paralyžiaus skiriamasis požymis.
Anatominis išsidėstymas: motorikos dalys, paveiktos judėjimo pakenkimų (galūnės, liemuo). Judėjimo sutrikimo struktūra ir mastas atsižvelgiant į skirtingas anatomines vietas yra specifinis. Labai svarbu atskirti vienos pusės ir abipusį judesio pakenkimą. Vienašalis CP gali turėti ir kitos pusės tam tikro laipsnio pakenkimą, o kai kurie vaikai, turintys bilateralinį pakenkimą, gali būti pastebimai asimetriški. Radiologiniai duomenys: neuroanatominiai duomenys, nustatyti kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimu (skilvelių išsiplėtimas, smegenų anomalijos ir kt.). Iki šiol koreliacija tarp radiografinių duomenų ir klinikinio vaizdo buvo silpna. Yra šios situacijos. Tam, kad būtų galima klasifikuoti visus pacientus remiantis radiografiniais duomenimis, reikalingi tolimesni tyrimai.
Priežastys ir pažeidimo momentas: Kai yra aiškiai nustatyta priežastis, kaip paprastai būna postnatalinio CP atvejais (meningitas, galvos trauma ar kt.) arba, kai yra smegenų malformacijos bei numanomas laiko momentas, kada įvyko trauma. Tačiau žinoma, kad CP gali būti daugelio rizikos faktorių veiklos rezultatas ir daugeliu atvejų nenurodoma aiški priežastis, todėl klasifikavimas pagal priežastis šiuo metu yra nerealus. Smegenų pažeidimo momentas nurodomas, kai tam yra patikimas pagrindas, pavyzdžiui, postnatalinis meningitas priežastis buvusiam visiškai sveikam vaikui.
Spastinis cerebrinis paralyžius: Šia forma sergantys vaikai turi raumenų hipertonusą. Dėl jo sumažėja judesių amplitudė, trumpėja sausgyslės ir raumenys, vėliau formuojasi kontraktūros, deformacijos. Spastinės diplegijos atveju vyrauja spastiškumas abiejose kojose ir mažiau rankose. Kojose labiausiai spastiški blauzdų raumenys, atliekantys plantarinius lenkimus, taip pat blauzdas lenkiantys bei pėdos atitraukimo raumenys. Spastinės hemiplegijos metu būna paralyžiuota viena motorikos pusė. Riešo, alkūnės ir peties sąnariai: ranka yra pritraukta, sulenkta per alkūnę ir riešą, dilbis pasuktas į vidų, nykštys pritrauktas. Koja paprastai yra pritraukta, kiek sulenkta per kelio sąnarį, pėda pritraukta ir pasukta į vidų ar į šoną, kulnas pakilęs. Pažeistos galūnės paprastai yra mažesnės nei sveikos (Uvebrant et al., 1988). Šiais netaisyklingais motorikos padėtimis. Būdinga distonija, pasižyminti tuo, kad raumenų tonusas yra kintantis ir didėja atliekant aktyvius judesius. Atetozė - nekontroliuojami, lėti, sukinėjimosi tipo galūnių ir kūno judesiai. šiojimais. Dažnai stebima chorioatetozė, kai būna abiejų ašių nevalingų judesių kombinacija. Distonijos metu staiga susitraukia raumenys. Ataksinis cerebrinis paralyžius - tai pusiausvyros, koordinacijos ir judesio kontrolės sutrikimas. Stebima raumenų hipotonija. Mišrus cerebrinis paralyžius - kai stebimi kelių tipų paralyžiaus požymiai.
Šis CP gydymas ir reabilitacija turi būti pagrįsti detaliu klinikiniu ir funkciniu vaiko vertinimu. Tam tikslui reikia multidisciplininės specialistų komandos, sudarytos iš patyrusio vaiko neurologo, pedagogo, vaiko ortopedo, kineziterapeuto, logopedo, psichologo, specialiojo pedagogo, ergoterapeuto, muzikos ir dailės pedagogo, socialinio darbuotojo, slaugytojos ir kitų specialistų (Prasauskienė, 2003). Tradiciniai CP gydymo metodai yra medikamentinis spastiškumo mažinimas, kineziterapija, ortozės, ortopedinė chirurgija. Botulino toksinas yra raumenis atpalaiduojantis vaistas, kuris raumenyse blokuoja acetilcholino patekimą į sinapses. Taip nutraukiamas nervų - raumenų impulsų perdavimas ir sumažinamas raumenų tempimas. Todėl sumažėja kontraktūrų susiformavimo rizika, atitolinama ortopedinė operacija, atsiranda galimybė suformuoti / išugdyti taisyklingai atlikti judesius ar palengvinti slaugą. Poveikis juntamas jau po kelias valandas ar po savaitės ir trunka 3-4 mėnesius. Pakartotinės injekcijos atliekamos po 4-6 mėnesių. raumenis. Spastiškumui mažinti botulino toksinas pasaulyje sėkmingai naudojamas jau daugiau kaip 20 metų. Publikuota daug mokslinių straipsnių, kuriuose vertinamas botulino toksino veikimas vaikams, sergantiems CP. Morton ir kolegos (2004) apžvelgia tyrimų duomenis. Jie pažymi, kad daugelyje eksperimentų buvo patikimai įrodytas teigiamas botulino toksino poveikis mažinant blauzdos raumenų spastiškumą ir gerinant eiseną. Injekcijos į atitinkamus klubų raumenis mažina skausmus klubų sąnariuose. Cituojama daug studijų, kuriose įrodomas ir kitų specifinių botulino toksino injekcijų efektyvumas vaikams su spazmine hemiplegija, diplegija ir kvadriplegija.
