Automobilių tiuningas - tai ne tik galimybė pagerinti transporto priemonės našumą, bet ir išskirtinis būdas pabrėžti jo unikalų charakterį ir stilių.
Tinkamai atliktas derinimas gali ne tik padidinti automobilio estetinę vertę, bet ir išlaikyti jo funkcionalumą bei komfortą.
Šiame straipsnyje pasinersime į automobilio tiuningo pasaulį, aptarsime jo istoriją, skirtingus aspektus ir praktinius patarimus, kaip pasiekti norimų rezultatų.
Automobilio tiuningo istorija ir evoliucija
Nors automobilių entuziastai egzistuoja tiek, kiek ir patys automobiliai, automobilių kultūros bumas prasidėjo tik 1950-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai sutapo su JAV ekonomikos suklestėjimu ir laiku, kai kiekviena šeima galėjo sau leisti bent po vieną automobilį.
1960-aisiais automobilių kultūra įgavo pagreitį su „muscle“ automobilių išpopuliarėjimu. Netrukus prisijungė automobilių fanai iš Europos ir Japonijos. Pastarojoje atsirado ekspresyvios Kaido, Kyusha, Bosozoku ir Kei automobilių subkultūros.
Automobilių kultūra plėtojosi itin sparčiai, o Lietuvą pasiekė tik 1990-aisiais. Lietuviams, tik išsivadavusiems iš sovietinių vienodumo gniaužtų, noras išsiskirti buvo dar didesnis nei JAV ar Europoje, todėl automobilių modifikavimo mada palietė itin stipriai.
Dešimtmečio pradžioje tuomet dažniausiai dar sovietinius automobilius, lietuviai puošė ne itin skoninga puošyba, tokia kaip plastikinėmis žaliuzėmis ant galinio stiklo, atšvaitais ant purvasaugių, pavarų svirties antgaliais iš skaidraus organinio stiklo su rožyte viduje, vairo apipinimais, kutais virš galinio lango, pagalvėlėmis ant galinės palangės, daugybe lipdukų ir dar vienu kitu dalyku.
Tačiau jau 1990-ųjų viduryje populiariausi modeliai tarp automobilių entuziastų buvo vakarietiški automobiliai, tokie kaip pirmos ir antros kartos Volkswagen Golf, Audi 80 ir Audi Coupe, Opel Kadett GSi, BMW E30, Ford Sierra, Ford Probe, Ford Escort, ketvirtos kartos Honda Civic, Mercedes-Benz 190 ir W124 E klasės modelis.
Dešimtmečio pabaigoje lietuviai pradėjo pasitikėti ir japoniškais automobiliais, kurie tuomet įgavo reputaciją kaip itin patikimi automobiliai, bet kiek brangiau išlaikomi nei europietiški.
Tuomet įperkami tapo automobiliai, pradėti gaminti 1990-ųjų pradžioje, kurie nuo 1980-ųjų metų automobilių skyrėsi apvalainomis, modernesnėmis ir gerokai sudėtingesnėmis kėbulo formomis.
Taip sutapo, kad būtent japonai šią naują stilistiką buvo įvaldę geriau ir tai pridėjo papildomo populiarumo šios šalies automobiliams. Todėl tarp autoentuziastų staigiai krito kampuotų formų automobilių populiarumas, tokių kaip Audi 80 B2, trečios serijos BMW E30, Mercedes-Benz 190 ar W124, taip pat tapo nepopuliarūs automobiliai su atverčiamomis lempomis.
2001 metais pasirodė filmas „The Fast and the Furious“, dar labiau išpopuliarinęs japoniškų automobilių kultūrą, nors kultiniu tuo metu dar nebuvo tapęs.
Ir jeigu Jungtinėse Valstijose japoniški automobiliai nuosekliai populiarėjo nuo 1970-ųjų, tai Lietuvoje tas populiarumo šuolis buvo itin staigus.
Įdomu tai, kad automobilio galingumas nebuvo toks svarbus kriterijus renkantis automobilį, kaip yra dabar. Kadangi automobilių entuziasto automobilis buvo ir jo kasdieninis automobilis, o piniginės nebuvo itin storos, tai ir automobilis turėjo būti kuo patikimesnis ir kiek įmanoma ekonomiškesnis.
