Lietuvių liaudies patarlė „Moki žodį - žinai kelią“ atspindi gilią tiesą: žodžiai yra tarsi elementariosios dalelės, iš kurių formuojasi tautos savastis, jos tapatumo visata. Būtent todėl žodynai ir jų kūrimo istorija yra tokie svarbūs. Mokslo sritis, nagrinėjanti, kaip sudaryti žodynai ir kaip jais naudotis, vadinama leksikografija.
Leksikografas, sudarydamas žodyną, turi apsispręsti, kokį žodyną rašys - vienakalbį ar dvikalbį, taip pat numatyti, kas bus žodyno vartotojai. Nagrinėjami leksikografiniai metodai, žodynuose pateikiama leksika bei žodynų chronologija.
Europos leksikografijos istorija yra ilga ir sudėtinga. Žodynai atsirado Europoje iš graikų raštijos, kai reikėjo paaiškinti kai kuriuos senovinius dalykus klasikinėje literatūroje. Vėliau, naujaisiais laikais, buvo leidžiami romėnų literatūros autorių žodynai, o šviečiamojoje epochoje pradėta leisti lotynų kalbos žodynus su tautinėmis kalbomis, o paskui - ir tautinių kalbų žodynus su lotynų kalba arba su kitomis kalbomis. Lietuvių žodynai gražiai įsirašo į šią chronologinę Europos leksikografijos raidą.
Nors lietuvių kalbos žodynai išsamumu neprilygsta didžiųjų kalbų žodynams, jie mums labai svarbūs, nes parodo filologinės leksikografinės minties raidą per kelis šimtmečius. Žodynai yra svarbūs informacijos šaltiniai, padedantys susirasti tinkamą žodį ar frazę. Kita vertus, jie padeda bendrauti, pateikdami būtiniausius gimtosios arba svetimosios kalbos žodžius ir suvienodina kalbą.
Sakoma, kad geriausiai kalbą reprezentuoja gramatikos ir žodynai. Gramatika yra kalbos sistemos dalys, o žodynai - leksika. Žodynas gana atspindi to meto žmonių kalbą, todėl leksikografija yra visuomenei, jaunimui ir mokslui labai reikalinga kalbotyros dalis. Lietuvių leksikografija yra to paties amžiaus, kaip ir daugelis Europos kalbų žodynų - XVII amžiuje pasirodė žodynai latvių, vengrų ir estų kalbomis.
Mažosios Lietuvos indėlis į lietuvių leksikografiją
Mažoji Lietuva yra itin svarbi Lietuvos kultūros istorijai ir tautinės savimonės susiformavimui. XVII amžiuje joje nutiko tai, ką būtų galima pavadinti neįtikėtinu aplinkybių sutapimu. Šį kalbos istorijos detektyvą narpliojo ne vienas lietuvių istorikas bei kalbotyros specialistas.
Mažoji Lietuva, arba Prūsų Lietuva - kryžiuočių pavergta lietuvių tautos dalis, kurią 700 metų valdė vokiečiai. Terminas „Mažoji Lietuva“ žinomas jau XIII amžiuje. Gausiausią nevokiečių etninę grupę to meto kryžiuočių valstybėje sudarė būtent lietuviai. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių ordinas ėmė silpti. Esminį istorinį lūžį lėmė Reformacija. Jos lyderiai, kad būtų platinama naujoji tikyba, skatino vartoti liaudžiai suprantamą kalbą.
Didysis ordino magistras Albrechtas, 1525 metais priėmęs Liuterio tikėjimą, buvo prakeiktas popiežiaus, o Vokietijos imperatorius jį pasmerkė. Vokiečių kunigams buvo įsakyta Prūsijoje išmokti lietuviškai ir šia kalba sakyti pamokslus. Lietuviškai buvo skelbiami valdžios įsakai. Karaliaučiuje pirmoji spaustuvė pradėjo veikti XVI amžiaus viduryje, nes reformatoriai suprato spausdinto žodžio reikšmę idėjoms skleisti.
Iš Lietuvos atvyko žymūs Karaliaučiaus universiteto profesoriai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis. Nenuostabu, kad būtent Mažojoje Lietuvoje anksti susiformavo bendrinė rašomoji kalba. Šią kalbą aprašė Danielius Kleinas pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje.
