Vilniaus miestas kartais tikrai panašus į didmiestį. Rytais naujieji rajonai, nutvieksti tekančios saulės spindulių, iš tolo gali priminti kokį Čikagos skverną palei Mičiganą… Iš tolo daugiaaukščius silikatus, išmėtytus ant kalvų, gali palaikyti dangoraižiais, o dangoraižių dangoraižį atstoja televizijos bokštas.
Taip gali pasirodyti, kai ankstų vasaros rytą žiūrėsi į Vilnių kur nors nuo Belmonto kalvų, kaip toj dainoj; „Per amžius dainavo lietuviai, sustoję ant Vilniaus kalvų“. O iš čia, iš miesto vakarų pusės, iš dvyliktojo aukšto žiūrint, rytuose Vilnius smenga į duobę. Pagalvojęs gali suprasti, kodėl iš tenai taip veržiasi į viršų bažnyčios bokštai.
Ganėtinai atsargiai laikydamasis už balkono grotelių, daktaras Benas dairėsi į Vilniaus tolumas. Dairėsi ne tiek akimis, kiek mintimis, nes akimis neką tegalėjo matyti - kad jau užtektinai sutemę, o miesto šviesos visą panoramą dar labiau gramzdina į tamsą.
Daktaras Benas į naktinį Vilnių žvelgė ne vildamasis ką nors pamatyti, o bent mažumėlę prasiblaškyti - kaži kur jo fizikos viduje po išgerto stiklo vyko cheminė reakcija, labiausiai ji siautėsi galvoje.
- Kokio velnio ji ten išvažiavo? - Durnas… Katės? Kad jos ir dieną toli nemato. Tai radai kuo susidomėti!
- O jūs man pasakykit, ar katės naktį mato toli? - Eik tu… žinai kur! - Ir eisiu. - Tau vienam… nusibodo? Mums ne?
- Jis išėjo? Jis iš tikrųjų išėjo? - spėja suspigti manekenė.
Iki stoties atpila taksiu, o iš ten, žinojo, kadaise būdavo vadinamųjų maršrutinių. Tokių nebėr. Yra ekstra… Eikit švilpt, kad aš jums tokius pinigus mokėčiau! Apėjęs suranda ne iš tų ekstra, bet ir tas ponas, iškart nevažiuoja, įdėmiai nužvelgia daktarą Beną, rodos, ne orą uodžia. Jau sutinka vežti, tik reikės apmokėti iki ten ir atgal, bet jam vis tiek dar reikį užsukti į dispečerinę, išsirašyti kelialapį… Katino pikį - ne kelialapį, bijo taip važiuoti, nori tenai, toje dispečerinėje pro langiūkštį parodyti, iš kokio molio tasai tokios tolimos kelionės žmogėnas nulipdytas!
Palikdamas mašinoje savo keleivį, šoferis ištraukia iš variklio spynelės raktuką, kaži ką galvoja, bet greitai sugalvoja - liepia kartu eiti ir Benui.
- Šitaip, šitaip… - abejingas šoferio balsas. Tai netiki žmonės! - Laukia! O ką? - Neširskit. Spėsim. Matot, kaip varau!.. Kiek jums metų? - Po velnias! Žiurkė vaikystėj įkando. - Neširskit! Daktaras Benas atidžiai žvilgteli į šoferį - tai kiek jis dabar gali turėti metų, jei apie karą šneka?