Tiek Lietuvoje, tiek JAV ir Europoje fokusas buvo automobilio išorės modifikavimas. Kadangi „bodykitų“ Lietuvoje dar nebuvo, todėl greitai atsirado tiuningo kompanijos, kurios užsiėmė kėbulo modifikavimo darbais pagal individualius kliento norus.
Galbūt prisimenate „Automoderną“ arba „Fast-Styling“? Kam šios kompanijos buvo per brangios, bamperius ir slenksčius kepė pas garažiukų meistrus ir ne už ypatingus pinigus.
Stilius buvo daugmaž toks: kuo išraiškingesnis ir žemesnis priekinis bamperis, modifikuotas galinis, automobilį pažeminantys slenksčiai ir galinis spoileris.
Dažnai buvo naudojamos to paties dizaino stiklo audinio lipdymo formos skirtingų modelių automobiliams - tai nebuvo labai svarbu. Nesvarbu buvo ir tai, kad tokios modifikacijos svėrė bent dvigubai daugiau nei originalios detalės.
Tamsinti langai, priekiniai žibintai „papiktinti“ antakių juostelėmis, padažyti galiniai žibintai, kad nesimatytų oranžinių intarpų arba žibintai pakeisti į nestandartinius, bamperiuose sidabru blizgančios metalinės grotelės, virš galinio lango „stogelis“, pralaidesnis oro filtras ir N1 galinis išmetimo bakelis - toks buvo pažengusio autotiuningisto paketas.
Kaip ir dabar, didelio diametro ratlankiai buvo labai svarbi modifikuoto automobilio dalis, tik nebuvo kreipiama daug dėmesio į ratlankių gamintoją, kitus ratlankių matmenis ar į padangas.
Pakabos sužeminimas buvo pageidautinas dalykas, tačiau tai kiek konfliktavo su kasdieniniais automobilisto poreikiais ir pinigine, o ir žodžio „coiloveriai“ dar nežinojome.
Milžiniška autotiuningo sritis buvo interjero modifikavimas. Buvo itin populiaru persiųti standartinius medžiaginius salonus oda, dažnai ryškiomis spalvomis, kartais derinant kelias spalvas. Oda padengti priekinę ir durelių paneles, kai kurias interjero detales nudažyti, kai kurias detales paakcentuoti chrominiais akcentais ir pan. Beje, šios spalvos nebūtinai turėjo derėti su automobilio kėbulo spalva - žmonės rinkdavosi tiesiog tai, kas jiems buvo gražu.
Prietaisų skydelyje buvo madinga ciferblatus padaryti baltos spalvos, o skydelio apšvietimą neonine mėlyna spalva. Pavarų perjungimo svirtis būtinai turėjo būti pakeista į metalinį „bumbulą“, o vairas į kuo mažesnį trijų stipinų ir pageidautina ne visiškai apvalios formos vairą. Apie oro pagalves tuo metu nesusimąstydavome.
Dar viena tiuningo sritis, į kurią galima gilintis iki begalybės - tai audio sistemų montavimas. Bendraujama buvo diskusijų forumuose, o jų populiarumas buvo toks didelis, kad Lietuvoje buvo atskiros interneto svetainės ne tik skirtingoms markėms ar modeliams, bet ir skirtingiems konkrečių modelių kartoms.
2005 metais, kai pasirodė trečiasis „The Fast and the Furious: Tokyo Drift“ filmas, Lietuvoje pagaliau įsibėgėjo ekonomika ir atsirado variklių modifikavimo poreikis.
Pamenu, automobilių „drag“ varžybos būdavo tokios populiarios, kad žmonių gausybėje būdavo sunku prieiti prie atitvarų, kad padoriai pamatyti lenktynes. Žiūrovai tuomet būdavo atskiriami metalinėmis tvoromis, nes juostelės nebūtų padėję.
„Drago“ lenktynės vykdavo kiekvieną savaitgalį - Vilniuje Gariūnų teritorijoje, renginiai buvo organizuojami ir pačiame mieste, pavyzdžiui, Žirmūnuose Lukšio gatvėje, ir, žinoma, kiekvienas miestas turėjo savo naktines neoficialias trasas, kur būdavo daug veiksmo.
Taigi, automobilių entuziastai pradėjo kelti variklių galią - dėti turbinas, keisti į didesnio pralaidumo įsiurbimo ir išmetimo kolektorius, koreguoti variklio nustatymus.
