Senais senais laikais, kai dar pildydavosi visi žmonių norai, gyveno karalius. Visos jo dukterys buvo labai gražios, bet jauniausioji tokia graži, kad net saulė, tiek jau visko regėjusi, ir toji kiekvieną kartą stebėjosi, žvelgdama jai į veidą. Netoli karaliaus rūmų augo didelė tamsi giria, o toje girioje po sena liepa buvo šulinys. Karštomis dienomis karalaitė nueidavo į girią ir ten sėdėdavo ant vėsaus šulinio rentinio, o kai nusibosdavo sėdėti, pasiimdavo aukso kamuoliuką, mėtydavo į viršų ir gaudydavo. Bet kartą atsitiko, kad aukso kamuolys neįkrito karalaitei į iškeltą rankutę, pralėkė pro šalį, puptelėjo ant žemės ir rieda tiesiai į vandenį. Karalaitė žiūri, akių nuo jo nenuleidžia, bet tas ridu ridu - ir pradingo šulinyje, o šulinys buvo toks gilus, toks gilus, kad ir dugno nematyti. Karalaitė pravirko, verkė verkė ir niekaip nusiraminti negalėjo.
- Kas gi tau, karalaite? - Neverk ir nusiramink, - atsakė varlė, - aš galiu tau padėti. Taip ji tik sakė, o širdyje galvojo: „Ką čia ta kvaila varlė plepa?“ Išgirdusi tokį pažadą, varlė tik niurkt panėrė galvą, nusileido į šulinio dugną, o po valandėlės vėl išniro iš vandens, apžiojusi aukso kamuolį, paskui priplaukė prie kranto ir numetė į žolę.
Kitą dieną susėdo karalaitė su karaliumi ir dvariškiais prie pietų stalo ir valgo iš savo aukso lėkštelės. Karalaitė nubėgo pažiūrėti, kas ten galėtų būti. Atidaro duris, ogi žiūri - už durų varlė betupinti. Greitai trinkt užtrenkė duris, vėl atsisėdo prie stalo, ir taip baugu, taip baisu jai pasidarė.
- Ko taip išsigandai, dukrele? - Ak, tėveli, kai vakar aš sėdėjau girioje prie šulinio ir žaidžiau, įkrito į vandenį mano aukso kamuolys. Aš labai gailiai verkiau, ir varlė jį man iš vandens ištraukė, o kad ji taip prisispyrusi reikalavo, tai aš prižadėjau priimti ją į drauges, bet nepamaniau, kad ji išsiropš iš savo šulinio. - Ką prižadėjai, tą reikia ištesėti.
Karalaitė nuėjo ir atidarė. Iš pradžių karalaitė dar nesiryžo, bet galų gale, karaliaus paliepta, pakėlė. Varlė skaniai šveitė, o karalaitė ir kąsnio nuryti negalėjo. Karalaitė - į ašaras, baisu jai šaltos varlės, bijo prie jos net prisiliesti, o čia toji dar taikosi gulti į jos gražią, švarią lovelę. Tada karalaitė paėmė dviem pirštais varlę, nunešė į savo kambarėlį ir patupdė į kampą. Bet kai varlė nukrito ant žemės, buvo jau nebe varlė, o karalaitis gražiomis, maloniomis akimis. Tėvo valia jis tapo jos mielu draugu ir vyru. Dabar jis apsakė, kad buvęs piktos raganos užkerėtas, ir niekas kitas negalėjęs jo iš šulinio išvaduoti, tik ji viena, ir kad rytoj jie kartu išvažiuosią į jo karalystę.
Kai piktoji ragana pavertė karalaitį į varlę, ištikimasis Henrikas taip nusiminė, kad apkaldino savo širdį trim geležiniais lankais, kad ji neplyštų iš skausmo ir liūdesio. Dabar karieta turėjo parvežti jaunąjį karalių į jo karalystę. Ištikimasis Henrikas įsodino jaunuosius į karietą, o pats vėl atsistojo užpakaly ir negalėjo atsidžiaugti, kad jo ponas išsivadavo iš piktų burtų. Galiuką pavažiavus, karalaitis išgirdo, kaip užpakaly kažkas triokštelėjo, lyg būtų kas lūžę.
