Festivalis tęsia „Kauno - Europos kultūros sostinės 2022” renginių tradiciją, kviesdamas patirti tradicinės ir šiuolaikinės japonų kultūros sintezę.
Daugiau nei 30 japonų menininkų bei atlikėjų per skaitmeninį meną, šiuolaikinį šokį, muziką, fotografiją, kaligrafiją ir kitas meno formas atskleis Tekančios Saulės šalies kultūros dvasią.
Tarp laukiamiausių festivalio renginių - vieno garsiausių Japonijos avangardo scenos vardų Hiroaki Umeda šviesos architektūros ir judesio spektaklis „Intensyvioji dalelė” bei audiovizualinių menų kūrėjo Tatsuru Arai ir Kauno šokio teatro „Aura” premjerinis spektaklis.
Japonijos tradicinio meno gerbėjus džiugins Gifu prefektūros Nakatsugavos miesto ji-kabuki teatras, šokėja Ayano Honda ir gamtos magiją perteikianti Tosen Iwasaki kaligrafija.
Iš Tokijo atvykstantis fotografas Hiroshi Seo Sugiharos namų muziejuje pristatys fotografijų parodą, dedikuotą daugiau nei 1200 metų puoselėjamai oiemoto tradicijai, kurios dėka iš kartos į kartą perduodama meno, maisto, teatro ir kitų japoniškų tradicijų meistrystė.
Festivalio vakarai bus pripildyti tiek šiuolaikinės, tiek tradicinės japoniškos muzikos, kurią atliks tsugaru shamisen virtuozas Hibiki Ichikawa su grupe, dainininkė Utako Toyama, Yonago miesto jaunimo choras „Little Phoenix”, A. Kačanausko muzikos mokyklos choras „Perpetuum mobile” bei kiti atlikėjai.
Režisierius Keisuke Sugawara pristatys unikalų šokio ir dramos spektaklį „(Ne)išgirstas”, tiriantį žmonėse užslėptus jausmus.
Japonų kultūroje kuklumas ir kitų žmonių jausmų saugojimas yra didžiausia vertybė, skiepijama nuo mažų dienų, tačiau kiek neišlietų emocijų nugula viduje, siekiant apsaugoti kitus? Kaip mes patiriame pyktį visuomenėje?
Studija „Vienas lašelis dzen”, Drobės fabrikas, IV aukštas, Drobės g. - renginys nemokamas. Trukmė - 15 min.
Sugiharos namai, Vaižganto g.
VDU Azijos studijų centras, V. Putvinskio g.
VDU Didžioji salė, S. Daukanto g.
Forum cinemas, Akropolis, K. Mindaugo pr. 49 - nemokamas renginys, bilietus bus galima atsiimti 1 val.
Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus, Daukanto g. 25 - nemokamas renginys.
NASA kosmoso platybėse aptiko naują, gėlės žiedo formos ūkų darinį - planetą. Tai ir buvo inspiracija japonų audiovizualinių menų kūrėjui Arai Tatsuru sukurti video instaliaciją „Thermoton“.
VDU Azijos studijų centras, V. Putvinskio g.
Sugiharos namų muziejus, Vaižganto g.
VDU Azijos studijų centras, V. Putvinskio g.
Vieno garsiausių avangardinio meno scenos vardų Japonijoje, choreografo ir tarpdisciplininio menininko H.
Kauno kino centras “Romuva”, Didžioji salė, Laisvės al.
Sugiharos namai, Vaižganto g.
Sugiharos namai, Vaižganto g.
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g.
Kauno kino centras „Romuva”, Didžioji salė, Laisvės al.
Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus, Daukanto g.
Hiracuka (平塚市 = Hiratsuka-shi) - Japonijos miestas, įsikūręs 1889 metais Šionajo vietovėje, dešiniajame Sakamio upės krante (vakarinėje pusėje), pačiame Kanagavos prefektūros centre. Hiracukos gyventojų skaičius šiuo metu siekia beveik 260 tūkstančių.
Akropolio renginių aikštė, III a., K. Mindaugo pr. 49
Kauno kino centras „Romuva”, Laisvės al.
Sugiharos namų muziejus, Vaižgnato g.
Lankymas darbo dienomis 10-17 val. (Japoniškas sodas Sei shin en Vilniuje.
Japonijos kultūra pasiekia Lietuvą labai įvairiais būdais - per knygas, parodas, teatrinius pasirodymus, koncertus, kino seansus...
Nors abi tautas skiria dideli geografiniai ir kultūriniai nuotoliai, nuo pat XX a. 9-ojo dešimtmečio susidomėjimas Japonijos kultūra Lietuvoje tik auga.
