Taikos terminas vartojamas kaip taikos sutarčių sinonimas, pavyzdžiui, 1648 m. Vestfalijos taika, 1713 m. Utrechto taika, 1802 m. Amiens’o taika. Skiriama negatyvi (nėra karo veiksmų) ir pozityvi (vyksta bendradarbiavimas) taika.
Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir jam pasibaigus taikos sutartimis buvo nutraukiama karo padėtis tarp kariaujančių subjektų, atkuriami jų taikūs santykiai, įvertinami karo padariniai ir numatomi būdai jiems pašalinti (okupuotos teritorijos išlaisvinimas, karo belaisvių paleidimas, reparacijų agresoriui nustatymas ir kita).
Senovės Romoje 27 m. pr. Kr.-180 m. buvo sąlyginės taikos periodas, vadinamoji Pax Romana (Romos taika), kurio metu Romos imperija beveik nesiplėtė dėl užkariavimų.
4 a. paplitusiu posakiu "Nori taikos - ruoškis karui" buvo pateisinamos taikos sąlygomis kariuomenei (kaip atgrasinimo nuo potencialių užpuolikų priemonei) modernizuoti skiriamos išlaidos.
Tarptautinės teisės normas į taikos teisę ir karo teisę imta skirstyti viduriniais amžiais. Vyravo sutarčių ir arbitražo praktika, kur arbitras būdavo popiežius arba monarchas.
Popiežiams buvo suteikta teisė nutraukti karą skelbiant dieviškąją taiką (Treuga Dei - Dievo paliaubos arba Pax Dei - Dievo taika) tam tikromis dienomis, kai kariauti buvo draudžiama (pvz., 10 a. pabaigoje Prancūzijoje - nuo ketvirtadienio vakaro iki pirmadienio ryto). Popiežiaus pavyzdžiu sekė monarchai, skelbdami karaliaus taiką.
1555 m. Augsburgo religinė taika įtvirtino religinės taikos pagrindus.
Nuo seno gyvavo taikaus sambūvio idėja. 1713 m. Utrechto taikos sutartyje taika apibrėžta kaip savarankiškų valstybių sambūvis, kuriame nė viena jų neturi galimybės kelti pavojaus kitų valstybių nepriklausomybei arba pagrindinėms teisėms kitaip nei susidurdama su veiksmingu pasipriešinimu ir taip sukurdama pavojų sau.
Vestfalijos taikos sukurta sistema išsilaikė iki 18 a. pabaigos.
1814-1815 m. Vienos kongreso pagrindinė politinė idėja buvo atkurti jėgų pusiausvyrą Europoje. Šis kongresas prilygo Šventajai sąjungai, kuri skelbė naujos taikos tvarkos Europoje siekį, priešinosi bet kokios revoliucijos ir tautinės valstybės idėjai.
Šventoji sąjunga visiškai prarado galią po 1856 m. Paryžiaus kongreso, įtvirtinusio 1853-1856 m. Krymo karo pabaigą.
1907 m. Hagos taikos konferencijoje pasirašyta konvencija Dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo (numatyta gerosios paslaugos, tarpininkavimas ir arbitražas).
Pirmasis pasaulinis karas užbaigtas 1919 m. Versalio ir Saint-Germain-en-Laye taikos sutartimis.
1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje siekta sukurti taikią pasaulio tvarką pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, tuo tikslu įsteigta Tautų Sąjunga.
1928 m. Kelloggo-Briand’o paktas uždraudė karą kaip nacionalinės politikos priemonę ir įpareigojo šalis taikiai spręsti tarptautinius ginčus. Iki Antrojo pasaulinio karo prie šio pakto prisijungė beveik visos didžiosios valstybės.
Po Antrojo pasaulinio karo Niurnbergo procesas (1945-1946 m.) ir Tolimųjų Rytų komisija (1946-1948 m.) tapo precendentu susiklostyti normoms, įpareigojančioms bausti asmenis už nusikaltimus taikai, žmoniškumui ir karo nusikaltimus.
1945 m. įkurtos Jungtinės Tautos tapo taikos ir saugumo palaikymo bei bendradarbiavimo pasauline organizacija.
Taikos problemas savo veikaluose nagrinėjo Ciceronas, H. Grotius, I. Kantas.