Kas teisybė, tai teisybė, ir nusipirko jos puodynėlę taukų. Tačiau neišmanė, kur ją padėti. - Saugesnės vietos kaip bažnyčia aš nežinau, iš ten niekas nedrįs nė menkiausio daiktelio paimti. Taip ir padarė - padėjo puodynėlę į saugią vietą.
- Žinai, ką aš tau norėjau pasakyti, pelyte, kviečia mane pusseserė į kūmas, susilaukė sūnaitėlio, tokio rudmargio, prašo, kad pabūčiau krikšto močia. Bet visa, ką katė kalbėjo, buvo neteisybė - nei ji pusseserės turėjo, nei kas į kūmas ją kvietė. Išėjo iš namų ir - tiesiai į bažnyčią. Pritykino prie puodynėlės ir nulaižė visą paviršiuką. Paskui pasivaikščiojo miesto stogais, pasižvalgė, galiausiai išsitiesė prieš saulutę ir, prisimindama taukų puodynėlę, vis šluostėsi letenėle sau ūsus. - Paviršiukas? - sušuko pelė. - Čia dabar! Koks keistas ir negirdėtas vardas! Neilgai trukus katė vėl užsigeidė taukais pasmaguriauti. Geroji pelytė sutiko, o katė nusliūkino palei miesto sieną į bažnyčią ir išėdė taukų puodynėlę ligi pusės. - Ligpusiukas! Na jau, na jau! - Visa, kas gera, būna po tris kartus, - sako ji pelei. - Žinai, mane vėl kviečia į kūmas, vaikelis visai juodas, tik letenėlės baltos, daugiau nė vieno balto plaukelio visame kailyje, toks dalykas pasitaiko tik sykį per dvejus metus. - Paviršiukas! Ligpusiukas! - atsakė pelė. - Na ir keistumas tų vardų! Kol katės nebuvo namie, pelė apsikuopė, apsitvarkė, o smaližė katė tuo laiku išlaižė visus taukus ligi pat dugno. „Kai viskas sušveista, tada jau gali ramiai gyventi“, - tarė ji sau ir tik išnaktomis sugrįžo namo, soti ir išpampusi. - Ligdugniukas! - sušuko pelė. - Tai jau visai įtartinas vardas. Niekada dar nesu mačiusi tokio nė vienoje knygoje. Ligdugniukas! - Aha, - tarė pelė, - dabar aš matau, kaip čia yra. Viskas aišku. Tai štai kokia tu man draugė! Išėdei visus taukus bekūmaudama.
Vieno didelio miško pakrašty gyveno medkirtys su pačia ir turėjo tik vieną vienintelį vaiką - trejų metukų mergaitę. Vieną rytą medkirtys susirūpinęs išėjo į mišką savo darbo dirbti. - Aš esu Mergelė Marija, Kūdikėlio Jėzaus Motina. Medkirtys paklausė, atnešė mergaitę ir atidavė Marijai, o ta pasiėmė ją į dangų. Mergaitei ten nieko netrūko: valgė pyragaičius, gėrė saldų pieną, vilkėjo aukso drabužėliais ir žaidė su angeliukais.
Mergaitė pažadėjo klausyti ir, kai tik Marija iškeliavo, tuoj pradėjo apžiūrinėti dangaus karalystės kambarius, kasdien atidarydavo vienas duris ir taip apžiūrėjo dvylika kambarių. Kiekviename jų sėdėjo apaštalas, apsuptas didžiulio spindesio, ir mergaitė džiaugėsi visa ta prabanga ir grožybe, džiaugėsi kartu su ja ir visur ją lydintys angeliukai. - Oi, ne, ne, - draudė angeliukai, - tai būtų nuodėmė. Mergaitė nutylėjo, bet pagunda širdyje nenurimo, graužė ir graužė, vis nedavė ramybės. Susiieškojo raktelį, o kai jis jau buvo rankoje, įkišo į spyną ir įkišusi pasuko. Durys tik vyrst atsidarė, ir mergaitė išvydo ten sėdinčią Švenčiausiąją Trejybę, visą žėrinčią ir spinduliuojančią. Kurį laiką ji stovėjo ir nustebusi viską apžiūrinėjo, paskui vos vos prisilietė pirštu prie to spindesio, ir pirštas bemat apsitraukė auksu. Staiga ją pagavo baisi baimė, trinkt užtrenkė duris ir nubėgo. Neilgai trukus sugrįžo iš savo kelionės Marija. Pasišaukė mergaitę ir paprašė grąžinti dangaus raktus. Marija pridėjo ranką jai prie krūtinės, pajuto, kaip spurda ir blaškosi jos širdis, ir suprato, kad mergaitė sulaužė priesaką ir atidarė duris.