„Žinome, kad paskutinis kryžiuočių ordino magistras Albrechtas priėmė naująjį Liuterio tikėjimą ir pasiskelbė pasaulietine valstybe - Prūsijos kunigaikštyste, kuri 1701 metais tapo Prūsijos karalyste. Lietuviai ten buvo tautinė mažuma ir protestantizmui plėsti reikėjo mokymo priemonių. Reikėjo gramatikų, žodynų, biblijos, kurią buvo išvertęs Jonas Bretkūnas, bet jam mirus liko tik rankraštis. Todėl kunigams, mokantiems lietuvių kalbą, 1639 metais buvo suformuotas uždavinys - parengti biblijos leidimą, parengti gramatiką, parengti sunkiausių ir dažniausių žodžių rinkinį, žodyną“, - pasakoja prof. Vytautas Gudavičius.
XVIII amžiuje Karaliaučiaus universitete buvo leidžiamos religinės protestantiškos knygos ir kartu lietuvių kalbos mokslo veikalai: Ruigio žodynas, Milkaus žodynas. Bet reikšmingiausias čia yra Jokūbo Brodovskio žodynas, kuris turi ne tik religinę leksiką, bet ir namų apyvokos žodžių, patarlių, priežodžių, mįslių ir pan. Šitas žodynas liko neišleistas. Džiaugiamės, kad dabar žodynas jau prieinamas.
Leksikografas ir etnografas J. Brodovskis per trisdešimt metų, artimai bendraudamas su liaudimi, parengė dviejų dalių lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną su gausia šnekamosios kalbos sinonimika ir smulkiosios tautosakos iliustracijomis. Mažojoje Lietuvoje tie žodynai buvo skirti vokiečių kalba kalbantiems kunigams, kad jie galėtų atlikti savo liturginę pareigą, kad galėtų bendrauti su parapijiečiais. Bet tie žodynai ilgainiui tapo lietuvių kalbos leksikos paminklais. Jie nebuvo skirti lietuvių kalbos mokslui. Lietuvių kalbos mokslo tada dar nebuvo, tik buvo pati pradžia. Dabartiniai žodynai yra mokslo šaltiniai.
Senųjų žodynų tyrimai ir jų reikšmė
V. Drotvinas kelis dešimtmečius tyrinėja senuosius dvikalbius žodynus. Jo dėmesį ilgainiui patraukė keli rankraštiniai Mažosios Lietuvos žodynai, kuriuos iš raudonarmiečių laužo išgelbėjo prof. Zigmas Zinkevičius.
„Į Lietuvą buvo parvežti trys žodynai. Tai - „Lexicon Lituanicum“, Brodovskio žodyno pirmoji dalis, vokiečių-lietuvių kalbų žodynas. Ilgai buvo kalbama, kad tuos žodynus reiktų išleisti. Buvo norima išleisti J. Brodovskio žodyną kaip sudėtingiausią, turiningiausią. Kai ryžausi šio darbo imtis, pradėjau nuo „Lexicon lituanicum“. Tai - anoniminis XVII a. pirmos pusės vokiečių-lietuvių kalbų žodynas, turintis 9000 vokiškų žodžių su lietuviškais atitikmenimis. Nėra jis leksikografiškai sudėtingas, neturi iliustracijų, bet yra pats seniausias leksikografijos paminklas“, - sako V. Drotvinas.
Ieškodamas medžiagos šiems žodynams, V. Drotvinas rado veikalą, kuris buvo laikomas dingusiu per Antrąjį pasaulinį karą. Tai - Mykolo Merlino traktatas „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“. „Tai - žodynas, o veikalas apie lietuvių kalbos padėtį Mažojoje Lietuvoje, ypač religinių raštų. Ten pažymėta, kad religiniai raštai smarkiai užteršti germanizmais, slavizmais, bet galima rasti tiems skoliniams lietuviškų atitikmenų iš liaudies kalbos. Užtat reikia rinkti šnekamąją kalbą, žiūrėti, kokios dainos, kokios mįslės, kokie priežodžiai. Tai šitą veikalą radau Lenkijoje, Gdansko bibliotekoje ir dabar mes jį išleidome kartu su kitais trimis XVIII a. pradžios Mažosios Lietuvos veikalais. Dabar mūsų filologinė mintis jau yra gerokai praturtėjusi“, - teigia V. Drotvinas.