- …karo metais man peršovė… per tą svarbiausią vietą. Ir viskas - visos pajėgos dingo. Prapuolė amžinai! Jau galą norėjau pasidaryti. Ir čia pasitaikė tokia sanitarė… Olialia! Atsidaviau jai kaip triušis… Gal negerai sakyti, bet ji buvo nelabai graži… Jeigu jau kare niekas prie jos nelindo… Ir ką tu manai? Pamažu sugrįžo visos galios. - Stojosi, stojosi… - sumurmėjo daktaras Benas. - Tai ir džiaukitės!.. - Kačių ir pasiklausk! - ar tik nebus šoferis supykęs. - Ir aš sakau iš dūšios: gerai, kad jums viskas taip laimingai baigėsi. - Kodėl? Tai tau dar neaišku? - Panašesniam? - Kaip kaip? Nesąmonė?.. Tik jau pagalvokit… Tai kokio velnio dabar naktį lekiat? - Žinai ką, tu man smegenų neknisk!.. Škac! - surinka, kai įsuka į centrinę miesto gatvę. - Šit jums ir katė! - Gerai… - kaži kaip atlaidžiai ir žmoniškai staiga sušneka jis. - Dabar žinot ką, kaip žmogus… kaip vyras vyrui patariu: jūs eikit, pasižiūrėkit, jūs mažumėlę padauginęs, o jei nerasit? Eikit, pažiūrėk aš čia palauksiu. Aš vis tiek grįžtu atgal, už grįžimą sumokėjot. - O ne! Jūs abejojat?
Priėjęs prie laiptinės durų žvilgtelėjo į virtuvės langą - tik virtuvės langas toje pusėje ir tebuvo. Vazonėlis su gėle prispaustas prie stiklo, baltas žiedas atrodė plonytis - lyg priklijuotas.
Kutenanti, jauki šiluma užliejo sudiržusią daktaro Beno širdį. Laiptais lipo tyliai, nenorėdamas žadinti įmigusių žmonių ir vildamasis kuo didesnę staigmeną padaryti tam, kuris laukė. Durų mygtuką paspaudė jautriai, klausydamas, kas darosi už jų. Iš pradžių viduje nepasigirdo nė krepštelėjimo, po antro skambučio, jam pasirodė, švelnūs žingsniai nutapeno iš virtuvės ar iš kambario koridoriaus link. Tačiau niekas durų nevėrė. Jau ketino imti kalbėti, raminti, kad neišsigąstų, kad skambina savas, tačiau paspaudė mygtuką dar trečią kartą. Tylu - kaip vandenų gelmėj, kaip palaimos apimtoj sieloj… Iš pradžių net nesuvokė, kas atsitiko, į kokią bjaurią padėtį jis pateko, bet greitai kiekviena akimirka ėmė priešais jį statyti vis baisesnę ir baisesnę sieną. Spausdamas ketvirtą sykį jau nebeturėjo jokios vilties, nė kiek nebelaukęs ėmė lipti žemyn, pačioje apačioje stabtelėjo, ir jo sudirginta klausa, rodos, vėl pagavo žingsnius anapus anų durų. Išėjęs žvilgtelėjo į langą - balta gėlė tebebuvo prisispaudusi prie stiklo.
Pirma mintis, kai išėjo į gatvę: kuo greičiau į stotį! Užmetė akį į plentą - prie pat posūkio Vilniaus kelio link raudonuodamos tolo dvi automobilio akys. Jau nebesiskubindamas grįžo į miestą, nuėjo į skverą priešais bažnyčią, pasiklojo lietpaltį ir atsigulė ant ilgo iš medinių juostelių sukalto suolo.
Kai aprimo, galėjo išgirsti, kaip upės slėnyje tarpas nuo tarpo pasigarsina lakštingalos. Dar nežinojo, ką reikės daryti sulaukus aušros - iš čia į Vilnių autobusas išvažiuoja labai anksti, bet kaip jis važiuos, jei anam šoferiui atidavė visus aliai vieno pinigus! Plikas kaip tilvikas! Baisiausia, kad tame mieste ir pažįstamu neturi.
Į parytį darėsi vėsoka, ta jų sambūrio metu prasidėjusi cheminė reakcija ėjo vis menkyn ir šaltis lindo po išdėvėtu apsiaustu. Šaltis ir troškulys. Prisiminė, kad telegrafas dirba kiaurą dieną ir kiaurą naktį, pasistatęs lietpalčio apykaklę nukiūtino ten, išgąsdino snūduriusią mergaičiukę, o kai paprašė vandens, toji visai persigando.
Valandėlę pasėdėjęs ant suolo išėjo. Kaži koks balsas viduje kuždėjo nueiti dar kartą prie to namo, o gal? Bet nėjo, patraukė vėl į stotį, dar nežinodamas, ką darys, kai atvažiuos išganingasai autobusas.