Ir sulig tais žodžiais mergaitė grimzdo nugrimzdo į kietą miegą, o kai pabudo, žiūri - begulinti žemėje, vidur neįžengiamos tankynės. Norėjo sušukti, bet negalėjo žado atgauti. Toje glūdumoje augo senas išdubęs medis, jo drevė ir tapo mergaitei prieglobsčiu. Čia ji įlįsdavo ir užmigdavo, kai ateidavo vakaras, čia slėpdavosi, kai siausdavo audros ir lietūs. Bet tai buvo varganos dienos, ir kai prisimindavo, kaip gražiai gyveno danguje, ir kaip su ja žaisdavo angeliukai, tuoj apsipildavo graudžiomis ašaromis. Mito vien tik šaknelėmis ir miško uogomis, jas rankiodavo, kol tik galėdavo. Rudenį prisinešdavo į savo drevę prikritusių riešutų ir lapų, riešutais žiemą palaikydavo gyvastį, o kai užeidavo pūgos ir speigai, įsirausdavo kaip žvėriūkštis į lapus ir šitaip gindavosi nuo šalčio. Neilgai tvėrę suplyšo jos drabužiai ir pamažu nulakstė nuo kūno. Kai tik saulutė vėl pradėdavo šildyti žemę, ji išlįsdavo iš savo išdubos, atsisėsdavo po medžiu, ir ilgi plaukai uždengdavo ją iš visų pusių lyg koks apsiaustas.
Vieną kartą, kai medžiai vėl gražiai sužaliavo, miške medžiojo tos šalies karalius ir vijosi stirną, bet toji ėmė ir įbėgo į brūzgynus, augančius aplink miško laukymę. Karalius nusėdo nuo žirgo ir ėmė kalaviju skintis kelią per krūmus. Kai galų gale prasibrovė, žiūri - po medžiu sėdi nuostabaus grožio mergaitė, nuo galvos ligi kojų apsiklėtusi aukso plaukais. Karalius stovėjo be žado ir akių nuo jos atitraukti negalėjo. - Kas tu tokia? Tačiau mergaitė nieko neatsakė, nes negalėjo burnos praverti. Mergaitė tik linktelėjo galvą. Karalius paėmė ją ant rankų, užsisodino ant žirgo ir išjojo su ja namo. Sugrįžęs į karaliaus rūmus, liepė aprengti gražiais rūbais ir apipylė visokiausiomis gėrybėmis.
Praėjo maždaug metai, ir karalienė pagimdė sūnų. Kitą rytą, neradę kūdikio, dvariškiai ėmė šnabždėtis, kad karalienė esanti žmogėdra ir nužudžiusi savo tikrą vaiką. Po metų karalienė vėl pagimdė sūnų. Tada Marija paėmė kūdikį jai iš rankų ir nusinešė į dangų. Rytą, kai vėl buvo pasigesta kūdikio, žmonės visa burna ėmė šnekėti, kad karalienė jį suėdusi, ir karaliaus patarėjai pareikalavo traukti ją į teismą. Kitais metais karalienė pagimdė gražią dukrytę. Ji paėmė karalienę už rankos, nusivedė į dangų ir parodė abu jos vyresniuosius vaikus, jie žaidė su žemės rutuliu ir šypsojosi į ją žiūrėdami. - Ar tavo širdis dar neatsileido? Šį kartą karalius jau nebegalėjo prieštarauti savo patarėjams, ir teko karalienei stoti į teismą, o kad ji negalėjo kalbėti ir pasiteisinti, tai buvo pripažinta kalta ir nuteista sudeginti. Ir buvo sukrautas laužas. Ir tučtuojau iš dangaus prapliupo lietus, užgesino liepsnas, virš galvos sutvisko šviesa, ir žemėn nužengė Mergelė Marija su abiem jos sūneliais prie šalies ir naujagime dukrele ant rankų.
