XX amžius dažnai yra vadinamas automobilių amžiumi. Būtent per šį šimtmetį buvo sukurti pirmieji didelio pasisekimo susilaukę automobiliai. Taip pat įvyko esminis pasikeitimas žmonių sąmonėje. Šiandien žmonės jau neįsivaizduoja, koks galėjo būti gyvenimas be automobilio. Be jų ne tik nebūtų, kaip greitai nusigauti iki kito miesto ar iki kitos šalies, bet ir negalėtume savo namuose turėti daugelio produktų. Tiesa, automobilių nebūtų, jei kartu su jais koja kojon neevoliucionuotų jų sudėtinės dalys. Vienas svarbiausių automobilių komponentų - padangos turėjo daug įtakos sparčiai mašinų evoliucijai.
Gumos vulkanizacija - kelias į tvirtesnes padangas
Norint papasakoti apie baltašonių padangų atsiradimą, reikėtų sugrįžti beveik pusantro šimto metų atgal ir pradėti mūsų istoriją nuo kelių garsių pavardžių, kurios tikrai yra žinomos kiekvienam auto-moto technikos vairuotojui. O tiksliau, reikėtų pradėti pasakojimą nuo specialios gumos rūšies, kurią 1839 metais atsitiktinai sukūrė išradėjas Charles Goodyear‘as. Šis ponas, kažkaip netyčia ant karštos viryklės numetęs gabalą kaučiuko, sumaišyto su siera, atrado gumos vulkanizacijos procesą. Mat prieš šį Goodyear‘o atradimą, tuometiniai gumos gaminiai buvo tiesiog nepatvarūs ir greitai netekdavo savo formos bei dalies vertingų savybių. Ko gero, nelabai būtų smagu avėti guminiais kaliošais, kurie nuo vasaros karščio ištižtų, o nuo žiemos speigo subyrėtų! Taigi, ši pono Goodyer‘o 1844 metais užpatentuota vulkanizuota gumos masė ir buvo naudojama padangų gamyboje. Tik tuometinės padangos nebuvo tokios, kokias dabar matome kasdieniame gyvenime. Jos daugiau priminė paprastų vežėčių ratų apkaustus, apmautus ne metalu, bet ištisinėmis gumos juostomis. Tokia „padangų“ gamybos technologija buvo naudojama iki tol, kol vienas galvotas vyrukas susiprato ant ratlankio pritvirtinti ne vientisą gumos juostą, bet guminę žarną. Ne tik ją pritvirtinti, bet dar į tą žarną pripūsti oro.
Pirmosios pneumatinės padangos - dviračiams ir karietoms
Pirmasis pneumatinės (pripučiamos) padangos patentas buvo užregistruotas 1846 metais škotų išradėjo Roberto Williamo Thomsono vardu. Deja, dėl gamybos proceso brangumo, šis išradimas tuo metu nebuvo įdiegtas į gyvenimą ir ilgainiui buvo pamirštas. Pamirštas, kol 1889 metais škotas John Boyd Dunlop sukūrė ir pagamino dviračiui skirtas pneumatines padangas, kurios puikiai pasiteisino realioje kasdienybėje. Netrukus, po dviračių atėjo eilė ir automobiliams. Ir jau 1895 metais prancūzai broliai Andre ir Edouard Michelin‘ai pirmieji panaudojo pneumatines padangas savo automobiliui, dalyvaudami Paryžiaus-Bordo lenktynėse.
Pneumatinę kamerinę padangą išrado ir 1846 patentavo R. W. Thomsonas. Jos kamera buvo pagaminta iš burių audinio ir impregnuota natūraliuoju kaučiuku, išorinis apvalkalas - iš odos. Padanga buvo skirta karietoms, bet praktiškai negaminta. Iš naujo pneumatinę padangą išrado Johnu Boydu Dunlopas (Škotija) 1888 pritaikęs ją vaikiškam triračiui. 1890 jis įsteigė dviračių padangų įmonę. Automobiliui pneumatines padangas 1895 pritaikė André Jules ir Édouardas Michelinai (Prancūzija), startavę Paryžiaus-Bordeaux automobilių lenktynėse. 1904 padangos sustiprintos kordu. 1906 pneumatinės padangos panaudotos lėktuvų važiuoklėms.