1981 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Rezoliuciją, kurioje buvo numatyta įtvirtinti Tarptautinę taikos dieną. Pirmą kartą Tarptautinė taikos diena paminėta 1982 m. Iki 2001 m. Tarptautinė taikos diena buvo minima kiekvieno rugsėjo trečią antradienį - Generalinės Asamblėjos susirinkimo pradžios atidarymo dieną. 2001 m. buvo nustatyta nuolatinė šios šventės minėjimo data - rugsėjo 21 diena.
Aktyvus nesmurtas yra būdas parodyti, kad vienybė yra galingesnė ir vaisingesnė už konfliktus, sako popiežius Pranciškus žinioje 2017 m. Pasaulinei taikos dienai. Šventasis Tėvas kviečia katalikus ir nekatalikus „paversti aktyvų nesmurtą taikos politikos stiliumi“. Popiežiaus žinios tema „Nesmurtas - taikos politikos stilius“. Popiežius Pranciškus prisimena, kad šiemetinė taikos diena yra penkiasdešimtoji ir kad pal. Pranciškus žinioje kalba apie pabirusį pasaulį, kuriame vyksta baisus pasaulinis karas dalimis ir nežinia ar šiandien jame daugiau ar mažiau smurto nei praeityje; kaip ir sunku nustatyti ar dabartinės epochos komunikacijos priemonės ir žmonių mobilumas leidžia mums geriau suprasti smurto apraiškas, ar tapome jų labiau prispausti. Tačiau žinome, jog karo dalimis generuojamas smurtas sukelia didžiulius žmonių kentėjimus. Smurtas nėra sprendimas pasidalijusiam pasauliui.
Pranciškus žinioje kalba ir apie Gerąją Naujieną - Kristaus „radikaliai teigiamą žinią“ apie besąlyginę Dievo meilę, kuri priima ir atleidžia ir apie kvietimą mokiniams „mylėti priešus“ (Mt 5, 44), „atsukti kitą skruostą“ (Mt 5, 39), kai neleido užmėtyti akmenimis svetimaujant sugautą moterį (Jn 8,1-11), kaip ir kai naktį prieš savo mirtį liepė Petrui kišti kalaviją atgal į makštį (Mt 26, 52).
Kas priima Kristaus Gerąją Naujieną, atpažįsta savyje esantį smurtą ir leidžia, kad būtų išgydytas Dievo gailestingumo, šitaip savo ruožtu tapdamas susitaikymo įrankiu, pagal šv. Pranciškus rašo, kad šiandien būti tikru Kristaus mokiniu reiškia priimti jo nesmurtą siūlymą, kurį popiežius Benediktas XVI yra apibūdinęs kaip „realistišką, nes atsižvelgia į tai, kad pasaulyje per daug smurto, neteisingumo ir kad įmanoma jį įveikti nebent priešpastačius daugiau meilės, gerumo, kurie ateina iš Dievo“. Anot Benedikto XVI, „Nesmurtas krikščionims nėra tik taktinė elgesys, o žmogaus asmens būdas“.
Popiežius Pranciškus kaip nesmurto ikonas paminėjo šv. Motiną Teresę iš Kalkutos, primindamas jos kalbą Nobelio taikos premijos įteikimo iškilmėje („Mūsų šeimai nereikia bombų, ginklų, naikinimo, kad sukurtume taiką, o tik reikia būti kartu, vieni kitus mylėti“), bei įžymius XX amžiaus žmogaus teisių veikėjus Mahatmą Gandį ir Khan Abdul Ghaffar Khan Indijos išsivadavime, Martyną Liuterį Kingą nesmurtinėje kovoje prieš rasinę diskriminaciją, kaip ir Afrikoje veikiančią Leymah Gbowee, kuri su tūkstančiais liberiečių moterų per maldos susitikimus ir nesmurtinius protesto veiksmus paskatino vesti aukšto lygio derybas dėl antrojo Liberijos karo pabaigos.
Popiežius prisiminė taip pat Europos krikščioniškų bendruomenių maldą ir drąsius veiksmus, padėjusius priartinti komunistinių režimų žlugimą.
Bažnyčia daug kur pasaulyje su įsipareigojimu siekia įgyvendinti nesmurtines taikos strategijas, ragindama net labiausiai smurtaujančius veikėjus stengtis kurti teisingą ir ilgalaikę taiką.