Turėjo tėvas du sūnus, vyresnysis buvo gudrus ir sumanus, - ką paima, tą padaro, o jaunėlis - kvaišelis, nieko neišmanė, nieko negalėjai jo išmokyti. Kai tik koks reikalas ar darbas - vis vyresniajam, vis jam. Mat bijojo.
- Visi tik ir gąsčiojasi: „Oi, kaip baisu! Oi, kaip baisu!“ O man nebaisu. - Klausyk, sūnau, gana tau kampe tupėti. Esi jau nebemažas, vyras iš stuomens ir iš liemens, laikas būtų ir tau ko nors pramokti, kad galėtum pats sau duoną pelnyti. Vyresnysis, tai girdėdamas, nusijuokė ir pagalvojo sau: „Dievulėliau, na ir kvailumas to mano brolio!“ Po kiek laiko užėjo pas juos į namus zakristijonas. - Jeigu tik tiek, tai šito jis gali pas mane išmokti. Tėvas sutiko. Priėmė zakristijonas bernioką į savo namus ir pristatė varpais skambinti.
Po kelių dienų prižadino apie vidurnaktį, liepia keltis, lipti į varpinę ir skambinti. „Dabar tu sužinosi, kas yra baimė“, - pagalvojo zakristijonas ir pirma pats slapčia įslinko į varpinę. Bet zakristijonas stovi ir nejuda iš vietos, kad berniokas pamanytų, jog pasirodė vaiduoklis. - Ko tau čia reikia? „Na jau, na jau, ims mat ir nutrenks“, - pagalvojo sau zakristijonas, bet sakyti nieko nesakė - stovėjo kaip stulpas, ir tiek. Berniokas šūktelėjo jam trečiąsyk, bet kai ir vėl nieko neišgirdo, įsibėgėjo ir kad stums vaiduoklį, tas ir nudardėjo laiptais žemyn - nusirito per dešimt pakopų ir sudribo kampe. O berniokas paskambino varpais, sugrįžo namo, netaręs nė žodžio, atsigulė į lovą ir pučia į akį. Zakristijono pati laukė laukė savo vyro, o jo vis nėra ir nėra. - Ar nežinai, kur mano vyras? - Nežinau, - atsakė berniokas, - stovėjo ten kažkas ant laiptų priešais varpinės angą, bet kad nieko man neatsakė ir nenorėjo iš ten trauktis, tai palaikiau jį kokiu nevidonu ir nudardinau laiptais. Zakristijono pati nubėgo į varpinę ir rado ten vyrą, - gulintį ir vaitojantį - koją mat nusilaužęs. - Tai pridarė, tai pridarė tas tavo vaikas! - šaukė ji. - Nustūmė nuo laiptų mano vyrą ir nulaužė jam koją. - Bijok Dievo, vaike! Kokias čia dabar eibes išdarinėji! - Tu tik paklausyk, tėve, - atsakė sūnus, - aš čia visai nekaltas. - Ak, - tarė tėvas, - man su tavim vienos bėdos. - Mokykis, ko tik nori, - tarė tėvas, - man vis tiek. - Gerai, tėve, tegu bus, kaip tu nori. - O kad suimtų mane baimė!
Va, antai stovi medis, kur septynetas su virvininko dukteria vestuves kėlė, o dabar skraidyti mokosi. Nuėjo berniokas prie kartuvių, atsisėdo po jomis ir laukia, kol ateis vakaras. O kad pasidarė šalta, tai susikūrė ugnį. Tačiau apie vidurnaktį pakilo toks žvarbus vėjas, kad ir ugnis nevaliojo jo sušildyti. Matydamas, kaip vėjas sūpuoja pakaruoklius, ir jie trankosi kits į kitą, berniokas pagalvojo: „Tau čia apačioj prie ugnies šalta, o koks turi būti šaltis tiems, kur ten aukštai kadaruoja.“ Ir kad buvo geros širdies, tai pasistatė kopėčias, užlipo viršun, atrišo vieną po kito ir visus septynis nukėlė žemėn. Paskui pakurstė ugnį, įpūtė ir susodino visus aplinkui, kad sušiltų. Tačiau pakaruokliai sėdėjo ir nekrutėjo, o ugnis jau persimetė į jų drabužius. Bet negyvėliai negirdi, tyli ir nepaiso, kad dega jų skarmalai. Ir vieną po kito visus vėl sukabino į kartuves. Paskui atsisėdo prie ugnies ir užmigo.