Baltašonių padangų istorija ir juodų padangų triumfas
Labai svarbus įvykis buvo užregistruotas maždaug 1912 metais (kituose šaltiniuose nurodomi 1910 m.). Ne tik svarbus, bet ir labai reikšmingas baltasienių padangų atsiradimo istorijoje bei jų panaudojime. Mat reikalas tas, kad maždaug iki šio įvykio, automobilių ir kitokios technikos padangos buvo ne juodos spalvos. Tik nemanykite, kad beveik prieš šimtą metų ir daugiau, baltos padangos buvo automobilio statuso išraiška ar mada. Ne! Baltos gumos padangos buvo tik natūralaus kaučiuko vulkanizavimo proceso išdava, kurio metu pagaminta padanga įgaudavo kaučiukmedžio dervos spalvą - baltą spalvą. Maždaug nuo 1912 metų, „B.F. Goodrich“ kompanijai padangų gamybos procese pradėjus naudoti cheminę medžiagą - techninę anglį, dar kitaip vadinamą „suodžiais“, padanga pakeitė savo spalvą. Ši medžiaga - juodos spalvos anglies cheminis junginys, panašus į tą, kurį dabar naudojame mūsų spausdintuvuose. Tiesa pasakius, išradimu šio įvykio negalėtume pavadinti, nes istoriniai faktai rodo, kad pirmąsias užuominas, apie suodžių įmaišymą į vulkanizuotą gumą, galima rasti dar devyniolikto amžiaus pabaigoje. O jau dvidešimtojo pradžioje, tiksliau - 1904 metais britas Sidney Charles Mote, dirbdamas Londone įsikūrusioje „India Rubber Company“ įmonėje, savo eksperimentais įrodė stiprinantį suodžių poveikį vulkanizuotai gumai. Beje, šią įmonę vėliau nupirko ta pati „B.F. Goodrich“.
Taigi, techninė anglis gumai suteikė daugiau elastingumo, tvirtumo, atsparumo šalutiniams fiziniams poveikiams bei trinčiai. O tai buvo be galo svarbu, įvertinus prastą tuometinių kelių būklę ir trumpą baltų padangų tarnavimo laiką. Kaip jau minėjau, „suodžiai“ buvo dirbtinė medžiaga ir jos gamyba buvo gana brangi, todėl taupumo sumetimais, pradžioje suodžius dėdavo ne į visą gumos masę, bet tik į padangos protektorių. Tai yra, į tą padangos dalį, kurį liesdavosi su kelio danga. Tokiu būdu pagamintos padangos apačia būdavo juoda, o šonai - balti. Tai va šitaip, visiškai savaime ir atsirado pirmosios baltašonės padangos. Dėl to jų ir pavadinimas lietuviškai turėtų skambėti ne „padangos baltu kraštu ar baltu bortu“ ar dar kaip kitaip, bet „baltašonės“ padangos. Taigi, prašyčiau jas taip ir vadinti.
Ilgainiui atpigus suodžių gamybai, šis pigmentas buvo dedamas jau ne tik į padangos protektorių, bet tolygiai į visą gumos masę ir taip pagaminta padanga pasidarė visa juoda. Priminsiu, kad tai buvo daroma, ne estetiniais sumetimais, bet dėl praktinio būtinumo. Taigi, atėjo laikas, kai juodosios “suodinos” padangos galutinai išstūmė baltašones. Ir maždaug nuo 1920-ųjų metų, beveik visų JAV gaminamų automobilių padangos jau buvo juodos, o baltašonės padangos pasidarė daugiau kaip prabangos atributas. Nors jos ir buvo žymiai brangesnės už juodas, bet buvo mažiau atsparios smūgiams, temperatūros pokyčiams ir svarbiausia - nebemadingos. Taip, taip, teisingai supratote.
Taigi, norint likti viršūnėje, reikėjo sugalvoti kažką naujo. Todėl baltoji padangų sienelė buvo tobulinama ir jau vėliau tapo baltos gumos juosta, kuri gamybos proceso metu buvo įlydoma į šoninę juodos padangos pusę. Baltosios juostos plotis, bėgant metams, tai didėjo, tai mažėjo. Jeigu 1925 metais padangos balto šono plotis svyravo maždaug 3,75 - 4,00 colio (9,52 - 10,16 cm), tai jau prieš pat II-ąjį pasaulinį karą - 1940 metais jo plotis buvo sumažėjęs iki 3 colių (7,62 cm). Iš dalies tai atsitiko dėl paties automobilio ratų mažėjimo. Nors ir didžioji dauguma tarpukario automobilių pro gamyklos vartus išvažiuodavo „apauti“ juodomis padangomis, prestižiniai ir prabangūs automobiliai buvo išimtis. Ir ne tik jie. Norint papuošti ar padabinti savo automobilį, baltašones padangas buvo galima papildomai užsisakyti jau pačioje gamykloje, arba pas bet kurį padangų pardavėją. Bet ilgai tai nesitęsė, nes užėjus II-ajam pasauliniam karui, prabanga ir grožis užleido vietą taupumui, praktiškumui ir masinei gamybai.
Bet kaip nebūtų keista, praėjus vos keliems metams po karo, baltašonės padangos ir vėl suspindo visu savo gražumu. Maždaug apie 1948-uosius, apvalėjant automobilių kėbulų formai, beveik kiekvienas JAV automobilis ir vėl puikavosi baltumu spindinčiais ratais. Iš juodomis, tradicinėmis padangomis „apautų“ automobilių liko tik specialiųjų tarnybų transportas ir rinkoje pigiausiai kainuojantys modeliai.