Tačiau kartu su didesnėmis pajamomis atėjo ir dar vienas pokytis - lietuviai pradėjo pirkti brangesnius automobilius.
Po truputį, tačiau užtikrintai vyko pokytis automobilistų sąmonėje. Dabar, norint išsiskirti iš minios, geriau buvo iš karto pirkti brangesnį automobilį, užuot pirkti pigų ir jį modifikuoti.
Be to, 2008 metais įsisukusi finansų krizė sumažino daugelio norą užsiimti brangiu autotiuningu.
Ne paskutinėje vietoje ir tas faktorius, kad 2001 metų „Fast and Furious“ automobilistų karta užaugo, subrendo ir apleido savo jaunystės hobius.
„Dvidešimt pirmame amžiuje automobiliai tapo tobulesni, galingesni, jų dizainas gerokai sportiškesnis ir labiau išbaigtas. Atėjo laikas, kai automobilių gamintojai, ieškodami kelio į pirkėjų širdis, pradėjo gaminti tai, ko ištiesų prašė paklausa. Tarkime, ar labai ką reikia pridėti tokiems automobiliams kaip Honda S2000, Nissan 350Z ar BMW M3 E92? Natūralu, kad taip ištobulėjus automobilių dizainui, gerokai pagerėjus interjerų kokybei ir variklio galiai, sumažėjo motyvacija tuos automobilius tobulinti.
Be to, pirkėjus vis labiau pradėjo dominti visureigiai ir krosoveriai, kurie nėra geriausias pasirinkimas modifikavimui. Todėl panašiai prieš penkiolika metų automobilių modifikavimo kultūra prigeso ir prarado turėtą blizgesį.
Prieš dešimtmetį Lietuvoje, o kitose vakarų šalyse ir kiek anksčiau, prasidėjo nauja tendencija - tai klasikinių automobilių, pagamintų prieš maždaug 30 metų, dar vadinamų „youngtimers“ kultūra. Šių automobilių populiarumo bumą įtakoja keletas faktorių. Pirmiausia tai, kad žmonės gali sau leisti turėti antrąjį ar net trečiąjį automobilį, taip pat suveikia nostalgijos faktorius - užaugo karta žmonių, kurie 1980-ųjų ar 1990-ųjų automobiliais važinėjo jaunystėje ir norėtų tai prisiminti.
Be to, šiandien šie automobiliai yra itin patrauklūs savo išgrynintu, paprastu kėbulo dizainu, natūraliomis valdymo savybėmis ir individualiu variklių charakteriu, ko negalima pasakyti apie suvienodėjusius šiuolaikinius automobilius.
Džiugu matyti, kad kartu su šių automobilių populiarumo augimu, grįžta ne tik senieji fanai, bet dar svarbiau - įsitraukia ir naujos kartos automobilistai. Grįžta ir jų modifikavimo mada, nors ir stipriai pasikeitusi nuo laukinių „Fast and Furious“ laikų - dabar ji kuklesnė, bet kokybiškesnė ir skoningesnė.
Smagu matyti tiek „youngtimers“, tiek senesnius, tiek naujesnius automobilius, puikiai išlaikytus ir prižiūrimus.
Automobilio išorės derinimas: paprasti, bet veiksmingi būdai
Automobilio išorės modifikacijos nebūtinai reikalauja didelių investicijų. Kartais užtenka vos kelių minučių laisvo laiko ir entuziazmo, kad būtų pasiektas pastebimas pokytis ir patraukli išvaizda. Automobilių tiuningas tad nebūtinai brangu!
Paprasti, bet veiksmingi sprendimai, tokie kaip ratlankių keitimas, langų tamsinimas ar lipdukų klijavimas, gali visiškai pakeisti transporto priemonės išvaizdą, suteikdami jai asmeninį ir unikalų charakterį.
Smalsumas! Bet kokie pakeitimai, ypač tie, kurie yra iš karto matomi, gali padidinti automobilio vertę. Tai reiškia, kad potencialūs pirkėjai, parduodami automobilį, gali būti labiau linkę jį apsvarstyti.
Ratlankių keitimas
Automobilio tiuningas, nekeičiant ratlankių, yra tarsi durys be rankenos. Šie priedai yra vieni iš elementų, kurie labiausiai veikia automobilio išorinę išvaizdą. Dėl šios priežasties jie keičiami dažniausiai.