Popiežius Pranciškus žinioje nesmurto politikos atramą nurodė šeimoje, prašydamas ne tik, kad pasaulis atsisakytų branduolinio ginklo, jį uždraustų bei panaikintų, bet kad ir šeimų namų aplinkoje liautųsi piktnaudžiavimas, smurtavimas prieš moteris ir vaikus.
Gailestingumo jubiliejus padėjo suprasti, kiek daug žmonių ir socialinių grupių patiria abejingumą, neteisingumą ir smurtą. Jie irgi priklauso mūsų „šeimai“, yra mūsų broliai, seserys. Todėl nesmurto politika turi prasidėti tarp šeimų namų sienų, o iš čia pasklisti po visą žmonijos šeimą.
Popiežius Pranciškus kvietė prisiminti šv. Popiežius žinioje Pasaulinei taikos dienai rašo, kad pats Jėzus Kalno pamoksle mums „įteikė“ taikos kūrimo strategijos vadovą. Pasak popiežiaus, Jėzaus palaiminimai yra iššūkis ir programa politiniams ir religiniams lyderiams, viso pasaulio įmonių ir medijų vadovams: jie raginami gyventi pagal Palaiminimus eidami savo pareigas, taikdarių stiliumi kurti visuomenę, bendruomenę arba įmonę, kurioje jie vykdo savo atsakomybę. Tai reikalauja ryžto iškęsti konfliktą, jį išspręsti ir perkeisti į naujo proceso grandį. Šitaipt dirbti reiškia rinktis solidarumą kaip gyvenimo stilių istorijai ir socialinei draugystei kurti.
Pranciškus rašo: „Visi trokštame taikos, daug žmonių ją kasdien kuria mažais gestais, daugelis kenčia ir kantriai neša bandymų sukurti taiką naštą. 2017 metais įsipareigokime, tiek malda, tiek veiksmais tapti žmonėmis, pašalinusiais smurtą iš širdies, iš žodyno ir gestų ir kuriančiais nesmurto bendruomenes, besirūpinančias mūsų bendraisiais namais. Niekas nėra neįmanoma, jei tik kreipiamės į Dievą maldoje. Visi galime būti taikos kūrėjai. Prašykime Mariją, Taikos Karalienę, kad parodytų kelią“.
Gegužės 9-ąją pasaulis ir Lietuva mini Europos dieną. Šią dieną prieš 75-erius metus buvo pasirašyta Šumano deklaracija, sudariusi pagrindą ir sukūrusi sąlygas Europos Sąjungai (ES) sukurti, todėl gegužės 9-oji laikoma Bendrijos gimtadieniu. 1950 m. gegužės 9-ąją tuometis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas pristatė planą, kuriame pasiūlė įkurti bendrą Europos anglių ir plieno rinką, kuriai vadovautų bendra institucija. R. Šumanas aiškino, kad įteisinus bendrą anglių ir plieno gamybą karas tarp Europos šalių taps ne tik neįsivaizduojamas, bet ir faktiškai neįmanomas.
R. Šumano planas išdegė: 1951 m. buvo įkurta Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB). Jai priklausė šešios šalys: Prancūzija, Vokietija, Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas. EAPB narės pradėjo taikyti viršvalstybinės teisės principą - bendrijos narės savanoriškai sutiko, kad tam tikrose srityse sprendimus priims ne tik jos pačios, bet ir bendra institucija. Sprendimai tapo privalomi visoms šalims, net jei kuri nors valstybė tam nepritarė.
Svarbu žinoti, kad Šumano deklaracija, davusi pradžią EAPB, yra laikoma idėjine ir institucine Europos Sąjungos pradžia, o gegužės 9-oji, diena, kuomet deklaracija buvo pasirašyta, vadinama ES gimtadieniu.
Minint Europos dieną svarbu prisiminti ne tik Europos Sąjungos pamatu tapusius dokumentus, bet ir vertybes, be kurių neįsivaizduojama Bendrija: taiką, solidarumą, žmogaus teises ir laisves. Šių dienų geopolitiniame kontekste tai ypač aktualu. Europoje pirmą kartą per 75-erius metus vyksta didelio masto karinis konfliktas. Užpulta ne tiesiogiai Europos Sąjunga, tačiau viena Europos šeimos šalis - Ukraina, o kartu ir europietiškos vertybės: taika, laisvė, demokratija, suverenitetas ir teritorinis vientisumas, žmogaus teisės.