Paskutiniais sovietmečio ir ankstyvaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais pasinerti į egzotiškos japoniškos kultūros paslaptis iš esmės buvo būdas ištrūkti iš socialistinio realizmo diktato.
Būtent todėl pirmieji dideli renginiai, pvz. 1995 m. Vilniuje surengta Japonijos kultūros savaitė, susilaukė tokie milžiniško susidomėjimo, kad norintieji dalyvauti net verždavosi pro langus.
Šis susidomėjimas japonų kultūra palieka apčiuopiamus ženklus skirtingose Lietuvos vietose.
(2017 m. Sugiharos savaitės uždarymas.
Nors Lietuvoje vyksta nemažai pavienių Japoniją pristatančių kultūrinių renginių, organizuojamų atskirų savivaldybių, muziejų bei kitų kultūros įstaigų, labiausiai matomi yra didieji festivaliai, sutraukiantys visą eilę skirtingų sričių menininkų, ir suteikiantys platformą ne tik parodyti Japonijos kultūros aspektus, bet taip pat ir atsirasti bendriems Lietuvos bei Japonijos menininkų kūrybiniams projektams.
Be didžiausių festivalių, kurie trunka iki savaitės, yra ir kitų reguliariai organizuojamų renginių.
Pvz. nuo 2009 m. (straipsnis apie pirmąją Japonijos kultūros savaitę; Diena, 1995 m.
Tai buvo fenomenas, sužibėjęs pirmajame Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetyje ir suorganizuotas jėgas sutelkus Lietuvos-Japonijos, Japonijos-Lietuvos asociacijoms bei Japonijos informacijos centrui.
Pirmoji savaitė surengta 1995 m. rugsėjo mėnesį, ir įvairūs renginiai vyko Vilniaus universiteto, Menininkų namų (dab. Prezidentūra) erdvėse.
Šiuo tikslu į Lietuvą atvyko 46 profesionalių ir mėgėjų menininkų delegacija.
Antrą kartą šis renginys suorganizuotas 2000 m. gegužės mėnesį, ir ją inicijavo Lietuvos kyokushin karatė asociacijos prezidentas Romas Vitkauskas.
Lietuvos ir Japonijos architektų festivalis vykstantis Kaune.
Pavadinimas sudarytas remiantis samprata, kad Lietuva yra Europos, o Japonija - Azijos žemynų rytuose.
Jo iniciatorius - diplomatas Dainius Kamaitis, padėjęs pamatus Lietuvos ir Japonijos mainams architektūros srityje.
Pirmasis festivalis įgyvendintas 2002 m. vasarą Kaune.
Bendradarbiaujant su Lietuvos architektų sąjunga ir Japonijos architektų institutu įgyvendinti ir vėlesni Lietuvos ir Japonijos architektų dialogo etapai 2009 m., 2011 m. ir 2013 metais.
(akimirkos iš Tokijuje vykusio Rytai-Rytai III renginio; Lietuvos architektų sąjungos / M.
(Bonsai parodoje.
Nuo 2004 m. pradėtos Kęstučio Ptakausko iniciatyva, parodos siekia pristatyti bonsų (žemaūgių medelių), japoniškų karpių, suiseki akmenų kultūrą Lietuvoje.
Prasidėjęs kaip tarptautinė bonsų paroda Alytuje, festivalis ilgainiui išsivystė į grandiozinį renginį, pristatantį įvairiausius japonų kultūros menus.
Jo kulminacija buvo 2015 m., kuomet festivalis surengtas Vilniuje, LITEXPO parodų centre.
Susižavėję lietuvių susidomėjimu, japonai atvežė daug savo menų - keramiką, kardus, kaligrafijos meną, ikebanas, arbatos gėrimo ceremonijas, kimono kolekcijas, teatrą.
Nuo 2016 m.
Tai vienas didžiausių renginių Lietuvoje, pristatančių įvairiaspalvės Japonijos kultūros žavesį: nuo tradicinės iki šiuolaikinės.
Jį organizuoja KOI (VšĮ „Kūrybinės ir organizacinės idėjos“).
2008 m. surengę pirmąjį viešą Cosplay susitikimą, organizatoriai tuo neapsiribojo - jų renginys vystėsi ir išaugo į visapusiškai Japonijos kultūrą pristatantį festivalį „nowJapan“.
Sugiharos savaitė - renginių ciklas, skirtas įamžinti japonų diplomato Čiunės Sugiharos atminimą, tačiau tuo pačiu pristatantis ir Japonijos kultūrą, skatinantis abiejų šalių menininkų bendrus kūrybinius projektus.
2017 m. inicijuotas veiklių kauniečių grupės ir iš pradžių sietas su Kaunu, šis festivalis 2020 m. išplito po visą Lietuvą.