Jeigu kalbėtume apie tuometinės baltos juostos plotį padangoje, tai reikėtų konstatuoti, kad jis turėjo tendenciją mažėti ir svyravo maždaug nuo 3 colių (7,62 cm) iki 2.25 colių (5.71 cm). Kintant automobilių kėbulų dizainui, keitėsi ir baltašonės padangos. 1960 metais išnykus ovaliniam ir pradėjus dominuoti kampuotam automobilių stiliui, buvo pristatytos naujo tipo padangos. O nuo 1962 metų tokio stiliaus padangos buvo pradėtos gaminti masiškai ir baltos šoninės juostos palaipsniui pavirto tik į vieno colio (2,5 cm) pločio juostelę. Ir tai dar buvo ne pabaiga. Juostelės plotis buvo mažinamas tiek, kad apie 1970-uosius susitraukė vos ne iki batų raištelio storio ir vargu ją jau buvo galima įžiūrėti padangos kontūre. Gali būti, kad vien dėl šios priežasties, buvo pradėtos dėti dvi, o paskui net ir trys juosteles primenančios linijos. Beje, juostelių spalva irgi keitėsi. Pradedant nuo klasikinės baltos, jų spalva mainėsi į mėlyną, raudoną ir geltoną.
Tokio stiliaus baltašonės padangos dar buvo naudojamos maždaug iki 20-ojo amžiaus pabaigos, bet jau nebebuvo masiniu vartojimo produktu ar mada. Ir jau dabar, baltašonės padangos - didžiulė retenybė.
Šiuolaikinės padangos ir ateities technologijos
Nuo to laiko šios padangos tapo didžiule jėga visame pasaulyje. Padangos nuolatos tobulėja. Labai dažnai senovinės technikos parodose sulaukiu daugybės įvairiausių klausimų ir net jau paruoštų „teisingų“ bei „neklystančių“ atsakymų. Prisipažinsiu, tokie teiginiai ir šiaip pasvarstymai, kartais priverčia kitaip pažvelgti į seniai žinomus faktus. Ne tik pažvelgti, bet gal šiek tiek juos paneigti, ištaisyti ir netgi atrasti kažką naujo.
1947 metais B.F. Goodrich Company išrado padangas be vidinės kameros. Tokios padangos netrukus tapo rinkos standartu. Beje, ta pati kompanija „kalta“, kad visos padangos yra juodos, o ne baltos, nes tai jie sugalvojo 1910 metais į gumą dėti anglies atliekų, kad ši būtų tvirtesnė.
Gaminant padangas, sunaudojama daug vandens ir energijos, taip pat naftos produktų. Dalis padangų patenka į sąvartynus, kur tampa pavojingomis šiukšlėmis. Tačiau didžioji pasaulyje gaminamų padangų dalis yra perdirbama. Lietuvoje padangos perdirbamos dviejose įmonėse - „Akmenės cemente“ ir Šiaulių „Metaloide“. „Akmenės cemente“ padangos deginamos, jas maišant su anglimi. Šiauliuose padangos perdirbamos, o gautos gumos granulės naudojamos trinkelėms gaminti.
Didžiausią pasaulyje padangą galima pamatyti Detroite, nors ji buvo pagaminta Niujorke, prieš 1965-aisiais vykusią pasaulinę parodą.
Pastaruoju metu gamintojai pristato padangas, kurių nereikia pripūsti. Štai „Bridgestone“ kompanija pristatė padangas, pavadintas „Air-Free Concept”. Jos pagamintos iš termoplastinės gumos. Kol kas tokias padangas galima montuoti nedideliuose automobiliuose. Kompanija „Michelin“ pristatė beores pakrovėjams skirtas padangas „12N16.5 X-Tweel SSL”. Jas sudaro elastingi strypai ir metalinis dviejų sluoksnių išorinis ratlankis. Tokia konstrukcija suteikia galimybę padangai išlaikyti beveik dviejų tonų apkrovą.
Lėktuvams skirtos padangos pripildomos azoto arba helio. Skrendant pasikeitęs oro slėgis pažeistų padangas, jei jos būtų pripildytos oro. Maždaug 20 proc. degalų sunaudojama tolygiai ratų eigai užtikrinti. Sprendimą šiai problemai spręsti atrado „Michelin“ kompanija 1992-aisiais. Į kaučiuko mišinį prieš gamindami padangas jie pradėjo dėti silicio dioksido. Jos sukurtos naudojant bioizopreno (sintetinės gumos) technologiją, kuri suteikia galimybę sintetinio kaučuko gamybos procese pakeisti įprastą izopreną, gaunamą iš naftos produktų.
Nors bėgant metams baltašonės padangos beveik išnyko, tačiau jos vis dar gaminamos ir dabar! Žinoma, nuvykę į automobilių aptarnavimo centrą, jų ten nerasite, bet nesunkiai galėsite ten jas užsisakyti. Kita galimybė - pačiam užsisakyti internetu. Rekomenduočiau internetinę svetainę cokertire.com vien todėl, kad joje yra didžiausias padangų pasirinkimas ir pagal automobilio pagaminimo metus, ir pagal jų ratų dydį. Ir tai būtų ne vieninteliai kriterijai, kurie lemia baltašonių padangų kokybę bei kainą. Dar reikėtų pasirinkti baltos juostos plotį, padangos rūšį (radialinę ar diagonalinę), vienpusį ar dvipusį baltą šoną, protektoriaus raštą ir pagaliau - gamintoją.
