Meilė gyvūnams, atsakomybė už juos, tikros draugystės pamokos ir pozityvus mąstymas net tada, kai tenka susidurti su sunkumais - tai vertybės, į kurias daugelis tėvų siekia atkreipti savo vaikų dėmesį.
„Jei ne Vinis Diksis“ - vienas populiariausių amerikiečių vaikų rašytojos Kate DiCamillo kūrinių, pripažintas kritikų ir įvertintas Newbery garbės medaliu, šį pavasarį atgimė naujai.
Didžiuosius Lietuvos knygynus netrukus pasieks šviežiausias šios knygos leidimas lietuvių kalba, kurį puošia lietuvių dailininkės Lelijos Populaigytės iliustracijos.
Kate DiCamillo gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Filadelfijoje, tačiau kai jai buvo penkeri, kartu su visa šeima persikėlė į pietinę šalies dalį, kur ir praleido didžiąją dalį jaunystės.
Anot rašytojos, penkeri vaikystės metai, praleisti tipiškame mažame amerikietiškame miestelyje Filadelfijoje, jai iki šiol kelia nostalgiškus jausmus ir ilgesį - tai buvo viena pagrindinių priežasčių, lėmusių debiutinio autorės kūrinio „Jei ne Vinis Diksis“ atsiradimą.
Knygos skaitytojams dažnai kyla klausimas, ar Vinio Diksio - labai didelio, pasišiaušusio, bet itin ištikimo ir linksmo šuns personažas gimė remiantis tikro gyvūno istorija.
„Rašydama šį kūrinį gyvenau bute Minesotoje, kurio šeimininkai neleido laikyti šuns. Tai buvo pirmasis kartas per visą mano gyvenimą, kai gyvenau be šuns. Ir man jo išties siaubingai trūko. „Vieną vakarą prieš užmigdama savo galvoje išgirdau aiškų mergaitės balsą ir sakinį, ištartą pietietišku akcentu: „Turiu šunį vardu Vinis Diksis“. Atsibudusi kitą rytą vis dar tebegirdėjau tą patį aiškų balsą, tad nieko nelaukdama ėmiau užrašinėti tai, ką man pasakojo dešimtmetė mergaitė Indija Opala Buloni. Nė vienas kūrinys, kurį esu rašiusi iki ar po šios istorijos sukūrimo, nesiėjo taip lengvai.
Pati rašytoja Kate DiCamillo puikiai žino, ką reiškia augti nepilnoje šeimoje. „Mano tėtis paliko šeimą, kai buvau dar visai maža. Rašydama knygą prisiminiau ir mūsų šeimos santykius, juos perkėliau į kūrinį. Opala pyko ant jų šeimą palikusios motinos, o aš ant tėčio.
Vieną vasaros dieną dešimtmetė Indija Opala Buloni, užuot parnešusi iš parduotuvės makaronų su sūriu, grįžta su šunimi. Vinis Diksis - nepaprastas šuo. Labai didelis. Labai nešvarus. O svarbiausia - išniręs iš už kampo, čiuožtelėjęs prieš mergaitę, jis nusišypsojo. Opala niekada gyvenime nebuvo mačiusi besišypsančio šuns. Bet jis tikrai šypsojosi.
Mano vardas Indija Opala Buloni ir praėjusią vasarą mano tėtis, pamokslininkas, nusiuntė mane į krautuvę nupirkti makaronų su sūriu, baltųjų ryžių ir poros pomidorų, o aš grįžau su šuniu. Jei ne Vinis Diksis, ta vasara galėjo būti liūdna ir niūri, bet iš tiesų buvo pilna gerų dalykų. Aną vasarą daug galvojau apie mamą, ir tos mintys nedžiugino. Jei ne Vinis Diksis, turbūt būčiau jautusis vieniša. O dabar ne tik turėjau kuo rūpintis, bet ir susiradau naujų draugų. Su Viniu Diksiu viskas paprasčiau. Vien į jį žiūrint norisi šypsotis. Jei ne Vinis Diksis, turbūt ir šios istorijos nebūtų. Turbūt pamiršau paminėti, kad Vinis Diksis - tai šuo. Pats geriausias iš šunų.
Jei ne Vinis Diksis, Opala šiame jai nepažįstamame mieste tikrai nebūtų įgijusi tiek draugų, išgirdusi tokių keistų ir netikėtų istorijų apie čia gyvenančius žmones. Be to, jei ne Vinis Diksis, Opala tikriausiai nebūtų išdrįsusi savo nekalbaus tėčio paklausti, kaip ir kodėl juos paliko mama.