Gumbinės kunigo M. Merlino veikalas apibendrino XVII a. pabaigos Mažosios Lietuvos rašomosios bažnytinės kalbos vartoseną ir parodė, kaip reiktų kalbą tvarkyti. Galima teigti, jog M. Merlinas padėjo išspręsti tarp kunigų kilusį ginčą. Jam pasisekė sumažinti atotrūkį tarp bažnytinių raštų ir šnekamosios kalbos. Reikalaudamas bažnytinių raštų kalbą padaryti aiškią ir suprantamą, jis paskatino lietuvių raštijos plėtrą. Traktato teiginius apie lietuvių kalbos tinkamumą pasaulietinės literatūros vertimams pirmasis pritaikė Jonas Šulcas „Ezopo pasakėčiose“ 1706 metais. Taigi pirmojo kalbos kultūros teoretiko M. Merlino darbai padėjo pamatus lietuvių kalbos raidai.
„Matome, kokie žodžiai kokiems daiktams įvardyti buvo naudojami XVII amžiuje. Tai - istorinės leksikologijos objektas. Pirmiausia, be abejo, buvo kuriama religinė leksika. Pavyzdžiui, į lietuvių kalbą verčiami nuodėmių arba sakramentų pavadinimai. Galime prisiminti vienoje laidoje jau minėtą filosofo Arūno Sverdiolo atliktą pranciškonų kunigo Jurgio Pabrėžos pamokslo apie nuodėmę analizę. Kunigas kūrė išsamius paaiškinimus, padėjusius parapijiečiams geriau suvokti nusižengimų esmę.“
Karaliaučiaus archyvai buvo išslapstyti keliose vietose ir vienoje bažnyčioje. Bet kas dar išliko, ir kur dabar yra saugoma arba laikoma, sunku pasakyti. Galbūt dalis tų dokumentų yra Rytų archyvuose, bet sunkiai prieinama. Kol kas per tą laikotarpį, išskyrus šitą, nieko naujo nerasta.
V. Drotvino ir kitų leksikografijos klasikų darbus tęsia naujoji mokslininkų karta. Atliekami Mažosios Lietuvos leksikografijos tyrinėjimai, analizuojamas Mažosios Lietuvos žodynų santykis su XVII a. Didžiojoje Lietuvoje išleistu jėzuitų kunigo K. Daukanto žodynu. Mokslininkai tikisi, kad dėl tokių pastangų geriau suvoksime leksikografijos paveldo reikšmę ir jo įtaką lietuvių kalbos vystymuisi.
„Džiaugiuosi, kad tie žodynai išliko. Kad jie čia išsaugomi, ir kad mokslo institucijos supranta jų reikšmę visuomenei. Džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie žodynų populiarinimo“, - sako V. Drotvinas.
Didžiojoje Lietuvoje XIX amžiaus pabaigoje prasidėjus tautiniam atgimimui, mažlietuvių bendrinė rašomoji kalba, daugiausia Jono Jablonskio pastangomis, paplito Didžiojoje Lietuvoje. Negana to, Mažosios Lietuvos gyventojų kalbą ėmė tyrinėti lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros specialistai, atradę joje pirmykštę kalbinę struktūrą.
Viena pirmųjų viktorinų Lietuvos televizijoje, kurios dalyviai, atsakydami į vedėjo kalbininko Arvydo Vidžiūno klausimus, turėjo puikiai išmanyti lietuvių kalbą ir jos istoriją, buvo pavadinta „Moki žodį - žinai kelią“. Ši viktorina, kaip ir patarlė, pabrėžia žodžio, kaip kelrodžio, svarbą.
Gegužės 25 dieną vyko viktorina „Moki žodį-žinai kelią“, kurios dalyviai - 2-4 klasių mokiniai. Viktorinos pradžioje visi pasisveikino, dar kartą prisiminė vieni kitų vardus ir susiskirstė į 2 komandas. Komandų „Mokslininkai“ ir „Proto bokštai“ dalyvių laukė nemažai užduočių: daugumą jų reikėjo atlikti per nustatytą laiką, dalyviams reikėjo atlikti tiek grupines, tiek individualias užduotis. Mokiniai nuveikė išties nemaža: ant lapo klijavo mįsles ir jų atsakymus, su pirmomis pateiktomis raidėmis galvojo žodžius (juos užrašė), atrinko korteles su priešingos reikšmės žodžiais, lape pateiktuose žodžių labirintuose surado ir apvedė žodžius, susijusius su vasaros atostogomis, sprendė kryžiažodžius, o viktorinai besibaigiant „užpildė” nupieštą tuščią lagaminą, kuriame „susidėjo“ daiktus, būtinus keliaujant į vasarą. Visi patyrė varžytuvių džiaugsmo, bet galiausiai nugalėjo draugystė.