Įrengdami juodus ratlankius, galite pasiekti dinamiškesnę išvaizdą, o chromuoti modeliai suteikia prabangos ir ryškumo.
Ratlankio dydis taip pat svarbus. Didesni ratlankiai gali pabrėžti automobilio sportinį charakterį, o mažesni gali teigiamai paveikti važiavimo komfortą, todėl reikia didesnio profilio padangų. Tai paprastas, bet efektyvus būdas suderinti savo automobilį.
Langų tamsinimas
Dar viena idėja automobilių tiuningas yra langų tamsinimas. Tai ne tik pagerina automobilio estetiką, suteikdama jam prabangos ir dinamiškumo efektą. Tai taip pat suteikia praktinės naudos.
Šis sprendimas taip pat apsaugo automobilio saloną nuo nepageidaujamų žvilgsnių, užtikrindamas privatumą.
Be to, ji apsaugo nuo žalingo saulės spindulių poveikio. Tai padeda geriau apsaugoti automobilį nuo perkaitimo ir apmušalų blukimo. Be to, tinkamai uždėta tamsinta plėvelė gali apsaugoti keleivius nuo stiklo skeveldrų avarijos atveju.
Automobilių lipdukai
Automobilių lipdukai gali padėti suasmeninti jūsų automobilį. Jie gali būti įvairių dizainų ir spalvų, todėl galite išreikšti asmeninį šūkį, mintis arba parodyti susidomėjimą konkrečiu prekės ženklu. Kai kurie lipdukai taip pat gali parodyti jūsų aistrą mėgstamoms automobilių sporto šakoms ar komandoms.
Lipdukai gali būti subtilūs arba dominuojantys, priklausomai nuo automobilio savininko pageidavimų. Tai yra savybė, kuri padės jums išsiskirti kelyje. Tačiau svarbu būti saikingiems. Automobilių lipdukai gali būti tikras akį traukiantis elementas. Todėl geriausia apsiriboti keliais.
Automobilių lipdukai yra paprastas ir prieinamas būdas suteikti savo automobiliui unikalią išvaizdą. Juos galima klijuoti ant bet kurios automobilio dalies, pavyzdžiui, variklio dangčio, šoninių panelių ar galinio lango. Lipdukai gali būti pagaminti iš įvairių medžiagų, pavyzdžiui, vinilo ar folijos, todėl jie yra patvarūs ir atsparūs oro sąlygoms. Jie taip pat gali būti naudojami nedideliems įbrėžimams ar dažų pažeidimams paslėpti. Tačiau svarbu nepamiršti, kad lipdukai turėtų būti klijuojami estetiškai ir netrukdyti matomumui vairuojant.
Kaip prižiūrėti automobilių lipdukus?
Lipdukas automobiliui yra puikus sprendimas, tačiau jo klijavimas ant transporto priemonės reikalauja ne tik tikslumo, bet ir tinkamo paviršiaus paruošimo. Dėmesys detalėms šioje srityje užtikrins, kad tinkamai priklijuotas lipdukas ilgai tarnaus. Jis atrodys gražiai tiek klijavimo dieną, tiek ir daugelį metų.
Prieš klijavimo procesą būtinai nuplaukite automobilį tinkama priemone. Rekomenduojame „Moje Auto“ automobilių šampūnas be vaško. Jis kruopščiai pašalins bet kokius didelius teršalus, tokius kaip purvas ar dulkės. Jį taip pat labai lengva dozuoti.
Jei ant paviršiaus yra vabzdžių likučių, jas reikia pašalinti specialiu valikliu. Mano automatinis vabzdžių valiklis. Galite naudoti ant dažytų, guminių ir plastikinių elementų. Mano automobilio paruošimas vabzdžiams ir organinėms priemaišoms šalinti.
Variklio galios didinimas (Chip Tuning)
Automobilių entuziastai nuolat ieško būdų, kaip pagerinti savo transporto priemonių charakteristikas. Vienas iš populiariausių metodų - chip tuning, kuris leidžia optimizuoti automobilio veikimą, neatliekant mechaninių pakeitimų.
Chip tuning, arba kitaip - variklio programavimas, yra procesas, kai perprogramuojamas automobilio elektroninis valdymo blokas (ECU), siekiant optimizuoti variklio parametrus. Tai ne tik galios didinimas, bet ir degalų sąnaudų mažinimas, geresnis sukimo momentas ir sklandesnis važiavimas.