Vos įžengęs į stoties teritoriją, gūždamasis nuo vėsos, susikišo rankas į lietpalčio kišenes ir… ir pirštais užčiuopė kokį popierėlį, ėmė atsargiai atsargiai jį traukti aukštyn, tramdydamas spurdančią širdį. O Dieve! Popierinis pinigas! Dabar jis drąsiai, vos ne dainuodamas sėdosi į aprasojusį, ką tik nuplautą autobusą, sėdosi ne vien jis, atskubėjo dar vienas kitas keleivis, o kai pradėjo važiuoti, kai priartėjo prie tos gatvės, kai ėmė riedėti gatve ir vis toliau ir toliau palikti namą su virtuvės langu, baltu žiedu ir kate, išdavystės siaubas taip ėmė smelktis į jį visą, kad, rodos, nutirpo ne tik rankos kojos, tirpulys pagurkliu ir sprandu ėmė kilti aukštyn, čiupinėti galvą… Ką darau, kaip galiu šitaip - vieną pakeisti kitu: ką tik naktį lėkiau lyg vejamas, o dabar, kai nieko neradau, o tik tą pinigą, tą rupūžę pinigą, iš čia išlekiu dainuodamas?
- Sustokite, man bloga! - Reikia mažiau lakt! - Nebevažiuosit? Kaži ką greitai galvoje sumetusi konduktorė padavė jam pinigą, kurio daktaras Benas nespėjo paimti. - Jūs tikrai nebevažiuosit? Mes palauktume… - pasiutusiai greitai žmonės atgauna jautrumą!
- Ne. Iš pradžių daktaras Benas saugojosi žmonių, kad jie ko nors negera nepagalvotų, užmatęs kokį netoli einantį, pasilenkdavo, nuduodavo ko beieškąs ir atatupstas traukdavosi į tą pusę, kur liko namas su žiedu ir kate. Paskui pamatė, kad šitaip apsimetinėjant jo kelionė truks labai ilgai, tad nebepaisė nieko: varėsi atbulas į priekį; kad neužkliūtų ir neįvairuotų į kokią duobę ar marmalynę, į kokį katmėšlį, tarpas nuo tarpo pasilenkęs apsidairydavo per šakumą, o kai šitaip ėjęs pavargo, tai kelis sykius stabtelėjo pailsėti.
Vakare išėjo pasivaikščioti palei upę. Iš tos pusės, kur ėjo, pro plikus juodalksnių kamienus ir šakų sausgysles ėmė rodytis mėnulis. Pagalvojo, kad jiedu tiktai du šioje vietoje. (Lyg mėnulis irgi būtų čia!) Pats savęs tyliai klausė, kodėl, kai užeina nerimas, visada patraukia pievoje sumintu taku į šiaurės rytus, ten, kur prasideda upės ištakos. Stabteli ties posūkiais, kartais nueina taku tiesiai, o kartais kėblina pačiu upės krantu, žemu tose vietose, išrausiotu kurmių, gal kokių žiurkių, gal bebrų išvingiuotu siauromis ir plačiomis šliūžėmis. Kėblina lyg kokiu apsilaupiusiu dubens pakraščiu. Tenai, kur upė daro vingį, vanduo pakraščiuose sūkuriuoja, gremžia ir gremžia smėlį, maišo ir maišo duburių dugnus… Kaži kokios šiurpios galios turi vandens gylis - ten, kur jo sluoksnis plonytis, perregimas iki gelsvo dugno, gali žiūrėti kiek nori, jokių pajautų, o sustoji ties gelme, įsižiūri - ir suima šiurpas: tavo žodžiai, tavo kalba, pagalvoji, jeigu nusileistum tenai, gilumon, nebeturėtų jokios prasmės, jokios galios bendrauti. Tikrai žavu: viskas taip čia pat, už kelių metrų, poros sieksnių gylyje - ir tu beregint tenai pasidarytum kokio kelmo, kokio įmirkusio medgalio vertės. O gal ir tos neturėtum - nežinai, kuo tenai tave laikytų. Keista gelmės nežinomybė ir trauka. Čia, paviršiuje, nors ir vienas būtum, galėtum išgirsti bent savo balsą, jei ko nors pabūgęs riktelėtum, jį atkartotų laukymės, medžiai, jį kas nors išgirstų, kas tuo metu būtų paviršiuje. tolimiausiame paviršiuje, tolimiausioje plynėje. Dabar tolimiausioje plynėje, celofaninėje plynėje - abejingas, bet gal kaip tik dėl to ir mielas pilnaveidis mėnulis. Ne, ne abejingas, o tolerantiškas, visada vienodai atsainus, nesikišantis į tavo gyvenimą.