Vinis Diksis jai tiesiog padėjo pažinti pasaulį...
„Tai knyga, siekianti pačią širdį. Tikra šventė skaitytojams nuo 9 iki 99-erių.“
„Pasakojimas, kurį rašo pats gyvenimas, arba apie kokį mes svajojame.“
„Nuostabus romanas, parašytas vaiko žvilgsniu, kupinas sąmojo ir gilios prasmės.“
Amerikiečių rašytoja Keitė Dikamilou (Kate DiCamillo) visą gyvenimą rašo vaikams. Mažieji skaitytojai nepaprastai mėgsta jos knygas.
Pasakojimas apie dešimtmetės Opalos ir keisto, bet labai mielo šuns Vinio Diksio draugystę 2000 metais laimėjo auksinį „Tėvų pasirinkimo“ medalį, o dar po metų buvo apdovanotas „Newbery Honor Book“ medaliu, kuris skiriamas už ypatingą indėlį į amerikiečių vaikų literatūrą.
Amerikiečių vaikų rašytoja Kate DiCamillo (g. 1964 m.) mėgstama tiek kritikų, tiek jaunų ir suaugusių skaitytojų. Jos knygose jautriai vaizduojamas vaiko vidinis pasaulis, atskleidžiamas kasdienybės grožis ir sunkumai. „Jei ne Vinis Diksis“ - vienas populiariausių rašytojos kūrinių.
Apšepęs, tačiau užkrečiamai besišypsantis šuo pakeičia ne tik mergaitės, bet, panašu, ir viso miestelio gyvenimą į geresnę pusę.
Kate DiCamillo yra unikali ir tuo, kad jos knygos vienodai skirtos ir vaikams, ir suaugusiems. Paklausta, ar sudėtinga rašyti skirtingoms amžiaus kategorijoms, ji atsako, jog tai jai - malonumas. „Džiaugiuosi savo kūryboje galėdama suderinti tiek šviesesnes, tiek tamsesnes spalvas. Mano manymu, literatūra vaikams turi teikti vilties.
Naujausias šios knygos leidimą lietuvių kalba pristačiusios vaikų ir paauglių literatūros leidyklos „Nieko rimto“ knygų korektorė Eglė Devižytė sako: „Esame dideli Kate DiCamillo talento gerbėjai. Tai puiki rašytoja, ne tik drąsiai besiimanti labai įvairių, tačiau itin aktualių temų, bet ir gebanti rašyti taip, kad nė nepajunti, kaip imi gyventi kartu su personažais, drauge verkti, juoktis ir, svarbiausia, nepaliauti tikėti gyvenimu. „Jei ne Vinis Diksis“ - itin šviesi ir viltinga knyga apie draugystę ir vienatvę, liūdesį ir praradimo skausmą, viltį ir atradimo džiaugsmą.
Šį leidimą puošia nuostabios lietuvių dailininkės Lelijos Populaigytės iliustracijos. Jaukūs, švelnūs, realistiški piešiniai itin įtaigiai sustiprina kūrinio nuotaiką, o Vinio Diksio šypsena ant viršelio pradžiugina vos į jį pažvelgus. Tai viena tų knygų, kurias skaitydamas pamatai, jog kartais reikia visai nedaug, kad kasdienybė taptų šiek tiek gražesnė ir šviesesnė.
Ši knyga buvo apdovanota Newbery garbės medaliu.
Kate DiCamillo. „Jei ne Vinis Diksis“. IV dalis
Šį mėnesį naujų knygų vaikams lentynėlėje dominuoja vertimai, lietuvių autorių knygų šįkart rasime viso labo dvi: paaugliams rašančios A. Cicėnaitės ir poezijos vaikams klasiko M. Vainilaičio. Bet už tai rasime jau pamėgtų personažų naujas knygelių serijas: vėl susitiksime su Mažąja Princese ir spręsime didžiąsias kūdikių būties problemas, prisiminsime pažintį su puokiais, atrasime Robiną Hudą, nersime į naujus nuotykius su Džeronimu, su jaukiuoju kiškučiu tirinėsime mažųjų skaitytojų jausmų pasaulį, o štai jau paaugę galės pasisemti žinių iš mergaitės ar berniuko žinyno ar leistis stulbinančiam nuotykiui į Australiją. Žaismingo ir „skaitingo“ pavasario!