- Ne, - atsakė vaikinas, - iš kur aš žinosiu? O berniokas taip pat patraukė savo keliais. - O kad suimtų mane baimė! Gerai, eina vaikinas su vežėju. Vakare prieina jie smuklę - čia pernakvos. - O kad suimtų mane baimė! Ir tol nedavė ramybės smuklininkui, kol tas nepapasakojo, jog netoliese esanti užburta pilis, kur ko jau ko, o baimės tai tikrai būtų galima išmokti, jeigu tik kas sutiktų ten tris naktis pernakvoti. Už tokio narsuolio karalius išleistų savo dukterį, o ji tokia graži, kad gražesnės merginos niekas pasaulyje nėra regėjęs; be to, pilyje slypį didžiuliai turtai, saugomi piktųjų dvasių, tada jie būtų atkerėti, ir koks nors vargšas galėtų tapti dideliu turtuoliu. Karalius liepė visus tuos daiktus dar dieną nunešti į pilį.
Apie vidurnaktį atsikėlė - pakurstys ugnį, kad geriau degtų. - Miau, miau! - Ak jūs, kvaišos! - sušuko jis. - Ko rėkiat? Ir vos tik ištarė tuos žodžius, padrykt prie jo dvi didžiulės, juodos katės, atsitūpė iš šalių ir įsistebeilijo savo baisiomis žėrinčiomis akimis. - Oho! - tarė jis. - Na ir ilgumėlis jūsų nagų! Užmušė kates ir išmetė lauk į vandenį. Tik spėjo tas dvi nugalabyti ir jau sėdosi atgal prie ugnies, ogi kad pasipils iš visų pašalių ir pakampių juodos katės ir juodi šunys su ugnimi žėrinčiomis grandinėmis ant kaklų, kad lenda, kad lenda, juo tolyn, juo daugyn, nėra kur nuo jų bedėtis. Dalis pabaisų spėjo pasitraukti į šalį, kitas paklojo vietoje ir išmetė į kūdrą. Paskui sugrįžo atgal, įpūtė ugnį ir atsisėdo šildytis. Šitaip besėdint pradėjo merktis akys ir marinti miegas. Lova kad pasileis lėkti, lyg būtų šešiais arkliais pakinkyta, per slenksčius, per laiptus, aukštyn, žemyn, ir staiga tik keberiokšt apvirto kojomis į viršų ir užgulė jį lyg koks kalnas.
Rytą atėjo karalius ir, kai pamatė jaunikaitį, gulintį ant žemės, pamanė, kad vaiduokliai jį nugalabijo, kad jis jau nebegyvas. - Netikėjau, - tarė, - kad pamatysiu tave gyvą. - Ne, - atsakė vaikinas, - viskas veltui. - Ei! - sušuko vaikinas. - O kur kita pusė? Žmogysta norėjo jį nustumti, bet vyrukas nepasidavė - nugrūdo tą žemėn ir vėl atsisėdo į savo vietą. Tada iš kamino pradėjo kristi dar daugiau tokių žmogystų - tik virsta, tik virsta viena po kitos. Atsinešė jos devynis žmogaus blauzdikaulius ir dvi kaukoles, sustatė ir ėmė žaisti kėgliais. Įsileido jis į žaidimą ir prakišo šiek tiek pinigų, bet kai išmušė dvyliktą, viskas pradingo. - Ne, kur ten, - atsakė vaikinas, - labai smagiai praleidau laiką. Vyrai padėjo karstą ant žemės, o vaikinas priėjo, nukėlė antvožą, žiūri - guli numirėlis....