Šiuolaikiniai automobiliai turi sudėtingas kompiuterines sistemas, kurios valdo beveik visus variklio aspektus. Chip tuning įrenginiai leidžia „perrašyti” šias sistemas, optimizuojant jas konkrečiam automobiliui ir vairuotojo poreikiams.
Nors chip tuning gali suteikti įspūdingų rezultatų, svarbu tai daryti atsakingai. Rinkoje yra daug profesionalių įrenginių, skirtų saugiam galios didinimui. Šie įrenginiai yra specialiai sukurti konkretiems automobilių modeliams ir leidžia atlikti pakeitimus neviršijant saugių ribų.
Norint saugiai atlikti chip tuning, rekomenduojama kreiptis į profesionalus. Jie turi specialią įrangą, skirtą automobilio parametrų optimizavimui.
Šiuolaikinėje rinkoje galima rasti įvairių chip tuning sprendimų. Kai kurie įrenginiai leidžia vairuotojams patiems keisti automobilio nustatymus, pasirenkant iš kelių iš anksto užprogramuotų režimų.
Chip tuning gali būti puikus būdas pagerinti automobilio charakteristikas, tačiau svarbu tai daryti atsakingai ir profesionaliai. Naudojant kokybišką įrangą ir kreipiantis į patyrusius specialistus, galima saugiai padidinti automobilio galią ir našumą, nepakenkiant jo patikimumui ar ilgaamžiškumui.
Kaip veikia chiptuning procesas?
Chiptuningo procesas paprastai trunka nuo 30 minučių iki 2 valandų, priklausomai nuo automobilio sudėtingumo. Štai žingsnis po žingsnio vadovas, kad suprastumėte, ko tikėtis:
- Diagnostika: Pirmiausia atliekama kompiuterinė diagnostika, kad nustatytume esamas variklio klaidas ar problemas. Tai svarbu, nes chiptuning turi būti atliekamas sveikam automobiliui.
- Duomenų Skaitymas: Naudojant specialią įrangą, skaitomi originalūs ECU duomenys. Tai tarsi automobilio "smegenų" nuskaitymas.
- Programavimas: Specialistai modifikuoja programą, didindami galią (pvz., nuo 10% iki 30% daugiau arklio jėgų) ir optimizuodami kitus parametrus.
- Testavimas: Po programavimo atliekamas bandomasis važiavimas ir pakartotinė diagnostika, kad viskas veiktų sklandžiai.
Svarbu paminėti, kad profesionalus chiptuning nepažeidžia gamintojo garantijos, jei atliekamas teisingai.
Privalumai ir trūkumai
Kaip ir bet kokia modifikacija, galios didinimas turi savo pliusus ir minusus. Pažiūrėkime į juos objektyviai.
- Privalumai: Didesnė galia ir sukimo momentas, degalų ekonomija (iki 5-15%), geresnis važiavimas, individualus priderinimas.
- Trūkumai: Kaina (70-400 eurų), rizika dėl nekokybiško darbo, galimi legalumo klausimai, jei pažeidžiamos emisijų normos.
Automobilių modifikavimas Lietuvoje: nuo praeities iki dabarties
Ne, autotiuningas niekur nedingo, jis netgi išgyvena renesansą. Tačiau automobilių modifikavimo kultūra nebėra tokia populiari kaip buvo anksčiau, ji pasikeitė ir pamažėle iš gatvių kultūros tampa parodų, „show-off“ kultūra.
„Pradėkime nuo svarbiausio - kodėl žmonės apskritai modifikuoja automobilius? Manau, kad to priežastis visuomet buvo ta pati, ji niekada nesikeitė ir kogero nesikeis - tai noras išsiskirti iš kitų. Tas troškimas yra instinktyvus visiems žmonėms. Ir nors yra nesuskaičiuojamas kiekis būdų kaip tai padaryti, tačiau vienas populiariausių ir pasiekiantis bene didžiausią auditoriją yra išsiskirti šiuolaikiniu žirgu - automobiliu.
Nors automobilių fanai egzistuoja tiek, kiek ir patys automobiliai, tačiau autokultūros bumas prasidėjo tik 1950-ais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai sutapo su JAV ekonomikos suklestėjimu ir laiku, kai kiekviena šeima išgalėjo turėjo bent po vieną automobilį.