Europos Sąjunga Ukrainai teikia ne tik moralinę paramą - karui suvaldyti skiriami finansiniai ištekliai, karą sukėlusiai Rusijai taikomos sankcijos, daromas diplomatinis spaudimas, nukentėjusiesiems teikiama humanitarinė pagalba, Europos Sąjungos šalys priima pabėgėlius. O svarbiausia - ES suteikė Ukrainai kandidatės statusą.
Rusijos karinė agresija Ukrainoje primena, kad laisvė, taika ir demokratija nėra savaime suprantami dalykai - dėl jų reikia dirbti, kovoti ir stengtis. Pasaulyje, kupiname geopolitinių įtampų, Europos vienybė yra saugumo ir gerovės garantas, todėl minint Europos dieną svarbu prisiminti, kad Europos šalių bendrystė, vienybė ir solidarumas yra kelias į tvarią ir saugią Europos ateitį.
Europos dienos proga kalbėjomės su Marijampolės „Europe Direct“ centro vadove Vaida Burbiene. Vaizdo siužete ji dalijasi mintimis apie Europos Sąjungą, jos svarbą, aktualumą šių dienų kontekste ir, žinoma, kviečia švęsti Europos dieną.
Kaip veikia ES (ir kodėl ji tokia sudėtinga)? | DW News
Popiežius Pranciškus vadovauja tradiciniam „Urbi et orbi“ Kalėdų dienos palaiminimui iš centrinio Šv. Petro aikštės balkono Vatikane 2024 m. gruodžio 25 d. Prasidedant šiems dangiškojo Tėvo mums dovanojamiems naujiesiems metams, Jubiliejaus metams, paskirtiems vilčiai, nuoširdžiausiai linkiu ramybės kiekvienai moteriai ir kiekvienam vyrui, ypač tiems, kurie jaučiasi prislėgti savo gyvenimo būvio, pasmerkti dėl savo pačių padarytų klaidų, sugniuždyti kitų žmonių nuosprendžių ir nebemato jokių perspektyvų savo gyvenime.
Šiais 2025-aisiais metais Katalikų Bažnyčia švenčia Jubiliejų, pripildantį širdis vilties. „Jubiliejus“ kilo iš senovės žydų tradicijos, kai kas keturiasdešimt devynerius metus avino rago (hebrajiškai yobel) garsas skelbdavo malonę ir išlaisvinimą visai tautai (plg. Kun 25, 10). Pagal idėją šis iškilmingas raginimas turėjo aidėti visame pasaulyje (plg. Kun 25, 9), idant būtų atkurtas Dievo teisingumas įvairiose gyvenimo srityse: naudojantis žeme, nuosavybe, santykiuose su artimu, ypač su vargingiausiais ir į nemalonę patekusiais žmonėmis.
Rago gaudesys visiems žmonėms, turtingiems ir nuskurdusiems, primindavo, kad nė vienas žmogus neateina į pasaulį pasmerktas priespaudai: esame broliai ir seserys, to paties Tėvo vaikai, gimę tam, kad būtume laisvi pagal Viešpaties valią (plg. Jubiliejus ir šiandien yra įvykis, raginantis mus siekti išlaisvinančio Dievo teisingumo visoje žemėje. Vietoj rago skardenimo šių Malonės metų pradžioje norime įsiklausyti į „desperatišką pagalbos šauksmą“ [1], kuris, kaip ir teisiojo Abelio kraujo balsas, kyla iš daugelio žemės vietų (plg. Pr 4, 10) ir kurį Dievas nepaliaujamai girdi. Savo ruožtu mes jaučiamės pašaukti būti balsu, sklindančiu iš daugelio žemės alinimo ir artimo engimo situacijų [2].
Popiežius Pranciškus atidaro Šv. Petro bazilikos Vatikane Šventąsias duris 2024 m. gruodžio 24 d., pažymėdamas Bažnyčios Jubiliejinių metų pradžią.
Kiekvienas iš mūsų turi jaustis tam tikru būdu atsakingas už mūsų bendrų namų niokojimą, prasidedantį tais veiksmais, kurie, kad ir netiesiogiai, kursto žmoniją krečiančius konfliktus. Taip atsiranda ir susipina skirtingos, bet tarpusavyje susijusios sisteminės problemos, kamuojančios mūsų planetą [4]. Visų pirma turiu omenyje visų rūšių nelygybę, nežmonišką elgesį su migrantais, aplinkos niokojimą, dezinformacijos baustinai keliamą sumaištį, bet kokio dialogo atmetimą ir akivaizdų karinės pramonės finansavimą. Šie veiksniai kelia realią grėsmę visos žmonijos egzistencijai.