Kitos aktualios knygos vaikams:
- A. Cicėnaitė. Kengūrų slėnio paslaptis. - Vilnius: Alma littera, 2014. Pirmosios A. Cicėnaitės knygos „Viskas apie mano šeimą“ (2009) ir „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“ (2001) buvo nominuotos „Metų knygos“ rinkimuose. „Kengūrų slėnio paslaptis“ parašyta gyvenant Australijoje ir keliaujant po jos žemes. Ilzės tėčiui buvo pasiūlytas darbas Australijoje, ir ji, visų klasės draugių pavydui, išvyko gyventi tenai. Didžiausia sumaištis prasidėjo tada, kai namuose atsirado tėčio draugė Miranda, ir Ilzei teko atsikviesti iš Lietuvos mylimą tetą Emą. Prisipažinsiu, man ši knyga patiko. Įtraukė, užkabino, parašyta populiariai (beskaitydama negalėjau atsikratyti vaizdinio, kad tai labai vizualus pasakojimas ir jį puikiai matau kaip filmą), bet su išmanymu, rašytojiška intuicija, esama gyvenimiškų pamąstymų, bandymo suprasti pasaulį (kurie, man regis, paaugliams svarbūs ir būtini). Knyga ypač patiks nuotykių ir atradimų mėgėjams. Autorė pasirinko paaugusiems vaikams aktualias temas ir problemas: draugystės, tėvų ir vaikų santykių, nuojautos, kas yra gerai, o kas blogai ir pan. Sukurti personažai įdomūs, ryškūs. O istorijos pabaiga išspaudžia stiprų šypsnį.
- L. Stride. Mergaitės žinynas/ iš anglų k. vertė D. Čugunova. - Kaunas: Debesų ganyklos, 2014.
- M. Oliver. Berniuko žinynas/ iš anglų k. vertė D. Čugunova. - Kaunas: Debesų ganyklos, 2014. 128 p. Leidykla „Debesų ganyklos“ išleido du žinynus: vieną - skirtą mergaitėms, kitą - berniukams. Tiesą sakant, informacijos šiuose žinynuose tikrai daug ir, beje, labai įdomios bei įvairios: nuo keistokų senovinių grožio procedūrų, greičiausių pasaulio paukščių ir keisčiausių gyvūnų iki patarimų, kaip prisijaukinti trolį arba išsamios rašiklio istorijos ir balerinos deserto. Šiaip tai labai įdomu. Galima pasisemti daug informacijos, tarkim, protmušiams arba tiesiog papildyti savo įdomiųjų istorijų pagažą (iš serijos „ar žinojai, kad…“), tik vienas mažas minusiukas - aš pasigedau struktūros. Pavyzdžiui, nežinau, kurioje vietoje reikėtų ieškoti to įdomaus fakto apie tai, kad banginio širdis per minutę suplaka vos 9 kartus. Jei tai žinynas, tai jame turėtų būti ne tik žinios, bet ir tinkama struktūra. Kita vertus - knyga verstinė, tad belieka prisitaikyti (beje, šaunu, kad tam tikrose kontekstiškose vietose galima rasti ir su Lietuva susijusios informacijos ar faktų). O gal tai tiesiog jaunatviškas „bardakėlis“, kuriame viskas dera su viskuo ir tik man atrodo painoka. Bet iš tiesų tai labai įdomūs skaitiniai (sakau tai dar ir dėl to, kad mūsų mažai skaitanti 10metė ją „surijo“ vienu ypu).
- K. DiCamillo. Jei ne Vinis Diksis/ iš anglų k. vertė V. Palčinskaitė. - Vilnius: Alma littera, 2014. Amerikiečių rašytoja Kate DiCamillo jau pažįstama mūsų vaikų literatūroje: skirtingos leidyklos per porą metų išleido skirtingas autorės knygas. Ši, man regis, jau ketvirtoji. Jei norėtumėte detaliau susipažinti su rašytoja ir jos kūrybos pasauliu - kviečiame perskaityti šį tekstą, o apibendrinus galima pasakyti, kad rašytojai labai svarbu pastebėti kiekvieną smulkmeną, nes rašyti - tai matyti. Ne ką mažiau svarbus autorės knygose yra jautrumas ir paprastas, bet įtraukiantis pasakojimas. Šioje knygoje mes susipažįstame su dešimtmete Indija Opala Buloni, kuri vieną dieną, užuot parnešusi iš parduotuvės makaronų su sūriu, grįžta su šunimi. Vinis Diksis - nepaprastas šuo. Labai didelis. Labai nešvarus. O svarbiausia - išniręs iš už kampo, čiuožtelėjęs prieš mergaitę, jis nusišypsojo. Opala niekada gyvenime nebuvo mačiusi besišypsančio šuns. Jei ne Vinis Diksis… Jei ne Vinis Diksis, Opala šiame jai nepažįstamame mieste tikrai nebūtų įgijusi tiek draugų, išgirdusi tokių keistų ir netikėtų istorijų apie čia gyvenančius žmones. Be to, jei ne Vinis Diksis, Opala tikriausiai nebūtų išdrįsusi savo nekalbaus tėčio paklausti, kaip ir kodėl juos paliko mama. Pagal šią knygą buvo sukurtas filmas, autorė už ją pelnė ne vieną apdovanojimą. Tai knyga, siekianti pačią širdį ir tikra šventė skirtingiausio amžiaus bei pomėgių skaitytojams.