Tai skaudžiai ir baugiai pajutęs, traukė taku toliau, nepriartėdamas prie upės posūkių. Vienoje vietoje, vos tiktai spėjo kelias dešimtis žingsnių pasukti iš tako - akį patraukė mėnesienoj sublizgęs žilvičio krūmas - buvo išgąsdintas: kažkas captelėjo už kojos, ėmė veržti ir tvirtai laikė. Tikriausiai riktelėjo, nes kaži kas suriko ir anoj upės pusėj, prie skardžio, kurio papėdėje augo seni apsamanoję ąžuolai vėju nurautomis šakomis, tiksliau sakant - be šakų, nes jas nurovė vejai. Toje vietoje mėnulis kaip skis nebuvo nė kiek užstotas, nes didieji medžiai liko tolėliau, užtat apsiraminęs ir įsidrąsinęs pažiūrėti apačion, į tą plėšrūną žvėrį, į tą apžiojusį jo koją, pamatė, kad iš tikrųjų ją apžiojo paprasčiausia kilpa, tiesiog ji smaugė jo nudėvėtą batą iš įsiūčio, kad ne tas, kam ji buvo pritaikyta, pakliuvo. Išlaisvinęs koją išlaisvino ir žilvitį nuo kilpos, atmazgęs ją nusviedė į krūmus.
Grįžtant priekyje ėjo, taip trupučiuką iš šono, lyg slapstydamasis, šešėlis - ilgesnis už žmogų. Kai sugrįžo, vidurnaktį, mėnulis ėmė smeigti savo drungna šviesa šį paviršinį gyvenimą kiaurai, nes jam pavyko užsikaburkštinti aukštai, o medžiai dar lapų neturėjo. Jau neturėjo. Išvėsęs oras buvo skaidrus, tad šaltadrungnė mėnulio šviesa prasiskverbė lengvai, lindo pro langų užuolaidas, mėčiojo išskydusius daiktų šešėlius.
Snūduriuodamas jis ėmė galvoti, kad ne tik daiktų, o ir minčių. Tai įdomu: mintys ėmė skleisti šešėlius, ir poaiškius, mėnulinius. Minčių nuotrupomis pastatyta gelsva palapinė labai netiko prie vaikystės miško, ką ten prie miško, prie nieko ji netiko, nes anais laikais jo krašte jokių palapinių niekas nematė, nebent tiktai kokią plasč-palatką. Taigi - geltoji palapinė prie nieko arba prie visko netiko. Bet jis ją pasistatė, taip įtempė palapinės nugarkaulį, kad ant jo sutūpusios didelės juodos varnos negalėjo nė kiek įlenkti, nors stengėsi, kraipydamos uodegas sūpavosi kaip pasiutusios.
Prie trobos, prie tvorelės, už kurios taip aitriai kvepia diemedžiai, riogso virve apraišiotas brolio dviratis. Pasidaro kaži ko baugu. Ko? Kad pargrįžęs neras savo palapinės? Ir kad palapinėje nebus, ko amžiais nebuvo: to iš proto varančio gražaus veido, tos tobulybės, tos, kuri undinė, kurios uodega anoje gelmėje, ne paviršiniame, o gylio gyvenime.
Atsigręžia kiek nusigandęs: tebėra, tik labai labai nutūpta misinginių paukščių. Ką tai galėtų reikšti? - ateina kaži kokia sapnuojanti mintis, ir taip pat sapno mintis atsako: tai nereiškia nieko, visiškai nieko. Ačiū Dievui - rąžydamasis išeina brolis dryžuotais marškiniais, nė kiek nenustemba, gali pagalvoti, kad kiekvieną rytą pas jį kas nors ateina iš geltonos palapinės.