Todėl jau metų pradžioje norime įsiklausyti į šį žmonijos šauksmą, kad pasijustume pašaukti, visi kartu ir asmeniškai, nutraukti neteisingumo grandines ir skelbti Dievo teisingumą. Jubiliejinis įvykis kviečia mus imtis keleto permainų, kurios padėtų spręsti dabartinę neteisingumo ir nelygybės problemą, ir primena, kad žemės gėrybės skirtos ne tik nedaugeliui privilegijuotųjų, bet ir visiems [6].
Gali būti naudinga prisiminti, ką rašė šventasis Bazilijus Cezarietis: „Bet pasakyk man, kas yra tavo? Iš kur tai gavai ir atsinešei į savo gyvenimą? […] Argi ne visiškai nuogas išėjai iš motinos įsčių? Argi negrįši vėl nuogas į žemę? Iš kur tau atėjo dabartinės gėrybės? Jei sakytum, kad jos atsirado atsitiktinai, neigtum Dievą, nepripažintum Kūrėjo, ir nebūtum dėkingas Dovanotojui“ [7].
Kai dėkingumas nyksta, žmogus nebepripažįsta Dievo dovanų. Tačiau Viešpats dėl savo begalinio gailestingumo nepalieka žmonių, kurie nusideda jam: priešingai, jis patvirtina gyvybės dovaną išganingu atleidimu, siūlomu visiems per Jėzų Kristų.
Ignoruodamas savo ryšį su Tėvu, žmogus ima puoselėti mintį, jog santykiuose su kitais galima vadovautis išnaudojimo logika, kai stipriausieji pretenduoja į teisę viešpatauti silpniausiųjų atžvilgiu [8]. Panašiai kaip Jėzaus laikais elitas pelnėsi iš vargingiausiųjų kančių, taip ir šiandien tarptautinė sistema, veikianti tarpusavio ryšiais susijusiame globaliame kaime [9], gimdo neteisybes, kurias dar labiau didina korupcija ir veda į aklavietę skurdžias šalis, jei nėra puoselėjama solidarumo ir tarpusavio priklausomybės logika.
Nepavargstu kartoti, kad užsienio skola tapo kontrolės priemone, kuria pasinaudodamos kai kurios turtingiausių šalių vyriausybės ir privačios finansų institucijos be jokių skrupulų beatodairiškai išnaudoja skurdžiausių šalių žmogiškuosius ir gamtinius išteklius, norėdamos patenkinti savo rinkų poreikius [10]. Pridėkime dar tai, kad įvairių šalių gyventojai, jau ir taip prislėgti tarptautinių skolų, yra priversti nešti ir labiau išsivysčiusių šalių ekologinės skolos naštą [11]. Ekologinė skola ir užsienio skola - tai dvi tos pačios monetos pusės, išreiškiančios išnaudojimo logiką, kurios kulminacija - skolų krizė [12].
Šių Jubiliejinių metų proga raginu tarptautinę bendruomenę imtis veiksmų, kad būtų dovanota užsienio skola, pripažįstant tarp pasaulio Šiaurės ir Pietų egzistuojančią ekologinę skolą. Kultūriniai ir struktūriniai pokyčiai, padėsiantys įveikti šią krizę, įvyks tada, kai pagaliau pripažinsime, kad visi esame Tėvo vaikai, ir Jo akivaizdoje išpažinsime, jog visi esame skolininkai, bet taip pat vieni kitiems reikalingi pagal bendros ir diversifikuotos atsakomybės logiką.
III. Jei leisime, kad mūsų širdis paliestų šie būtini pokyčiai, Jubiliejaus malonės metai gali iš naujo atverti vilties kelią kiekvienam iš mūsų. Dievas, kuris niekam nieko nėra skolingas, ir toliau nepaliaujamai dovanoja malonę ir gailestingumą visiems žmonėms. VII a. Rytų Bažnyčios tėvas Izaokas Ninevietis rašė: „Tavo meilė didesnė už mano skolas. Jūros bangos yra menkos palyginti su mano nuodėmių skaičiumi, bet jei pasveriu savo nuodėmes, lygindamas jas su Tavo meile, jos išnyksta kaip niekas“ [16].