- T. Moroney. Kai jaučiuosi laimingas/ iš anglų k. vertė D. Litvinskaitė. - Vilnius: Educata, 2013.
- T. Moroney. Kai jaučiu pavydą/ iš anglų k. vertė D. Litvinskaitė. - Vilnius: Educata, 2013.
- T. Moroney. Kai jaučiuosi piktas/ iš anglų k. vertė D. Litvinskaitė. - Vilnius: Educata, 2013.
- T. Moroney. Kai jaučiuosi geras/ iš anglų k. vertė D. Litvinskaitė. - Vilnius: Educata, 2013. Nauja ir dar visiškai jauna leidykla „Educata“ išleido knygelių seriją patiems mažiausiems skaitytojams apie jausmus. Kiekviena jų skirta atskiram jausmui. Kalbėti vaikams apie jausmus labai svarbu, nes dažnai jie tiesiog nesupranta, ką išgyvena ir kas tai yra, o juo labiau - kaip su visu tuo tvarkytis. Įvardinti konkrečius jausmus bei pasikalbėti apie juos su mažyliais puikiai gali padėti šios jaukios ir žaismingos knygelės. Pagrindinis veikėjas čia - mielas rausvų žandų kiškutis žaliu megztiniu. Kiekvieną dieną jo jausmai keičiasi ir jis bando suprasti, kas vyksta bei papasakoti apie tai jums. Gausiai iliustruotos knygelės veria mažas dureles į didelį ir tokį įvairų vaikų jausmų pasaulį.
- T. Ross. Mažoji Princesė. Nenoriu plautis rankų!/ iš anglų k. vertė E. Bondar. - Vilnius: manoknyga.lt, 2013.
- T. Ross. Mažoji Princesė. Noriu savo čiulptuko!/ iš anglų k. vertė E. Bondar. - Vilnius: manoknyga.lt, 2013.
- T. Ross. Mažoji Princesė. Palikite įjungtą šviesą!/ iš anglų k. vertė E. Bondar. - Vilnius: manoknyga.lt, 2013. Kaip ir ankstesnėse šios serijos knygelėse, taip ir šiose, žaismingai, su švelnia ironija pateikiami labai svarbūs vaikui gyvenimo pasikeitimai, įpročiai. Kas turi mažų vaikų, paantrins man, kad tam tikru gyvenimo metu tai esminės mažo žmogučio pasaulio problemos. Kartais jas spręsti tiesiog pavargstame, arba nežinome, kaip. Tėvams skirtos literatūros apie tai, kaip formuoti svarbius vaikų įgūdžius, lyg ir netrūksta, bet šios knygelės - tai kalbėjimas vaikams. Labiausiai - emocionaliomis ir išraiškingomis iliustracijomis, lakonišku, bet taikliu tekstu ir šauniu moralu pabaigoje. Išradingumo čia taip pat netrūksta. Kaip ir paprastų, tačiau nenuginčijamų argumentų.
- Dž. Stiltonas. Monos Pelizos šypsena/ iš anglų k. vertė L. Gaučytė. - Vilnius: Baltos lankos, 2014. Leidykla „Baltos lankos“ tęsia Džeronimo „ūsuotų istorijų“ seriją ir kviečia pasinerti į dar vieną nuotykį. Vizualiai ji atitinka ankstesniąsias knygas: siekiama perteikti filmuko nuotaiką, greitą situacijų kaitą, dinamiškumą. Šioje dalyje sužinome, kad garsusis miestelio paveikslas „Mona Peliza“ slepia paslaptį. Jo dailininkas Pelardas da Sūrinčis paveiksle užmaskavo paslaptingų užuominų. Galbūt tai paslėptas lobis?