Trijų (2017, 2018, 2020 m.) įvykusių festivalių metu buvo įvairiapusiškai pristatoma Japonijos kultūra.
(Sugiharos savaitės festivalių akimirkos.
Iš visų japonų kultūros aspektų bene labiausiai lietuviai pamėgo ne dailę, teatrą ar muziką, bet būtent tuos, kurie yra artimai susiję su gamta.
Lietuvoje yra nemažai japoniško stiliaus sodų.
Kelis dešimtmečius kuriamas ir tobulinamas sodas Kretingos rajone laikomas didžiausiu Europoje.
Vilniuje jų galime rasti net du - Kairėnų botanikos sode ir Sei shin en pačiame miesto centre.
(Japoniškas sodas Klaipėdoje.
Šalia šių visiems žinomų ir viešai prieinamų, galima suskaičiuoti keliolika (o gal ir keliasdešimt) mažesnių ir didesnių privačių sodelių.
Tarp jų labai gerai žinomas yra privatus Kęstučio Ptakausko sodas Alytuje, kurį jis prieš kelis dešimtmečius sukūrė savo namo sklype.
(Japoniško sodo archyvo / V.
Unikalus didžiausias Europoje 16 ha meistro iš Japonijos Hadžime Vatanabės ir gydytojo Šarūno Kasmausko kuriamas Japoniškas sodas Kretingos rajone.
Turėti savo sodą buvo Š. Kasmausko svajonė nuo vaikystės.
Kai sužinojo apie japonišką sodą Kiote, Japonijoje, jis suprato, kad jo sodas turi būti japoniškas.
Rokas Valčius, kuris mokėsi Japonijoje bonsai priežiūros ir sodininkystės, 2004 m. į projektą pakvietė kurti savo mokytoją H. Vatanabę.
Sodas pradėtas kurti 2007 m.
Po 2010 m. sausio mėnesį vykusio japoniško sodo projekto pristatymo Tokijuje, keletas japonų bonsai augintojų pasiūlė kaip paramą apie 700 bonsai medelių nuo 4 iki 180 metų amžiaus.
Vilniaus universiteto botanikos sode 0,5 ha plote sukurtas japoniškas sodas vadovaujantis taip vadinamo Edo laikotarpio pasivaikščiojimų sodo stilistika.
Koncepcini planą 2003 m.
Sode buvo naudojama 500 tonų lauko riedulių, kurie 2008 metais lapkričio - gruodžio mėnesiais sudėlioti, formuojant būsimo japoniško sodo struktūrą.
2009 m. įrengtas upelis su kriokliu, tvenkinys su vėžlio sala, apžvalginiai takai.
2010 m. atlikti mažosios architektūros elementų (paviljono, įėjimo vartų) kūrimo darbai ir pradėti sodinti augalai.
Pagrindiniai darbai buvo baigti 2011 m. rudenį ir 2012 m. pavasarį.
Šis projektas įgyvendinamas padedant Japonijos ambasadai Lietuvoje, remiant Vilniaus miesto savivaldybei, LR švietimo ir mokslo ministerijai, LR vyriausybei ir kitiems rėmėjams.
Vilniaus centre, Kosciuškos gatvėje ant šlaito įsikūręs sodelis su natūraliu vandens šaltiniu yra menininkės Dalios Dokšaitės iniciatyva.
Kraštovaizdžio architektė Laura Popkytė-Fukumoto, dirbusi japoniškuose soduose senojoje Japonijos sostinėje Kiote, 2016-2018 m. parengė ir įgyvendino šio sodo projektą.
Ją konsultavo meistras Jasuo Kitajama.
Prie projekto įgyvendinimo prisidėjo daug geros valios privačių ir juridinių asmenų.
2020 m. rudenį sodas buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybei.
Šio sodo projektas atitinka pagrindinius japonų estetikos principus - sezoniškumą, paprastumą, harmoningumą, natūralų suderinamumą su aplinka, pagarbą vandeniui, medžiui, akmeniui.
Didžiausias dėmesys buvo skiriamas šaltinio sutvarkymui, nepažeidžiant jo natūralumo ir kartu harmonizuojant visą Sluškų slėnio aplinką.
(K. Ptakausko ir A. Kęstutis Ptakauskas jau daugiau kaip 30 metų domisi bonsų menu ir pristatinėja Japonijos kultūrą įvairiuose renginiuose.
Jis dalyvauja tarptautinėse bonsų parodose, tuo pačiu metu vadovauja bonsų mokyklai, kurioje dalinasi patirtimi su žmonėmis, susidomėjusiais šiuo menu.
Už nuopelnus 2017 m.