Sergant CP, bendrosios motorikos funkcijų vertinimas turi būti kompleksinis. Sergantieji CP pasiekia labai skirtingą mobilumo lygį, judėjimo raida beveik visada vėluoja ar yra sutrikusi jos seka (deviacija). Daugelyje bendrosios motorikos funkcijų vertinimo metodų buvo stengiamasi atspindėti judėjimo funkcijų sudėtingumą, esant CP. Olandų mokslininkų studija atskleidė, kad nors ir vertinimo metodai buvo naudojami skirtingiems tikslams, pradedant nuo vertinimo dėl gydymo indikacijos, terapinio metodo pasirinkimas iki terapijos pakeitimas, specifinio metodo pasirinkimas buvo pagrįstas daugiau praktiniais, o ne teoriniais pagrindais. Vertinimo metodo pasirinkimas turi būti pagrįstas galutiniu tikslu. Metodologinis tikslingumas - vertinimo koncepcijos esmė (Russell et al., 2002). Diferencinis vertinimas suskirsto individus pagal tai, ar jie turi arba neturi tam tikrų charakteristikų ar funkcijų. Prognostiniai vertinimo metodai klasifikuoja vaikus į kategorijas, remiantis tikėtinu, laukiamu ateityje sveikatos statusu. Tai dydis po tam tikro laiko ar po gydymo. Vertinimo metodai buvo kuriami ir pritaikomi, kad atitiktų vieną iš šių trijų tikslų. Vertinimas negali būti automatiškai naudojamas tikslams, kuriems pasiekti jis nebuvo pritaikytas. Pavyzdžiui, diferencinis vertinimas, paremtas vaiko skirstymu į kategorijas, negali tiksliai nustatyti nedidelius ir subtilius judesio funkcijos pasikeitimus vaikams su CP. O Blecko (1975) prognostinė skalė negali diferencijuoti tiriamųjų, nes jos tikslas - prognozuoti ateitį, remiantis septynių pozų ir refleksų buvimu ar nebuvimu. Šie septynių parametrų, savaime aišku, nepakanka diferencijuoti vaikus su CP į kategorijas, nes motorinio elgesio variabilumas ir subtilumai šioje grupėje reikalauja vertinti daugiau požymiais, negu juos galime nustatyti šiuo metodu. Taigi vertinantis testas turi turėti tinkamus parametrus, turi būti pritaikomas populiacijai, kurioje jis bus naudojamas, vykdomas, patikimas, validus. Normatyviniai testai sudaromi naudojant duomenis, gautus tiriant populiaciją, kurioje testas bus naudojamas. Individų charakteristikos yra lyginamos su tos grupės norma. Tai Dauno sindromas, raidos lentelė (Cronk et al., 1988). Vertinimas, skirtas diferencijuoti, visada nurodo normas. Šia sritimi, o tada apibrėžiant kriterijus, kuriais remdamasis, vertintojas gali įvertinti, ar yra šios charakteristikos ar funkcijos (o galbūt jų buvimo laipsnis, kai aiškiai apibrėžtas kriterijaus laipsniškumas). Atsk..."
Rezultatai:
- Fizioterapija žymiai pagerino sėdėjimo, stovėjimo ir vaikščiojimo įgūdžius neišnešiotiems naujagimiams.
- Fizioterapija neturėjo reikšmingo poveikio neišnešiotų naujagimių raumenų tonusui.
- Nėra reikšmingos koreliacijos tarp neišnešiotų naujagimių raumenų tonuso ir jų gestacinio amžiaus.
Kineziterapijos pratimai kūdikiams (6–8 mėnesių)
Lentelė: Bendrosios motorikos įgūdžių pokyčiai prieš ir po fizioterapijos
| Motorikos įgūdis | Prieš fizioterapiją (vidurkis) | Po fizioterapijos (vidurkis) | Pokytis |
|---|---|---|---|
| Sėdėjimas | X | Y | Z |
| Stovėjimas | X | Y | Z |
| Vaikščiojimas | X | Y | Z |