- E. Valter. Puokių istorijos/ iš estų k. vertė V. Urbaitė. - Vilnius: Nieko rimto, 2014. Pirmą kartą su puokiais lietuvių kalba turėjome progos susipažinti dar 2008 metais - tuomet pasirodė pirmoji „Puokių“ dalis. Tačiau, jei dar nespėjote susipažinti, galima papasakoti ir šiek tiek plačiau. Pradėsime nuo autoriaus: Edgaras Valteris (1929-2006) - Estijoje labai mėgstamas ir gerbiamas dailininkas bei rašytojas. Jis iliustravo daugiau kaip du šimtus knygų vaikams, penkiolikai iš jų pats parašė ir tekstus. Knyga apie Puokius (estiškai Pokuraamat) pasirodė 1994 metais, vėliau tie patys veikėjai pavaizduoti dar keliose knygose. Už jas autorius gavo įvairių apdovanojimų. Vargu ar Estijoje rastum vaiką, kuris nežinotų, kas yra Puokiai, - teigia estų bibliotekininkai bei literatūros kritikai. Dabar - apie veikėjus: puokiai - keisti padarėliai, kaip šieno kuokšteliai, ir jų linksmybėms bei klausimams nematyti galo. Puokių prototipas gamtoje - sausi žolės kuokšteliai, kurių gausybę gali pamatyti drėgnuose miškuose, pievose netoli upės ar ežero. Puokiai atkeliauja pas atsiskyrėlį senolį Piekį,m kuris šiems porina įvairiausias istorijas. Kartais Piekis pavargsta nuo puokių dėmesio, bet nepraeina nė diena ir, žiūrėk, puokiai, vėl apspitę Piekį, ko nors klausinėja, ir visa draugija leidžiasi į nenutrūkstamus pasaulio tyrinėjimus. Iš viso autorius yra parašęs ir nupiešęs tris knygas apie puokius, pagal kurias yra sukurta stalo žaidimų, kalendorių, atvirukų ir t. Puokiai panašūs į vaikus, jie vaizduojami jauni, žaismingi ir laimingi. Jie simbolizuoja darnų žmogaus ir gamtos ryšį, ramų įvairių būtybių sugyvenimą draugėje. Puokių knygų veiksmas vyksta visad toje pačioje vietoje - miško proskynoje prie Piekio namelio, tačiau istorijos, kurias seka Piekis, mintimis nuneša toli toli ir laiko, ir erdvės atžvilgiu. Pokalbiai yra pagrindinė šių knygų veikėjų veikla.
- M. Vainilaitis. Spalvoti akmenėliai. - Vilnius: Žara, 2014. Knygelėje spausdinamas vieno žymiausių lietuvių vaikų poetų Martyno Vainilaičio (1933-2006) 31 abėcėlinis eilėraštis (kiekvienai abėcėlės raidei skirta po vieną eilėraštį). Viename interviu apie poeziją vaikams, autorius yra minėjęs: „egzistuoja tam tikra riba, gana sunkiai apčiuopiama, kuri skiria kūrinius vaikams ir ne vaikams. Tai tarsi dovana - turėti vaiko širdį, žvelgti į pasaulį vaiko akimis, džiaugtis ir verkti kaip vaikui“. M. Vainilaičio eilėraščiuose labai svarbi yra poezijos forma, vidinė struktūra, tvirtas stuburas, kaip pasakytume. Čia nerasime tiesioginių pamokymų, moralizavimų. Susidaro toks vaizdas, kad M. Vainilaičiui svarbiausia pasakoti vaikui suprantama kalba, artinti jį prie gamtos pasaulio. Dera pridurti, kad eilėraščiai savito braižo, nėra lengvai ar bet kaip sueiliuoti (tarkim, vien dėl skambesio ir pan.). Kiekviename eilėraštyje veikia skirtingi gyvūnai, augalai, net nykštukai, undinėlės… Visi jie su savomis nuotaikomis ir rūpestėliais.
- M. Kunnas. Robinas Hudas/ iš suomių kalbos vertė A. Giniotaitė. - Vilnius: Nieko rimto, 2014. Suomių dailininkas ir rašytojas Mauri Kunnas lietuvių vaikams jau pažįstamas: turime net keletą knygelių apie išraiškingai sukurtą Kalėdų Senelį. O šįkart autorius vaikams pasakoja apie legendinį Robiną Hudą. Pradžioje, priešlapyje, pateikiamas trumpas istorinis kontekstas apie R. Hudą, paminima, jog vieniems jis didvyris, kovojantis už teisybę, grobiantis gėrybes iš turtuolių ir dalijantis jas vargšams. Kitiems - netikėlis plėšikas, kurį reikia kuo greičiau patupdyti į belangę. Bet kaip gi apie tai papasakoti vaikams suprantama kalba? M. Kunnas istoriją perkelia į gyvūnų pasaulį: taip Robinas Hudas čia tampa apsukriu ir padūkusiu katinu. Knyga išsiskiria iliustracijų gausa.