Taigi, automobilių kultūra plėtojosi itin sparčiai, o mus ji pasiekė tik 1990-ais metais. Lietuviams tik išsivadavusiems iš sovietinių vienodumo gniaužtų, noras išsiskirti buvo dar didesnis nei JAV ar Europoje, todėl mus automobilių modifikavimo mada palietė itin stipriai.
Taigi, jau 1990-ųjų viduryje populiariausi modeliai tarp automobilių entuziastų buvo vakarietiški automobiliai, tokie kaip pirmos ir antros kartos Volkswagen Golf, Audi 80 ir Audi Coupe, Opel Kadett GSi, BMW E30, Ford Sierra, Ford Probe, Ford Escort, ketvirtos kartos Honda Civic, Mercedes-Benz 190 ir W124 E klasės modelis.
Dešimtmečio pabaigoje lietuviai pradėjo pasitikėti ir japoniškais automobiliais, kurie tuomet įgavo reputaciją kaip itin patikimi automobiliai, bet kiek brangiau išlaikomi nei europietiški.
Tuomet įperkami tapo automobiliai pradėti gaminti 1990-ųjų pradžioje, kurie nuo 1980-ųjų metų automobilių skyrėsi apvalainomis, modernesnėmis ir gerokai sudėtingesnėmis kėbulo formomis.
Taip sutapo, kad būtent japonai šią naują stilistiką buvo įvaldę geriau ir tai pridėjo papildomo populiarumo šios šalies automobiliams. Todėl tarp autoentuziastų staigiai krito kampuotų formų automobilių populiarumas tokių kaip Audi 80 B2, trečios serijos BMW E30, Mercedes-Benz 190 ar W124, taip pat tapo nepopuliarūs automobiliai su atverčiamomis lempomis.
2001 metais pasirodė „The Fast and the Furious“ filmas dar labiau išpopuliarinęs japoniškų automobilių kultūrą, nors kultiniu tuo metu dar nebuvo tapęs.
Ir jeigu Jungtinėse Valstijose japoniški automobiliai nuosekliai populiarėjo nuo 1970-ųjų, tai pas mus tas populiarumo šuolis buvo itin staigus.
Įdomu tai, kad automobilio galingumas nebuvo toks svarbus kriterijus renkantis automobilį kaip yra dabar. Kadangi automobilių entuziasto automobilis buvo ir jo kasdieninis automobilis, o piniginės nebuvo itin storos, tai ir automobilis turėjo būti kuo patikimesnis ir kiek įmanoma ekonomiškesnis.
Tiek Lietuvoje, tiek JAV ir Europoje fokusas buvo automobilio išorės modifikavimas. Kadangi „bodykitų“ Lietuvoje dar nebuvo, todėl greitai atsirado tiuningo kompanijos, kurios užsiėmė kėbulo modifikavimo darbais pagal individualius kliento norus.
Stilius buvo daugmaž toks: kuo išraiškingesnis ir žemesnis priekinis bamperis, modifikuotas galinis, automobilį pažeminantys slenksčiai ir galinis spoileris.
Dažnai buvo naudojamos to paties dizaino stiklo audinio lipdymo formos skirtingų modelių automobiliams - tai nebuvo labai svarbu. Nesvarbu buvo ir tai, kad tokios modifikacijos svėrė bent dvigubai daugiau nei originalios detalės.
Tamsinti langai, priekiniai žibintai „papiktinti“ antakių juostelėmis, padažyti galiniai žibintai, kad nesimatytų oranžinių intarpų arba žibintai pakeisti į nestandartinius, bamperiuose sidabru blizgančios metalinės grotelės, virš galinio lango „stogelis“, pralaidesnis oro filtras ir N1 galinis išmetimo bakelis - toks buvo pažengusio autotiuningisto paketas.
Kaip ir dabar, didelio diametro ratlankiai buvo labai svarbi modifikuoto automobilio dalis, tik nebuvo kreipiama daug dėmesio į ratlankių gamintoją, kitus ratlankių matmenis ar į padangas.
Pakabos sužeminimas buvo pageidautinas dalykas, tačiau tai kiek konfliktavo su kasdieniniais automobilisto poreikiais ir pinigine, o ir žodžio „coiloveriai“ dar nežinojome.