Jo privačiame sklype sukurtas nedidelis Ryto rasos sodas talpina ir čiurlenantį upelį su tilteliu, ir didelį karpių koi tvenkinį, ir atskirą bonsų sodą.
Jį kurti Kęstis Ptakauskas pradėjo gavęs įkvėpimą iš vieno paveiksliuko, ir ilgainiui šis sodas tapo jam nusiraminimo ir kūrybos vieta.
Vienas iš privačių sodų, įsikūręs Žaliakalnio pakraštyje, sukurtas Remigijos Kerpienės.
Iš tikrųjų šis sodas nėra griežtai japoniškas ir neseka pagal sustabarėjusius kanonus.
Kūrėja vengia naudoti tiesmukas detales ir mažosios architektūros formas, iš kurių visi iš karto atpažintume japonišką sodą.
Nėra čia sėdinčių Budų, akmeninių žibintų ar pagodų.
Bene vienintelė išimtis - cukubai, indas su tekančiu vandeniu, skirtas atsiplauti rankoms.
Be cukubai bet kokį japonišką sodą sunkiai ir įsivaizduotum.
Tačiau būdamas čia nė minutės neabejoji, kad šis sodas yra rytietiškas.
Jis atsiremia į pirminius kiniškos ir japoniškos filosofijos ir estetikos principus, panaudoja vietines medžiagas ir augalus, o galiausiai įpina savo kūrėjos kūrybiškumą.
Nuo to jis tampa tik darnesnis: juk tai nėra kažkoks iš užsienio pargabentas svetimkūnis, persodintas svetimoje dirvoje ir aklai atkartojantis kažkur matytas formas.
Priešingai, jis derinasi prie vietinės gamtos ir reljefo, o taip pat vietinės kultūros poreikių.
Prieš kelis dešimtmečius Valdas Astrauskas Širvintų rajone nusipirko sklypą ir ten pradėjo kurti savo japoniško stiliaus kaimą.
Nors ir niekada nebuvo Japonijoje, įsimylėjęs šią šalį jis savarankiškai domėjosi tradicine medine architektūra ir dizainu.
Valdo kūriniai labai sudomino japonus, ir jo kaimą ne kartą filmavo Tokijo televizija.
2018 m. jis buvo pakviestas į Japoniją, kur aplankė tradicinį Gokajamos kaimą, susipažino su vietiniais dailidėmis ir meistrais.
Pirmasis sakurų parkas Lietuvoje buvo pasodintas Vilniuje 2008 m.
Prie jo atsiradimo labai prisidėjo ilgametis Lietuvos-Japonijos draugystės asociacijos prezidentas Rimantas Vaitkus, kurio iniciatyva ši erdvė pavadinta „Čiunės Sugiharos sakurų parku“.
Jo dėka japoniškos vyšnios lietuvių tarpe tapo žinomos kaip sakuros.
Juršienė, Jūratė. 2006-06-22. K.Ptakausko svajonė - japoniškas sodas Alytuje. Delfi.
2006 m.
Leitanaitė, Rūta. 2009. Japoniškai lietuviški architektūros dialogai. Bernardinai.lt, 2009 m.
Kamaitis, Dainius. 2011. Būsimieji Lietuvos architektai ieškos urbanistinių sprendimų žymiausiame Tokijo rajone. Delfi, 2011 m.
Kunihiro, George. 2009. Kenchiku bunka ni yoru kokkakan kouryuu no datousei. Shinkenchiku, 2009 m.
Rupeikaitė, Vereta. 2013. Žvaigždė iš Tokijo nelinki Kaunui dangoraižių. Kauno diena („Namai“), 2013 m.
Žukauskienė-Čepulionytė, Gabija. 2001. Dešimties metų Lietuvos ir Japonijos kultūros ryšių apžvalga. Mokslas ir gyvenimas, 2001 m.
Vytauto pr.
Ką reiškia jo raštai ir spalvos?
Ar lengva jį apsirengti?
Atsakymus sužinosite Lietuvos švietimo muziejuje!
Balandžio 1 d. 18 val.
Užsiėmimą ves Simona Kumpė - Vytauto Didžiojo universiteto lektorė.
Vietų skaičius ribotas.
Renginio metu bus fotografuojama ir/ar filmuojama.
Nuotraukos ir vaizdo įrašai gali būti naudojami renginio viešinimui socialiniuose tinkluose, internetinėse svetainėse, spaudoje ir kt.
Renginių aprašymai yra ruošiami pagal organizatorių išplatintą informaciją, todėl „Miesto Žirafos“ negarantuoja, kad informacija yra teisinga ir neatsako už galimus netikslumus bei įstatymų pažeidimus renginių aprašymuose.