- Žinau! - Pala. Tuoj užlipsiu ant aukšto. - Jei ką darai, tai žmoniškai įsidėmėk! Neprisimena jokio testamento, bet visiškai neturi ir noro ką nors aiškintis. Brolis ramiausiai pasistoja ant kopėčių, labai stambus jo užpakalis, aptemptas išaugtinių kelnių, kyla į viršų.
- Pala! Kad tave!.. Labai labai reikia skubėti, ardo palapinę, čia tokie skanūs moteriški ir žuviški kvapai, Romos istoriją išvėpusi snapą nusineša lyg bjaurybė didelė juoda varna, palapinė jau sulankstyta, suklostyta… O! Visai ji panaši į Romos istoriją! - bet dabar atsiranda didesnė bėda: o kur dingo jo gražutis mažas katinėlis? Tai juk katinėlis buvo palapinėj, jį paliko eidamas ieškoti Graikijos istorijos, jis tiktai troško, kad palapinėj būtų undinė, tik ilgėjosi… Visai baisu. Laksto po lauką, rausia žemę, kur stovėjo palapinė, mėnesienos mintis liepia ieškoti gylyje, gelmėj, bet kad čia nėra upės.
- Ar tokio dryžuoto? - Nežinau kokio! - Nematėm. - Palauk, - sako jam motina. - Tu nemokėsi, tu viską sugadinsi.. Aš pati. Mačiau, tenai yra tavo katinėlis. Eisiu ir paimsiu. Motina atsargiai praveria šiltnamio duris ar vartus - kaip jie vadinasi? Bet juk toji, kurią žinda, gyvatė! - pagalvoja jisai mėnulio sapno mintim, o motina jau tykiai tykiai taikosi paimti jo katinėlį - capt už nugaros ir išneša.
- O tu žinai, sūnau, o žinai, kas ten tysojo, toji, kurią jis žindo? Puma! O tu žinai, o tu žinai, kas viskas tas yra? - miaukteli rąžydamasis katinėlis.
Pjaunasi kambaryje daiktų šešėliai, nes šviesa sklinda iš aukštai, iš viršaus, prasiskverbė ji pro visus langus, gal ir sienas. Sidabrinis beržas taip įsilinguoja nuo vėjo ar nuo kaži ko, kad tarpais pasilenkia prie namo stogo ir jį glamonėja belapėmis šakomis, glamonėja ir bučiuoja. Kaži kas kelis sykius trinkteli į langą - gal iš tikrųjų nori perspėti, nuo ko nors atitraukti - trinkteli labai stipriai, net baisoka: stiklas juk ne guminis. Tikriausiai kas nors nemiega, kam nors pasidarė negerai, atėjo šauktis pagalbos, ieško užuojautos, reikia pratraukti užuolaidą ir pažiūrėti. Nieko nėra. Visai nieko. Nieko nėra ir mėnulio nutviekstoje sieloje, tiktai bjauri sumaištis. Visai nieko nėra. Baisu, negilinkim šito supratimo, negilinkim. Nuvirsta patalan, bet ir vėl reikia greitai keltis, nes dabar trinkteli į kitą langą. Kaip padaryti, kad būtų tiktai vienas langas? Kaip padaryti, kad būtų tiktai vienas langas - ...
Juozas Aputis - meistras, gebantis atskleisti žmogaus vidinį pasaulį
Juozas Aputis, gimęs 1936 m. birželio 8 d., yra vienas ryškiausių lietuvių prozininkų, kurio kūryba pelnė Nacionalinę premiją. Jo novelės, tarp kurių ir garsioji „Gegužė ant nulūžusio beržo“, pasižymi subtiliu psichologizmu, dvasinių problemų analize ir giliu laiko bei prigimties prieštaravimų nagrinėjimu. Nuo 1990 iki 1994 m. jis redagavo žurnalą „Metai“, o vėliau vertė žymiausių pasaulio rašytojų kūrinius.