Milžiniška autotiuningo sritis buvo interjero modifikavimas. Buvo itin populiaru persiųti standartinius medžiaginius salonus oda, dažnai ryškiomis spalvomis, kartais derinant kelias spalvas. Oda padengti priekinę ir durelių paneles, kai kurias interjero detales nudažyti, kai kurias detales paakcentuoti chrominiais akcentais ir pan. Beje, šios spalvos nebūtinai turėjo derėti su automobilio kėbulo spalva - žmonės rinkdavosi tiesiog tai, kas jiems buvo gražu.
Prietaisų skydelyje buvo madinga ciferblatus padaryti baltos spalvos, o skydelio apšvietimą neonine mėlyna spalva. Pavarų perjungimo svirtis būtinai turėjo būti pakeista į metalinį „bumbulą“, o vairas į kuo mažesnį trijų stipinų ir pageidautina ne visiškai apvalios formos vairą. Apie oro pagalves tuo metu nesusimąstydavome.
Dar viena tiuningo sritis, į kurią galima gilintis iki begalybės - tai audio sistemų montavimas.
Taigi, automobilių entuziastai pradėjo kelti variklių galią - dėti turbinas, keisti į didesnio pralaidumo įsiurbimo ir išmetimo kolektorius, koreguoti variklio nustatymus.
Tačiau kartu su didesnėmis pajamomis atėjo ir dar vienas pokytis - lietuviai pradėjo pirkti brangesnius automobilius.
Po truputį, tačiau užtikrintai vyko pokytis automobilistų sąmonėje. Dabar, norint išsiskirti iš minios, geriau buvo iš karto pirkti brangesnį automobilį, užuot pirkti pigų ir jį modifikuoti.
Be to, 2008 metais įsisukusi finansų krizė sumažino daugelio norą užsiimti brangiu autotiuningu.
Ne paskutinėje vietoje ir tas faktorius, kad 2001 metų „Fast and Furious“ automobilistų karta užaugo, subrendo ir apleido savo jaunystės hobius.
„Dvidešimt pirmame amžiuje automobiliai tapo tobulesni, galingesni, jų dizainas gerokai sportiškesnis ir labiau išbaigtas. Atėjo laikas, kai automobilių gamintojai, ieškodami kelio į pirkėjų širdis, pradėjo gaminti tai, ko ištiesų prašė paklausa.
Natūralu, kad taip ištobulėjus automobilių dizainui, gerokai pagerėjus interjerų kokybei ir variklio galiai, sumažėjo motyvacija tuos automobilius tobulinti.
Be to, pirkėjus vis labiau pradėjo dominti visureigiai ir krosoveriai, kurie nėra geriausias pasirinkimas modifikavimui.
Todėl panašiai prieš penkiolika metų automobilių modifikavimo kultūra prigeso ir prarado turėtą blizgesį.
Prieš dešimtmetį Lietuvoje, o kitose vakarų šalyse ir kiek anksčiau, prasidėjo nauja tendencija - tai klasikinių automobilių, pagamintų prieš maždaug 30 metų, dar vadinamų „youngtimers“ kultūra.
Šių automobilių populiarumo bumą įtakoja keletas faktorių. Pirmiausia tai, kad žmonės gali sau leisti turėti antrąjį ar net trečiąjį automobilį, taip pat suveikia nostalgijos faktorius - užaugo karta žmonių, kurie 1980-ųjų ar 1990-ųjų automobiliais važinėjo jaunystėje ir norėtų tai prisiminti.
Be to, šiandien šie automobiliai yra itin patrauklūs savo išgrynintu, paprastu kėbulo dizainu, natūraliomis valdymo savybėmis ir individualiu variklių charakteriu, ko negalima pasakyti apie suvienodėjusius šiuolaikinius automobilius.
Džiugu matyti, kad kartu su šių automobilių populiarumo augimu, grįžta ne tik senieji fanai, bet dar svarbiau - įsitraukia ir naujos kartos automobilistai. Grįžta ir jų modifikavimo mada, nors ir stipriai pasikeitusi nuo laukinių „Fast and Furious“ laikų - dabar ji kuklesnė, bet kokybiškesnė ir skoningesnė.
Smagu matyti tiek „youngtimers“, tiek senesnius, tiek naujesnius automobilius, puikiai išlaikytus ir prižiūrimus.
tags: #kaip #pasidaryti #automobilio #tiuninga