Dievas neskaičiuoja žmogaus padaryto blogio, bet yra „apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo“ (Ef 2, 4). Kartu jis girdi vargšų ir žemės šauksmą. Todėl „Tėve mūsų“ maldoje, po prašymo, kad Tėvas atleistų mūsų kaltes, Jėzus ištaria labai reiklią sąlygą: „kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (plg. Mt 6, 12). Kad žmogus atleistų kaltę kitiems ir suteiktų jiems viltį, reikia, jog jo paties gyvenimas būtų pilnas tos vilties, kuri kyla iš Dievo gailestingumo.
Pirmiausia pritariu šventojo Jono Pauliaus II raginimui, išsakytam 2000 metų Jubiliejaus proga: „Sumažinti ar net visiškai nubraukti daugelio tautų pečius slegiančias tarptautines skolas“ [17]. Turtingesnės šalys, pripažindamos ekologinę skolą, turi jaustis pašauktos padaryti viską, kas įmanoma, kad dovanotų skolas savo įsiskolinimų išmokėti negalinčioms šalims. Be to, raginu tvirtai įsipareigoti skatinti pagarbą žmogaus gyvybės orumui nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, kad kiekvienas žmogus galėtų mylėti savo gyvenimą ir su viltimi žvelgti į ateitį, trokšdamas vystymosi bei laimės sau ir savo vaikams.
Gyvenime neturint vilties sunku tikėtis, kad jaunų žmonių širdyse įsižiebs troškimas gimdyti naują gyvybę. Būtent čia norėčiau dar kartą paraginti imtis konkretaus gesto, galinčio puoselėti gyvybės kultūrą. Turiu galvoje mirties bausmės panaikinimą visose šalyse.
Remdamasis šv. Pauliumi VI ir Benediktu XVI [19] drįstu išsakyti dar vieną raginimą, skirtą jaunosioms kartoms šiais karų draskomais laikais: bent vieną procentą ginklavimuisi išleidžiamų lėšų paskirkime pasauliniam fondui įsteigti, kuris padėtų panaikinti badą ir palengvintų švietimo veiklą skurdžiausiose šalyse, kad būtų skatinama tvari plėtra ir kovojama su klimato kaita [20].
Turėtume stengtis pašalinti bet kokius motyvus, galinčius paskatinti jaunus žmones įsivaizduoti savo ateitį be vilties arba kaip lūkestį atkeršyti už savo artimųjų kraują. Tie, kurie siūlomais gestais leisis eiti vilties keliu, galės vis labiau artėti prie taip trokštamo taikos tikslo. Psalmininkas patvirtina mums šį pažadą: „Ištikima meilė susitiks, teisumas ir ramybė bučiuosis“ (Ps 85, 11).
Kai nebesinaudoju kreditavimo ginklu ir seseriai ar broliui vėl atveriu vilties kelią, prisidedu prie Dievo teisingumo atkūrimo šioje žemėje ir kartu su tuo žmogumi einu taikos tikslo link. Pasak šv. Tegul 2025-ieji būna taikos pažangos metai! Tikros ir tvarios taikos, kuri neapsiriboja sutarčių vingrybėmis ar žmogiškaisiais kompromisais prie derybų stalų [22].
Širdies nuginklavimas yra veiksmas, saistantis visus žmones - nuo pirmo iki paskutinio, nuo mažo iki didelio, nuo turtingo iki vargšo. Kartais užtenka tokio paprasto dalyko kaip „šypsena, draugystės gestas, broliškas žvilgsnis, nuoširdus išklausymas, nemokama paslauga“ [23]. Šiais mažais ir drauge didžiais gestais artėjame prie taikos tikslo, ir juo greičiau jį pasieksime, juo labiau, keliaudami drauge su naujai atrastais broliais ir seserimis, suvoksime, kad jau pasikeitėme, palyginti su tuo, kokie buvome pradėdami kelionę. Suteik mums savo ramybę, Viešpatie!
Popiežius Pranciškus vadovauja tradiciniam Kalėdų dienos palaiminimui „Urbi et Orbi“ („Miestui ir pasauliui“) iš centrinio Šv. Petro aikštės balkono Vatikane 2024 m. gruodžio 25 d.