Apučio prozai būdingas polinkis derinti vaizdus, siekiant atskleisti vidinį pasaulį, nuotaiką ir vaizduotę. Dažnai pasakojama pirmuoju asmeniu, kartais netgi atvirai sakant, kad veikėjas yra pats autorius. Tai suteikia kūriniams ypatingo nuoširdumo ir intymumo.
Vienas iš ryškiausių Apučio kūrybos motyvų - nuolat kartojama gimtųjų namų scena: tėvas, motina ir vaikas sėdi prie stalo. Ši scena simbolizuoja savęs atradimą, o jos praradimas gali reikšti savęs praradimą ar net mirtį.
Apučio veikėjai mėgsta apmąstyti gyvenimo prasmę, perkrėsti praeitį, nerimauti dėl egzistencijos klausimų. Žmogaus vertė matuojama etinėmis kategorijomis: meilė artimam, gerumas, užuojauta, moralinė atsakomybė, teisingumas.
Novelių aštrus konfliktas dažnai kyla tarp žmogiškumo, dvasinio tyrumo ir neapykantos, brutalumo. Autorius meistriškai peržengia erdvių ribas, palikdamas skaitytojui neištrinamas pamokas apie tikrumą ir žmogiškumą.
„Vieškelyje džipai“ - kelionė per laikus ir atmintį
Knygos „Vieškelyje džipai“ pavadinimas iškart sukelia asociacijas su skirtingais laikotarpiais ir kontrastais. „Vieškelis“ nuaidi kaip praeities reliktas, o „džipai“ - modernybės ženklas. Šis pavadinimas simboliškai jungia skirtingas epochas ir atspindi pagrindinę knygos temą - kelionę per laiką, atmintį ir savęs paieškas.
Knygą sudaro trys dalys: „Atverstinės novelės“, „Atminų novelės“ ir „Rudeninės novelės“. Pirmoji dalis apima laikotarpį nuo praėjusio karo iki dabartinių metų, derinant senas ir naujai parašytas noveles apie tuos pačius personažus, bet jau kitomis aplinkybėmis.
Pagrindinė pirmojo skyriaus tema - Lietuvos kaimas, jo prigimtinės vertybės ir inteligentų karta. Novelės „Prisiminimai prie nematomos jūros“, „Horizonte bėga šernai“ ir „Skraidančios obelys“ žavi vidiniu kalbėjimu, sąmonės srautu ir asociatyviniu grįžimu į praeitį.
Antroji dalis, „Atminų novelės“, nagrinėja pokario metus, rezistenciją ir kolektyvizacijos pradžią. Aputis randa savitą raiškos formą, atkreipdamas dėmesį į konkretaus žmogaus patirtį. Ypač įsimintinas triptikas „Ateina!“, perteikiantis baimę, nerimą ir nežinomybę.
Trečioji dalis, „Rudeninės novelės“, apibūdina dabartinį laikotarpį, kuriame susipina komiški ir tragiški momentai. Neįprasti pasakotojai - katinai, varnos, netgi kojos - suteikia novelėms ypatingo žavesio ir leidžia pažvelgti į pasaulį iš kitokios perspektyvos.
„Vieškelyje džipai“ - tai ne tik novelių rinkinys, bet ir vientisas pasakojimas, jungiantis skirtingas temas, personažus ir laikus. Tai knyga, kuri priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę, vertybes ir žmogiškumą.
Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus #44 Pokalbis su Vanda Statkevičiene
Knyga yra puiki dovana gero teksto mėgėjui, pasiilgusiam darnos, klasikos ir subtilaus psichologizmo. Ji skatina skaitytoją pažvelgti į save ir pasaulį kitu kampu, atrasti naujas prasmes ir vertybes.
Juozas Aputis meistriškai kuria detalaus psichologinio realizmo paveikslus iš niuansų, gestų, nuojautų ir kasdieniškiausių detalių. Jo proza - tai ne tik pasakojimas apie įvykius, bet ir apie minčių, sapnų ir jausmų pasaulį.
„Vieškelyje džipai“ - tai knyga, kuri lieka atmintyje ilgam, kviesdama skaitytoją į nuolatinį dialogą su pačiu savimi ir su pasauliu.
tags: #juozas #aputis #vieskelyje #dzipai